Z. Tamakauskas. Sausio 13-osios prisiminimų vainikas

Netrukus mūsų namų languose sušvis žvakučių liepsnos rytmetiniai žiburėliai,   reiškiantys Lietuvos dvasinės pergalės – sausio 13-ją dieną. Suplevėsuos ir mūsų vėliavos. Jų plazdesyje įsipins ir prisiminimų vainikas, kai kurie dar neišblėsę 1991 metų viduržiemio karo vaizdai, kada sovietinės imperijos kariuomenė Vilniuje vylėsi nugalėti beginklius žmones, kovojusius savo dvasinės vienybės jėga su atsiųstais tankais ir ginkluotais kareiviais. Ir šioji vienybės bei susitelkimo dvasia nugalėjo geležį, aplinkui sproginėjančias kulkas, raudonom žvaigždėm bei kraujuota vėliava pažymėtas tamsiąsias jėgas. Tai buvo tikra Dievo laiminančia ranka pasiekta Šviesos pergalė – didelis mūsų žmonių laimėjimas, dar kartą pasaulyje įtvirtinęs Lietuvos vardą, Kovo 11-osios sumanymus, žuvusios mūsų tautos sesės ir trylikos brolių nemirtingumą.

Visa tai galime pavadinti tikru 20 amžiaus paskutinio dešimtmečio gyvu stebuklu, kurio liudininkais buvo daugybė geros valios žmonių, skandavusių tomis audringomis dienomis Lietuvos vardą, giedojusių lietuviškas giesmes, dainas, širdimi kalbėjusių Aukščiausiajam ir Švč. M. Marijai maldos bei padėkos žodžius…

Visa tai lyg apibendrintu štrichu pažymėta prie mūsų parlamento pastatytame atminimo memoriale ir Vilniaus Katedros aikštės grindinyje įmūrytoje nedidutėje keturkampėje plytelėje su užrašu „Stebuklas“. Tas didysis stebuklas ir yra Lietuvos laisvė. Džiaugiuosi, kad šio Laisvės kelio sūkuryje, atlaikant šiaurės vėjų gūsius, tą žvarbųjį sausį su daugybe iš visos Lietuvos kampelių suvažiavusių žmonių, laikant rankoje Trispalvę, teko stovėti ir man, drauge su visais susirinkusiais žmonėmis pagarbiai tarti Lietuvos ir Vytauto Landsbergio vardą, dalyvauti prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos blokinių barikadų statybos, prie spontaniškai įrengto altoriaus su Dievo Motinos Marijos skulptūrėle bendroje maldoje, kurią vedė žinomas Lietuvos patriotas kunigas Algimantas Keina ir kiti kunigai.

Tuo metu ėjo mano darbo „Kauno gelžbetonio“ susivienijime 26-ji metai. Vadovavau darbo ir darbo užmokesčio skyriui. Taip pat čia buvau savo įkurtų Blaivybės ir Lietuvių kalbos draugijų, turėjusių tada didelį pasisekimą, pirmininkas. Gal todėl rengti susivienijimo žmones naktiniams budėjimams prie saugotinų valstybinių pastatų nebuvo sunku. Juo labiau, kad turėjau ir puikų patriotiškai nusiteikusių talkininkų būrį.      Važiuodavome į Vilnių autobusu, po darbo, nuo tuomet buvusio „Kauno“ kino teatro. Didokas autobusas, o kartais ir keli – visada būdavo pilni žmonių. Džiaugdavomės jų geromis nuotaikomis bei pasiryžimu nuo atėjūnų ginti savo Valstybę, savo žemę, savo namus. Jautėme šventą savo pareigą ir atsakomybę padėti ištrūkstančiai iš po nuožmaus okupanto bato priespaudos savo Tėvynei. Ne kartą, prieš išvažiuojant budėti,    atsisveikindavome su savo artimaisiais, palinkėdami vieni kitiems Dievo palaimos ir globos. Vilniuje budėdavome prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, Televizijos bokšto, Konarskio gatvėje prie Radijo ir televizijos komiteto pastato. Dažnai su manimi budėti važiuodavo susivienijimo Sąjūdžio aktyvistai – inžinierius konstruktorius Albinas Krikščiūnas, ekonomistės Viktorija Kavaliauskienė ir Juzė Kyguolienė, buhalterė Aldona Žukauskaitė, mechanikas Vincas Bačinskas, mechaninių tarnybų viršininkas Leonas Šidiškis, vyriausiasis technologas Benediktas Kemzūra ir kt. Dabar Albinas Krikščiūnas ir Viktorija Kavaliauskienė jau ilsisi Viešpaties namų buveinėje. Vyr inžinieriaus pavaduotojas Kazys Putna, veiklus choristas, budėti prie parlamento važiuodavo savu transportu.

…Sausio 12 dienos naktį, saugant Konarskio gatvėje Radijo ir televizijos komiteto pastatą, nežiūrint šaltoko oro, visų nuotaika buvo pakili: dainavome dainas, šildėmės prie tvarkingai išdėstytų laužų, tai šen, tai ten žingsniavo laikydami rankose foto aparatus ir filmavimo kameras užsienio žurnalistai. Lauke, labiausiai matomoje vietoje, virš pastato durų stogelio pastatytas televizorius transliavo kažkokią programą su reguliariais naujienų intarpais. Iš pastato išėjusios moterys, pasirišusios baltas prijuostes, vaišino susirinkusius arbata, kava ir bandelėmis. Šiek tiek po vidurnakčio staiga pasigirdo sirenų kauksmas ir iš  netoliese esančios gatvės išgirdome šarvuočių burzgesį. „Atvažiuoja tankai, tankai…“ – sklido pavieniai šūksniai. Žmonės, stovėję prie pastato, keliomis grandinėmis susikibo rankomis, pasiryžę nepraleisti prie jo užpuolikų. Aš su savo būriu taip pat susikibę rankomis stovėjome ant viršutinės laiptų pakopos prie pat centrinių pastato durų. Naiviai tikėjome, kad tankai nevažiuos į mūsų pastatytą gyvąją sieną. Garsiai ir darniai suskambo lietuviška daina ir šūkiai – nepraleisime! Tačiau tą naktį tankai mūsų nepuolė, pravažiavo nesustodami pro šalį. Matyt jų buvo tik žvalgytuvės, repeticija. Tai patvirtino kitos nakties įvykiai, kada buvo šturmuotas Televizijos bokštas ir Konarskio gatvės pastatas. Sausio 13-osios naktį prie pastarojo pastato žmonės daugiausiai nukentėjo stovėję ant tų pačių laiptų prie centrinių durų. Į jų kojas per išlaužtas duris ir langus įsibrovę sovietiniai plėšikai – desantininkai mėtė dūminius sprogstamuosius užtaisus, krito ant galvų išdaužtų langų stiklai, aidėjo šūviai. Tų kulkų žymės ir dabar aiškiai matomos ant pastato sienos tinko. Mums tą naktį likimas lėmė būti kitoje vietoje.

Budint prie Aukščiausiosios tarybos pastato teko statyti ir barikadas. Kitoje gatvės pusėje iš nebaigtos namo statybos aikštelės nešėme armatūros strypus ir metalinius tinklus parlamento barikadų sutvirtinimui. Jų sienos buvo nukabinėtos įvairiais šūkiais, sovietinių vadų karikatūromis, ant stiebų buvo sumauti raudoni kariniai bilietai, sovietiniai medaliai…

Gedimino prospekte, netoli Mažvydo bibliotekos atsirado ir betoninių blokų užtvara. Ant vieno stambiomis raidėmis buvo užrašyta „Lietuvos širdis“. Tos širdies pulsą visi jutome.  Naktimis aplinkui gyvenę žmonės vaišindavo susirinkusius karštais gėrimais – kava ir arbata, drauge kurstėme laužus, vienas kitą rėmėme savo širdžių šiluma. Išvakarėse užkrimsdavome ir sumuštinuką netoliese buvusioje kavinėje. Rytmetyje gal šiek tiek fiziškai pavargę, nemiegoję, bet išlaikę didelį dvasinį polėkį, kibdavome vėl į kasdienybę. Taip susidarė lyg savotiškas ritmas: dienos darbas keitė nakties budėjimą, o naktis vėl darbą… Įmonės partokratijos vadovybė, matyt tikėdama tada jedinstvenikų pergale, man   grasino: „Pasirink tą savo Sąjūdį arba darbą…“ Tačiau pasikeitus aplinkybėms – už savo „visuomeninę tautinę veiklą“ buvau apdovanotas net piniginiu apdovanojimu.

Palaikiau draugišką ryšį su buvusiu „Kauno audinių“ fabriko sąjūdininkais. Ne kartą su jais teko būti įvairiose Lietuvos vietose, o pačiame fabrike – skaityti Lietuvos istorijos tema ne vieną paskaitą. Su „Kauno audinių“ sąjūdžio rengta grupe, kuriai vadovavo taip pat darbo bei darbo užmokesčio skyriaus viršininkė Zita Kanapickaitė, teko vykti vieną sekmadienį ir budėti prie Spaudos rūmų, matyti iššokančių iš dengtų sunkvežimių ginkluotų kareivių būrius, rūmų apsupimą, nežinia kieno pakviestą Algirdą Brazauską, jo greitą, o gal daugiau vaidybinį „susišnekėjimą“ su kariuomenės vadovybe palikti Spaudos rūmus tą dieną neliestus. O, berods, kitą dieną čia jau riaumojo tankai, nužmogėjęs  sovietinis karininkas šovė tiesiai žmogui į veidą – buvo pralietas pirmasis rūmų gynėjo kraujas. Paskui šis žmogėnas be jokio sąžinės graužimo, užsiropštęs su automatu ant tanko, į kelnes trynėsi savo kruvinas rankas… Sklido garsiai tariami žodžiai – „raudonieji fašistai, fašistai, okupantai…“

…Konarskio gatvės Radijo ir televizijos komiteto užgrobtą pastatą supo šarvuočiai bei kariniai sunkvežimiai. Prie jų su automatais rankose dienomis ir naktimis stoviniavo kareiviai. Kitoje gatvės pusėje kurį laiką atsirado du nedidučiai nameliai: viename buvo eksponuojami Lietuvos gynėjų surinkti paveikslai ir daiktai, o kitame buvo įsitaisę badautojai, protestavę prieš sovietinį smurtą. Greta tų namelių šaligatvyje buvo pastatytas sušaudytas Laisvės varpas, kurį, dalyvaujant daugybei žmonių, pašventino tuometinis Vilniaus Katedros administratorius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. (Dabar šis varpas eksponuojamas LR Seimo rūmuose.) Buvo įrengtas ir altorėlis, prie kurio vykdavo gegužinės pamaldos. Ne kartą teko dalyvauti ir procesijoje apie užgrobtą Radijo ir televizijos pastatą. Procesijos metu būdavo nešama Švč. M. Marijos statula, giedamos religinės giesmės, prašoma Dievo pagalbos, Marijos globos ir užtarimo.

Vėl turime laisvę. Sausio 13-osios proga Lietuvos Respublikos Seimas skiria žmonėms, nusipelnusiems laisvei kasmetinę Laisvės premiją. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrija siūlė 2020 m. Laisvės premija apdovanoti visiems žinomą pasiaukojusį, principingą Lietuvos laisvės ir jos dvasinės kultūros gynėją kunigą Robertą Grigą. Tačiau į tai negauta jokio atsakymo. Gerai, kad Laisvės premija paskirta kovojančios Baltarusijos opozicijai ir jos siekiams, tačiau, minint sausio 13-osios sukaktį, manytume, kad ją reikėjo skirti būtent Sausio 13-osios dvasinės pergalės herojui Robertui Grigui.

Kiekvienas savo geru darbu turėtume prisidėti prie dvasinės Lietuvos rūmų statybos. Turėtume žinoti, kad Lietuva yra ne kažkur besiblaškančiame pasaulyje, o tik čia, vieninteliame šios žemės lopinėlyje, panašiame savo kontūru į žmogaus širdį. Ta širdis ir turi plakti mumyse, atsisakant kai kurių jėgų nuolat brukamos saviplakos, saugant ir gerbiant mūsų kalbą, mūsų garbingą istoriją, jos neiškreiptą dvasinę ir materialinę kultūrą. Anot Vydūno, turėtume eiti per Tautos širdį, turėtume suprasti, kad Tėvynė turėtų būti mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.

Autorius yra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas