Č. Iškauskas. Kas užsimojo prieš lietuvių kalbą?

Kalbos išsaugojimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tautos išlikimu. Vargu, ar verta kartoti žinomas tiesas apie savo kalbos puoselėjimą. Tad kodėl vėl apie tai prašnekome?

Nuo meškos ant vilko…

Nesu kalbininkas nei kitoks kalbos specialistas. Pasikliauju žurnalistikos studijomis Vilniaus universitete, kur, kaip ir daugelis plunksnos brolių, praėjęs tankų Aldono Pupkio, Juozo Pikčilingio ir kitų mokslininkų kalbos kontrolės rėtį. Vienas mus mokė tarti garsus ir žodžius, kitas – tobulinti kalbos stilių. Vienas vydavo iš įskaitos už neteisingai tariamas balses arba sukirčiuotą „KAunas“, kitas bardavo už skolinius, žargoną ir neteiktinas tarmybes.

Taip pat pasikliauju kone 44 metų žurnalisto darbo patirtimi, kai nuolat ieškai taisyklingiau, lietuviškiau ir lengviau ištariamo žodžio, pavadinimo, termino, raiškiai, suprantamai ir logiškai perteikiamos minties. Tas ieškojimas – beribis, nuolatinis, dažnai slegiantis ir beviltiškas, kad nuleidi rankas ir lepteli kokią nesąmonę, vadinamą barbarizmu, skoliniu ar net keiksmažodžiu. Sako, sunkiausia taisyklingos kalbos išmokyti suvalkiečius, kurių šneka yra pati taisyklingiausia iš visų Lietuvos regionų. Kai leidykla nutarė leisti keletą mano knygelių, pagalvojau, kad jos kalbininkei nebus daug vargo. Juk šiaip jau rašau pusėtinai. Kai atsiuntė mano teksto korektūrą – o varge varge! – primarginta, pritaisyta, pribraukyta…

Gyvenimas nenumaldomai bėga, ir kaip kalbėjome prieš 50 metų, negalime kalbėti šiandien. Mūsų kalba pakito: nuo rusicizmų persunktų sakinių mes perėjome prie… Štai ir galvoju: prie ko mes priartėjome, kokia kalba kalbame, kokiems kalbos dievams meldžiamės? Vyresnieji vis dar įterpia vieną kitą slavišką žodelį, jaunesni garbina anglų kalbą. Šiems pagundų darkyti šneką daugiau: dauguma iškabų parašyta angliškai, televizija, radijas ir internetas bei kelionės vis labiau įtraukia į anglosaksišką pasaulį.

Antai, ištirta, kad, palyginus abiturientų egzaminų rezultatus, Kauno moksleiviai angliškai kalba geriau negu lietuviškai. Prieš keletą metų privalomą lietuvių kalbos egzaminą laikė 3 196 abiturientai, iš jų 243 neišlaikė, o šimtu balų įvertintas 41 moksleivis. Pasirenkamą anglų kalbos egzaminą laikė 2 437 abiturientai. Neišlaikė 12 moksleivių, o 45 jaunuoliai buvo įvertinti šimtukais. Anglų kalbos mokymuisi sudarytos puikios sąlygos, o lietuvių? Šios kalbos moko nebent atvykusius į šalį…

Kumščiu per abėcėlę

Galbūt pasirodysiu kaip senas bambeklis, bet baimintis išsakyti savo nuomonę apie lietuvių kalbą reiškia abejingai stebėti jos menkinimą. O juk sakoma, kad kalba yra vienas pagrindinių tautos ramsčių. Apie jos išsaugojimą reikia šaukte šaukti, nes, antai, naujoji valdžia sutinka, kad ji būtų nustumta į šalį. Štai Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, prisidengusi tebesitęsiančiu karantinu, pasirašė įsakymą, kuriuo visi šių metų abiturientai atleidžiami nuo lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos, laikomos prieš privalomą egzaminą. Anglų kalba paliekama kaip buvusi, o lietuvių – brukama į pašalį.

Naujoji valdančioji dauguma, joje pirmuoju smuiku grojantys „laisviečiai liberalai“, trina rankomis, kaip jie išlaisvins tautiečius „nuo patriotinių senienų“. Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska skuba dar šiemet skirtingų lyčių asmenų partnerystės, lyties keitimo bei asmenvardžių rašybos klausimus reglamentuoti įstatymais. Taigi, „trijų raidžių“ problemą valdantieji išspręs per keletą mėnesių, taip į abėcėlę iš 32 raidžių įkišdami svetimas Q, X ir W iš nuskurdindami visą raidyną. Žymi kalbininkė ir pedagogė Zita Alaunienė (deja, mus palikusi pernai rugsėjį) „Šiaurės Atėnuose“ ironizavo: yra būdas, kaip prie savo 32 dantų pridėti dar tris naujus, ogi – išmušti tris savus dantis…

Panašu, kad ir teisingumo ministrė užsimojusi savo sunkiu kumščiu išdaužyti lietuvišką abėcėlę…

Naujoji valdančioji dauguma pasigriebė išaštrintą dalgį ir pjauna viską paeiliui. Sužinome apie dar vieną jos „iniciatyvą“, kurią per „Marijos radiją“ išgirdo žinoma kalbotyrininkė Jūratė Sofija Laučiūtė (atskirą jos nuomonę apie kalbos išsaugojimą pateiksime žemiau). Šis radijas pranešė, kad 2021 metais  vyks Lietuvos gyventojų gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinis tyrimas – surašymas (https://surasymas.stat.gov.lt ). Kadangi kažkodėl jis žūtbūt bus vykdomas pandeminio karantino sąlygomis, tai vyks tik internetu. Duomenis apie save, gimtąją kalbą, tikėjimą  galės pateikti tik ta Lietuvos gyventojų dalis, kuri pajėgi naudotis  internetu. „O mes, eiliniai žmonės, ne tokie kvaili, kad nežinotume,  žinome, kad Lietuva – valstybė, kurioje dominuoja pagyvenę žmonės. Kiek tų pagyvenusių žmonių naudojasi internetu?“, – retoriškai klausia mokslininkė ir tęsia: – Jei yra bent vienas padorumo nepraradęs vyriausybės ministras, kodėl jis nepaprotina savo kolegų, kad tą surašymo intenciją patikslintų ir būtų paskelbta, jog būsimasis surašymas skirtas tik kompiuterizuotai visuomenės daliai, o nekompiuterizuotieji, pasibaigus karantinui, bus apklausiami individualiai?“ Savo ruožtu paklausime: kokias išvadas mūsų ekspertai galės padaryti, gavę tokios vienpusiškos apklausos rezultatus? Spėju: jaunesniajai kartai pofik (atleiskite už nelietuvišką žodį) ta lietuvių kalba arba koks nors tikėjimas…

Ypač svarbi LRT misija

Taigi, pasvarstykime, nuo ko prasideda gimtosios kalbos griovimas? Akivaizdu, kad jos puoselėjime pirmeiviu turėtų būti Nacionalinis radijas ir televizija. Nesergame senų laikų nostalgija, bet net sovietinės okupacijos ir svetimos kalbos įsigalėjimo laikais lietuviškos šnekos gryninimui buvo sutelktas didžiulis dėmesys. Nesileisdamas į televizijos ir radijo žurnalistų kalbos detales, geriau pakalbinau keletą jos specialisčių, kurios betarpiškai dalyvavo šiame švarinimo bare.

Jūratė Sofija Laučiūtė, kalbininkė, visuomenės veikėja, humanitarinių mokslų daktarė:

2000 – 2001 m. Nacionalinio radijo ir televizijos (NRT) vadovų trijulė – Vaidotas Žukas (generalinis direktorius), Romas Jankauskas (TV direktorius) ir aš (Radijo direktorė) buvome paskutiniai dažnai besikeičiančių vadovų grandinėlėje, kuri ne popieriuje, o nuoširdžiai stengėsi įgyvendinti NRT kultūrinę, šviečiamąją, patriotinę misiją. Ir svarbiausia tos misijos kryptis buvo skleisti taisyklingą, švarią valstybinę kalbą. Ir TV, ir Radijas turėjo specialius kalbininkų (kalbos redaktorių) etatus, kurių užduotis buvo klausytis diktorių, žinių pranešėjų, laidų vedėjų kalbos, tarties, fiksuoti klaidas, jas nurodyti „kaltininkams“, o tie turėjo mokytis, kad klaidų nekartotų. Radijuje tokias kalbos „eksperto“ pareigas ėjo Mindaugas Rastenis. Kiekvieną savaitę, pirmadienio rytais, kai padalinių, redakcijų vadovai rinkdavosi aptarti praėjusios savaitės darbų ir planuoti prasidėjusios savaitės užduotis, visada būdavo išklausomos ar M. Rastenio, ar kitų kolegų išgirstos klaidos, kalbos netikslumai. Kas buvo svarbu?

A: tartis. Turi būti raiškiai tariami ilgieji ir trumpieji balsiai, suteikiantys lietuvių kalbai tą nepakartojamą dainingumą, išskiriantį ją iš kitų kalbų. B: taisyklingas kirčiavimas. C: švarus, be leksinių šiukšlių – nenormintų skolinių – tekstas. Radijas rytais transliuodavo vadinamus „komentarus“ – žinomų, populiarių žurnalistų, rašytojų, politologų nuomones. Jų pasakojimas būdavo įrašomas iš anksto būtent tam, kad būtų galima kažkiek „apvalyti“ jų kalbėseną. Bet kalbos redaktorių pareigybės buvo panaikintos, generaliniam direktoriui iškart po mūsų tapus ekonomistui Milakniui, kuris ėmėsi griežtos taupymo politikos ir nereikalingiausiais palaikė būtent kalbos specialistus.

Dabartinių laidų vedėjų kalba mirga marga kirčiavimo klaidomis, teisingai ilguosius ir trumpuosius balsius taria nebent suvalkiečiai ir kunigai. Blogiausia, kad nepaisoma Valstybinės kalbos įstatymo, ir į nacionalinę, iš valstybės biudžeto finansuojamą žiniasklaidą brukasi svetimybės, skoliniai, daugiausia – anglicizmai. Darosi madinga į lietuvių kalbą nebeversti ne tik firmų ar muzikinių grupių nelietuviškų pavadinimų, bet neverčiami ir dainų, filmų, knygų pavadinimai, ypač jei jie – anglų kalba. Lietuvos klausytojai, žiūrovai nebetenka plačiausiai prieinamos galimybės klausytis, girdėti tokią lietuvių kalbą, kuri reprezentuotų valstybės bendrinę kalbą, atspindėtų geriausias, gražiausias lietuvių kalbos ypatybes.

Irena Smetonienė, kalbininkė, profesorė, ilgą laiką koordinavusi kalbos klausimus LRT:

Kalba paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį LTV išgyveno pačius geriausius laikus. Labai aiškiai buvo suvokta, kad tauta be kalbos negali egzistuoti, ji nieko brangesnio kaip laisvę ir kalbą neturi. Kalbos kokybė buvo ne tik ten dirbusių kalbininkų (iš pradžių po vieną radijuje ir televizijoje), bet ir visų eterio darbuotojų tikslas. Kalbininko darbas buvo surašyti laidos vedėjo daromas klaidas, paaiškinti, kaip turi būti sakoma taisyklingai, o eterio žmonių – stengtis tų klaidų nebedaryti. Tokie lapeliai pasiekdavo kiekvieną, neskiriant, ar tai ryški „žvaigždė“, ar pradedantis sporto komentatorius. Noras skleisti taisyklingą kalbą buvo toks didelis, kad kalbininkė sėdėdavo net per „Atgimimo bangos“ laidą ir po jos lapelius su klaidomis išdalindavo laidos dalyviams. Tikrai ne paskutinėje vietoje kalba buvo ir LRT vadovybei. Pavyzdžiui, tuo metu per televiziją buvo transliuojama savaitinė laida „Mūsų kalba“. Žymūs kalbininkai tiesioginiame eteryje atsakydavo į žiūrovų klausimus, kurių būdavo tiek daug, kad laidą teko pailginti iki valandos, ir tada dalis klausimų būdavo atiduodama žurnalui „Gimtoji kalba“, nes atsakyti į visus buvo neįmanoma. Be to, televizija rodė trumpą, labai populiarią vaidybinę kalbos laidelę „Gerbkime žodį“, kurios herojus Aldutę (Aldona Vederaitė) ir Karolį (Karolis Dapkus) pažinojo visa Lietuva. Jiems žiūrovai taip pat siųsdavo laiškus, prašydami tautą išmokyti nedaryti kokios nors klaidos, apskųsdami netaisyklingai kalbančius politikus ar žurnalistus. Radijas taip pat transliavo trumpas mokomąsias laideles, tam tikrą laiką dar egzistavo šeštadieninė kalbos laida. Dar vienas svarbus momentas, kad taisyklingos kalbos reikalavimai buvo iškelti net reklamai – be kalbininkės palaiminimo nepasirodydavo nė viena reklama. Visi reklamos teikėjai tai žinojo, tad, kad ir kaip būdavo nepatenkinti, tekdavo sutikti su iškeltomis sąlygomis, nes Reklamos skyrius tokios tvarkos laikėsi principingai. Tokia buvo Lietuvos radijo ir televizijos kalbos politika, kuri leido kalbininkams dirbti savo darbą ir, be abejo, formavo požiūrį į kalbą televizijos ir radijo viduje.

O klaidų tuo metu, natūralu, buvo visokiausių. Teko pratintis atsisakyti ir kad su bendratimi, ir gaunasi, randasi, žiūrisi, skaitosi bei įvairių linksnių klaidų, barbarizmų vartojimo. Bene daugiausia vargta su kirčiavimu: valstybè, Lietuvà, Kalė́das, automóbilis, aĩkštė, žiūrõvus, parlãmentas, biùdžetas, komìtetas ir pan., dažnam laidos vedėjui strigo priesagos -aitis, -aitė kirčiavimas, vietovardžiai. Kalbininkai vedė klaidų žurnalą, kuriame buvo aiškiai matyti kiekvieno eteryje kalbančio pažanga ir pastabos. Apie klaidas ir pažangą buvo nuolat kalbama per pirmadienio rytinius posėdžius, generaliniam direktoriui kasmet pateikiama išsami ataskaita.

Atsiradus keliems televizijos kanalams, daugėjant laidų ir ėmus rodyti daug filmų, kalbininkų įdarbinta daugiau. Pasikeitė ir kalbos kontrolės pobūdis. Jau buvo ne tik įteikiami lapeliai po laidos, bet ir redaguojami bei kirčiuojami tekstai prieš laidą, iš anksto redaguojami ir sukirčiuojami filmų tekstai. Pažanga buvo labai gerai matyti – tą pastebėjo ir kalbininkai, ir žiūrovai bei radijo klausytojai. Tad Lietuvos radijas ir televizija buvo pavyzdys visai Lietuvai – iš jos kalbos mokėsi ir mokiniai, ir studentai, ir suaugę. Net buvo kilusi mintis savo kalbą vadinti „LRTV kalba“ (kaip yra „BBC language“).