O. Voverienė. Rusijos NKVD (KGB) Lietuvoje

Jau trisdešimt metų, net trisdešimt metų.
Esi, Lietuva, vėl laisva.
Bet mes šia laime seniai apsipratom,
Lyg buvo čia taip visada.
Leonas Milčius.

Apsipratom. Ir net paburnojam, kad prie ruso buvo geriau. Stabilu, tvarkinga, nors ir be galo… skurdu. Ir tai dar ne svarbiausia. O svarbiausia tai, kad nežinojai ar nepasibels NKVD ar KGB naktį į duris. Ir iš tikrųjų, į kas trečias lietuvių duris NKVD ir KGB pasibeldė. Ypač pokario metais… ir dar dešimt metų po karo. Kaltas ar nekaltas – nesvarbu, svarbu tai, kad tu esi šeimininkės Rusijos vergas, ir ji su tavimi gali elgtis, kaip ji nori. Ir iš lietuvių tarpo atsirasdavo tokių, kurie norėjo būti visagaliais, laukiančiais, kad baltos duonos trupinys nubyrėtų nuo šeimininkų stalo, arba tariamos galybės, kad jo bijotų.

Dar ir tada, kai jau buvome 1990 metais atgavę nepriklausomybę, antrą kartą XX amžiuje nuo priklausomybės tam pačiam okupantui, tik jau su kitais antpečiais, dar nebuvome „apsipratę“ ir norėjome Lietuvos ne tik laisvos, bet ir teisingos. Naujos Lietuvos, sovietmetyje gimusiam ir augusiam, visai nepažįstamos. O naujo, deja, nepastatysi net namo, mažiausio namelio, neišvalęs statybinės aikštelės nuo visokių šiukšlių, nereikalingo šlamšto. O ką jau ir bekalbėti apie naujos valstybės statybą. Buvome optimistai, tikėjomės, kad galima savo tautos ir valstybės atstatymo darbus pradėti ant šiukšlyno… ir šiukšlynas pasitrauks… Deja, visuomenės ir žmogaus apsivalymo procesas žymiai sudėtingesnis, negu pačios žemės. Yra tik trys būdai tai padaryti: išpažinti pas kunigą klausykloje savo nuodėmes, teismas ir viešoji spauda, jeigu pirmieji du neįvyksta. Komunistams bažnyčios nereikia, reiškia, kad pirmasis būdas jiems apsivalyti nereikalingas, teismuose, kuriuose, dar dažname iki šiol, tebešeimininkauja komunistai teisėjai, taip pat nedažnai pavyksta įrodyti, kad to ar kito žmogaus marškiniai nešvarūs, gi – viešoji spauda, ko gero ir belieka, kaip vienintelis ir objektyviausias būdas apsivalyti. Atgavus nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų to ėmėsi žurnalistas J. Laucius. Straipsnyje „ A. Sniečkus, K. Preikšas, M. Gedvilas ir kiti…“

Savo straipsnyje jis aprašo vieno drąsaus Lietuvos piliečio pareiškimą, kuris 1992 m. spalio 29 d. iškėlė bylą dėl Lietuvos gyventojų genocido sovietinės okupacijos metais –  ilgamečiams LTSR vyriausybės, Vidaus reikalų ir saugumo komiteto (KGB) vadovams, „aktyviai vykdžiusiems okupacinę TSRS politiką bei rengusiems Lietuvos žmonių trėmimus“ (J. Laucius. A. Sniečkus, K. Preikšas, M. Gedvilas ir kiti… // Lietuvos aidas –  1994, geg. 17).

Tarp kaltinamųjų LTSR LKP (b) pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, LTSR liaudies komisarų, vėliau LTSR ministrų tarybos, pirmininkas Mečislovas Gedvilas, 1948-1960 m. LTSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Kazys Preikšas, 1944-1951 Vidaus reikalų ministro pareigas ėjęs Juozas Bartašiūnas, 1940-1941 metais buvęs LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Piotras Gladkovas (Piotr Gladkov), 1944-1945 m. valstybės saugumo komisaras Aleksandras Guzevičius, LTSR Vidaus reikalų liaudies komisariato 2-ojo skyriaus viršininkas Danielius Todesas, bei 1940 metais valstybės saugumo departamento, o vėliau ir LTSR LKP (b) ilgametis pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.

Visi jie kaltinami, kad kūrė, pasirašinėjo ir nukreipė savo pavaldiniams vykdymui dokumentus, pagal kurių reikalavimus buvo vykdomi Lietuvos žmonių trėmimai, kalinimai ir žudymai. Baisiausias iš visos tos kruvinos šutvės buvo Antanas Sniečkus. Vos tik priėjęs prie valdžios lovio, pirmuoju savo nutarimu 1940.07.07 paskelbė nutarimą „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, šaulių ir kitų vadovaujančio sąstato naikinimo paruošiamųjų darbų ir naikinimo planą“ Suėmimai prasidėjo jau liepos 10-14 dienomis buvo suimta 373 Lietuvos gyventojų. Iki liepos pabaigos buvo suimta daugiau negu 2000 Lietuvos žmonių. Tarp suimtųjų ministras pirmininkas A. Voldemaras, A. Merkys, E. Bistras, gen pulk. K. Dulksnys, Tautininkų partijos pirmininkas Domas Cesevičius, Žemės ūkio ministras J. Aleksa ir kt. Pirmąja auka tapo 1940 m. liepos 11 d. suimtas ir po dviejų dienų kalėjime nužudytas Valstybės Tarybos referentas majoras J. Tomkus (Arvydas Anušauskas. Teroras. 1940-1958. – V. 2012. – p. 48).

1941 metais P. Gladkovas pasirašė nutarimus 1941.05.19 ir 1941.06.13 „Dėl antisovietinio elemento iš LTSR teritorijos iškeldinimo tvarkos“ ir „Dėl trėmimo operacijų užbaigimo“, pagal kuriuos buvo tremiami Lietuvos gyventojai su šeimomis ir nacionalizuojamas jų turtas. Iki 1941 metų buvo suimta ir įkalinta 5900 žmonių. Iš jų daugiau negu 3000 buvo išžudyti kalėjimuose. (Arvydas Anušauskas. Ten pat, p.96), o 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta iš Lietuvos 17495 žmonės (Anušauskas A. ten pat, p.95). Trėmimą vykdė D. Todesas ir jo vadovaujama NKVD. Tarp sovietinio teroro aukų 1940-1941 metais buvo 1474 mokytojai, 887 policininkai, 525 karininkai, 909 kiti kariškiai, 277 inžinieriai, 219 gydytojų ir kitų medicinos darbuotojų, 146 kunigai ir vienuoliai, kiti, įvairių sričių specialistai (Arvydas Anušauskas. Ten pat, p. 83). Taigi svarbiausia enkavedistams buvo sunaikinti Lietuvos tautinę kultūrą ir jos kūrėjus.

Pokaryje, vėl Lietuvą valdant komunistams su A. Sniečkumi priešakyje, ir jo pavedimu, Lietuvą terorizavo VRM ministras Juozas Bartašiūnas kartu su valstybės saugumo ministru Aleksandru Guzevičiumi, pagal SSRS 1944 m. spalio 12 d. įsakymą „Dėl antisovietinio pogrindžio ir jo ginkluotų būrių likvidavimo Lietuvos TSR teritorijoje“ iki 1944 m. gruodžio mėnesio buvo suimta 22660 Lietuvos žmonių. Į kalėjimus uždaryta  6690 (Anušauskas. Ten pat, p. 111). Nužudyta 2489 žmonės (Anušauskas. Ten pat, p. 129). Tarp jų 165 vokiečiai karininkai ir kareiviai, pabėgę iš belaisvių stovyklų arba slapstęsi Lietuvoje. Sulaikyta 53000 Lietuvos civilių gyventojų, iš jų buvo suimta 13169, i 250 sušaudyta ir 1338 išsiųsta į lagerius, kiti prievarta, pažeidžiant visas tarptautines sutartis, buvo išsiųsti į sovietinės okupacinės kariuomenės baudžiamuosius būrius pirmosiose fronto linijose, 24100 Lietuvos vyrų svetimame, rusų ir vokiečių, kare žuvo. Iš viso 1944-1945 metais Lietuvoje į kariuomenę buvo mobilizuota 63061 žmogus (Anušauskas. Ten pat). Taigi A. Sniečkus yra kaltinamas dėl 24100 žuvusių mūsų vyrų, lietuviams svetimame kare, dėl 6 tūkstančių Lietuvos kalinių – išžudytų Lietuvos ir Rusijos kalėjimuose, ir dėl 6 tūkstančių Lietuvos tremtinių, mirusių badu ir nuo baisių ligų Sibiro ir Kazachstano tremtyse ir, mažiausiai dėl dvejų kartų, Lietuvos jaunimo dvasinio genocido.

Kaltinamas lietuvių tautos genocidu Aleksandras Guzevičius sudarinėjo sąrašus Lietuvos gyventojų, kuriuos buvo numatyta ištremti iš Lietuvos teritorijos ir kartu su LTSR LKP (b) pirmuoju sekretoriumi A. Sniečkumi pasirašė 1948.05.18 nutarimą nuo jų vadovaujamų organizacijų „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių iškeldinimo iš LTSR“ 1940-1953 metais į tolimus TSRS kraštus buvo ištremta 592660  Lietuvos gyventojų (J. Laucius. Ten pat).

Lietuvių tautos genocidu kaltinamas ir LTSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, kuris 1941 m. balandžio 19 d. pasirašė nutarimą: „Dėl 6 tūkstančių buožių išvežimo į tolimus TSRS rajonus specialiam apgyvendinimui“. Vadovaujantis šiuo dokumentu, 1941 m. birželio 21 d. iš Lietuvos Naujosios Vilnios stoties pajudėjo tremtinių ešelonai su tremiamomis lietuvių šeimomis, 17495 žmonėmis, kurie buvo skirti bado ir šalčio mirčiai tolimiausiuose Sibiro regionuose, už Šiaurės ašigalio negyvenamuose Trofimovsko, Tit-Arų, Ust Vymo, Ust Kulomo, Železnodorožno, Kortkeroso, Sysolos ir Syktykdvinsko (dabartinio Syktyvkaro) Archangelsko srities salose. Iš čia atvežtų beveik 1549 Lietuvių tremtinių beliko tik 670, kurie po Stalino mirties ir grįžo į Lietuvą. Visi kiti žuvo arba mirė iš bado ir šalčio. Iš 7,5 tūkstančio tremtinių, paliktų Altajaus krašte, Bijske ir Barnaule liko tik 1323 žmonės, iš ištremtų į Novosibirsko sritį 3500 lietuvių liko gyvi 726 žmonės. Iš kitų likusiųjų – pusė dingo be žinios arba mirė. 1941 metais į Rešiotų mirties lagerį pateko 400 lietuvių, po karo – dar 7349 lietuviai. Lageriuose išliko tik kas septintas. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, irgi 22 metus praleidęs sovietiniuose griežtojo režimo lageriuose, sakė, kad išliko tik tie, kurie buvo labai, beveik fanatiškai, religingi, pasitikėjo Dievo globojančia galia. Iš visų politinių kalinių į Lietuvą grįžo tik 109 vyrai. (Anušauskas A. Ten pat, p. 89).

Kaltinamasis Kazys Preikšas, būdamas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju, 1951 m. rugsėjo 5 d. sankcionavo LTSR MT nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškėlimo iš LTSR teritorijos“. Remiantis šiuo dokumentu iš Lietuvos buvo ištremta 1951 m. spalio 2-3 dienomis 20 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Kazys Preikšas dalyvavo ir kituose sovietų daromuose nusikaltimuose Lietuvoje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visi šitie kruvini nusikaltėliai jau buvo mirę ir  palaidoti su raudonomis vėliavomis ir fanfaromis. Tačiau tauta jų nusikaltimų neužmiršo, o jaunosios kartos turi žinoti. Nepaviešintos, su žmogžudystėmis susijusios istorijos, turi bruožą pasikartoti, ištikus tragiškai sekundei X. Ypač, jeigu nusikaltimus prieš žmogų ir žmoniškumą daro pati valstybė. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo iškelta tik viena baudžiamoji byla Antazavės stribams, kuri buvo svarstyta LR Aukščiausiajame teisme 1992, balandžio 9 d. Buvo teisiami Zarasų rajono Antazavės valsčiaus stribai Kirilas Kurakinas, Petras Bartaševičius ir broliai Juozas ir Jonas Šakaliai, kurie 1945 m. gruodžio mėn 17 d. Antazavės valsčiaus Salinių kaime iššaudė beginklę Gaidžių šeimą – 56 metų Kamiliną Gaidienę, devintame mėnesyje buvusią nėščią Veroniką Gaidienę, jos šešerių mėnesių dukrelę Albinutę Gaidytę, devyniasdešimtmetę Veroniką Gaidienę. Namo rūsyje buvęs Leopoldas Gaidys užtroško, kai stribai padegė namą.

Tačiau Nepriklausomos Lietuvos, jau gyvavusios beveik dvejus metus, dar tarybiniai teisėjai žudikus tik paglostė. (J. Laucius. Ten pat), tuo parodydami, kad kagėbizmas Lietuvoje vis dar gyvuoja pačiomis šlykščiausiomis formomis.