D. Šepetytė. Z.Vaišvilos tiesos kainą moka ir jo artimieji (nuotraukos)

Jeigu būna donkichotų mūsų laikais, tai Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila – vienas iš jų, puolantis net į tokį mūšį, kurio laimėti dėl nelygių jėgų, rasi, neįmanoma. Nesislapstantis už nugarų, kaip ir tomis dienomis, kai Maironio g. spaustuvėje buvo žiauriai sumuštas sovietinių kareivių, net ir šiandien rizikuojantis savo saugumu, sveikata ir asmenine gerove. Žinoma, užaštrinta tiesa patinka ne visiems ir, žinoma, ji turi savo kainą, kurią moka ne vien tik jos skleidėjas, bet ir jo artimieji.

Praėjusį birželį vestuvių sukakties dieną Z.Vaišvila feisbuko paskyroje atsiprašė žmonos Reginos ir dukrų Jūratės bei Vaivos už riziką, prisiimtą prieš tris dešimtmečius: „Manau, kad kainą už tai ir dėl to, kad esu toks, koks esu, mūsų šeima tebemoka ir dabar.“

– Turbūt neverta klausti dėl jūsų viešos laikysenos: ji yra ne pasirinkimo reikalas, o greičiau likimas…

– Atrodė viskas savaime aišku: turim išsilaisvinti, turim žinoti tiesą, – tokia buvo paskata Sąjūdį kurti. 1988 m. birželio 3 d. ateidamas į mūsų pačių organizuotą renginį Mokslų akademijos salėje, kur ir gimė Sąjūdis, jau buvau pasikaustęs pirmojo ekologijos klubo „Žemyna“ patirtimi; mums pavyko atkreipti visuomenės dėmesį dėl Ignalinos atominės elektrinės plėtros ir jau buvome surinkę arti milijono parašų, kuriuos ketinome pasiųsti SSRS ministrų tarybos pirmininkui Nikolajui Ryžkovui. Dėl to ir didelis spaudimas iš tam tikrų institucijų jau buvo pažįstamas. Tad nei nustebau, nei nenustebau, kai po Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimo važiuojant su žmona į Jonavos r. pasiimti pas gimines paliktų mergaičių, pastebėjau juodą „Volgą“ sekant iš paskos…

– Šiandien nebe „Volga“, bet policijos „Toyota“ blokuoja jums kelią.

– Šeima gyvena įtampoje nuo 2009 m., kai prasidėjo teisminis maratonas. Nors teismas 2018 m. lapkritį nustatė, kad bankroto byla (2013 m.) mano vadovaujamai bendrovei „FF lizingas“ iškelta net nenustatinėjus įmonės nemokumo (kaip gali skelbti nemokia įmone, jeigu balanse 13,3 mln. turto, o įsipareigojimai – 2,2 mln., o turėtų būti daugiau kaip pusė turto), bet ji nebuvo nutraukta. Precedento neturinti bankroto byla, kuriai, kaip įmanydamas, tebesipriešinu, iškelta, likvidavimas pagal įstatymą gali trukti dvejus metus, o vyksta jau septinti metai.

Maža to, į teismo procesus įtraukiami ir šeimos nariai. 2016 m. vasarą aš ir mano šeima buvome pakliuvę į itin sunkią situaciją, kai antstolis man nuo areštuotos sąskaitos neleido nusiimti net valstybės nustatyto minimumo. Dar daugiau, namie įvyko nelaimingas atsitikimas, patyriau sunkias traumas: lūžo keliai, kaukolė, stuburo antras slankstelis, sutrupinti abiejų riešų kaulai…Kai mano prašymu gyvybės draudimo suma buvo pervesta dukrai, jai taip pat buvo iškelta byla. Kaip man nesijausti kaltam, jei dukra buvo priversta nedirbti; ji visus metus vaikščiojo po teismus ir padėjo man. Sveikatos problemų atsirado net jai.

Aš jau nekalbu apie tai, kaip jaustis, kai esi ligonis, turi sveikatos pažymą, kad negali atvykti į teismą, prokuratūrą, bet procesai vis tiek vyksta. Kaip turi jaustis pats ir tavo šeima, kai dar nesi sulaukęs šaukimo, o prokurorė nusprendžia, kad jį jau turėjai gauti ir pasiunčia policiją tavęs atvesdinti. Moralinis ir fizinis, finansinis gniuždymas tęsiasi.

 – Kada persivertė plokštelė, kada pajutote, kad kažkam kliūvate?

– Pirmas ryškus epizodas – 1992 m. vasara, kai man, tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus pavaduotojui, gerą mėnesį de facto teko vadovauti Vyriausybei. Per mano rankas ėjo įvairiausi dokumentai ir aš nustėrau pamatęs, kaip mūsų Vyriausybė be mano žinios, nors tai mano kuruojama sritis, buvo suteikusi Genadijaus Konopliovo „Tauro“ bankui ir korporacijai „Lietverslas“ teisę naudoti Lietuvos valstybės antspaudą derantis su Rusija dėl karinės amunicijos įsigijimo.

Iškart Vytauto Landsbergio paklausiau, kaip tai gali būti, ir jis man landsbergiškai atsakė, kad galėjai suprast, kaip nori. Gerai, pasakiau jam, padarysiu, kaip turi būti – sandoriu užsiims valstybės institucija. Tada tapau V.Landsbergiui persona non grata, o jam terūpėjo, ar yra mano perimtuose dokumentuose jo pavardė, ar ne. Kito klausimo jis neturėjo.

– Man buvo susidaręs įspūdis, kad jūs labiausiai nusidėjote valdžioje įsitvirtinusiai grupuotei, prabilęs apie juodas dėmes Dalios Grybauskaitės biografijoje.

– Tai jau kitas epizodas. Artėjant 2009 metų prezidento rinkimams, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klube buvo nuspręsta, kad Sąjūdžiui reikia kelti savo kandidatą, na, pasiūlė Romualdą Ozolą ir mane, pasakė, susitarkit patys, kuris. R.Ozolas atsisakė, o aš pagalvojau, nei šis, nei tas, jei du iniciatyvinės grupės nariai, aš ir Landsbergis, susigrums rinkimuose. Ilgai bandžiau su juo apie tai pakalbėti, kol galiausiai išgirdau, kad jis nešnekės ta tema su manimi, kad bus Dalia ir kad aš, perspėjo, nieko nedaryčiau, nes man bus blogai. Tai tas „blogai“ nuo 2009 m. ir tęsiasi.

– Galbūt spėjote prisirinkti nedraugų ir būdamas VSD generaliniu direktoriumi, ir vyriausybinės komisijos dėl KGB likvidavimo, dokumentų perėmimo bei turto inventorizavimo pirmininku?

– Man išvykus į užsienį organizuoti Lietuvos įstojimo į „Interpolą“, naktį buvo išvežti maišai dokumentų iš KGB rūmų. VSD nustatė, kas, kieno nurodymu, kokiu maršrutu ir kur jie judėjo, esu apie tai kalbėjęs. Atsakingai vykdžiau ir KGB inventorizavimo ir dokumentų perėmimo pareigas, kurias sunkino tuo pat metu Aukščiausiosios Tarybos sudaryta komisija KGB veiklai tirti. Ne kartą prašiau V.Landsbergio pasirūpinti jos veiklos reglamentu, nes, būdavo, komisijos nariai vaikšto po buvusius KGB rūmus, ir, atsiprašau už tą žodį, vagia dokumentus. Ne kartą esu juos sulaikęs su dokumentais ir atminties diskais, privertęs grąžinti atgal. Nenustebau, kai po tokių veiksmų sulaukiau interpeliacijos ir VSD reorganizacijų.

– Vidurinę baigėt aukso medaliu, studijas – raudonu diplomu, esate fizikos daktaras. Niekada netopteli, kad gal nevertėjo mokslinių interesų aukoti dėl visuomeninių?

– Mano tėtis buvo chirurgas, Šiauliuose sukūręs neurochirurgiją, ir mama labai norėjo, kad ir aš tapčiau mediku. Tėtis buvo korektiškas, aktyvus žmogus, valingas, tvirtas (mažai kas žino, kad tai jis pasirūpino Raselės (Prascevičiūtės) nupjautomis kojytėmis, susiskambino su Maskva, organizavo lėktuvą). Žmonės jį žinojo, kaip teisingą, reiklų. Jam netikėtai mirus visas miestas išėjo atsisveikinti su juo. Buvo tiek žmonių, kad teko uždaryti eismą.

Aš – pusiau žemaitis, pagal tėvuką: kai mane labai spaudžia, dažniausiai išeina priešingai.

Manimi niekas neprekiaus: jei aš ką nuspręsiu, tai nuspręsiu pats, bet ne kažkas kitas.

Tai šeimos išgyvenimo klausimas

Pasakoja Z.Vaišvilos žmona Regina Vaišvilienė, Medicinos bibliotekos direktorės patarėja informacijos sklaidos klausimais:

„Kas mus pažįsta, stebisi, kaip mes išgyvename? Žmogus gali savo poreikius sumažinti iki, atrodo, nebeįmanomos ribos, daug ko atsisakyti, ir dar gebėti šypsotis, stengtis neįžeisti kito. Esu labai dėkinga savo kolektyvui. Nedaug esu išgirdusi apkalbų ar nereikalingų kalbų. Pati stengiausi taip pat neprimetinėti kitiems savo nei politinės, nei kitokios nuomonės. Taip, galiu prisipažinti, ši biblioteka man labai svarbi, „sergu“ jai sukeltomis problemomis.

Su Zigmu susipažinau kažkokiame studentų profsąjungos renginyje. Kaip visada, fizikai į FIDI šventes kviesdavo filologes, tąkart Zigmas pasiūlė keletą kvietimų ir bibliotekininkėms.

Nežinau ir šiandien, kuo patraukiau jo dėmesį. Jis buvo atkaklus, bet ne iš tų kietuolių, kurie gali kalbėti apie viską ir be pabaigos. Gal tuo šiek tiek mane ir domino, buvo smalsu, koks tas vaikinas, kuris gali eidamas greta tylėti?

Kažkada vienam savo klasės draugui, kuris studijavo laivininkystę, pasakiau, kad negaliu už jo tekėti, nes nemokėsiu laukti po 5-6 mėnesius grįžtančio iš jūros. Tai buvo pasakyta pusiau juokais, pusiau rimtai. Deja, vėliau viskas atsisuko būtent taip. Tekdavo laukti ne po šešis mėnesius, bet – visą laiką. Po studijų – stažuotė, po stažuotės – aspirantūra, disertacijos rašymas, o po to netrukus prasidėjo Žaliųjų judėjimas, Sąjūdis, o tada jau ištisas laukimas. Dabar laukimas bent šiokios tokios ramybės, gyvenimo sau.

Birželio 3 d. man pačiai teko būti Mokslų akademijos salėje, kai gimė Sąjūdis, esu visų šių įvykių liudininkė. Nuo tos dienos Zigmą vis rečiau ir rečiau matydavome namuose, vis mažiau būdavom kartu per vasaras.

O tėtis, manau, kiekvienam vaikui yra labai svarbus asmuo. Šiuo atžvilgiu Zigmas yra nuskriaudęs mergaites, nes nuo Sąjūdžio pradžios vis rečiau ir vis mažiau skirdavo joms laiko, grįždavo namo joms jau sumigus. Žinoma, tai nėra kažkieno kito problema, tai paties pasirinkimas. Gal jis negebėjo įsisąmoninti, kad yra tik dabartis ir jos laiką reikia išdalinti darbui, pareigai, žmonai, šeimai, laisvalaikiui, miegui ir pan., nors paroje viso labo 24 valandos. Galiu tik pasakyti, kad dukros niekada nebuvo akiplėšos, nekėlė jokių išskirtinių reikalavimų. Viskas, ką jos turi, pasiekta jų pačių pastangomis. Vyresnioji su vyru augina dvi dukrytes, gyvena Šveicarijoje ir labai skaudu, kad dirbęs visą gyvenimą žmogus negali nuvažiuoti ar nuskristi aplankyti vaikų. Labai gaila, kad negalime turėti gero, normalaus laisvalaikio, nes nuolat reikia sekti teismų procesus.

Ką reiškia politika? Tai kloaka, kuri įsiurbia ir nebegali iš jos lengvai išlipti. Kažkokie pėdsakai vis tiek išlieka. Pradžioje buvo didžiulis entuziazmas, vėliau būtinybė apsiginti ir bent kažkiek apginti silpnesniuosius. Jei kiti kalba apie kokias nors aktualijas aptakiai, tai Zigmas sėdi, analizuoja ir pateikia taip, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Tiek būnant Aukščiausioje Taryboje, tiek Vyriausybėje dirbo labai daug, nes be fizikos dar reikėjo susipažinti ir su ekonomikos, ir su teisės klausimais. Dirbo neskaičiuodamas valandų, o laikmetis buvo sudėtingas ir negailestingas. Dainuojanti revoliucija nuvilnijo, liko juodas darbas, o kartu ir tarpusavio nesusikalbėjimas, įtarinėjimai, priešų tarp savųjų paieška, kai tų priešų ir išorėje buvo apstu. Tai apsunkino tiek valstybės, tiek asmeninį gyvenimą.

Skaudžiausia buvo, kai 1990 m. balandžio mėnesį Maironio g. esančioje spaustuvėje Zigmą sumušė kariškiai iki sąmonės netekimo, o kitą dieną vyko Sąjūdžio 2-asis suvažiavimas, ir niekas net nepasiteiravo, kokia Zigmo sveikata. Dar vienas iš sunkesnių etapų, kai per 1992 m. rinkimus savi sąjūdiečiai buvo sumušti kaktomis tarpusavyje. O paskui stebėjosi, kodėl laimėjo „komunistai“. Jei nenorėjai parduoti principų – tarnauti vienai ar kitai grupuotei – netekai darbo, pragyvenimo lėšų. Tokia buvo realybė.

Zigmas gerai mokėjo anglų, rusų kalbas, jau neblogai buvo susipažinęs su teisės, finansų ir ekonomikos pagrindais, tad savarankiškai galėjo daugelį dalykų daryti pats. Įsuko verslą. Pradėjom po truputėlį atsigauti. O kai jau verslas įsisuko, kaip visada, išlindo pavydas. O kur du pešasi – laimi trečias arba niekas. Eikvojamos jėgos, sveikata. Esmė net ne finansai, o moralinė skriauda, kai išgirsti grasinimą, jog tave privers eiti prie konteinerio.

Toks pavyzdys: Zigmas buvo draustas gyvybės draudimu, gavo išmoką, kuri buvo pervesta į dukros sąskaitą, nes Zigmas ilgokai negalėjo savarankiškai judėti. Partneris, kuris metus remontuodamas savo butą, gyveno mūsų namuose, pažinodamas visą mūsų šeimą, sugebėjo įvelti ir dukrą į teisminį procesą ir išreikalauti už Zigmo „skolas“ antstoliams atiduoti gautą draudimo sumą, kurią naudojome gydymui bei kitoms šeimos reikmėms. Į ką tada kreiptis? Į Dievą? Ar į teisėsaugą? Nei vienas, nei kitas nepadės, jei nesiginsi pats, jei pakelsi rankas.

Jei kas galvoja, kad ši kova yra dėl finansų, labai klysta, – tai yra išgyvenimo klausimas. Taip suglaudę pečius ir gyvename.

Kaip ir kiekvienoje, taip ir mūsų, šeimoje visko buvo ir bus. Didžiausia vertybė – pasitikėjimas. O jį prarasti galima labai greitai, nes pavydo, neapykantos virusas yra labai gajus, kartą pasėtas jis labai greitai gali atsinaujinti.“