A. Pažėraitė. Istoriškumo iššūkiai religinėms tapatybėms

Istorija ne vienai religijai šiandien iškyla kaip gana rimtas iššūkis. Žinoma, jei kalbėsime apie istoriją, kuriai rūpi pirmiausia faktai ir procesai, o ne įtikinantys prasmingi pasakojimai. Ne viena pasaulio religija turi savus pasakojimus apie savo kilmę ir pradžią, pamatus savivokai ir tapatybei dėjusius įvykius ir asmenybes. Ir kiekvieną kartą, kai istorikas ima ieškoti atsakymų į klausimus, kurie gali kvestionuoti bent vieną iš šių pamatinių pasakojimų, neišvengiamai iššūkių kyla tiek istorikui, tiek tiems, kuriems tie pasakojimai turėjo didžiulę reikšmę. Istorikas šiuo atveju gali tapti tikėjimą griaunančiu „bedieviu“, arba mitinę tikrovę nuo istorinės tikrovės atlupančiu ir naują tikrovę bei naujos tapatybės pamatus kuriančiu „pranašu“.

Naujosios tapatybės gali kurtis ir nelabai dramatiškai, įtraukus senuosius pasakojimus, tačiau juose atlikus kai kurias transformacijas. Tai atsitinka kad ir tokiais atvejais, kai religinė savivoka transformuojasi ir jos vietoje arba šalia jos iškyla kita, galbūt dar svarbesnė, apimanti kitus aspektus – nacionalinė. Dabartiniame pasaulyje vienà ir kità – religinė ir nacionalinė – tapatybės dažnai taip glaudžiai susipynusios, kad pajudinus vieną, neišvengiamai pajudinama ir kita. (415)

Esminį plyšį tarp religinės ir „modernios tautinės“ tapatybės padarė istoriškumo sąmonė. Istoriškumo sąmonė čia apima tai, ką šiame tyrime vadinu „chronologijos ištiesinimu“ ir, susiejus su tuo, „įsivaizduojamos bendruomenės“ pobūdžio pokyčiu iš religinės į tautinę. Istoriškumo sąmonė kartu čia interpretuojama kaip sekuliarizuojanti. (417)

Istorijos formą turinčių pasakojimų sąvoką sudarome remdamiesi danų istoriko Johano Huizingos istorijos apibrėžimu: „Istorija yra intelektualinė forma, kurią pasitelkdama bet kokia civilizacija pasakoja sau apie savo praeitį.“ Ši sąvoka pasirinkta tam, kad būtų galima prie literatūros žanro, kuris galėtų būti pavadintas Istorija, priskirti tam tikrą formą turinčius tekstus. Ta forma – tai intelekto konstruojamas pasakojimas (tiek remiantis moksliškai nustatytais faktais, patikimais dokumentais, tiek nepatikrintais duomenimis), kuriuo kokia nors žmonių bendruomenė (Huizingos – civilizacija) suvokia savo pačios praeitį (kilmę, individualią ir kolektyvinę tapatybę formavusius procesus, herojus, asmenybes, grindžiančiuosius įvykius ir kt.) ir kuris taip padeda bendruomenei susikurti simbolinį, prasmingą egzistenciją garantuojantį pasaulį, tampantį kultūrine tikrove. Tuo remdamasi istorinę formą turinčiu pasakojimu vadinu pasakojimą, kuris atlieka šias Huizingos nurodytas funkcijas. Tai pasakojimas, kurį pasitelkusi žmonių bendruomenė (kad ir kokiais saitais jos nariai tarpusavyje sietųsi – giminystės, kalbos, teritoriniais, religinių praktikų ar įsitikinimų) pati sau pasakoja savo praeitį.

Šitoks apibrėžimas nutrina ribas tarp akademinės istoriografijos, kaip ji suprantama moderniais laikais, ir legendomis ar mitais persmelkto pasakojimo, tačiau toks apibrėžimas parankus, siekiant suprasti, kaip kai kurie pasakojimai tampa tapatybę grindžiančiais pasakojimais ir laikomi (istorinę) tikrovę reprezentuojančiais, net jei moksliniai tyrinėjimai jų atžvilgiu ir skeptiški. Taip pat jis leidžia suprasti tokį net ir akademine laikomos istoriografijos reiškinį, kai viena istorikų karta griauna ankstesnės mokslininkų kartos ar kartų istoriografines vizijas kaip mitus. Tiesą sakant, kiekvienas kritiškas istorikas, imdamas kitų istorikų veikalus, susiduria su tuo pačiu iššūkiu – iš naujo patikrinti jų papasakotas istorijas ir jas perpasakoti, arba vis iš naujo griaunant kitų kurtus „mitus“ kurti nuosavą pasakojimą, kuriuo pats įtikėtų ir kitus įtikintų jo istorine tikrove.

Tuo nenorima teigti absoliutaus reliatyvizmo, nes pasakojimas ir istoriškai patvirtinti faktai nėra vienas ir tas pats. Pasakojimas naudojasi faktais, juos selektyviai atrenka, sureikšmina arba nureikšmina, randa priežastinius ryšius ir sąsajas, jais manipuliuoja, siekiant pagrįsti įsivaizduojamą viziją arba paneigti kitą, pateikia istorinių asmenybių charakteristikas, jų veiksmų interpretacijas. Ir tokiu atveju kiekvienas istorinis pasakojimas, kad ir kaip glaudžiai būtų susaistytas faktų, yra pasakojimas, kurio pasakotojas remiasi kokia nors išankstine nuostata, ideologija, pasaulėvaizdžiu, filosofija ar net teologija. (421–422)

Iš šios perspektyvos žiūrint, nacionalinių mitų kūrimo lūkesčiai, siejami su profesionaliais istorikais ir menininkais, – net jei remiasi koncepcija, kad bet koks istorinis pasakojimas yra selektyvus naratyvas, aktualizuojantis laikotarpio, situacijos, individualių istoriko ideologinių prioritetų pasirinktus įvykius bei jų sąsajas ir galintis tapti mitu, t. y. simbolinį pasaulį konstruojančiu pasakojimu, – projektuoja į juos Piterio Bergerio (Peter Berger) ir Tomo Lukmano (Thomas Luckmann) intelektualų kaip oficialių, institucionalizuotų tikrovės apibrėžimų įteisinimo ekspertų vaidmenį. Pagrindinis tų intelektualų uždavinys – palaikyti bendruomenei priimtiną simbolinį pasaulį kaip vienintelę įmanomą ir neabejotiną tikrovę, t. y. tapti specialiuoju (šiuo atveju nacionalinę ar religinę) ideologiją aptarnaujančiu personalu, siekiančiu išlaikyti dominuojančio apibrėžimo savaime suprantamumą ir ginančiu jį nuo alternatyvių apibrėžimų, kurie pačiu savo buvimu verčia abejoti hegemoniškojo apibrėžimo savaime suprantamumu. Tokios abejonės gali būti interpretuojamos kaip destruktyvios, pasaulio pamatus griaunančios, socialinę tvarką ir integraciją ardančios. O grupė, kuri palaiko tą alternatyvų pasakojimą, imama traktuoti mažų mažiausiai kaip eretiška. (424–426)

***

Chronologija – tai būdas tvarkingai sudėlioti įvykius į prasmingą seką. Istorikams – tai pačios istorijos stuburas, be kurio tyrinėjami įvykiai sugriūtų į chaotišką krūvą. Individualiuose gyvenimuose chronologijos yra reikalingos asmeninei savimonei, tapatybei, savo situacijai pasaulyje lokalizuoti. O atmintis veikia taip, kad ne viską išlaiko pirmame plane. Pagal situaciją vieni įvykiai iškeliami, kiti nugramzdinami kuo giliau, pagražinami, sureikšminami arba, priešingai, smerkiami. Ir ne visada vis naujai sukuriama nuosava gyvenimo versija atitinka „objektyvią“, t. y. iš išorės, kitų modeliuojamą istoriją. Iš išorės gali ateiti prisiminimai, kurie jau seniai pamiršti, o gal ir buvo priskirti kažkam kitam. Iš sukauptos patirties, įvykusių pokyčių perspektyvos ankstesni įvykiai, poelgiai gali būti perinterpretuojami kaip jau turėję tas prasmes, kurios reikšmingos šiandien.

Kiekvienoje religijoje kolektyvinė tapatybė analogiškai modeliuojama, lipdoma retrospektyviai žiūrint į visą kelią, kurį šią tapatybę turinti bendruomenė laikui bėgant nuėjo. Į pirmą planą iškeliami įvykiai ar įvykių interpretacijos, reikšmingi dabartinei tapatybei. Ir paliekami užmarščiai tie, kurie sunkiai integruotųsi į vientisą prasmingą tikrovės paveikslą. Liturginių metų ciklas nuolat įtvirtina kadaise įvykusią (kai kuriais atvejais vienkartinių) įvykių atmintį per nūdienai prasmingą viziją. Dalyvaujant liturginiuose ritualuose ar bent jau atmintyje iš naujo atkartojamuose „praeities įvykiuose“, jie tarsi įvyksta iš naujo, tik kituose kontekstuose, ir taip nuolat steigiama religinė kolektyvinė tapatybė, leidžianti save identifikuoti kaip teisėtus paveldėtojus, įpėdinius tų, kurie dalyvavo pirminiame, steigiamajame įvykyje.

Geriausias pavyzdys šiuo atveju būtų Pesacho sederą lydinti tezė, kad kiekvienas žydas šį vakarą turi švęsti taip, lyg pats būtų tas, kuris šiandien išsilaisvino iš Egipto vergovės. Šioje perspektyvoje tiesinė istorijos samprata, kurios įvykiai absoliučiai vienkartiniai, nepakartojami, įvykę kažkam kitam, situacijose, kurios šiandien, čia ir dabar neatpažįstamos, iš tiesų beprasmė. Religinei tapatybei būtina ciklinė ar, tiksliau, spirališkai ciklinė istorijos sąmonė. O kartu ir chronologija, kuri sutilptų į metų ratą. (429)

Vieno iš šiuolaikinių virtualiame pasaulyje sėkmingai veikiančių tinklalapių – rabino Keno Spiros tinklalapyje, kurio specializacija yra žydų istorija, – pateiktoje tradicinėje rabiniškoje chronologijoje, kuri, tiesa, išlaiko chronologinį nuoseklumą, yra gana platus šios chronologijos ir žydų istorijos sampratos kaip ciklinės aiškinimas, apverčiantis gana plačiai krikščioniškojoje biblistikoje įsitvirtinusį įsitikinimą, kad žydai pasauliui padovanojo tiesinę istorijos sampratą, turinčią pradžią ir pabaigą:

Kitas svarus žydų įnašas į istorijos supratimą yra ciklų laike idėja. Tūkstančius metų veikė senasis graikiškas požiūris į laiką: laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos, jis visada egzistavo ir visada vyks. […] Žydai žiūri į istoriją ir likimą visiškai kitaip. Jei bandytume tai nupiešti, tai atrodytų kaip milžiniška spiralinė apyrankė, vaizdinys, numatantis nestatiško pasikartojimo idėją. Būtent taip veikia istoriniai ciklai pagal žydų pasaulėvaizdį.

Spirališkumas čia suvokiamas kaip paradigmiškumas. Įvykiai, žmonių poelgiai, atskirų kartų gyvenimai, aprašyti Biblijoje, yra lyg paradigmos, modeliai, pavyzdžiai, iš kurių gali mokytis kitos kartos. Judėjiškos šventės, anot šio rabino, tai gerai išreiškia: viena vertus, jos yra istorinių įvykių atminimas, kita vertus – galimybės ateičiai, orientuotos į ateitį, į pakeitimą, yra galimybė daryti įtaką savo ateičiai. Spiralinį paradigmiškumą, pasak jo, gerai nusako žinomas posakis: „Kas nesimoko iš istorijos, yra pasmerktas ją pakartoti.“ (438–440)

Ištraukos iš to paties pavadinimo Aušros Pažėraitės straipsnio, paskelbto knygoje Sekuliarizacija ir dabarties kultūra (Sudarytoja Rita Šerpytytė. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013), p. 415–477. Skliaustuose ištraukų puslapiai.

Parengė Dainius Razauskas