J. Survilaitė. Žymiausi lietuviai Šveicarijoje: prof. Algimantas Narakas

21 amžiuje Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) vairą perėmė naujoji emigrantų karta, kurie save vadina trečiąja ekonominių emigrantų banga. Tai didelis nesusipratimas, nes naujieji emigrantai atvykę ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų sau ir savo vaikams Šveicarijoje yra pirmoji banga. Nei senaisiais laikais atvykusių, nei pokario politinių pabėgėlių nedera priskirti jokiai „bangai“, nes Šveicarijoje niekada iš Lietuvos jokių ekonominių emigrantų nėra buvę. Teisingus istorinius faktus pateikia Austrų žurnalistė „Helvecija ir Lietuva“, 2011, ir istorikas Juozas Brazauskas „Šveicarų ir lietuvių pėdsakais“, 2020 savo knygose.

J. Brazauskas rašo:

„Lietuviai Šveicarijoje nuo seniausių laikų ieškojo mokslo ir pažangos, nemažai jų gydėsi Šveicarijos sanatorijose, naujausiais laikais – mokėsi laisvės ir žmogiškumo, viso to, ko nebuvo mylimoje Tėvynėje. Anot diplomato, Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo, Šveicarija duoda visoms tautoms žmogiškumo pavyzdį…“

Vertėjas Markus Roduneris knygoje „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“, 2001, išvardija 31 lietuviškos kilmės studentą nuo 1889 iki 1936 metų gynusį Fribūro universitete mokslines disertacijas, o istorija paliudija, kad visi Vilniaus ir Kauno prieškario universitetų rektoriai savo mokslines kvalifikacijas yra įgiję Šveicarijoje.

Nemažai lietuvių į Šveicariją vyko gydytis Tėvynėje nepagydomų ligų. Skaitinių vadovėlio iliustacijoje visi esame matę Šveicariškos saulėje balkone sėdinčią rašytoją Ievą Simonaitytę, skaitę Alpių kalnų aplinkoje atgauti savo jėgas ieškantį Joną Biliūną ir kt.

2021 m. sukaks 80 metų nuo didžiojo Lietuvos sukilimo prieš okupantus Kaune ir sukurtos pirmosios Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV). Vienas tos vyriausybės narių Lietuvos Karo aviacijos generolas štabo pulkininkas leitenantas LLV Vidus reikalų ministras Juozas Narakas į Šveicariją irgi išsiuntė vienuolikmetį sūnelį Algimantą, sunkiai sergantį osteomielitu, nes Kauno klinikų konsiliumas Alpių šalyje matė vienintelį vaiko išgelbėjimą nuo mirties. Pagalbą gydymui sutiko skirti šveicaro milijonieriaus Oskaro Reinhardo fondas ir asmeniškai pati milijonieriaus šeima.

Oskaro Reinhardo šeima – garsių Vakarų Europoje milijonierių dinastija, išgarsėjusi aukščiausio lygio meno kūrinių kolekcija, apimančia XIV-XX a. Europos meną. Kolekcija 1958 m. testamentu padovanota Šveicarijos valstybei ir patalpinta Vintertūre – Oskaro Reinhardo muziejuje, pastatytame miesto sode paties savininko 1913-1918 metais.

Oskaro tėvas Teodoras Reinhaldas (Theodor Reinhard), nutiesęs garsųjį „Rytų medvilnės kelią“, kartu domėjosi ir meno kūriniais, todėl sūnus Oskaras jau vaikystėje galėjo mėgautis ir augti Vakarų Europos vertingiausių meno kūrinių apsuptyje, nes tėvo ambicijos siekė turėti tik pačius geriausius kūrinius. O. Reinhardo kolekcijoje virš 200 pačių vertingiausių, dešimtimis ir šimtais milijonų kainuojančių, daugiausia prancūzų, dailininkų XIX-XXa. meno šedevrų.

Šveicaro milijonierias Oskaro Reinhardo šeimą mažasis ligoniukas Algimantas Otonas Narakas pasiekė 1938 metais. Po trijų metų, prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Algimantas liko atskirtas nuo savo šeimos Lietuvoje geradarė šveicaro milijonieriaus šeima apmokėjo jo gydymą, prižiūrėjo ir visapusiškai globojo.

Berniukas nugalėjo baisią ligą, Reinhardo šeimos remiamas baigė aukštuosius medicinos mokslus, 1962 m. tapo medicinos mokslų daktaru, o 1978 – Lozanos universiteto profesoriumi. Specializavosi pažangiausiuose Vakarų Europos: Londono, Paryžiaus, Ženevos universitetuose, tapo žymiausiu Vakarų Europoje mikrochirurgu.

1981- 1993 metais dr. A. Narakas buvo paskirtas Lozanos universiteto Ortopedijos ir periferinių nervų rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovu. 1969 metais tapo vienu žymiausių rankos ir periferinių nervų rekonstrukcinės chirurgijos pradininku Europoje, o 1986 metais sukūrė klasifikaciją nervų pažeidimams nustatyti, iki šiol pasaulio chirurgijoje vadinamą „Narako klasifikacija“. Daug metų A. Narakas vadovavo aukštiesiems medikų specializacijos kursams, skaitė paskaitas Europos ir JAV universitertuose, parašė virš 250 reikšmingų mokslinių straipsnių. Lozanos universitetas jam suteikė Garbės profesoriaus vardą.

Lietuvoje likusi A. Narako šeima buvo pasmerkta tragiškam likimui. Prasidėjus karui, Lietuvos aviacijos pulkinikas tėvas Juozas Narakas atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Jo kančios pavaizduotos Amerikoje gyvenusio prof. kunigo Stasio Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys“ Atkentėjęs koncentracijos stovyklos žiaurumus, emigravo į Švediją, mirė 1989-08-06 d. Geteborge. A. Narako sesuo Rūta Narakaitė emigravo į Ameriką.

Iš medicinos mokslų daktaro Jurgio Chalecko prisiminimų

Knygoje „Alpių lietuviai“ rašydama senųjų Šveicarijos lietuvių išeivių atsiminimus, pakalbinau gražiame Šveicarijos miestelyje Lieli modernią medicinos kliniką įsirengusį medicinos mokslų daktarą lietuvį Jurgį Chalecką, pažinojusį mūsų tautietį profesorių A. Naraką. Dr. Chaleckas Lietuvą, kaip ir A. Narakas, paliko vaikystėje: su tėvais emigravo į Vokietiją, paskui privalėjo išvyko į Ameriką, o studijuoti medicnos mokslus vienas sugrįžo į Europą. Studujavo Frankfurto, Bazelio ir Ciuricho iniversitetuose, Karališkojo koledžo medicinos mokykloje (King’s College Medical School) Londone.

Ciuricho universitete įsigijo reumatologijos, fizikalinės medicinos ir reabilitacijos specialybę ir kurį laiką dirbo Ciuricho universitetinėje klinikoje asistentu. Jis pasakojo:

„Vieną dieną mūsų skyriaus vadovas profesorius p. Jani visus painformavo, kad sekančią savaitę į kliniką atvyks sunkiausius mūsų pacientus ir mus pakonsultuos žymus Europoje Lozanos klinikos profesorius. Visi turime tinkamai pasiruošti sutikti Europos Įžymybę. Supratome, kad visi turėsime laukti Profesoriaus įsitempę, kaip stygos. Vienas su kitu derinomės, kokius pateiksime ponui Įžymybei klausimus, ką bus svarbu išsiaiškinti, sužinoti ir t.t.

Iš Lozanos universiteto Profesorius atskrido malūnsparniu, kuris nusileido tiesiai ant Ciuricho universitetinės klinikos stogo. Visa klinikos vyriausybė ir visų skyrių profesoriai pasitempę kuo iškilmingiausiai sutiko labai laukiamą garbingą svečią. Kadangi nebuvau įsidėmėjęs vis probėgom įtemptai besiruošiant sutikimui profesoriaus pavardės, pažvelgiau į ant stalo gulinčius dokumentus ir perskaičiau: profesorius dr. Algimantas Narakas.

Net kraujas sustingo gyslose – juk tai lietuvis! Mano tautietis! Iš kur jis galėjo čia atsirasti? Knietėjo sužinoti, ar tikrai jis moka lietuviškai. Sekiau paskui su besidaužančia širdimi apie žymųjį Profesorių tūpčiojančią, įsiteikiančiais veidais, galvas linkčiojantį orųjį mūsų klinikos profesūros būrį, ir negalėjau atsistebėti savo netikėtai atsiradusio tautiečio kompetencija, aiškiai atsakinėjančią į visus mūsų pateiktus klausimus, vaizdingai aiškinantį sudėtingus medicininius terminus, įvairiausius gydymo metodus ir procesus… Ilgai mindžikavau aplink visus ratu apspitusius Įžymybę, norėdamas su juo lietuviškai pasisveikinti, ir sužinoti ar jis tikrai mano tautietis. Toks pašėlęs pasididžiavimas augo krūtinėje, tokia su niekuo nesulyginama veržėsi per visus kraštus mane užtvinusi šlovė lyg ir aš pats staiga užaugčiau tiek kompetentingas, kaip šis nepaprastos išminties Lietuvis.

Susitikimas ėjo į pabaigą, Profesorius pareiškė, kad turintis skubėti atgal į Lozaną, nes po pietų jo laukia svarbus daktarų konsiliumas, ir pradėjo su visais atsisveikinti. Prasibroviau labiau į priekį, kad atsisveikindamas paduotų ranką ir man, o tada drebančiu balsu pasakiau:

„Labai dėkoju už jūsų įspūdingą vizitą, ponas Profesoriau“.

„Iš kur jūs išmokote lietuviškai? Ar teisingai aš supratau?“- sustojęs prie manęs ištiesė tvirtą ranką, o po sekundės aš atsiradau jo plačiame draugiškame glėbyje.

„Šioje Alpių šalyje kiekviename žingsnyje manęs vis laukia staigmenos”,- pajuokavo.

„Labai džiaugiuosi su Jumis susipažinęs, ponas profesoriau“, – išlemenavau naivų atsakymą. O jis iš vidinės švarko kišenės ištraukė savo vizitinę kortelę ir man paduodamas pasakė:

„Paskambink man kurį vakarą. Pasikalbėsime lietuviškai…“, – nusišypsojo ir nuskubėjo į savo malūnsparnį.

Vėliau dr. J. Chaleckui kurį laiką teko bendradarbiauti su prof. dr. A. Naraku, būti jo asistentu periferinės nervų sistemos operacijose. Iš draugiškų pokalbių su prof. A. Naraku J. Chleckas sakėsi daug sužinojęs apie neužmirštamą jo meilę Lietuvai, apie didelio Tėvynės patrioto aviacijos pulkininko Tėvo skaudų likimą, jo pasiaukojimą išsaugoti Lietuvos neprikausomybę.

„Tėvas ir jo bendražygiai lietuviai man visą gyvenimą buvo pirmuoju pavyzdžiu siekti žinių, tobulėti iki pačių aukštumų vardan Lietuvos išsilaisvinimo iš okupantų grandinių… Mano širdis priklausė ir iki mirties priklausys Lietuvai,“ – pabrtėždavo profesorius Narakas.

Dr. J. Chalecko medicinos srities darbo patirtis man visada atrodė irgi verta nemažai dėmesio. Man būnant ŠLB valdybos pirmininke, visada jį matydavau mūsų konferencijose Vasario 16-osios šventėms paminėti, buvo solidus aukotojas, kai buvo renkamos aukos atgimusios Lietuvos ūkio atstatymui.

Praktikuodamasis Karališkojo koledžo ligoninėje (King’s College Hospital) Londone Chaleckas dalyvavo pirmojoje pasaulyje kepenų transplantavimo operacijoje, o aktyvaus profesinio darbo metais ilgai priklausė Šveicarijos, Amerikos ir Anglijos profesinių sąjungų valdybai, aktyviai dalyvavo Tarptautiniuose gydytojų kongresuose.

Autorė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, buvusi ŠLB pirmininkė