O. Voverienė. Istorikas Povilas Jakučionis

Lietuvos istorija yra rašoma visaip: vieni ją rašo plunksna, kiti – krauju ir kančiomis. Povilas Jakučionis, kaip tik ir yra tas, kuris pirmiausiai rašė Lietuvos istoriją savo ištikimybe ir pasiaukojimu Tėvynei… ir tik po daugelio metų – ją pakartojo plunksna. Kaip ir kiti istorikai, jis rėmėsi ir dokumentais. Tik tie dokumentai jau buvo rašyti KGB apie jį.

Povilas Jakučionis gimė 1932 m. vasario 4 d. Kauno rajone, Pajiesio kaime, ūkininkų šeimoje. 1942-1948 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1948-1954 metais kalintas Vorkutos ypatingojo režimo lageriuose už antisovietinę veiklą. Grįžęs iš įkalinimo vietos mokėsi Kauno 3-oje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Ją baigė 1956 metais ir įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas). Institutą baigė

1961 metais, įgijęs inžinieriaus statybininko specialybę. 1969-1974 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) neakivaizdinėje aspirantūroje. 1974 metais apgynė architektūros mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Rytų Lietuvos gyvenviečių tinklo pertvarkymo būdai“. Tyrinėjo Rytų Lietuvos apgyvendinimo ypatumus. 1961-1974 metais dirbo Švenčionių rajono architektu. 1974-1992 m. – Valstybinėje projektavimo įmonėje Kolūkių statybos projektavimo institute (vėliau projektavimo firma „Krašto projektai“) projektuotoju, skyriaus viršininku, vyriausiuoju architektu.

1992 m. spalio mėnesį buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, pagal Krikščionių demokratų partijos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bei Lietuvos demokratų partijos jungtinį sąrašą. Seime buvo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas. 1995-2001 m. buvo Valstybinės paminklosaugos komisijos narys, 1998-2000 m. – šios komisijos pirmininkas. 2000-2001 metais – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, miesto plėtros komiteto pirmininko pavaduotojas.

2000 m. vėl buvo išrinktas į Seimą, pagal Tėvynės sąjungos (LKD) sąrašą. Seime vėl tapo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariu, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupantų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariu, Subalansuoto aplinkos plėtros ir nekilnojamųjų vertybių apsaugos komisijos nariu, taip pat ir laikinosios grupės „Lietuva –NATO 2002“ Seimo delegacijos nariu, dalyvavo  Tarpparlamentinėje Sąjungoje keliose tarpparlamentinės grupėse (ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija, ryšių su Italijos Respublika, ryšių su Taivanu, ryšių su Tibetu). Nuo 1989 metų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, nuo 1997 m. – jos pirmininkas, Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimo“ rengimo komiteto pirmininko pavaduotojas ir Fondo valdybos pirmininkas.

Parašė studiją „Gervėčių krašto lietuviškų kaimų tyrimai“ Mokslinėje ir periodinėje spaudoje paskelbė daugiau negu 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo darbų. Angažavosi kultūros, švietimo, mokslo srityse… Domėjosi kultūros paveldo išsaugojimo problemomis, lietuvybės ir pilietiškumo puoselėjimu. Parašė knygas: „Pajiesio 200 metų istorija“, „Prie Lakštingalos upės istorija“, „Priešinimasis sovietizmo restauracijai“ (2014), „Valstybės kūryba – nesibaigiantis darbas“ (2014), „Atkaklumas ir rizika“ (2015).

Dr. Povilo Jakučionio straipsniai viešojoje spaudoje iki šiol neprarado svarbos, jie skaitomi lengvai, nuo pirmųjų straipsnio eilučių skaitytoją pagauna ir nepaleidžia iki paskutinio jų puslapio. Straipsnyje „Kas jungia Lietuvą ir Baltarusiją?“ jo autorius rašo, kad „Mus jungia bendra istorija ir sena kaimynystė. Be to, didelė Baltarusijos teritorijos dalis, nuo Gardino iki Molodečno ir Naručio ežero yra etninės lietuvių, čia gyvenusių, žemės. Tą patvirtina ir lietuviškos kilmės toponimai (vietovių pavadinimai) ir hidronimai (upių pavadinimai). Dar ir dabar yra išlikę čia lietuvių gyvenamos salos ties Dieveniškėmis, Didžiasaliu, ir Gervėčių krašte. Ir Astravo AE yra pastatyta lietuvių etninėje žemėje“. Dažnas dabartinis baltarusis yra per kelias kartas nutautėjęs lietuvis, užmiršęs savo protėvių kalbą, lygiai taip pat, kaip Šalčininkų rajono gyventojai, save jau vadinantys lenkais… Apie tai liudija ir Gervėčių areale esantys kaimų pavadinimai Algirdeni (Algirdėnai), Michališki (Mykoliškiai). Tokių yra ir daugiau.

Šio krašto lietuvių nutautėjimas prasidėjo dar carinės Rusijos laikais, kai Rusija vykdė jos pavergtų tautų prievartinę asimiliaciją. Net Lietuvos vardas buvo panaikintas ir mūsų kraštas buvo vadinamas „Severno zapadnyj kraij“, net 40 metų buvo uždrausta lietuvių spauda. Lietuvos pasieniuose su Lenkija ir Rusija aktyvią nutautinimo politiką vykdė Rusijos popai ir Lenkijos kunigai. O iš tikrųjų daugelį Baltarusijos miestų buvo įkūrę dar viduramžiais Lietuvos valdovai ir kilmingieji, bajorų Radvilų tėvūnija buvo Nesvyžius, o Gardinas buvo Lietuvos kunigaikščių antroji sostinė. Iš šio krašto yra kilę mūsų mokslo ir kultūros kūrėjai: poetas Adomas Mickevičius, lietuviško rašto kūrėjas Bretkūnas, vienas iš 1863 metų sukilimo prieš caro patvaldystę vadų Kostas Kalinauskas.

O skiria mus nuo šios mūsų tautos sesers dabartinė budri Putino akis. Juk Astravo AE ir buvo jo sugalvota, kaip kerštas tiems nepaklusniesiems, sugriovusiems bolševikinę imperiją, ir noras pamokyti kerštaujant tiems „mažyliams“, siekiant juos išnuodyti, kaip kokius „pacukus“ radiacija, nes jie laikas nuo laiko ima ir sugadina jam, kagėbistiniam diktatoriui, nuotaiką ir netgi nervus kartais padirgina. Iš įpročio, suformuoto dešimtmečiais, motulė NKVD ir jos dukrelė KGB, buvo įpratusios spręsti žmonių likimus – nužudyti ar padaryti vergais 25 metams nepaklusniuosius. O įprotis blogiau net ir už prigimtį, žmogaus nepaleidžia. Juk V. Putinui reikia aprūpinti elektra „Rusijos vartus į Vakarus“, savo ginkluotą iki dantų, iskanderais ir visokiomis kitokiomis karinėmis naujausiomis technologijomis, Rusijos kariuomenę irgi lietuviškoje žemėje Karaliaučiuje. Baltarusijos valdovui Lukašenkai puikiai pasitarnavo mūsų „valstiečių vadas“ Ramūnas Karbauskis, „nagais ir ragais“ prieštaravęs lietuviškos AE statybai. Užkarpatėje, Ukrainoje, atsiradus ir tokiems karbauskiams, visiškai šalia Slovakijos sienos, kuri irgi netūpčioja ir nesilanksto prieš kaimyną diktatorių, norintį ir ją valdyti irgi statoma AE, kad galėtų nuodyti radiacija ir ją, ir kitą, ne visai paklusnų kaimyną, Ukrainą.

Kitame straipsnyje „Apie patriotiškumą ir tautiškumą“ Povilas Jakučionis pabrėžia, kad Rusijos okupacija dalies Ukrainos, suaktyvino visuomenės naratyvą patriotiškumo ir tautiškumo klausimais. Atsižvelgiant į tai, kad dabar vyksta Ukrainoje, kyla pavojus dėl Rusijos agresijos ir Pabaltijo valstybėms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Džiunglių ir žvėrių pasaulyje juk taip ir būna, kai žvėris paragauja nusilpusios stirnukės kraujo, jam to kraujo reikia ir reikia, vis daugiau ir daugiau. Žvėries apetitas didėja.

Straipsnyje „Kai lieka tik viltis“ P. Jakučionis rašo, kad jau daugelį metų jis tikisi, kad Lietuvoje atsiras daugiau teisingumo: okupacijos aukos bus pagerbtos, o visi budeliai gaus  teismo nustatytą pagal jų nusikaltimus objektyviai įvertintą bausmę. To nesulaukė. Ir, matyt, nebesulauks. (XXI amžius. 2008, birž. 18, p. 3). „Kiekvienais metais minint siaubingas nusikaltimų žmoniškumui sukaktis, vėl ir vėl keliamas klausimas, koks iš tikro yra nepriklausomos Lietuvos valstybės požiūris į Laisvės kovų dalyvius ir okupantų kolaborantus?“ (P.Jakučionis. Ten pat). Pasirodo, joks: oficialių žmonių kalbos minėjimuose labai gražios, o veiksmų… jokių… Kaltųjų nėra!“ Ar iš tikrųjų nėra? 1941 m. birželio 14-22 dienomis, okupantai, padedami vietinių kolaborantų – komunistų ir komjaunuolių į Sibiro gulagus ištrėmė beveik 30 tūkstančių Lietuvos žmonių. 1948 m. gegužės 22-23 dienomis ištremta dar 37 tūkstančiai žmonių. Tremiant juos dalyvavo apie 30 tūkstančių kareivių ir stribų ir apie 11,5 tūkstančio Lietuvos komunistinio aktyvo. Tremiamųjų sąrašus kaip tik tas aktyvas ir sudarinėjo.

Raudonosios armijos surengtose žudynėse Rainiuose, Kretingoje, Panevėžyje, Raseiniuose, Pravieniškėse, Sargėnuose, Červenėje išžudyta beveik pusantro tūkstančio žmonių, lietuvių. Žudikų dar yra gyvų, bet jie tyli, tarsi balsą praradę, nesako, kur yra nužudytųjų palaikai pakasti. Tų žudikų daug Lietuvoje – 11,5 tūkstančio. Visos, iki šiol buvusios, ir esanti nepriklausomos Lietuvos valdžios, laukia, kol jie natūraliai išmirs, tarsi jų rankos nebūtų kruvinos. Tokia šių dienų Lietuvos tikrovė.

2008 m. nepriklausomos Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl Lietuvos partizanų vadų, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidento generolo Jono Žemaičio-Vytauto, Gynybos pajėgų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų nužudytų Laisvės kovų dalyvių užkasimo vietų nustatymo ir tinkamo tvarkymo“. Atrasti ir garbingai perlaidoti tik generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Daug ir vaisingai dirbo šia kryptimi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, bei žuvusiųjų artimieji. Bet dar neturime paminklo „Negrįžusiems“ tremtiniams, kurie mirė prie Laptevų jūros, Sibire ir Kazachstane nuo šalčio, bado ir vergiško darbo. Iki šiol neturime ir gero lietuviško vaidybinio filmo apie tą baisiausią Lietuvos istorijos laikotarpį. (Povilas Jakučionis. Kai lieka tik viltis // XXI amžius. – 2008, birž. 18, p. 3).

Povilas Jakučionis parašė keletą straipsnių ir ateities istorikams apie šių dienų mūsų tikrovę ir sunkų, skausmingą tautos kėlimąsi iš sovietmečio ir neapykantos iškreipto mąstymo ledynmečio. Vienas jų „Valdžia be garbės“. Lietuvoje neįvyko nei desovietizacijos, nei dekomunizacijos, nei dekagėbizacijos procesai, todėl į aukščiausius mūsų nepriklausomos Lietuvos valdymo postus dažnai patenka per A. Brazausko ir G. Kirkilo vadovaujamos LDDP – komunistai ir net kagėbistai Ir tada Seimas per visą jo kadenciją turi daug bėdos, nes tie žmonės dažniausiai yra valdomi iki šiol Maskvos, ir vykdo jos nurodymus: stengiasi „prastumti“ putinistinei Rusijai palankius įstatymus Lietuvoje. Taip atsitiko su tos frakcijos LSDDP nariu M. Basčiu, tęsiasi tampymasis su Seimo nare Rozova. Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka? Reiškia, kad ir dabartiniame Seime yra užsislaptinusių mūsų valstybės priešų ir Kremliaus informatorių, kurie savo bendraminčius palaiko. Ir jų nemažai. O jie išrenkami į Seimą dažniausiai, prof. Vytauto Landsbergio žodžiais tariant, per LSDDP, tą „begėdžių partiją“. Kadangi tai jau atsitiko ne vieną ir ne du kartus, kyla klausimas ar ir toliau ta „begėdžių“ partija deleguos savo narius į Nepriklausomos Lietuvos Seimą?

Tautiškumą straipsnio autorius vertina kaip vieną stipriausių dvasinį ginklą prieš bet kokią agresiją. Savo mintį jis paremia Oslo universiteto profesoriaus Tomo Hylando (Thom Hylland) žodžiais: „Tautinių valstybių sunykimas, pranašautas jau po Pirmojo pasaulinio karo, kaip atgyvena, netinkanti naujiems globalizacijos iššūkiams. Bet tautinė valstybė, vis dar yra politinis principas, be kurio neįsivaizduojama Europa ir dešiniųjų kraštutinių partijų populiarumas. Europos Rytuose tautinių valstybių išnykimo tikėjosi komunistai. Vakaruose manyta, kad tautinės valstybės išnyks netekusios ekonominio pagrindo, t.y. ekonomikai peržengiant sienas. Tautiškumas yra labai stiprus jausminis ryšys. Jis galingesnis už ideologijas. Dėl jo tautos gali mirti. Kaip fenomenas jis turi daugiau bendro su religija ar giminyste, nei su ideologijomis – socializmu ir liberalizmu… Tai nėra ideologijų rinkinys, tai siejasi su tuo, kas esi egzistenciniu būdu. Net internetas ir pasaulinė žiniasklaida nesilpnina tautiškumo jausmo. Tautinio jausmo negali susilpninti net Rusijos milijardo dolerių biudžetą turintis putinistinės propagandos – minkštosios galios centras „Rossotrudničestvo“ (Povilas Jakučionis. Apie patriotiškumą ir tautiškumą // Tremtinys. – 2014, lapkr.7, p. 1,2). Nors Lietuva visada turėjo ir turi savo didvyrius ir savo išdavikus, vis dėlto savo didvyrių patriotų  ji turi daugiau.

Straipsnyje „Rudens kermošius“ Povilas Jakučionis rašo apie dabartinės Nepriklausomos Lietuvos politinį kermošių. Jo nuomone, paksistai ir jų partija „Tvarka ir teisingumas“ – jau mušta korta, ir į politiką jau nebesugrįš, pabuvę ir pražuvę. LDDP su Gediminu Kirkilu priešakyje – jau irgi neturi politinės ateities, didžioji dalis jų komunistėlių jau išmirė, o jaunimui – tai jau žila praeitis. Ne veltui juos ir vadina „bebrais“. Pats laikas jiems grįžti į balas. „Valstiečiai“, pabuvę rojuje ir turėję didžiulį pasitikėjimą, dėl jų vykdomos padrikos, nesubalansuotos politikos, jau suprato, kad pats Dievas žmonių lūpomis, jiems sako: „Eik, Adomai iš rojaus ir pažink darbą artojaus“. Gerai jie keletą metų pagyveno, iššvaistė iki paskutinio grašio visus valstybės finansų rezervus ir dar paliko nemažas skolas (Povilas Jakučionis. Rudens kermošius // Tremtinys. – 2019, sal.11, p. 2). Kita kairioji, socialdemokratinė G. Palucko partija, iš tolo kratosi „bebrų“ draugystės ir sąjungos, o „valstiečiams“ bebrai“, žinoma, praverstų savo patirtimi, gudriai pinamomis intrigomis ir dvasine ideologine giminyste. Artėjant rinkimams, tikriausiai taip ir bus, „valstiečiai“ priglaus juos savo glėbyje. Nors, tiesą sakant, galėtų jie jau ir pasitraukti iš politikos: pernelyg daug jų motinėlė komunistų partija padarė baisių ir žiaurių nusikaltimų Lietuvai, tautos kraujo ši partija per amžius nenusiplaus. Kiekvienam lietuviui, kaip pasakai „komunistas“ tai tas žodis siejasi su kitais dviem „trėmikas“ ir „žudikas“, tik ir laukiantis minutės X, kai galės savo partinę prigimtį įgyvendinti.

Jaunas politikas Vytautas Sinica kuria krikščionišką partiją, konkurentę Tėvynės sąjungos (LKD). Neabejoju, kad tai yra ateities partija. Kituose rinkimuose, manau, ji turės potencijos laimėti, jeigu tvarkingai ir intensyviai dirbs. Šiuose Seimo rinkimuose vargiai laimės, kol kas dar per menkas įdirbis. Manau, galėtų laimėti, jeigu, Vytautui Sinicai, įveikus generolo ambicijas, prisijungtų prie prof. Vytauto Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ ir pasitelktų į sąjungą Arvydo Juozaičio „Kartų solidarumo sąjunga- Santalka“ ir Jurgio Zabiliaus „Krikščioniškosios demokratijos sąjungą“. Jeigu tų partijų vadai generolo ambicijų neįveiks savyje, juk ne veltui sakoma, kad pati nuožmiausia kova vyksta su pačiu savimi, tai Povilo Jakučionio nuomone, tai visų tų partijų vadų svajonės, taip ir liks „naivios ir netikros“ (P. Jakučionis. Ten pat). Povilas Jakučionis ir Vytautas Radžvilas šiuo atveju atliktų šventą darbą, jeigu jiems pavyktų šiems Seimo rinkimams suvienyti visas šias partijas suvienyti į vieną politinį darinį. Laimėtų tauta ir visa Lietuva.

Globali politinė padėtis šiuo metu yra sunki. Visoje Europos Sąjungoje – ekonominis sąstingis. Ji balansuoja ant subyrėjimo ribos. Nors Angela Merkel nusiteikusi optimistiškai, arba bent tik vaizduoja optimizmą, tikrovė yra kitokia – Vokietijos ekonomika nustojo augti, o parazituojančių subjektų iš trečiojo pasaulio Vokietija prisiveisė milijonus. O dirbti ir būti naudingais juos priėmusiai šaliai nori tik 5 procentai nuo bendro jų skaičiaus. Juos reikia išlaikyti, nes jie nepratę ir nemoka dirbti. Svarbiausia ir nesistengia. Mentalitetas ne tas – gamtos vaikai. Ekonominis nuosmukis jaučiasi visoje Europoje – Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Lietuva kol kas laikosi gerai. Jos ekonominiai ryšiai atsinaujina su Didžiąja Britanija, po Brexit, o grįžta į prieškarinį 1918-1940 lygmenį. (Ona Voverienė. Europos ateitis // Lietuvos aidas – 2020

Patys sudėtingiausi reikalai liberalų judėjime. Jų net trys liberalios partijos, ir trys tų partijų „generolai“ – E. Gentvilas A. Zuokas ir Viktorija Čmilytė-Nielsen. Jai norisi suvienyti liberalus, bet ar patyrę politikos „vilkai“ nusileis iš savo ambicijų aukštumų?

TS (LKD) – dabar stipriausia ir stabiliausia Lietuvos partija, visų sociologinių reitingų čempionė. O Tautininkų partijos taip ir nesimato nei Povilo Jakučionio straipsnyje, nei viešojoje politinėje erdvėje. Aū! Kur jūs, tautininkai ir reformatoriai? Aptingote? Ar tik išsikvėpėte?

Prof. Ona Voverienė, Vilnius, 2020.06.01.