Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido Merkio rinktinės štabo dienoraštį – unikalų partizanų laisvės kovų dokumentą, kurį rašė garsus Dzūkijos partizanų vadas, vėliau – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Tai iki šiol nepublikuotas autentiškas ir pirminis šaltinis apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje, kurio fragmentai skelbti tik kelių istorikų darbuose. Čia fiksuojami partizaninio karo įvykiai, netektys, kovotojų siekiai ir viltys, užrašyti alinančiomis požeminio gyvenimo sąlygomis ar mirtino pavojaus akivaizdoje, kai virš galvos stovi bunkerio beieškantis nuožmus priešas.
Štabo dienoraštis pradėtas rašyti vykdant Dainavos krašto partizanų vienytojo Dzūkų grupės vado plk. ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 m. gegužės 7 dienos įsakymą, kuriame nurodoma: „Kuopų ir batalionų vadai veda operacijų ir veiksmų dienoraštį, kuriame kiek galima suglaustai, bet pakankamai pilnai ir teisingai aprašomi visi partizaniniai veiksmai. Dienoraščio tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius.“
Merkio rinktinės štabo dienoraštis rašytas 1945 m. rugsėjį – 1946 m. gruodį A. Ramanausko ranka ir keliomis skirtingomis rašomosiomis mašinėlėmis. Knyga iliustruota A. Ramanausko-Vanago ir jo bendražygių vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, nes iki 1946 m. rudens Dzūkijos partizanų vadai saugumo sumetimais draudė kovotojams fotografuotis. Knygos pabaigoje jos sudarytojas Algis Kašėta pateikia iššifruotus partizanų slapyvardžius, jų gimimo ir žuvimo datas bei vietas.
Publikuojamas dienoraštis buvo saugomas Lietuvos SSR KGB archyve (dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas) ir kaip daiktinis įrodymas buvo prisegtas prie 20 tomų sudarančios A. Ramanausko baudžiamosios bylos.
Trumpa Merkio rinktinės štabo dienoraščio ištrauka:
„1946.III.27. Šiandien ypatingesnė diena, nes rusai čia pat. Girdėjosi štai prieš 40 min. jų žingsniai – taip arti jie buvo. Dabar jie vėl artinasi.
Šiuo metu yra 14.00 v. Tokių valandų nedaug žmogaus amžiuje. Šiuo metu sprendžiasi… Gyventi ar mirti. Ir tai tuomet, kai žmogus jaunas, pilnas energijos, kūrybos, pasiaukojimo nenuilstamai dirbti mielos Lietuvos laimingesnei ateičiai.
Mano, Kazimieraičio ir Strazdo gyvybės Dievo rankose. Jis jas mums yra suteikęs, jas turi teisę atimti, jeigu jau atėjo laikas.
Šios minutės yra ilgos ir keistos. Tuomet, kai žmogus esi visiškai sveikas, puikiai protauji ir šaltai svarstai, kas bus už kelių ar keliolikos minučių.
Mintys šiuo metu su malda skrenda pas Aukščiausiąjį, kaip ir visuomet mūsų pavojų pilname gyvenime. Dieve, Tavo šventa valia teesie kaip Danguj taip ir ant žemės. Atleisk mums už visa tai, kuo esame Tavo šventą valią užrūstinę.
Štai ir vėl pasigirdo bildesys, bet greit nutilo. Šiuo metu jau 14.13 v.
Paprastai tokie išgyvenimai ilgainiui išdyla, nublunka, bet jie susikaupus ir po ilgo laiko tarpo galimi vaizduotėje atkurti. Todėl aš ir bandau šį išgyvenimą fiksuoti taip, kaip jis iš tikro yra.
Ir koks žmogaus menkutis gyvenimas. Jis trapesnis už stiklą ir visa kita.
Kai tiek paskutinėmis dienomis kurta ištisomis valandomis po 17 v. ir daugiau.
O štai šią minutę viskas gali subyrėti ir tekti už keletos valandų jau gulėti išniekintam gatvėje bolševikų pajuokai.
Ši mūsų šventa kova turi baigtis pergale, nes mes kovojame už tikrą laisvę, šventą per amžiais lietuvių mylėtą tikėjimą.
Šiuo metu jau 14.19 v. Sunkiausia, kai esi tokioje padėtyje, kada nebegali sekti priešo ir užkluptam nėra nė mažiausios vilties išsigelbėti. Tokia yra ir mūsų trijų šiuo metu padėtis. Tuo ji ir ypač įdomi, drauge ir žiauri. Tokių momentų man teko jau ne vienas išgyventi. Panašūs šiam buvo jau trys, o kiti tokiose apystovose, kad buvo galimybė gintis ir užkluptam dar kovoti ir gelbėtis. Šiuo metu negali spėti koks priešo skaičius, nors jis čia, už keletos metrų.
Šiuo metu pas mus tyla. Girdisi vien mano plunksnos čežėjimas. Pradžia šio pavojaus buvo staigi ir prasidėjo 13.05 v. Pavojus tebesitęsia ir dabar, tik jis atrodo padidėjęs, nes tai girdisi iš reiškinių.
Galima neperdėjus šitaip išsireikšti: „Mūs čia ieško ir mes čia!“
Pilnas pavadinimas: „Merkio rinktinės štabo dienoraštis 1945–1946 m.“