Šių metų rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje įvyko prezidento rinkimai ir iškart prasidėjo protesto akcijos prieš jų klastojim1 ir laimėtoju pasiskelbusį Aleksandrą Lukašenką. Taikias protesto akcijas nuolat lydi omono ir kitų galios struktūrų prievarta. Rugpjūčio 17 d. portale „Mūsų nuomonė. Ekspertinė Baltarusijos bendruomenė“ (https://nmnby.eu/) filosofė, Europos humanitarinio universiteto profesorė Tatjana Ščitcova pradėjo skelbti straipsnį „Baltoji dėmė Europos žemėlapyje: paradigmos kaita“, analizuojantį rinkimus ir protestus. Skaitytojų dėmesiui siūlome pirmąją jo dalį.
I dalis. A Political Virgin
Protesto judėjimas plečiasi ir įgauna vis įvairesnes formas: nuo mokyklos diplomų, sugrąžintų negarbę užsitraukusiems mokytojų kolektyvams, iki MTZ (Minsko traktorių gamyklos) eisenos sostinės prospektu, nuo feisbukinio lėšų nukentėjusiesiems rinkimo iki atviro laiško dabartiniam prezidentui, nuo baltų apyrankių pynimo iki narsios pagalbos nukentėjusiems susidūrimų su omonu vietose.
Įvyko – tebevyksta – visiškas pilietinės visuomenės sutelkimas. Ištarti „tokio niekad nebuvo“ reiškia konstatuoti Baltarusijos – baltarusių tautos – suvokimo kaip politinio subjekto pokytį. Toliau paminėsiu kelis struktūrinius veiksnius, tapusius esminius mūsų protesto raidos sėkmei. Dėl visa ko (tiems, kas prisimena šūkį „struktūros neišeina į gatves!“) pabrėšiu, kad struktūriniai veiksniai, apie kuriuos kalbėsiu, negali pakeisti žmonių valios ir ryžto, bet jie padeda suvokti visuomeninius procesus, socialinių pokyčių pobūdį1.
„Tuščias signifikantas“, arba political virgin
Mėgindamas paaiškinti Svetlanos Tichanovskajos išskirtinę asmenybę, Jurijus Drakochrustas2 pateikia nežinomo kareivio kapo pavyzdį: nežymėdamas nieko konkrečiai, jis būtent todėl geba atminti kiekvieną.
Pagal analogiją Svetlanos Tichanovskajos kaip kandidatės į prezidentus sėkmę gali paaiškinti, mano Drakochrustas, tai, kad, neturėdama jokios konkrečios politinės programos (neatstovaudama jokiam konkrečiam politiniam tapatumui), ji būtent todėl sugebėjo suvienyti pačias įvairiausias socialines-politines grupes. Tai reiškia, kad pilietinės vienovės paslaptis įžvelgiama tam tikro struktūrinio požiūrio, leidžiančio skirtingiems politiniams aktoriams susisieti bendradarbiavimo būdu, veikime. Man atrodo, kad baltarusių analitiko pasiūlytas aiškinimas apytiksliai užčiuopia tuščio signifikanto struktūros veikimą, kaip ją aiškina Ernesto Laklau (Ernesto Laclau) ir Čantalos Mufė (Chantal Mouffe) politinė teorija.
Laklau ir Mufė domina vadovaujamo vaidmens įsisteigimo visuomenėje logika, t. y. kokiu būdu tam tikras socialinis elementas (charizmatiškas lyderis, partija, judėjimas, klasė) tarpininkaujant tam tikram diskursui ima atstovauti socialumui kaip vieniui [социальное как целое] (nustatyti santykius tarp socialinių aktorių, socialinių veiksmų prasmę ir t. t.). Išsikėlimas į šalies prezidento postą – tai taikymasis į vadovaujamą vaidmenį.
Rinkimų kampanija – laikotarpis, kai vyksta kandidatų varžybinių požiūrių (politinių programų, iškalbos) kova. Požiūriai skirtingi, o visuomenei kaip vieniui galiausiai atstovaus kuris nors vienas. Taip vyksta politinis socialumo sudarymas. Tačiau vadovaujamo vaidmens reikia siekti vėl ir vėl, nes joks visuomenės kaip vienio atstovavimas nesutampa su svarbia visuomenės būkle: Socialumo dalių daugybė, santykiai tarp jų niekada nesudaro jokio užbaigto vienio, vadovaujančio vaidmens požiūris niekada negali apimti jų visų. Ir visgi pats vadovaujamo vaidmens siekis neišvengiamai remiasi visuomenės kaip tam tikro vienio sumanymu.
Šis sumanymas neturi jokio turinio, ji tuščia: ji numato ne tam tikrą visuomenės vaizdinį, o gryną Socialinio vienio sumanymą. Šis vaizdinys neturi pranešimo, jis nenumato jokios turiningos nuorodos ir vadinasi tuščiu ženklu. Judėjimas valdymo link – tai judėjimas nuo tuščio ženklo prie aiškaus Socialumo kaip vienio tikslumo. Politinis kiekvienai visuomenei kylantis klausimas – kas išsiverš į priekį ir atliks šį judėjimą, kas tuščią Socialumo kaip vienio sumanymą išvers į aiškų šio vienio pavidalą. Arba: kas įgis valdžią?
Šios teorijos žodžiais Svetlanos Tichanovskajos pasiekimų retenybė yra tai, kad ji įgijo vadovaujančio asmens vaidmenį (ėmė atstovauti visai visuomenei), nepasiūlydama jokio aiškaus požiūrio. Tai reiškia, kad jos politine užduotimi tapo tuščio ženklo kaip tokio įkūnijimas. Visą rinkimų kampaniją ji nuosekliai priešinosi tam, ką Laklau ir Mufė teorija vadina tuščio ženklo įtrūkiu, būtent – perėjimui prie aiškaus visuomenės požiūrių pristatymo ir šio požiūrio valdymo steigimo. Jos politinį modus vivendi sudaro priešingas dalykas: savotiškos politinės skaistybės išsaugojimas, kad patys įvairiausi Socialumo bruožai galėtų sietis su ja ne kaip su aiškaus požiūrio vieta (nes tuomet neišvengiamas skirtingų skirtingų požiūrių susikirtimas), o kaip su visos visuomenės galimybės politiškai keistis sąlyga. Viktoro Kojaus (Cojaus) daina Peremen tapo šiame kontekste naujai svarbi kaip himnas socialinei užklausai vaduotis iš viešpataujančio politinio režimo.
Čia verta pateikti svarbų teorinį paaiškinimą. Laklau ir Mufė skiria valdymą ir viešpatavimą. Valdymas – tai gebėjimas atstovauti Socialumui kaip vieniui, t. y. skleisti tam tikrą visuomeninio gyvenimo matymą, suvokimą tokiu būdu, kad kiti Socialumo bruožai ima dalyvauti naudojantis vadovaujamuoju požiūriu, vienaip ar kitaip seka jo logika. Viešpatavimas – tai galios vykdymas, kuris gali remtis valdymu, tačiau pastaroji nėra privaloma viešpatavimo sąlyga. Lukašenkos autoritarinis režimas yra tokia galios sistema, kuri nors ir išlaiko viešpatavimą (pirmiausia dėl jėgos struktūrų ir artimiausių valdininkų baimės), tačiau jau seniai neteko valdomosios galios.
Todėl politinis ginčas, susidaręs rinkimų kampanijos metu, nėra skirtingų valdymo tvarkų kova. Verta pažymėti, kad visavertės politinės programos neturėjo nei Lukašenka, nei Tichanovskaja.
Tačiau neturėjo dėl skirtingų priežasčių. Pirmojo programos neturėjimas rodė valdžios praradimą, pastaroji programos (klasikine prasme) neturėjo, nes jos valdžia remiasi atsisakymu skleisti bet kokį aiškų požiūrį. Tokiu būdu šiandien turime veidrodinių politinių potvarkių kovą: vienoje pusėje viešpatavimas be valdžios, kitoje – valdžia be viešpatavimo. Šios dvikovos centras – baltarusių tauta kaip nepriklausomas politinis subjektas.
Tuščio ženklo įkūnijimas – neįprastas įvykis. Todėl politiniam Svetlanos Tichanovskajos požiūrio nebuvimui aprašyti galbūt labiau tinka politinės teologijos žodynas. Prieš pat rinkimus esu analizavusi ypatingąją padėtį, kurioje atsidūrė mūsų šalis3. Antroje [straipsnio] dalyje rašiau apie prievartos ir jėgos skirtį. Galima matyti tiesioginį veikimą tarp prievartos ir viešpatavimo iš vienos pusės ir tarp jėgos ir valdymo iš kitos.
Politinis stebuklas, kurį iki šiol aprašėme pasitelkę struktūrinių mechanizmų žodyną, slypi atsakyme į klausimą: kaip įmanoma įveikti prievarta grįstą visiško valdymo režimo viešpatavimą?
Politologinį atsakymą į šį klausimą žinome: tik visos tautos prieštaravimas, tik visiškas susitelkimas gali įveikti režimą (išorinio įsikišimo variantų šiuo atveju nesvarstau). Tačiau kaip pasiekti tokį bendrumą? Kaip paskatinti žmones visiškai susitelkti? Tie, kas bent kiek susipažinę su politinės priešpriešos posovietinėje Baltarusijoje istorija, gali įvertinti užduoties keblumą.
Ir visgi tai įvyko – pirmąsyk per visą naujausią Baltarusijos istoriją. Vyrauja daugybė veiksnių, vertų paminėti. Vienas esminių – susidarė išskirtinis politinis požiūris, kuris paleido veikti valdymą be pirmaujančio požiūrio ir taip tapo visos tautos vienybės galimybės sąlyga. Dabar turi paaiškėti, kad politologinis „techninio kandidato“ pavadinimas, ne sykį vartotas Svetlanai Tichanovskajai apibūdinti, netinkamas, nes neapčiuopia politinės užduoties, kurią ši oriai atliko ir tebeatlieka, esmės.
Tarp visų „spalvotųjų perversmas“ šiuolaikinis baltarusių perversmas taip pat turi savo spalvinį ženklą. Vadovaujantis tuščio ženklo, arba politinės skaistybės, struktūra, tai turi būti spalva, apimanti bet kurios kitos spalvos galimybę, netapdama nė viena iš jų.
Mūsų išsilaisvinimo spalva. Balta.
Vertė Natalija Arlauskaitė.
1 „Struktūros neišeina į gatves!“ – žymus Paryžiaus grafitis, pasirodęs 1968 m. gegužės protestų metu ir reiškęs savaiminio ir įkūnyto protesto svarbą (visos pastabos – vertėjos).
2 Baltarusių žurnalistas ir politikos komentatorius.
3 Dviejų dalių Tatjanos Ščitcovos straipsnis „Ypatingoji padėtis“, skelbtas toje pačioje svetainėje.
