Gruodžio 3 d. Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. sausio 23 d. sukanka 100 metų, kai gimė lietuvių archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja Marija Gimbutienė, 2021-uosius nusprendė paskelbti Marijos Gimbutienės metais.
M. Gimbutienė buvo archeomitologijos pradininkė, mokslininkė, padėjusi pagrindus naujajai Senosios Europos istorijos koncepcijai.
Priimtu dokumentu įvertinama išskirtinė jos asmenybė ir jos darbų įtaka Lietuvos archeologijai, antropologijai, archeomitologijai – naujai mokslo šakai, sujungusiai archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą.
Seimas Vyriausybei pasiūlė iki 2020 m. spalio 1 d. parengti Marijos Gimbutienės metų programą ir 2021 metų valstybės biudžete numatyti lėšų šiai programai įgyvendinti.
Už šį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIIIP-3386(2) balsavo 73 Seimo nariai, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo.
Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė gimė Vilniuje gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų šeimoje. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete. Studijavo lietuvių kalbą, vėliau perėjo į etnologiją, o 1940 m. universitetui persikėlus į Vilnių ir įsteigus Archeologijos katedrą, vadovaujamą J. Puzino, perėjo į archeologiją. 1942 m. studijas baigė apgindama diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“. 1944 m. vasarą su savo šeima pasitraukė į Tiubingeną Vokietijoje. Šalia būtiniausių daiktų įsidėjo ir medžiagą disertacijai „Kapų tipai Lietuvoje priešistoriniais laikais“. Ten 1946 m. apgynė filosofijos mokslų daktarės darbą. Nuo to laiko, Vakarų archeologai, studijuodami jos darbus, galėjo susipažinti su Lietuva. 1949 m. M. Gimbutienė visam likusiam gyvenimui persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Su Lietuvoje likusiais giminėmis ir draugais ryšiai nutrūko beveik 20–iai metų. Amerikoje po įvairių darbų ryžosi imtis to, ką sugeba, todėl nuėjo dirbti be atlyginimo į muziejų prie Harvardo universiteto. Tai buvo jos lemtis. Ryžtinga ir be galo kruopšti darbuotoja buvo pastebėta – gavo Nacionalinio mokslo fondo paramą parašyti knygai „Rytų Europos proistorė“. Knyga išėjo 1956 m. Nuo 1963 m. Gimbutienė persikelia į Kaliforniją, po metų – jau Los Angeles universiteto profesorė. Čia atsirado galimybė tyrinėti Makedonijos, Graikijos, Juodkalnijos ir Serbijos archeologinius paminklus.
Remdamasis archeologiniais tyrimais M. Gimbutienė iškėlė romantišką hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės, o to meto religinės pasaulėžiūros pagrindu buvo Didžiosios Deivės Motinos vaizdinys. Deivė ir yra motina Gamta, Žemė: ji duoda gyvybę, ją palaiko ir galiausiai susigrąžina į save. Motinos Deivės tikėjimas (7000-4000 m. pr. m. e.) esą buvo taikos ir žmonių Aukso amžius.
„Aš nesiūlau atgaivinti senų laikų, o studijuoti ir visa, kas geriausia, perimti į šiandieną. /…/ Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra Senosios Europos kultūra“ – sakė M. Gimbutienė.
Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena iš įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o M. Gimbutienė ėmėsi aiškintis jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė Senosios Europos kultūros sampratą.
Dirbdama Kalifornijos universitete (1964-1994) ji išspausdino keturias „Deivių ciklo“ knygas ir susilaukė didžiausio pripažinimo. 1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddes: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).
M. Gimbutienė domėjosi ir Rytų Europos archeologijos bei baltų kultūros klausimais. Lietuvoje gerai žinomos yra jos knygos „Senoji simbolika lietuvių liaudies mene“ bei „Baltai“. 1996 metais, jau po mokslininkės mirties, Mokslo ir enciklopedijų leidykla Vilniuje išleido jos knygą „Senoji Europa“, kuri yra „Deivės civilizacijos“ ir „Senosios Europos“ specialiai Lietuvai parengtas variantas. M. Gimbutienė parašė 20 knygų, išspausdino daugiau nei 200 straipsnių.
1991 m. M. Gimbutienė buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare. 1994 m. sausio 23 d. jos brolio Vytauto Alseikos rūpesčiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje įsteigtas memorialinis akademikės fondas (jo dalis atsispindi elektroniniame kataloge), kuriame sukauptas beveik visas M. Gimbutienės mokslinis palikimas (knygos ir straipsniai), taip pat keletas knygų iš asmeninės mokslininkės bibliotekos; Rankraščių skyriuje saugomas M. Gimbutienės archyvas (F339).
1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Jai taip pat suteikti garbės daktaro laipsniai Integralinių studijų institute San Franciske, bei Airijos nacionaliniame universitete.
M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos penkios:
„Senoji Europa“ (1996 m.),
„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
„Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
„Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.),
„Laimos palytėta“ (2002 m.).
Mokslininkė palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, šalia mamos.
Pagal lt.wikipedia.org, www.mab.lt, www.youtube.com, K. Jankauskaitė „Marija Gimbutiene: iš laiškų ir prisiminimų“, Vilnius: Žaltvyksle, 2005 ir kitus šaltinius parengė Jonas Vaiškūnas.
Puikūs darbai, mintimis priartėta prie Č. Gedgaudo, žinojimas vedė į tai.