Sausio 22 d. minime vienos žymiausių pasaulyje mokslininkių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojos, archeologės, antropologės, savitos archeologijos mokslo šakos – archeomitologijos pradininkės, romuvės, profesorės Marijos Birutės Alseikaitės Gimbutienės 100-ąsias gimimo metines.
M. Gimbutienė gimė 1921 m. sasuio 23 d. Vilniuje gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų šeimoje. Jos tėvai domėjosi lietuvių tautosaka ir menais, į svečius dažnai pasikviesdavo garsiausius to meto muzikus, rašytojus, įskaitant Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą ir Joną Basanavičių. Tai paliko ryškų pėdsaką Marijos Gimbutienės atmintyje.
Marija mokėsi Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o 1931 m. kartu su tėvais iš Vilniaus gyventi į Kauną. 1938 m. ji baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą, vėliau perėjo į etnologiją, o 1940 m. universitetui persikėlus į Vilnių ir įsteigus Archeologijos katedrą, vadovaujamą J. Puzino, perėjo į archeologiją. 1942 m. studijas baigė apgindama diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“.
1944 m. vasarą su savo šeima pasitraukė į Tiubingeną Vokietijoje. Šalia būtiniausių daiktų įsidėjo ir medžiagą disertacijai „Kapų tipai Lietuvoje priešistoriniais laikais“. Ten 1946 m. apgynė filosofijos mokslų daktarės darbą. Nuo to laiko, Vakarų archeologai, studijuodami jos darbus, galėjo susipažinti su Lietuva. 1949 m. M. Gimbutienė visam likusiam gyvenimui persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Su Lietuvoje likusiais giminėmis ir draugais ryšiai nutrūko beveik 20–iai metų. Amerikoje po įvairių darbų ryžosi imtis to, ką sugeba, todėl nuėjo dirbti be atlyginimo į muziejų prie Harvardo universiteto. Tai buvo jos lemtis. Ryžtinga ir be galo kruopšti darbuotoja buvo pastebėta – gavo Nacionalinio mokslo fondo paramą parašyti knygai „Rytų Europos proistorė“. Knyga išėjo 1956 m. Nuo 1963 m. Gimbutienė persikelia į Kaliforniją, po metų – jau Los Angeles universiteto profesorė. Čia atsirado galimybė tyrinėti Makedonijos, Graikijos, Juodkalnijos ir Serbijos archeologinius paminklus.
M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – įprasta, kad archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o M. Gimbutienė ėmėsi aiškintis jų prasmę. Remdamasis archeologiniais tyrimais M. Gimbutienė iškėlė svajingą hipotezę apie tai, kad neolito Europoje esą klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir dvasinės vertybės, o to meto religinės pasaulėžiūros pagrindu buvo Didžiosios Deivės Motinos vaizdinys. Pasak M. Gimbutienės Deivė ir yra motina Gamta, Žemė: ji duoda gyvybę, ją palaiko ir galiausiai susigrąžina į save. Motinos Deivės tikėjimas (7000-4000 m. pr. m. e.) esą buvo taikos ir žmonių Aukso amžius.
„Aš nesiūlau atgaivinti senų laikų, o studijuoti ir visa, kas geriausia, perimti į šiandieną. /…/ Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra Senosios Europos kultūra“ – sakė M. Gimbutienė.
Dirbdama Kalifornijos universitete (1964 – 1994) ji išspausdino keturias „Deivių ciklo“ knygas ir susilaukė didžiulio pripažinimo. 1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddes: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).
Garsus amerikiečių lyginamosios mitologijos bei lyginamosios religijotyros specialistas Džozefas Kembelas (Joseph Campbell) ir britų kilmės amerikietis antropologas Ešlis Montegju (Ashley Montagu) Marijos Gimbutienės indėlį į istorijos tyrinėjimus netgi prilygino Rozetės akmens padėjusios iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus atradimui.
M. Gimbutienė domėjosi ir Rytų Europos archeologijos bei baltų kultūros klausimais. Lietuvoje gerai žinomos yra jos knygos „Senoji simbolika lietuvių liaudies mene“ bei „Baltai“. 1996
metais, jau po mokslininkės mirties, Mokslo ir enciklopedijų leidykla Vilniuje išleido jos knygą „Senoji Europa“, kuri yra „Deivės civilizacijos“ ir „Senosios Europos“ specialiai Lietuvai parengtas leidinys. M. Gimbutienė parašė 23 knygas, išspausdino daugiau nei 200 straipsnių.
1991 m. M. Gimbutienė buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare.
1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Jai taip pat suteikti garbės daktaro laipsniai Integralinių studijų institute San Franciske, bei Airijos nacionaliniame universitete.
1993 m.vasarą M. Gimbutienė buvo atvykusi paskutinį kartą į Lietuvą – atsisveikinti. Pokalbiuose su bičiuliais ir paskutinėje paskaitoje, skaitytoje Vytauto Didžiojo universiteto studentams, dalijosi savo testamentine išmintimi. Teigė, jog turime žinoti, kad „niekas niekad galutinai nepranyksta“. Ragino lietuvius nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti gyvą jos ryšį su Senąja Europa.
1994 m. sausio 23 d. jos brolio Vytauto Alseikos rūpesčiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje įsteigtas memorialinis akademikės fondas, kuriame sukauptas beveik visas M. Gimbutienės mokslinis palikimas (knygos ir straipsniai), taip pat keletas knygų iš asmeninės mokslininkės bibliotekos; Rankraščių skyriuje saugomas M. Gimbutienės archyvas (F339).
M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Jos knygos išleistos anglų, italų, japonų, lietuvių, portugalų, rumunų, vengrų, vokiečių kalbomis.Už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993-iaisiais jai buvo paskirta Enisfildo-Vulfo premija, skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Lietuvių kalba, deja, išleistos tik penkios jos knygos:„Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.),
„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
„Senoji Europa“ (1996 m.),
„Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
„Laimos palytėta“ (2002 m.).
2005 m. išleista knyga „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“, joje pateikti M. Gimbutienės prisiminimai, jos ir vyro Jurgio Gimbuto laiškai, giminių, artimųjų, bičiulių atsiminimai.
M. Gimbutienė mirė 1994 m. vasarį 2 – Perkūno dieną, Losandžele. Urna su Jos pelenais buvo pervežta į gimtąjį Vilniaus miestą. Palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, šalia mamos.
2003 m. kanadiečių režisierė Dona Ryd (Donna Read) sukūrė dokumentinį filmą „Ženklai už laiko ribų“ („Signs out of time. The story of archeaeologist Marija Gimbutas“). Filme nagrinėjamos M. Gimbutienės teorijos, jų kritika ir įtaka akademinei bendruomenei, socialinių mokslų tyrinėtojams ir feminizmo vystymuisi. Pasak režisierės, pinigai filmui sukurti – 150 tūkst. JAV dolerių – buvo paaukoti žmonių, pažinojusių M. Gimbutienę. Filmuota JAV, Kanadoje ir Lietuvoje.
M. Gimbutienės vardui įamžinti ant namų, kuriuose ji gyveno, sienų įrengtos atminimo lentos – Kaune (Mickevičiaus g. Nr. 15) ir Vilniuje (Jogailos g. Nr. 11). 1995 m. Kauno Jūros prospektas Petrašiūnuose pavadintas M. Gimbutienės vardu, 2002m. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto auditorija (K. Donelaičio g. 52–211, 2 a.) pavadinta prof. Marijos Gimbutienės vardu, joje yra ir profesorės bareljefas (autorius –Vladas Žuklys). 1999 m. suvenyrinių vokų cikle „Iškiliausios tautos asmenybės“ buvo išleistas vokas, skirtas M. Gimbutienės atminimui (dail. Antanas Šakalys). 2006 m. serijoje „Išgarsėję lietuviai užsienyje“ meninį voką jos garbei sukūrė tas pats dailininkas. 2021 m. Lietuvos paštas M/ Gimbutinės 100-ųjų gimimo metinių proga išleido dailininkės Eglės Kulbytės sukurtą pašto ženklą.
2021-ieji Seimo sprendimu paskelbti Marijos Gimbutienės metais, minėjimo renginiai numatyti Lietuvoje, JAV ir Prancūzijoje. 100-osios Marijos Gimbutienės gimimo metinės įtrauktos ir į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.
***
Marija nuo pat vaikystės, visą savo gyvenimą ne tik domėjosi senąja baltų mitologija, jos simboliais ir ženklais, tačiau per juos sėmėsi stiprybės iš savo tautos gelmių. 1993 m. kalbėdama Vytauto Didžiojo universiteto iškilmese, jai suteikiant garbės daktaro vardą, M. Gimbutienė sakė: „Tokiu savarankišku keliu einant yra sunkumų, reikia nepalūžti, nenukrypti… Ir tada žmogus ieškai, iš kur pasisemti stiprybės, iš kur gauti gyvybės vandens… Gyvybės vanduo man visada buvo Lietuva ir mano vaikystė…“
1990 m. gruodžio 8 d. savo laiške Romuvos dvasinio judėjimo pradininkui Jonui Trinkūnui ji rašė: Brangus p. Jonai, kreipiuosi familiariai, nes jaučiu, kad priklausome vienai šeimai – Ramuvai. Perskaičiau jūsų laišką, mano akys buvo drėgnos. Iš vidujinio džiaugsmo. Kaip gera, kad jaunimas jungiasi į Ramuvą. Būtų liūdna, jei jaunimas toltų nuo savo tautos šaknų, turint tokį kapitalą. Tautos žiedas links į Ramuvą, o avinėliai, be abejo, bursis prie bažnyčių, garbindami mirusį dievą.
Mums reikia gyvybės syvų, šventos žemės su jos šventais miškais, medžiais, akmenimis, o ne susirakinti nuodėmių baime ir bijoti abstraktaus, tolimo, pikto, svetimo dievo. Net Kalifornijoje vyksta didžiulis grįžimo į žemę judėjimas. Mano knyga turi kaip tik dabar milžinišką pasisekimą. Tad linkiu iš visos širdies dirbti, stiprinti Ramuvą. Aš tikėsiu, kad Jūsų ir panašių į Jus globa, Ramuva augs“.
