Vasario 2 d. minint lietuvių literatūros klasiko, profesoriaus Balio Sruogos 130-ąsias gimimo metines (1896-02-02–1947-10-16), vis dažniau atsiverčiame jo biografiją, taip pat prisimename rašytojo artimuosius, draugus, lagerio bendražygius, su kuriais Balys Sruoga kaip ir kiti įkaitai už tautą 1943 m. kovo 23 d. buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Šiame straipsnyje apžvelgiamos žinios, kokie Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių apdovanojimai yra skirti Baliui Sruogai ir su juo drauge kalėjusiems Štuthofe garbės kaliniams.
Visų pirma tenka pasakyti, kad žinios apie asmens apdovanojimus dažniausiai pateikiamos biografijos pabaigoje arba chronologine eile.
Taigi, vienuose ar kituose šaltiniuose buvo perskaitytos visų 1943 m. kovo 16–17 d. gestapo suimtų ir įkalintų 46 lietuvių inteligentų biografijos.
Pradžioje žinių apie šiuos asmenis buvo ieškoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) viešinamose žiniose1,2,3 bei spaudoje iki 1990 metų4 ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE)5.
Tenka konstatuoti, jog VLE buvo surastos tik 15 su Baliu Sruoga kalėjusių asmenų biografijos. Didžiausią nuostabą sukėlė tai, kad lietuvių literatūros klasikas, istorinių dramų (žymiausia iš jų „Milžino paunksmė“), prozos kūrinio „Dievų miškas“ autorius, Štuthofo nacistinio ir Torunėje įkurto sovietinio lagerio kalinys (ten jis buvo įkalintas ir tardomas mėnesį prieš sugrįžtant į Lietuvą 1945 m.6) nėra apdovanotas jokiu valstybiniu apdovanojimu ar premija7.
Sunkūs Baliui Sruogai buvo ir dveji paskutinieji gyvenimo metai Lietuvoje. Kai nesutiko pagal sovietinių ideologų reikalavimus „Dievų mišką“ pats pakeisti ar duoti leidimą taisymus padaryti kitiems8, susilaukė viešo sovietinės valdžios pasmerkimo9, neteko Vilniaus universitete katedros vedėjo pareigų, profesoriaus vardo10, jį sekė netgi sovietinis agentas Juozas Markulis, pasiūlęs, kaip tokiais atvejais saugumiečių buvo žadama, slapta gerų žmonių pagalba padėti išvykti į Vakarus11.
Tiesa, rašytojo atminimas yra įamžintas įvairiais būdais, tačiau jau vien Štuthofo kalinės Julijos Savickienės12 liudijimas, kaip B. Sruoga padėjo jai su dukrele išgyventi lageryje, parodo B. Sruogos moralines nuostatas, kurių jis laikėsi įkalintas.
Nors Vytauto Didžiojo garbei skirtoms istorinės dramos varžytuvėms 1932 m. parašytas Balio Sruogos kūrinys „Milžino paunksmė“ nelaimėjo pirmosios vietos (pirmoji vieta ir premija niekam nebuvo paskirta, antroji vieta – B. Sruogai ir dar vienam dalyviui), tačiau buvo nuspręsta už valstybės pinigus išspausdinti kelių kitų konkurse dalyvavusių autorių darbus13.
Vis dėlto tik B. Sruogos drama, vienintelė iš visų varžytuvėms pateiktųjų, dabar yra Lietuvos Respublikos pagrindinėms mokykloms skirtoje programoje14. Beje, iki šiol neturime ir Balio Sruogos vardo varžytuvių, tik kažin ar jo iš tiesų nereikia?..
Skaitant apie kitus Štuthofe kalėjusius lietuvius – garbės kalinius, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE) pavyko rasti žinių apie tai, jog 8 iš 15 yra apdovanoti vyriausybiniais apdovanojimais. Keturiems skirti apdovanojimai iki 1940 metų – Vladui Jurgučiui15, Juozui Narakui16, Stasiui Puodžiui17, Vytautui Stanevičiui18 ir keturiems po 1990 metų.
VLE esančioje kunigo Alfonso Lipniūno biografijoje (1905-03-12–1945-03-28)19 pateikiami šio, Dievui ir artimajam ištikimai iki gyvenimo pabaigos tarnavusio asmens, gyvenimo faktai.
Pažymima, kad jis po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2005) ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2022). Apie A. Lipniūno beatifikacijos bylą, kurios medžiaga po ilgo tyrimo 2021 m. pateikta Vatikanui20, žinių VLE nėra.
Teisininkui Mečislovui Mackevičiui (1906–2003), kaip minima šioje enciklopedijoje21, Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžius buvo įteiktas 1994 metais. Mykolui Mačiokui22 (1899–1950) 4 apdovanojimai paskirti prieškariu, o Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi jis apdovanotas 2001 m. (po mirties).
Jonas Noreika23 (1910–1947) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi po mirties 1997 metais. Tiek M. Mačiokas, tiek ir J. Noreika buvo Lietuvos laisvės kovotojai pokariu.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateiktos dar 7 Štuthofo garbės kalinių biografijos, tačiau apie valstybinius šių asmenų apdovanojimus žinių VLE nėra.
Vis dėlto ieškant gydytojo Antano Starkaus24 (1901–1975) biografijos duomenų kituose šaltiniuose, pavyko surasti, jog 1938 m. A. Starkus buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi25, o 2003 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2012 m. jam suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas26 (Izraelyje).
Kitur buvo ieškota žinių ir apie likusius 6 Štuthofo garbės kalinius, kurių biografijos VLE yra. Kaip jau minėta, duomenų, kad Balys Sruoga būtų gavęs kokį nors valstybinį apdovanojimą, nepavyko rasti.
Tas pats pasakytina ir apie Rapolą Mackonį27 (1900–1982), kuris buvo Vilniaus krašto visuomenės veikėjas, kalėjęs ne tik Štuthofe, bet vėliau ir sovietiniame lageryje, kai represinės struktūros išsiaiškino, jog gyvendamas Lenkijoje (ten 1952 m. buvo ir suimtas) padėjo Lietuvos laisvės kovotojams pokariu susisiekti su Vakarais.
Nepavyko rasti ir duomenų apie tai, jog kokie nors valstybiniai apdovanojimai buvę skirti mokytojui, žurnalistui Kaziui Baubai28 (1908–1943); kalbininkui, visuomenės veikėjui Pranui Germantui29 (1903–1945); kunigui, rašytojui, knygos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ autoriui Stasiui Ylai30 (1908–1983); istorikui Antanui Kučinskui (Kučui31,1909–1988), A. Gervydo slapyvardžiu parašiusiam atsiminimus „Už spygliuotų vielų“.
Kitų 31 Štuthofo garbės kalinių biografijų Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rasti nepavyko. Ar buvo skirti jiems kokie nors valstybiniai apdovanojimai, duomenų teko ieškoti įvairiuose šaltiniuose. Dominančias žinias pavyko surasti tik apie 7 asmenis.
Juozui Brėdikiui32 skirti 5 apdovanojimai prieškariu ir LGGRTC pripažintas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas 2003 metais. Agronomas Ignas Budrys, pagal Bronės Masaitytės surinktus duomenis33, apdovanotas Vyties kryžiumi, tačiau kituose šaltiniuose tai patvirtinančių žinių nepavyko rasti.
Kapitonui Petrui Buragui34, kalintam ir Štuthofo, o vėliau sovietiniame lageryje, prieškariu skirti 5 apdovanojimai.
Bronius Grigas35 apdovanotas kaip karys savanoris 1929 metais. Kaziui Kuprėnui36 suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas 1980 metais (Izraelyje). Mykolas Pečeliūnas37 (1908–2008), kadangi buvo aktyvus 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, 1945 m. į Lietuvą negrįžo. 1947 metais jam suteikta Lenkijos pilietybė.
Buvo svarbiausias Lietuvos laisvės kovotojų pagalbininkas pokariu Lenkijoje, padėjęs jiems palaikyti ryšius su Vakarais. 1972 m. apdovanotas Lenkijos Nuopelnų kryžiumi; 1987 m. vienu aukščiausių Lenkijos Respublikos valstybinių apdovanojimų – Lenkijos Atgimimo Komandoro kryžiumi38.
2008 m. Mykolas Pečeliūnas grįžo gyventi į Lietuvą. Vienam iš pagrindinių 1941 m. Birželio sukilimo vadų, po Antrojo pasaulinio karo apsigyvenusiam JAV Pilypui Žukauskui-Naručiui 1999 m. LGGRTC suteikė kario savanorio teisinį statusą, 2000 m. popiežiaus Jono Pauliaus II jis buvo apdovanotas Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu (Vatikanas), 2002 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi39.
Apie kitus 24 Štuthofe kalėjusius garbės kalinius žinių įvairiuose šaltiniuose yra, ypač prisiminimuose40, tačiau žinių, kad šiems asmenims būtų skirti Lietuvos Respublikos ar kitų šalių apdovanojimai, rasti nepavyko.
Kiti 24 Štuthofe kalėję garbės kaliniai
Tai: Vincas Blažys, Vladas Butkus, Jonas Čiuberkis, Adolfas Darginavičius, Vladas Darginavičius, Antanas Januševičius, Aleksandras Kantvilas, Jonas Katinauskas, Petras Kerpė, Petras Kiškis, Mečislovas Kriaučiūnas, Antanas Liūdžius, Jonas Malinauskas, Zigmas Masaitis, Vytautas Meilus, Petras Masiulis, Leonas Puskunigis.
Taip pat Kazys Rakūnas (Markauskas)41 – daugiausiai rūpinęsis sušelpti kitus kalinius maistu, Jonas Rimašauskas – knygos „Žydų gelbėtojai“ autorius42, Jonas Šernas – labiausiai padėjęs B. Sruogai Štuthofe ir Mirties žygyje43, Algirdas Tumėnas, Vytautas Tumėnas, Juozas Valenta – kalintas nacių ir sovietiniame lageryje, kuriame buvo užmuštas44, bei Jurgis Valiukevičius.
Apibendrinant galima pasakyti, kad patyrinėjus įvairius šaltinius, buvo nustatyta, jog 22 iš 46 Štuthofe kalėjusiems garbės kaliniams iš Lietuvos yra suteikti valstybiniai Lietuvos Respublikos ar kitų šalių apdovanojimai, o apie likusius 24 tokių žinių nepavyko surasti.
Be to, už antinacinę veiklą, Arūno Bubnio duomenimis45, 1943 m. Štuthofe buvo įkalinta 16 lietuvių pogrindinės spaudos darbuotojų, vėliau ten kalintas ir vienas iš ateitininkų vadovų inžinierius Antanas Šapalas, už nuopelnus suteikiant pagalbą įvairių tautų žmonėms vėliau įrašytas į Katalikų bažnyčios martyrologą.
1944 metais į šį lagerį buvo atgabenti 5 Vytauto Didžiojo universiteto studentai, pogrindinės organizacijos nariai, kurių gyvybes, anot J. Pajaujo, išgelbėjęs Balys Sruoga, sunaikinęs gestapo lydraštį.
Taip pat į Štuthofą buvo atvežti ir 106 Povilo Plechavičiaus rinktinės kariūnai, atsisakę tarnauti nacistinėje kariuomenėje, vėliau 4 Vietinės rinktinės štabo karininkai, o vėliausiai Algirdas Vokietaitis bei 5 jo bendražygiai. Be to, Štuthofe kalėjo daugybė lietuvių ar kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečių.
Ar jie visi yra verti valstybinių apdovanojimų, į šį klausimą galima atsakyti, tik atlikus išsamesnius tyrimus. Vis dėlto net šiame straipsnyje aprašyto tyrimo rezultatai rodo, jog dar šiemet būtų galima skirti valstybinius apdovanojimus nemažai grupei Lietuvos Respublikos piliečių, aktyviai parodžiusių savo poziciją okupacijų metais.
____________________
1 Arūnas Bubnys, „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“, Vilnius: LGGRTC, 2023.
2 Stanislovas Buchaveckas, „Lietuvos inteligentų įkalinimas Štuthofo koncentracijos stovykloje“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
3 Arūnas Bubnys, „46 lietuvių inteligentai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
4 „40 m. nuo Lietuvos politinių kalinių tragedijos“, čia [žiūrėta 2026-01-15];
„Stutthofo stovyklos kaliniai“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
5 Stutthof, čia [žiūrėta 2026-01-15].
6 Rita Pauliukaitienė, „Paroda, atverianti duris į Balio Sruogos „Dievų mišką“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
7 Reda Pabarčienė, „Balys Sruoga“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
8 Juozas Bulavas, „Rašytojo žodinis testamentas“, in: „Balys Didysis: prisiminimai apie Balį Sruogą“, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 438–441.
9 Romualdas Jurelionis, „Apie „Dievų mišką“ ir holokaustą“, in: „Kūrybos studijos ir interpretacijos: Balys Sruoga“, sudarytojas Rimas Žilinskas, Vilnius: „Baltos lankos“, 2001, p. 179.
10 Vytautas Kubilius, „Moderniosios literatūros klasikas“, in: Balys Sruoga, „Raštai“, 1 t., Vilnius: „Alma littera“, 1996, p. XII.
11 Juozas Markulis, [atsiminimai], in: „Balys Didysis: prisiminimai apie Balį Sruogą“, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 395–398.
12 „B. Sruoga ir Jurgio Savickio šeimos tragedija“, in: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, parengė Vanda Sruogienė, Vilnius, 1996, p. 370–371.
13 Algis Samulionis, „Balys Sruoga“, Vilnius: „Vaga“,1986, p. 253.
14 „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
15 Kazimieras Tamašauskas, „Vladas Rafaelis Jurgutis“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
16 „Juozas Narakas“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
17 Vytautas Zabielskas, „Stasys Puodžius“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
18 „Vytautas Stanevičius“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
19 Juozapas Antanavičius, „Alfonsas Lipniūnas“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
20 Vitalijus Kodis, Regina Laukaitytė, Arūnas Bubnys, „Alfa. Kankinio Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija“, Vilnius, 2022, p. 97, 135.
21 „Mečislovas Mackevičius“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
22 „Mykolas Mačiokas“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
23 „Jonas Noreika“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
24 „Antanas Starkus“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
25 Ričardas Čepas, „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“, in: „Lietuvos valsčių“ serijos leidykla „Versmė“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
26 „Žydų gelbėtojai. Starkus Antanas“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
27 „Rapolas Mackonis“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
28 Domas Šniukas, „Kazys Bauba“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
29 Stanislovas Buchaveckas, „Pranas Germantas“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
30 „Stasys Yla“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
31 „Antanas Kučas“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
32 „Juozas Brėdikis (1885)“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
33 Alisa Rupšienė, „Štuthofo įkaitai“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
34 Julius Kanarskas, Lina Buikienė, „Buragas Petras“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
35 Ričardas Čepas, „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“, in: „Lietuvos valsčių“ serijos leidykla „Versmė“, čia
[žiūrėta 2026-01-15].
36 „Žydų gelbėtojai. Kuprėnas Kazys“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
37 Rita Pauliukaitienė, „Mykolas Pečeliūnas (1908–2008)“, in: „Terra Jatwezenorum“, 2025 m., 2 d., vyr. redaktorius Sigitas Birgelis, Punskas: „Aušra“, 2025, p. 42– 61; čia [2026-01-15].
38 „Zmarł Michał Peczeluna“ [Mirė Mykolas Pečeliūnas],
čia [žiūrėta 2026-01-15].
39 Arūnas Bubnys, „Pilypas Žukauskas-Narutis – Birželio sukilimo organizatorius ir Štuthofo kalinys“, čia [2026-01-15].
40 „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: LGGRTC, 1998.
41 Živilė Makauskienė, „Jo garbė neturėtų išblėsti“, čia [žiūrėta 2026-01-15].
42 Jonas Rimašauskas, „Žydų gelbėtojai“, Vilnius: „Versus aureus“, 2008.
43 Jonas Šernas, „Kaip Sruogos raštai buvo išgelbėti iš kaceto“, in: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, parengė Vanda Sruogienė, Vilnius, 1996, p. 369–370.
44 Arūnas Bubnys, „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“, Vilnius: LGGRTC, 2023, p. 99.
45 Ten pat, p. 70–76.
Niekas kitas negali save labiau įvardinti Arijus, nei lietuviai. Ir tai, kad vokiečiai niekino lietuvius – kelia labai daud klausimų , ar tikrai vokietijos naciai rūpinosi europiečių išlikimu. O gal tik kuo daugiau jų išžudyti….panašu, jog tas pats vyksta su Ukraina…
Tai gal tu putino paklausk, kodėl jis įsako žudyti ukrainiečius raketomis ir bombomis ?
Jų tas rasinis požiūris, man atrodo, buvo tik priedanga. Nors žydus naikino, bet prieš karą pagal Havaros sutartį padėjo jiems kolonizuoti Palestiną. Daugybė žmonių, turinčių žydiško kraujo, tarnavo naciams. Nei Hitleris, nei Gebelsas neatrodo arijai. Karaimų nenaikino – pasitenkino jų teisininkų argumentu, kad Kristaus laikais jie negyveno Palestinoj. Bet daugelio žydų protėviai ten negyveno, pvz., chazarai.
Nei sorbai, nei lietuviai ar prūsų ainiai pačioj Vokietijoj jiems neatrodė žemesnė rasė.
Nacius finansavo didieji turčiai. Ir per karą nei jų bankai, nei jų gamyklos beveik nenukentėjo. Tik paprastų žmonių kvartalai buvo nušluoti kiliminiu bombardavimu, sukuriant aukštakrosnių lygio karštį. O 3 ar 4 milijonai moterų buvo išprievartautos. Man tai panašu į išankstinį planą palaužti europiečius.
Esu labai linkęs su Tamsta sutikti…. , bet tai reiškia, kad bėda yra žymiai didesnė, nei kada įsivaizdavome….
Dar įdomiau, jei tikrai tiesa, kad abu pasaulinius karus – abi kariaujančias puses – finansavo tie patys bankai. Ir kad Čekai turėjo stipresnę kariuomenę už Vokiečius, bet Britų diplomatai jiems liepė atiduot Vokiečiams Sudetus, t.y. su visa jų gynybine sistema.
Keista, kad iki šiol neturim viešo visų apdovanojimų registro. Kad reikia naršyti po enciklopedijas.