Ką istorija žino apie epidemijas?

Ligos ir epidemijos yra neatskiriama žmonijos istorijos dalis. Nors technologijos prisideda prie nuolatinio medicinos tobulėjimo, ilgėja gyvenimo trukmė, atrandami efektyvesni būdai kasdieniam gyvenimui ir buičiai palengvinti, šie pokyčiai smarkiai veikia mus supančią aplinką, teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto medicinos istorijos dėstytojas dr. Aistis Žalnora.

Dar XVIII a. gyvenęs demografas Tomas Maltusas (Thomas Malthus) (1766–1834) epidemiją siejo su per daug sparčiu žmonių populiacijos augimu. Anot T. Maltuso, žmonių populiacijos skaičiui viršijus teritorijos pajėgumus juos ,,išmaitinti“, neišvengiamai ištinka badas ir ligos.

Nors tie laikai seniai praeityje ir mokslininkų požiūris pasikeitė, kai kurios detalės kartojasi. Matyt, istorija mėgsta kartotis, tiesa, skirtingomis formomis, sako mokslininkas.

Dr. A. Žalnora pasakoja, kad vadinamuoju medžiotojų ir rankiotojų visuomenės laikotarpiu pagrindiniai žmonių maisto šaltiniai buvo medžioklė, žvejyba, maisto rinkimas. Populiacijos augimą natūraliai stabdė riboti maisto šaltiniai, poreikis nuolat sekti ir medžioti laukinius gyvūnus. Maža grupė galėjo būti mobilesnė, todėl pajėgė apsirūpinti visapusišku maistu, nuolat keliavo, nebuvo prisirišusi prie teritorijos, dar nedirbo sunkių ir monotoniškų žemės ūkio darbų. Šmaikštaujant sakytume, savotiški hipiai, tik be „Volkswagen“ autobusiuko. Medicinos istorikas G. Rosenas vadina šį laikotarpį metaforiškai – „rojaus sodu“. Tačiau net ir tuomet vyno upės, matyt, netekėjo. Smarkiai veikė natūrali atranka – lėtas, silpnas individas galėjo būti našta, dėl to grupei pajudėjus iš laikinos stovyklavietės silpniausieji buvo paliekami. Nuolatinis kontaktas su laukiniais gyvūnais grėsė traumomis, pasiutlige, kitomis ligomis. Deja, negalime tiksliai įvertinti to meto gyventojų sergamumo. Rašto, kaip žinia, dar nebuvo, o vien tik iš osteologinės medžiagos sunku spręsti apie ligas, nes dalis jų žymių kauluose tiesiog nepalieka. Taigi „rojaus sodas“ gali būti tik iliuzija.

Apytikriai 10 000–8000 m. pr. Kr. įvyko viena didžiausių žmonijos istorijoje neolito revoliucija. Tuomet pirmą kartą žmogus nugalėjo gamtą: prijaukino laukinius gyvulius, pradėjo dirbti žemę, pasistatė pirmus nuolatinius namus, apsistojo vienoje vietoje. Iš molio nusilipdžius ne tik plytas, bet ir indus, atsirado galimybė saugoti maistą. Žmonių populiacija ėmė augti. Čia ir baigėsi „rojus“! Maisto racionas susiaurėjo iki monokultūrų: kviečių, ryžių ir kt. Tai tenkino energetinį poreikį, bet teikė mažai vitaminų. Mityba tapo santykinai prastesnė, o žmonės mažiau atsparūs ligoms. Be to, priklausomybė nuo vienos maisto rūšies didino grėsmes – jei ištiktų sausra ir derlius neužderėtų, kiltų badas. Daug ir lengvai pasiekiamo maisto masino graužikus, maisto sandėliai tapo jaukiais namais parazitams, sako medicinos istorikas.

Pasak dr. A. Žalnoros, gyvūnų prijaukinimas turėjo privalumų, tačiau ne mažiau ir trūkumų. Naminių gyvūnų – šunų, galvijų, kiaulių ir paukščių – ligos tapo ir žmonių ligomis. Naujosios civilizacijos „dovanėlės“ – difterija, vėjaraupiai, kiaulytė, gripas, parazitinės kirmėlės ir kt. Tai galioja ir šiandien. Ilgainiui žmonės ėmė ne tik gaminti, bet ir mainytis gėrybėmis, prekiauti. Prekybos kelių sankirtoje atsirado pirmieji miestai, o miestuose – turgūs. Deja, prekeiviai su pirkėjais keisdavosi ne tik gėrybėmis, bet ir ligomis. Ligas neabejotinai platino ir karai. Miestai tapo idealia terpe joms plisti. Tankiai vienoje teritorijoje kartu su naminiais gyvūnais gyvenantiems žmonėms trūko higieniškų gyvenimo sąlygų, neretai ir maisto. Gal kiek netikėta, tačiau tik maždaug XIX a. Europos miestai galėjo pasigirti turintys kelias kartas nuolat juose gyvenančių miestiečių. Iki tol kaimo gyventojai nuolatos „maitino“ miestą, tiek maistu, tiek ir žmonėmis. Kaimiečiai atvykdavo į miestą, užsiimdavo amatais, prekiaudavo, rengdavo visokias muges ir gyvendavo, deja, neilgai.

Nors vandentiekis, kanalizacija, savotiški sanitariniai mazgai jau buvo žinomi Harapos, Mohendžo Daro miestuose, Egipte, senovės Mesopotamijos civilizacijose, tačiau valstybės mastu tai mažai gelbėjo, greičiausiai dėl labai riboto ekonominio to meto valstybių pajėgumo ir atsainaus požiūrio į visuomenės sveikatos problemas. Juk tai, kuo naudojosi turtingi, nebūtinai turėjo būti pasiekiama vargšams, sako mokslininkas.

Pirmosios epidemijos aprašomos jau senovės Mesopotamijos, Egipto šaltiniuose, Senajame Testamente. Manoma, kad žmonija tuo metu jau sirgo raupsais, endemine liga, jau buvo maliarija, tuberkuliozė. Aiškesni epidemijų aprašymai pasiekia mus iš senovės Graikijos ir Romos civilizacijų.

Istorikas Tukididas 430 m. pr. Kr. aprašė Atėnų marą. Epidemija kilo vykstant Peloponeso karui tarp Atėnų ir Spartos. Atėnai pirmavo, sumušė Spartą jūroje, tačiau dėl epidemijos viskas pasisuko kita linkme. Karo pabėgėliams paties Periklio karo reikmėms pastatytu tuneliu lengvai pasiekus ir tiesiog užtvindžius Atėnus, nebebuvo galima išlaikyti higieniškų gyvenimo sąlygų, miestas greitai tapo epidemijos židiniu. Ligoniai karščiavo, čiaudėjo, kosėjo, pasireiškė bėrimai, akių paraudimai ir infekcija, gerklės uždegimas, didžiulis troškulys, opos, viduriavimas ir kt. Šiandieniai tyrimai paneigia buboninio maro hipotezę, spėjama, kad tai galėjo būti raupsai, tymai arba šiltinė. Liga nusinešė 75–100 tūkst. (apie 25 proc.) Atėnų gyventojų gyvybių. Mirties akivaizdoje žmonės nebepaisė įstatymų ir visuomenės normų, mirusiųjų nelaidojo, ėmė plėšikauti, švaistyti pinigus malonumams ir kitiems dalykams, kurių šiaip nepirktų. Epidemija pasėjo abejones religija, manyta, kad Atėnų dievai perėjo į priešų – Spartos pusę. Kiti kaltino užsienio valstybes – neva liga atėjo iš Afrikos, dar kiti teigė, kad spartiečiai užnuodijo šulinius, pasakoja dr. A. Žalnora.

164–180 m. Romą supurtė Antonino, arba Galeno, maras, apėmęs visą imperijos teritoriją nuo Sirijos iki Britų salų. Manoma, kad jis plito iš Afrikos arba Azijos. Garsus gydytojas Klaudijus Galenas (129–210) tapo epidemijos liudininku. Tiesa, greitai supratęs, kad sunkiai pavyks ką nors pakeisti įprastais metodais (kraujo nuleidimu, laisvinamaisiais ir kt.), bandė pabėgti iš Romos miesto. Vis dėlto imperatoriams Liucijui Verui (130–169) ir Markui Aurelijui (121–180) priminus Galenui jo, kaip gydytojo, pareigas, teko grįžti į Romą. Nors romėnai, kaip ir graikai, jau abejojo tuo, ar dievai iš tiesų sukelia ligas, šįkart Galenas teisinosi, kad jam nevykti į Romą liepė pats dievas Asklepijus. Ligoniams pasireiškė karščiavimas, vėmimas, kosėjimas, sunkus kvėpavimas, bėrimai, oda tapdavo juoda ir kt. Tačiau kaip ir ankstesnės epidemijos tai nebuvo tikras maras, o raupsai arba tymai, arba abu kartu. Mirtis ištikdavo per 5 dienas. Kaip ir Atėnų maro atveju epidemija nusinešė apie 25 proc. gyventojų gyvybių, tiesa, rečiau gyvenamose teritorijose mirtingumas buvo mažesnis – apie 2–10 proc. susirgusiųjų. Iš viso epidemijos metu mirė apie 5 mln. (kitais duomenimis, iki 10 mln.) imperijos gyventojų. Epidemija turėjo ir finansinių padarinių – smuko statybų sektorius, nekilnojamojo turto kainos, pakilo javų kainos, priduria medicinos istorijos dėstytojas.

Nors moderniosios epidemiologijos tuo metu nebuvo, pasak dr. A. Žalnoros, dalis gyventojų gana logiškai siejo epidemijas su tankiai gyvenamu miestu, todėl, kas galėjo, iš jo stengėsi kuo skubiau pasišalinti. Kiti tikėjo, kad gali padėti maldos, deja, tuo pat metu pamiršdavo elementarias atsargumo priemones ir tapdavo epidemijos aukomis. Epidemija pasikartojo 211–266 m., kasdien nusinešdama po 5000 imperijos gyventojų gyvybių. Nenuostabu, kad, be kitų priežasčių, prie Romos imperijos žlugimo smarkiai prisidėjo ir epidemijos.

Anot mokslininko, vėliau keletą amžių buvo ramu, tačiau 540 m. Egipte, o 542 m. Bizantijos imperijos sostinėje Konstantinopolyje vėl kilo didžiulė epidemija – Justiniano maras. Šįkart tai iš tiesų buvo buboninis maras. Manoma, kad liga atkeliavo iš Indijos arba Kinijos. Kaip ir kitų epidemijų atveju, nebuvo suvokiama ligos kilmė, juo labiau nebuvo ir gydymo strategijos. Liga lyg koks vaiduoklis nuo pakrančių, nepaisydama jokių sienų, plito į žemyninę dalį. Dėl to nenuostabu, kad dalis žmonių prieš susirgdami esą regėdavo šmėklas, pranašaujančias ligą. Jau kitą dieną arba po kelių dienų jie susirgdavo: limfmazgiuose kirkšnyse, pažastyse, prie kaklo atsirasdavo bubonai, pasireikšdavo stiprus karščiavimas, raumenų skausmai, gangrenuodavo galūnės, prasidėdavo haliucinacijos, koma. Galiausiai ligonis mirdavo.

Pasak dr. A. Žalnoros, žmonės mirdavo taip greitai ir taip dažnai, kad sunkiai spėta juos palaidoti. Be to, ėmė trūkti ir laidojimo vietų. Iš pradžių laidota kapinėse, vėliau jau kiekviename laisvame žemės lopinėlyje. Kai nepajėgta iškasti griovių ir taip juos palaidoti, tuomet lavonai buvo sumetami į miesto gynybinius bokštus. Galiausiai negyvėliai buvo tiesiog sukraunami į laivus ir paleidžiami plaukioti į jūrą. Kaip rašė įvykių liudininkas Prokopijus (500–562), liga kasdien nusinešdavo po 10 000 gyventojų gyvybių, išmirė 40 proc. Konstantinopolio miesto. Pandemijos metu iš viso mirė 25–50 mln. žmonių, arba 13–25 proc. visos to meto populiacijos. Jei tikėsime kai kuriais šaltiniais, imperatorius Justinianas (482–565), priešingai nei Markas Antonijus, epidemijos metu nesumažino gyventojams naštos, bet dar ir pakėlė mokesčius, apmokestino net mirusius piliečius. Gera žinia buvo tik ta, kad vieną kartą persirgę daugiau šia liga nebesusirgdavo. Prokopijus pastebėjo, kad slaugytojai, gydytojai ir duobkasiai, turėję tiesioginį kontaktą, ne visada susirgdavo.