Petrui Vileišiui – 170

Sausio 25 d. minime lietuvių tautinės valstybės kūrėjo, inžinieriaus, kultūrinio judėjimo mecenato, rašytojo, lietuvybės puoselėtojo 170 metų gimimo sukaktį. Šiai sukakčiai paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje pristatoma virtuali parodą, kurioje pateikiami bibliotekoje saugomi P. Vileišio parašyti, išversti ir išleisti leidiniai, rankraščiai, pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios ir kiti dokumentai:

 

Parodos autorė Jolanta Stasytė Berniūnienė, redaktorė dr. Daiva Narbutienė, skelbėja Audronė Steponaitienė.

Petras Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Mediniuose, Pasvalio rajone laisvų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Nuo 1861 m. mokėsi Panevėžyje, 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1874 m. jį baigė, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Sankt Peterburgo kelių inžinierių institutą, gavo inžinieriaus vardą ir buvo paskirtas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą, kuri 1883 m. Vileišį išsiuntė į Belgiją susipažinti su nauja geležinių geležinkelio tiltų statybos technika, panaudojant kesonus. Dar kurį laiką padirbęs valdyboje kesonų specialistu, įkūrė statybos firmą ir statė geležinius tiltus, taip užsidirbdamas daug pinigų. 1890 m. grįžo į Vilnių. Čia įsteigė mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves (1900 m.), spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti (1904 m.) ir lietuviškų knygų knygyną (veikė iki 1913 m.). 1904 m. gruodyje pradeda leisti pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ (ėjo iki 1909 m. kovo mėn.), pats jį ir redaguoja.

 

1905–1906 m. Petras Vileišis pasistato Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikuria „Ryto“ ir Lietuvių mokslo draugijos. 1905 m. į Lietuvą grįžus Jonui Basanavičiui, kartu rūpinasi Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimu, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) įsteigimu. 1907 m. išrenkamas į LMD valdybą. Tačiau iš Rusijos atsivežtas kapitalas, tapęs tautinio darbo materialiniu pamatu, išseko, o dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija buvo nuostolingi. Teko parduoti dirbtuves (jas nupirko „Vilijos“ akcinė bendrovė), knygyną (knygas nupirko J. Šlapelis), spaustuvę.

 

1908 m. Vileišis su šeima vėl išvažiuoja uždarbiauti į Rusiją, ten vadovauja tiltų statybai, dalyvauja Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinasi Lietuvos valstybės atkūrimu. Į Lietuvą grįžta 1921 m. ir apsigyvena Kaune. Čia Vileišis dirba Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku, o 1922–1923 m. paskiriamas Lietuvos susisiekimo ministru E. Galvanausko vadovaujamame Ministrų kabinete. 1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas Petrui Vileišiui suteikia lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį, o Lietuvos technikų ir inžinierių draugija 1924 m. jį išrenka garbės pirmininku. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas suteikia garbės daktaro-inžinieriaus vardą. Už nuopelnus tėvynei Seimas 1925 m. Vileišiui paskiria valstybinę pensiją.

 

Mirė Petras Vileišis 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, palaidotas valstybės lėšomis Kauno bazilikos rūsyje. 1935 m. kovo 21 d. palaikai pervežti į Vilnių ir perlaidoti Vileišių šeimos kape Rasų kapinėse.

 

Petras Vileišis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame judėjime, propagavo nacionalinio kapitalistinio ūkio vystymą, peticijomis caro valdžios pareigūnams siekė spaudos lotynų raidėmis atgavimo, rūpinosi švietimu. Materialiai rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, bendradarbiavo „Varpe“ ir „Aušroje“, pats rašė ir vertė knygas, susirašinėjo su užsienio spaustuvininkais, organizavo savo knygų leidimą ir platinimą.

 

Dar mokydamasis Peterburge, subūrė lietuvių studentų būrelį, nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštėlį “Kalvis melagis“ (1875–1876 m., išėjo dešimt numerių), dalyvavo labdaringoje Peterburgo lietuvių bei žemaičių draugijos veikloje. 1876–1877 m. gavęs Peterburgo cenzūros komiteto leidimą, legaliai lotyniškomis raidėmis išleido keturias savo knygeles. Vėliau savo darbus spausdino Mažojoje Lietuvoje Oto fon Mauderodės, Martyno Jankaus ir kitose spaustuvėse, keli leidiniai buvo išleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dirbdamas Rusijoje, Vileišis kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus.

 

Apsigyvenęs Vilniuje, Vileišis leido dienraštį „Vilniaus žinios“, savo įsteigtoje spaustuvėje ruošė lietuviškų raidžių rinkėjus. Reikšmingas yra Vileišio susirašinėjimas su Bulgarijoje gyvenusiu Basanavičiumi dėl jo grįžimo į Vilnių. Ne kartą Vileišis šelpė dailės parodų ir lietuvių kalbos kursų organizavimą, mokyklų steigimą, per karą dalį savo namų Antakalnyje užleido našlaičių prieglaudai, rėmė Petrapilyje ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą.

 

Petras Vileišis buvo ir vienas iš Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjų, kurį laiką aktyviai dalyvavo jos veikloje. Savo pinigais išleido apie 100 lietuviškų leidinių (žr. „P. Vileišio darbų bibliografija“). Iš grožinių kūrinių yra sukūręs keletą apsakymų, scenos vaizdelių, eilėraščių, išvertė M. Tveno, F. Harto, H. Sienkievičiaus, H. K. Anderseno ir kitų rašytojų prozos kūrinių. Taip pat parašė ir laisvai išvertė apie 30 populiarių knygelių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros istorijos klausimais, vadovėlių, publicistinę brošiūrą „Lietuvių-lenkų ginčas“ (pranc. k. 1921 m., liet. k. 1922 m.), nemažai straipsnių. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas.