Pasibaigus partizaniniam pasipriešinimui okupacinei valdžiai Lietuvoje tęsėsi dvasinis įvairiais būdais. Tai buvo ir pogrindžio spauda, rodanti pasipriešinimą komunistiniam auklėjimui ir prievartiniam ateistinės propagandos diegimui.
Kartais tai būdavo tylus pabėgimas nuo totalitarinio engimo į įvairias dvasines paieškas, gilinimasis į filosofines ir religines Rytų kraštų sroves arba panirimas į poetinius įvaizdžius. Tuo užsiėmė ir Mindaugas Kazimieras Tomonis – poetas, filosofas, kovotojas už Lietuvos laisvę. Tragiško likimo poetui ir filosofui M. Tomoniui (poetinis slapyvardis – Tomas Kuršys) rugpjūčio 28 d. būtų sukakę 80 metų. Jo kūnas rastas 1975 m. lapkričio 5 d. ant geležinkelio bėgių ties Rasų kapinėmis Vilniuje, jam tada tebuvo 35 metai…
Oficialiai teigta, kad poetas nusižudė, tačiau daugelis jo aplinkos žmonių teigia, kad tai buvo sovietų represinių struktūrų organizuota žmogžudystė.
Trumpa kūrybinė biografija
1946 metais mokydamasis aštuonmetėje Jono Jablonskio mokykloje Žaliakalnyje (Kaune), o nuo 1950 metų perėjęs į Komjaunimo vidurinę mokyklą (taip tuomet vadinosi dabartinė „Aušros“ gimnazija), Mindaugas buvo gabus ir stropus mokinys, tik labai nekalbus ir nedrąsus. Anksti pradėjo rašyti eilėraščius, bendradarbiavo spaudoje. 1957 metais įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti chemijos technologijos.
1962 metų pavasarį vedė Aldoną Vilčinskaitę. Baigęs institutą, išvyko į paskyrimo vietą Kuršėnuose, Daugėlių silikatinių plytų gamykloje. 1963 metų pradžioje gimė sūnus Rytis, 1965 metais – sūnus Audrius. Paskui Mindaugas persikėlė į Vilnių, o 1964 metų pabaigoje su šeima apsigyveno Kaune, įsidarbino Statybos ir architektūros mokslo tyrimų institute, pakeitė disertacijos temą. 1967 metais sėkmingai apgynė disertaciją, gavo technikos mokslų kandidato laipsnį.
Siekdamas techninės specialybės, Mindaugas nepamiršo ir jam įgimtos dvasinės kūrybos. Tai visų pirma buvo poezija: vienas kitas eilėraštis buvo išspausdintas Kuršėnų laikraštyje, „Šluotos“ žurnale. 1968 metais Mindaugas, su šeima grįžęs į Vilnių ir įsidarbinęs Puslaidininkių fizikos institute bei perėjęs dirbti į Restauracines dirbtuves (vėliau – Paminklų konservavimo institutas), rodė savo talentą kūrybai.
1970 metais laiške poetui Eugenijui Matuzevičiui rašė, jog sugrįžo į Vilnių, kad būtų arčiau tikrųjų poetų. M. Tomoniui rašymas buvo būtinybė, jis naktimis studijavo Šventąjį Raštą, Leibnico, Kanto, Nyčės, Solovjovo, Maceinos, Vydūno, kitų žymių filosofų veikalus.
1970–1975 metais buvo aktyviausias ir kūrybingiausias laikotarpis M. Tomonio kūryboje: išleisti du poezijos rinkiniai – „Pro snaigių užuolaidą“ ir „Rašmenys ant smėlio“, parašyta filosofinė apybraiža „Žinia“, skirta artėjančioms M. K. Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms. Tomo Kuršio slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai pasirodė „Poezijos pavasaryje“, „Literatūroje ir mene“.
1971 metais M. Tomonis tapo Jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Jo eilėraščiuose perteikiama pasipriešinimo totalitarinei sovietinės sistemos prievartai idėja. 1973 metais rezistenciją skatinantys M. Tomonio eilėraščiai išspausdinti išeivijos leistame „Metmenų“ žurnale JAV. Nuo 1973 metų M. Tomonis pradėjo rengti Lietuvos filosofijos istoriją.
Dvasinė kova su okupaciniu režimu virsta tragiška žūtimi
1974 metų pradžioje Paminklų konservavimo institutas M. Tomonį siuntė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklę. M. Tomonis atsisakė, o pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir iš tarnybinio dokumento virto svarbiu pasipriešinimo istorijos liudijimu.
Paminklų konservavimo instituto Direktoriui
PKI chemijos laboratorijos vyr. moksl. bendradarbio M. Tomonio P a s i a i š k i n i m a s Š. m. balandžio 5 d. nenuvykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje stovinčio monumento Raudonajai armijai – Lietuvos išvaduotojai – dėl priežasčių, nepriklausančių PKI vidaus kompetencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad pažangos labui būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities. Prie visiškai arba dalinai neatitaisytų svarbiausių asmens kulto laikotarpio klaidų priskiriu:
-
Masinius nekaltų piliečių trėmimus;
-
Pabaltijo valstybių įjungimą į buvusios Rusijos imperijos sudėtyje esančią federaciją tokiu metu, kai visame pasaulyje nepaprastai sustiprėjo tautų pilnaverčio kultūrinio valstybingumo siekimas.
Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma. Pagerbti bendras su kaimyninėmis tautomis kovas prieš vokiškąjį fašizmą, restauruojant bei konservuojant šiam tikslui statomus paminklus, sutinku tik tada, kai bus visiškai garantuota:
-
Svarbiausiose masinio nekaltų piliečių žuvimo dėl vadinamojo „asmens kulto“ vietose bus pastatyti memorialiniai paminklai, parodantys mūsų visuomenės kultūringumą, žmogaus gerbimą, dorumą.
-
Konstitucijoje garantuojama (kol kas formaliai) apsisprendimo laisvė bus įteisinta papildomu įstatymu, numatančiu jos įgyvendinimo mechanizmą, t.y. visaliaudinių referendumų periodiškumą kiekvienoje respublikoje. Pabaltijo ir kitos, jeigu jų gyventojai to norėtų, respublikos turi atgauti tikrą pilnavertišką valstybingumą, tokią pačią kultūrinę ir ekonominę nepriklausomybę, kokią turi likusios socialistinės nacijos.
-
Bus panaikinta naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė. Tai pasiekiama įvedus daugiapartinę sistemą, t.y. leidus įkurti socialdemokratų, krikščionių demokratų ir kt. partijas su atitinkamais spaudos organais, įgyvendinus tikrai demokratiškus rinkimus, leidžiančius sumažinti įtaką tos partijos, kuri nusikalto liaudies interesams. Šios priemonės padidintų valstybių valdymo socializmo rėmuose demokratiškumą ir efektyvumą.
Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės ir komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu. 1974-IV-5 (parašas)
Po „Pasiaiškinimo“ įteikimo M. Tomonis buvo atleistas iš darbo. Po kurio laiko vėl priimamas atgal, tačiau netrukus gavo karinio komisariato kvietimą atvykti į karinius mokymus. Atsisakęs tarnauti Sovietų armijoje, M. Tomonis prievarta paguldytas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę ir išlaikytas joje keturis mėnesius. Ligoninėje M. Tomoniui per didelėmis dozėmis buvo prievarta leidžiami psichiką veikiantys preparatai (neuroleptikai), taikomos kitos psichiką trikdančios priemonės. Grįžęs iš ligoninės ir toliau dirbdamas Paminklų konservavimo institute, 1975 metų pabaigoje baigė rašyti pagrindinį savo gyvenimo kūrinį „Žinia“, skirtą M. K. Čiurlioniui atminti.
1974 metų gruodžio ir 1975 metų sausio mėnesiais Ateizmo muziejaus, įrengto Šv. Kazimiero bažnyčioje, lankytojų knygoje M. Tomonis įrašė du ilgus įrašus. Jis atvirai pasmerkė melagingą sovietinę ateizmo propagandą, pranašavo besiartinančią ateistinio siautėjimo epochos pabaigą.
1975 m. birželio 25 d. parašė laišką Lietuvos kompartijos centro komitetui, kuriame pagrindė mintis – laisvės krikščioniškai kultūrai būtinumas, reikalavo religijos laisvės, tačiau po dviejų dienų buvo prievarta išvežtas į psichiatrijos ligoninę – taip nusprendė KGB gydytojai „nuo antisovietinių (tiksliau, tautinių ir krikščioniškų) įsitikinimų“. Po poros dienų, 1975 m. birželio 29 d., mirė M. Tomonio motina. Mindaugas išleidžiamas iš ligoninės tik liepos pabaigoje su sąlyga, jog nuolat lankysis ligoninėje antidepresanto neuroleptiko moditeno injekcijoms.
Visų Šventųjų dieną M. Tomonis su šeima aplankė motinos kapą. Grįžęs su seserimis tarėsi, kaip gruodžio 1-ąją švęs tėvo 60-metį, o lapkričio 5-ąją išėjo į darbą ir vakare į namus nebegrįžo – M. Tomonis rastas žuvęs po traukinio ratais. Kaip skelbta spaudoje, artimieji laidotuvių metu aiškiai matė šautines žaizdas Mindaugo galvoje. Ant kaklo buvo peilio pjautinės žaizdos, nebūdingos traukinio pervažiavimui.
KGB „tiria“ M. Tomonio žūtį
Labai įtartinai atrodė ir KGB pareigūnų „susidomėjimas“ M. Tomonio žūties aplinkybėmis ir jų aiškinimas, pasitelkiant jo artimuosius – tėvą ir žmoną. KGB artimiesiems oficialiai praneša, jog Mindaugo kūnas buvo rastas ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių.
Artimiesiems paprašius parodyti žūties vietą, tai delsiama padaryti. Po kelių dienų parodoma inscenizuota žūties vieta, aplieta krauju ir šalia numesti keli asmeniniai daiktai. Vilniaus geležinkelio tarnybos suvestinėse tomis dienomis nėra užregistruota nė vienos avarijos, kurioje buvo žuvęs žmogus. Mindaugo artimieji ir giminės tiesiogiai daug kartų bauginti ir tardyti KGB darbuotojų, jiems liepta neieškoti tiesos, jų namuose vykdomos kratos.
Artimųjų „paaiškinimai“ surašyti jau kitą dieną po jo žūties. KGB priverstas M. Tomonio tėvas Stasys Tomonis, KGB tardytojo majoro Juozo Markevičiaus „prižiūrimas“, iškart jau kitą dieną po sūnaus žūties, buvo priverstas parašyti paaiškinimą apie sūnaus elgesį, akcentuojant jam pasireiškusią „persekiojimo maniją“ bei jo „palinkimą“ prie religijos ir kitas sovietiniam piliečiui netinkamas poelgių apraiškas.
Po „pasiaiškinimais“ pasirašo KGB tardytojas majoras J. Markevičius. M. Tomonio šeimos nariai ir giminės buvo ilgai persekiojami KGB, tai nesibaigė net ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
M. Tomonio „gydymas“ ir prievartinė žūtis sukėlė nerimą pogrindžio spaudoje
Atsižvelgiant į sovietų vadovybės paskelbtas ideologines nuostatas, nepatenkinti gyvenimu „pažangiausioje pasaulio valstybėje“, kokia skelbėsi Sovietų Sąjunga, kurios ideologai bei komunistiniai vadovai tikino savo piliečius ir viso pasaulio žmones komunizmo „pergale“ (nors patys tuo netikėjo), galėjo būti tik nestabilios psichikos asmenys. Sovietinio akademiko Andrejaus Snežnevskio iniciatyva, kitaminčiams buvo pradėta taikyti Vakarų psichiatrų nepripažinta diagnozė – vangios eigos šizofrenija.
Ši liga su „paranoidiniu sindromu“ buvo „nustatyta“ ir M. Tomoniui. Epikrizėje išdėstyti svarbiausi poeto, filosofo, technikos mokslų kandidato psichinio sutrikimo „simptomai“: „prieš kelerius metus pradėjo domėtis idealistine filosofija“, „pradėjo rašyti mistinio turinio eilėraščius, (…) propaguoti Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS“.
Psichinio sutrikimo požymiais laikomas reikalavimas statyti paminklus nukentėjusiems nuo Stalino kulto ir net tikėjimas Dievu. Labiau pagrįstu „paranoidinio sindromo“ požymiu būtų galima laikyti M. Tomonio įtarimus, kad KGB jį seka, kad jo namuose yra įrengta pasiklausymo aparatūra. Atsižvelgiant į iki mūsų dienų išlikusius dokumentus, akivaizdu, jog šie įtarimai buvo pakankamai pagrįsti. Be to, panašiais „sindromais“ anuomet „sirgo“ nemaža pabendrauti aktualiomis temomis bei laisviau padiskutuoti politiniais klausimais linkusios inteligentijos dalis.
M. Tomonio pavertimas ligoniu bei jo žūtis sukėlė atgarsį prieš okupacinį režimą kovojančios Lietuvos pogrindžio spaudos puslapiuose. Apie priverstinį disidento „gydymą“ psichikos ligoninėje trumpai parašė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.Išsamūs straipsniai apie M. Tomonio gyvenimą, veiklą ir žūtį paskelbti pogrindžio spaudoje: „M. Tomonis – saugumo auka“ – „LKB kronikoje“ 1975 m. Nr. 20, „A. A. Mindaugas Tomonis“ – „Aušroje“ 1976 m. vasario 16 d. Nr. 2/42. Straipsniuose įvertinama M. Tomonio auka, kūryba, persekiojimas sovietiniais metodais susidorojant su kitaminčiais bei kovotojais už laisvę ir smurtinė mirtis.
Kelios M. Tomonio žūties aplinkybės
Idėjinis Mindaugo bičiulis Algirdas Patackas yra pasakojęs, kad 1975 m. lapkričio 3 d. buvo susitikęs su Mindaugu, kalbėjosi su juo, bet Mindaugas tikrai nesakė, kad gyvenimas jam yra pilkas ir niūrus. A. Patackas teigė, kad, jeigu Mindaugui būtų diagnozuotas galvos vėžys, jis apie tai jam būtų pasakęs. Kadangi Mindaugas buvo labai religingas, tai, A. Patacko manymu, jis negalėjo nusižudyti.
Algimantas Zolubas yra minėjęs ir kai kuriuos M. Tomonio skundikus. Tarp Paminklų konservavimo instituto restauratorių esą seniai kalbama, kad apie a.a. disidentą M. Tomonį KGB ataskaitas rašė jaunasis Gediminas Kirkilas, irgi tais laikais dirbęs restauratoriumi. Neva yra mačiusių ant jo darbo stalo nebaigtus rašyti skundus. Kai Maskva negrąžina slaptųjų archyvų, nėra šimtaprocentinių įrodymų šioms ar panašioms istorijoms patvirtint ar paneigti. Tačiau yra faktas, kad G. Kirkilas, šešerius metus dirbęs tarp patriotų, pasuko į priešingą pusę – per aukštąją partinę mokyklą nušuoliavo į CK ir tapo vieninteliu Lietuvoje restauratoriumi, turinčiu aukštąjį partinį išsilavinimą.
A. Zolubas rašo: „Nėra archyvų, nėra ir šimtaprocentinių įrodymų, kad Tomonis buvo specialiai KGB pastumtas po traukiniu (sovietų valdžia tai vadino savižudybe), bet yra faktas, kad jis buvo ypač pavojingas drausmingai išrikiuotų spaliukų, pionierių, komjaunuolių ir komunistų sistemai: po viešų valstybinės ir religinės laisvės, žmogaus teisių reikalavimų dukart uždarytas „pergydymui“ į psichiatrinę, kol galiausiai 35-erių rastas ant traukinio bėgių.
Nėra šimtaprocentinių įrodymų, kad baltistikos profesorius Jonas Kazlauskas buvo KGB nustumtas į Nerį, kad Helsinkio grupės narys kunigas Bronius Laurinavičius sankryžoje buvo pastumtas po sunkvežimiu, kad aktyviausias okupacijos metais Katalikų Bažnyčios dvasininkas kun. Juozas Zdebskis buvo nužudytas autokatastrofoje su pienovežiu, bet yra faktas, jog visi jie buvo labai pavojingi tuometinei sistemai, kad jų žūties bylas ženklina KGB braižas – nusikaltėlių neišaiškinamumas“.
Taigi M. Tamonio mirtį tebegaubia paslapties šydas. Reikia tikėti, kad tiesa kažkada vis tiek išaiškės.
KGB tardė Mindaugo bičiulį Algirdą Patacką
Dėl M. Tomonio veiklos ir galimo jo dalyvavimo pogrindžio veikloje jau po poeto žūties kruopščiai tardytas A. Patackas, M. Tomonio bičiulis. Iš „liudytojo“ A. Patacko tardymo protokolo nesunku suvokti, kaip KGB tardytojas J. Markevičius ir jo padėjėjas Antanas Stepučinskas nuodugniai aiškinasi, kokius nusikaltimus padarė A. Patackas, bendraudamas su M. Tomoniu, ir matytuose tekstuose padarė vienokius ar kitokius pataisymus ar patikslinimus. (Beje, A. Patackas, būdamas aktyviu Seimo nariu, kėlė pagrįstą klausimą, kodėl šis KGB struktūros karininkas, tardytojas nepriklausomoje Lietuvoje tapo prokuratūros darbuotoju, netgi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, netgi buvo apdovanotas valstybės.)
Akivaizdu, kad saugumiečiams buvo svarbu išsiaiškinti pogrindyje leidžiamo literatūrinio leidinio „Pastogė“ autorius ir leidėjus. Tardomas „liudytojas“ A. Patackas neišdavė savo pažinčių su saugumiečius dominančiais tuomečiais disidentais, neišdavė ir savo ryšių su pogrindžio spaudos leidėjais. Tai liudija A. Patacko tardymo protokolai, datuoti 1979 m. rugsėjo 18 d.
Įvertinimas po mirties
2008 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu M. Tomonis (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.
***
Prisimindami prieš 45 metus ant laisvės aukuro sudėtą M. Tomonio auką, spausdiname keletą jo eilėraščių, publikuotų Tomo Kuršio slapyvardžiu.
Mindaugas Tomonis
tylūs paukščiai…
tylūs medžiai…
tyliai tyliai
Šiaurėn vežė…
tylios dienos
tylios šventės…
Duok mums Dieve
išgyventi – – – – – –
ŠIE KAPAI…
kas juos atmins
miškuose
ir už Tėvynės
tiek t y l o s
ar ne per daug –
žodžiai –
akmenys
užaugs – – – – – –
- VII
* * *
balsai balsai…
raudą girdi ar rūstį…
bangos gieda – ar šaukia…
vėl prieš Nežinią būsim –
būtį ne vieną išlaukę…
tie aidai – ar iš Dievo
atminties – amžinos praeities:
visa kas gyva ilgėdavos
Jo ir visad ilgėsis…
ilgesį man dainuoji
man ir visiems – ir skausmą
lyg viltis amžinoji
kryžiumi aš įaugsiu
į atšiaurią pakrantę
vėl prieš kelią tylėsim
mums matyt šitaip lemta
laukt vienišiems nors dviese
* * *
keturiasdešimt bažnyčių:
plaka erdves
variniai liežuviai:
NE MUMS, VIEŠPATIE,
NE MUMS,
bet savo vardui duok garbę
…o ugnys o ugnys šešėlių juodų
akyse…
Kai buvau studentas, per akademines atostogas teko dirbti dabartinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Tuo metu dar ten dirbo a. a. M. Tomonio tėvas. Kaip jį apibūdindavo kolegos bendradarbiai, tai buvo žmogus – enciklopedija, mielu noru kiekvienam, į jį besikreipiančiam, padėdavęs įvairiausiais klausimais. Gabaus ir talentingas žmogus, tikras smetoninės Lietuvos inteligentas. Koks tėvas, toks ir sūnus. Amina jiems pagarba.
+ + + !!!!!!!!!!