A. Aleksandravičius. Lietuviai – ne karių, bet partizanų tauta?

Prieš 80 metų, 1940 m. birželio 15-ąją, kuri dabar yra atmintina Okupacijos ir genocido diena, prasidėjo sovietinė Lietuvos okupacija. Vieniems birželio 15-oji yra gėdos dėmė, aukštųjų politikų ir kariuomenės išglebimo diena, kitiems – istorinė neišvengiamybė, kuriai Lietuva negalėjo pasipriešinti. Kaip ir Latvija, Estija, Austrija, Čekoslovakija, kurias tarsi smaugliai triušius prarijo rusų bolševikai ir vokiečių nacionalsocialistai. Nors Lietuvai prieš akis buvo ir kitoks pavyzdys – prieš kelis mėnesius rusų agresiją atrėmusi nedidelė Suomija.

Šūvis neduoda ramybės

„Nesipriešinome sovietams tik iš pradžių. 1941 m.birželį lietuviai galingai sukilo prieš okupantus. 1944 –1953 metais antisovietinių Lietuvos partizanų sąjūdis buvo stipriausias Baltijos regione, o gal net ir visoje Maskvos pavergtoje Rytų Europoje.

80 metų mums neduoda ramybės tas neiššautas šūvis. 1926 –1940 metais Lietuvą valdė švelnus, bet vis dėlto autoritarinis režimas. Visa valdžia priklausė Prezidentui Antanui Smetonai. Kai tokia valstybės santvarka, tik tautos vadas vienas nusprendžia kaip valstybė, jos piliečiai turi pasielgti istorinių sukrėtimų laikais. Tai buvo ne pats geriausias Lietuvos istorijos laikotarpis“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vicepirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Tikėjo magiška neutraliteto galia

Pasak parlamentaro, tik dabar suprantame, kad neutralitetas yra pats blogiausias, netinkamiausias kiekvienos valstybės apsisprendimas, todėl pasirinkome kitą, daug patikimesnį būdą nerizikuoti valstybės likimu – NATO (taip pat Aleksandro Diumos (Alexandre Dumas) vyresniojo istorinio nuotykių romano „Trys muškietininkai“ pagrindinių veikėjų) kolektyvinės gynybos principą „Visi už vieną, vienas už visus“ ir ES ekonominę paramą. „ O tada politikai tikėjo magiška neutraliteto galia, laikė ją geriausia mažų valstybių apsaugos priemone. Bet A. Smetonos irgi neišeina labai kaltinti. Kai jis vadovavo valstybei, subrendo narsių pokario kovotojų, Lietuvos patriotų karta“, – tvirtino L. Kasčiūnas.

Nutarė glaustis prie nugalėtojų

Per paskutinį Vyriausybės ir kariuomenės vadovybės posėdį 1940 m. birželio 14 d. vidurnaktį du generolai (kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas ir anksčiau kariams įsakinėjęs Stasys Raštikis) nepakluso Prezidentui, atsisakė išvesti karius iš kareivinių ir nusiųsti juos kautis su Raudonąja armija, žygiuojančia per Lietuvos sieną. Šiedu kariškiai manė, kad A. Smetona jau nieko nevertas politikas, rusai greitai jį nuvers. V. Vitkauskas ir S. Raštikis nutarė glaustis prie nugalėtojų, gelbėti savo kailį, nors A. Smetonos galybės laikais liaupsino tautos vadą, pataikavo jam.

„Sunku nešališkai vertinti taip smarkiai nutolusią nuo dabarties epochą. Ypač kai nesi amžininkas, tų įvykių liudininkas“, – apibendrino politologas L. Kasčiūnas.

Pritrūko stiprių asmenybių

1991 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, tarptautinių taikos palaikymo misijų Lietuvos kontingentų kario, atsargos majoro Alberto Daugirdo nuomone, valstybės likimą nulemia jos lyderio politinė valia. „Nuo 1009 metų, kai metraščiuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, lietuvių tauta turėjo daug stiprių asmenybių, bet, nelaimė, 1940 m. atsakomybės nebijančių lyderių pritrūko. Ir dabar nėra. 1918 – 1922 metų nepriklausomybės kovų didvyriai po 20 metų nuseno, sulinko, neteko ryžto. Mūsų kariuomenė buvo parengta priešintis, neblogai apginkluota, ją visada galėjo papildyti patriotiškas aktyvusis rezervas – stiprios, gerai parengtos Šaulių sąjungos nariai. Reikėjo tik politinių ir karinių vadų įsakymo: „Vyrai, kaukitės!“, bet kariai jo neišgirdo“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ apgailestavo atsargos majoras.

Ir suomiai uždelsė

Kaip teigė A. Daugirdas, ir suomiai sukruto gintis paskutinę akimirką, ilgai bandė tartis su Maskva geruoju. „Nebuvo jie visiškai pasiruošę kovoti. Manerheimo gynybinės linijos suomiams nepavyko iki galo pabaigti. Bet suomiams galiausiai padėjo gamtos sąlygos. Rusai, aprengti plonytėmis, vėjo perpučiamomis milinėmis, tiesiog sušalo į ragą nuo 40 laipsnių šalčio siekiančių Suomijos speigų, kaip vėliau vokiečių maršalo Frydricho Vilhelmo Ernsto Pauliaus (Friedrich Wilhelm Ernst Paulus) kariuomenė prie Stalingrado. Senose nuotraukose matome mirusius rusus, apglėbusius atšalusias lauko virtuvių krosnis ant ratų. Jeigu suomiai būtų priešinęsi iškart, šiandien tebeturėtų ir Kareliją, ir Vipurį (rusiškai Vyborgą), ir Petrozavodską (suomiškai – Petroskojų)“, – tikino istoriją ir politologiją Vilniaus pedagoginiame universitete studijavęs karys.

Tragedijos šaknys gilesnės

Birželio 15-osios tragedijos šaknys gali būti kur kas gilesnės. Lietuviai per visą savo istoriją nemėgo vadinamųjų pozicinių karų, kai dunda patrankų kanonada, dusliai trinksi tankų vikšrai, o kariaujantieji kartais mėnesių mėnesius neišlenda iš apkasų, kuriuos skiria vadinamoji niekieno žemė, retkarčiais apsišaudo, paskelbus laikinas paliaubas susitinka apsikeisti belaisviais ir netgi sužaidžia futbolo rungtynes. Paskutinį kartą lietuvių karių gretos atvirame lauke išsirikiavo prieš kitą kariuomenę (vokiečių kryžiuočius) 1410 metais, per Žalgirio mūšį. Bet ir tada priešams apdumti Vytautas Didysis sugalvojo partizanišką gudrybę – atitraukė tariamai nusilpusius, neva stipriai sumuštus savo pulkus, persitvarkė, netrukus veržliai sugrįžo į kovos lauką ir sutriuškino apstulbusius kryžiuočius.

Per konvencinius (įprastinius) karus lietuviai nesijautė stiprūs. Mielesnė mums buvo partizaninė taktika „Smok priešui ir slėpkis“. Gal lietuviai – ne karių, o partizanų tauta?

Karinė doktrina neatmeta partizaninės taktikos

Anot L. Kasčiūno, dabar Lietuvos karinės doktrinos pagrindas – teritorinė gynyba ir NATO parama ne tik pagal Vašingtono sutarties 5 straipsnį „Jeigu priešas įsiveržė į vienos NATO narės teritoriją, vadinasi užpuolė visas aljansui priklausančias valstybes“ ir mainais už lietuvių karių dalyvavimą tarptautinėse taikos palaikymo misijose. „Doktrina neatmeta ir partizaninio karo taktikos. Priešas gali užimti mūsų žemes, bet neišlaikys jų, jeigu visuomenė visomis išgalėmis priešinsis pilietinio nepaklusnumo akcijomis, nuolat puldinės mažesnes okupantų karines įgulas, kėsinsis į svarbių okupacinės administracijos veikėjų gyvybes, kol išsekins priešų jėgas“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas.

Nusižiūrėjo nuo totorių

Atsargos karininkas A. Daugirdas pataisė, kad mūsų karių Žalgirio mūšio taktika – visai ne lietuviška. „Kai kas sako, kad Vytautas tą atsitraukimo ir staigaus sugrįžimo būdą nusižiūrėjo nuo totorių. Ir daugelis mūsų karų buvo atviri susirėmimai su priešais, o ne puldinėjimai iš pasalų. Žiūrėjome rusams į akis, kai nuo jų XVII amžiuje gynėme Vilnių. Visi mūsų sukilimai prieš Rusijos imperiją buvo garbingi, tačiau jėgos buvo nelygios ir priešai paėmė viršų“, – kartojo A. Daugirdas.

Komentaras:

„Ir smerkiantieji, ir teisinantieji turi argumentų“

Valdas Rakutis, Karo istorikas, Lietuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas, Klaipėdos universiteto profesorius.

Ir smerkiantieji Lietuvos politikų laikyseną 1940 m. vasarą, ir teisinantieji paskutinio tarpukario Lietuvos Ministro Pirmininko Antano Merkio Vyriausybę turi savų argumentų. Jeigu Lietuva tada būtų pasipriešinusi, tikriausiai dabar kaltintume A. Smetoną ir ministrus, kad greitai nugalėję rusai siaubingai nuniokojo kraštą, sunaikino Lietuvos žemės ūkį, pramonę, kultūrą. To meto žmonės stengėsi išvengti beprasmiško karo, kurio Lietuva negalėjo laimėti. Buvo tik du pasirinkimai, kam atitekti. Lietuva prievarta nuėjo su rusais. Sąjunga su vokiečiais gal būtų geresnė. Bet jie pralaimėjo, ir Lietuva būtų kentėjusi kartu su „sąjungininkais“ už hitlerininkų karo nusikaltimus.

Mūsų šalis tada neturėjo draugų, todėl neteko laisvės. Dabar priklausome NATO. Branginkime šią narystę, niekada nepritarkime, kad aljansas iš karinės politinės organizacijos būtų pertvarkytas į vien tik politinę, dantų neturinčią bendriją.

Partizaninį karą sunku laimėti. Gal tik Vietnamas išimtis. Per tokius karus daug žmogiškųjų tragedijų įvyksta, jie palieka gilius randus žmonių sielose. Iki šiol mūsų visuomenė susipriešinusi dėl pokario, nesutaria, kaip vertinti partizanų žygius. Vieniems partizanai – neabejotini didvyriai. Kiti iki šiol gedi dėl neva „miškinių“ („banditų“) nužudytų artimųjų.

Nors iš tiesų daugumą 1944 –1953 metų partizaninės kovos aukų, jeigu tai nebuvo pagal partizanų karo lauko teismų nuosprendžius sušaudyti išdavikai ir okupacinės administracijos veikėjai, nukankino lietuviškomis uniformomis persirengę provokatoriai – rusų agentai smogikai, kad apjuodintų partizanų sąjūdį. Spausdinkime partizanų vadų eilėraščius, dienoraščius, politinius dokumentus. Kitaip pasakius, laisvės kovotojų menine kūryba, agitacine veikla domėkimės labiau negu jų karinėmis operacijomis.

Lietuvių įnašas į šlovingas Lietuvos viduramžių karines pergales ne toks jau menkas. Ne mažesnis nei kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų rusėnų ir unijinių sąjungininkų lenkų. Maždaug iki 1648 m. grynai lietuviškos kariuomenės užteko valstybei apginti.

Bet paskui bajorai pradėjo nesirūpinti kariuomene, patys laikė asmeninius sukarintus būrius, o mūsų ginkluotosios pajėgos nusilpo, pradėjo atsilikti nuo kaimynų kariuomenių.

Lietuvos kariuomenę 1717–1764 metais sudarė vos 4 tūkst. samdinių (daugiausia svetimšalių–red. past.). Kariniams daliniams buvo priskirtos šalies teritorijos. Iš jų gyventojų kareiviai patys susirinkdavo mokesčius.