Neatlygintinos veiklos patirtį ir kuriamą pridėtinę vertę atranda vis daugiau lietuvių. 2018 m. duomenimis, Lietuvoje savanoriavo 11 proc. gyventojų, praėjusiais metais atliktame visuomenės tyrime šis rodiklis šoktelėjo iki 15 proc. Nors statistika galėtų būti džiugesnė, savanorių apklausos atskleidžia ir šviesiąją pusę: visi bent kartą užsiėmę savanoriška veikla tikina, kad ji suteikia pilnatvės jausmą, stiprina savivertę ir padeda pajusti ilgalaikį džiaugsmą.
Tam pritaria ir Paramos vaikams centre vykdomos programos „Vyresni broliai vyresnės sesės“ („Big Brothers Big Sisters“) vadovė ir psichologė Jūratė Baltuškienė, kuri teigia, kad kuo žmogus beužsiimtų: vežiotų maistą, globotų gyvūnus, tvarkytų aplinką ar padėtų vaikams, ir kiek laiko tam beskirtų, bet koks neatlygintinas darbas atneša prasmės ir stiprų jausmą, kad ta diena – pragyventa ne veltui. Skatindamos žmonių norą pajusti tokią savanorystės prasmę, Jungtinės Tautos gruodžio 5-ąją pasiūlė minėti Tarptautinę savanorių dieną.
Akstinas savanoriauti – noras duoti ir galimybė gauti
Neišbandžius savanorystės gali atrodyti, kad tai tėra žinomas būdas, dirbtinai siekiant pasirodyti geresniu žmogumi. Anot J. Baltuškienės, aplink tiek daug puikių pavyzdžių ir gražių sumanymų, kad bet kuri paskata prisijungti prie savanorių bendruomenės yra tinkamas – neatlygintinos veiklos ilgalaikiškumą ir patvarumą užtikrina ne tik noras duoti kitam, bet ir tai, kas gaunama mainais.
„Dažniausiai žmonės savanoriškų užsiėmimų ieško tikslingai, norėdami prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo, savo vertybių, darant gera kitiems, įtvirtinimo. Asmeniškai man savanorystė – tai dar vienas savęs išpildymo būdas, padedantis puoselėti bendruomeniškumą aplinkoje, kurioje gyvenu. Neatlygintina pagalba kitam išties labai praturtina psichologiškai, stiprina žmogų kaip asmenybę“, – pasakoja J. Baltuškienė, ir pati savanoriavusi penkerius metus.
Šiuo metu mūsų šalyje patraukliausios neatlygintai veiklai yra aplinkosaugos ir tvarkymo, pagalbos vaikams, jaunimui, senoliams, gyvūnų globos sritys. Norintiesiems išbandyti kurį nors savanorystės būdą pašnekovė pataria pasidomėti galimybėmis savanoriauti savo mieste ar miestelyje ir apsvarstyti, ar žmogus ten save mato.
„Apsispręsti gali padėti kontaktas ir pokalbis su konkrečia organizacija, aptariant savanorystės galimybes bei lūkesčius. Jei ryžtas užsiimti neatlygintina veikla neateina, nereikėtų savęs spausti – reikia leisti norui tokiai veiklai atsirasti po truputį,“ – įsitikinusi J. Baltuškienė.
Draugyste grįstos programos naudą patvirtino mokslininkai
Paramos vaikams centras jau du dešimtmečius Lietuvoje rengia iš Amerikos kilusią iniciatyvą „Vyresni broliai vyresnės sesės“. Šioje savanoriško mokymo programoje psichologų atrinkti ir išmokyti suaugę savanoriai mažiausiai metus bendrauja su 7–14 metų amžiaus vaikais ir paaugliais, patiriančiais įvairius psichologinius sunkumus: smurtą, tėvų skyrybas, netektis. Teikdami vaikams psichologinę paramą, jie padeda lengviau išgyventi krizes, įgyti pasitikėjimo savimi ir kitais, matyti tinkamą gyvenimo pavyzdį.
J. Baltuškienė sako, jog tai viena seniausių ir žinomiausių į pagalbą vaikams nukreiptų prevencinių programų pasaulyje, kurios veiksmingumą patvirtina moksliniai tyrimai. Vilniuje savanorystę programoje „Vyresni broliai vyresnės sesės“ šiuo metu pasirinkę apie 60 žmonių.
„Kas savaitę maždaug dviem valandoms jie individualiai susitinka su vadinamuoju Mažuoju draugu. Savanoris – su berniuku ar paaugliu, o savanorė – su mergaite ar paaugle. Jiedu veikia tai, kuo įprastai užsiima draugai: eina pasivaikščioti, sportuoja, gurkšnoja arbatą, gamina maistą ar rankdarbius, žaidžia žaidimus. Svarbiausia, kalbasi abiem svarbiomis temomis“, – pasakoja „Vyresni broliai vyresnės sesės“ vadovė ir priduria, kad dėl pandemijos daugelis draugų porų susitikimus perkėlė į internetą.
Paklausta, kaip atrodo tipinis programos savanoris, J. Baltuškienė teigia, kad jis labai įvairialypis. Savanoryste susidomi įvairaus išsilavinimo ir skirtinga veikla užsiimantys žmonės, atstovaujantys daugybei profesijų: teisininkai, žurnalistai, mokytojai, IT žinovai, vadybininkai, bankininkai, menininkai, kariškiai ir kt.
Visų programos savanorių amžiaus vidurkis siekia 30–35 metus, tačiau yra ir 20-mečių bei 40-mečių. Kai kurios vaikų ir suaugusiųjų bičiulystės tęsiasi trejus, penkerius metus ar ilgiau, viena mergina programoje savanoriavo net dešimtmetį. Apie „Vyresni broliai vyresnės sesės“ būsimieji savanoriai sužino iš žiniasklaidos, socialinių tinklų arba prisijungia prie jos pasekę jau savanoriaujančių draugų pavyzdžiu.
Aplinkinių palaikymas augina visuotinę gerovę
Pašnekovė pastebi, kad bene didžiausias įkvėpimas į programos veiklą įsitraukiantiems mokytojams yra palaikymas ir supratimas, jog tai, ką jie daro, prasminga visiems. Rėmėjų dėmesys – tam tikras būdas išreikšti tą palaikymą, padedantį stiprėti savanorystei mūsų šalyje, pritraukti daugiau žmonių. O tai skatina empatiškos, pilietinės, tvirtos visuomenės kūrimąsi.
„Vertiname, kad socialiai atsakingos verslo įmonės, su kuriomis bendradarbiaujame, supranta savanorystės svarbą ir savo teikiama parama palaiko jos sumanymą. Svarbiomis progomis stengiamės maloniai pradžiuginti savanorius, ne išimtis ir gruodžio 5-ąją minima Tarptautinė savanorių diena, kurios metu drauge su partneriais – pasauline grožio įmonė „The Body Shop“ Lietuvoje atsidėkosime savanoriams maloniomis dovanomis“, – džiaugiasi J. Baltuškienė.
Šios įmonės Lietuvoje vadovė Skaistė Tarvydienė tikina, jog nevyriausybinių organizacijų ir jas palaikančių verslų partnerystės – tarsi lygiaverčiai mainai, nes abi pusės duoda kažką pagal savo išgales: „Savanoriaujantieji nesitiki jokios materialinės naudos už tai, kuo užsiima, bet dovanoja savo jėgas, patirtį ar žinias bei svarbiausią turtą – laiką. Tai išties kuria pridėtinę vertę šaliai ir nusipelno būti pastebėta. Malonu žinoti, kad galime savaip prisidėti prie padėkos šiems žmonėms ir truputėlį juos paskatinti bei motyvuoti.“
