KAZACHSTANAS, 1958 m.
Liepos pradžioje išvažiavome. Prieš tai dar parvažiavau į Platelius. Mamutė nupirko kažkokios tvirtos medžiagos, o pas Budrienę gyvenusi iš Sibiro grįžusi Lotužienė Justina pasiuvo darbines kelnes.
– Šitas ilgai nešiosi, – tarė siuvėja, atiduodama pasiūtas juodas kelnes – rusai šią medžiagą vadino čiortokoža (velnio oda). Ji labai stipri. Ir tikrai – visus tuos tris mėnesius (liepą, rugpjūtį, rugsėjį) kasdien nešiojau prie darbų, atlaikė. Kaune abu su kambario draugu Romu nusipirkome šiaudines skrybėles, pasiėmiau gitarą, atsisveikinome su bendrabutyje likusiais draugais ir išvažiavome į geležinkelio stotį. Čia knibždėte knibždėjo studentų. Vežė iš visų aukštųjų mokyklų.
Stoties perone dar suruošė valdžia mitingą – iškilmingos kalbos apie tarybinį patriotizmą ir t. t. O ant pirmo kelio stovi ilgas ilgas prekinių vagonų sąstatas.
Neprisimenu, po kiek žmonių talpino į vagonus, bet sutilpome visi. Vagono užstumiamos durys per vidurį, o abiejose pusėse įruošti dviaukščiai gultai.
Apie vidurdienį pajudėjome Vilniaus link. Diena buvo saulėta, graži. Sėdėjome ant grindų nuleidę kojas pro atidarytas plačias vagono duris arba stovėjome atsirėmę į skersai durų angos einantį barjerą.
Vilniuje dar keliolika vagonų prikabino su vykstančiais Vilniaus studentais. Mūsų sąstatas buvo labai ilgas, gal apie 50 vagonų, tą ilgį pamatėme tik važiuodami per Uralą, kur dideli geležinkelio vingiai, kai vingyje pasimato ir priekiniai, ir paskutiniai vagonai.
Kelionė buvo įdomi pažintine prasme. Pirmą kartą išvažiavau iš Lietuvos. Jau Baltarusijoje kraštovaizdis pasikeitė – balos, krūmai, o miesteliuose ir kaimuose – maži sukrypę rąstų namukai, aptverti aukštomis lentų tvoromis, mėlyna spalva nudažytais langų rėmais.
Sėdėjom ir žiūrėjom pro atidarytas duris. Įsivaizdavau, kad tokiuose ar panašiuose vagonuose tuo pačiu keliu buvo vežami žmonės į Sibirą. Tik mes, palyginti su jais, buvome geresnėse sąlygose – nebuvo sargybinių, galėjom dairytis pro praviras duris ir t. t. Traukinys važiavo, kai tik būdavo laisvas kelias. Sustodavo retai ir niekada nežinojom, kada vėl pajudės.
Kartais sustodavo ilgiau. Tada vesdavo mus pamaitinti į kareivių valgyklą. Nedažnai taip būdavo ir dažniausiai vakare arba naktį. O šiaip maitinomės iš savų atsargų. Važiavome pro Maskvą šiauriniu apvažiavimu, ten vaizdai dar skurdesni. Matėm šienaujančias moteris, ko niekada Lietuvoje nepamatysi. Ten įprasta. Matėme daugybę kartų sukančias dalgius. Na, o miestai – netvarkingi, nešvarūs, geležinkelio stotys pilnos žmonių, daugybė girtų vyrų, dar vaikščiojančių arba gulinčių patvoriuose.
Važiuodami dairėmės, kalbėjomės, skaitėme. Gamtinius reikalus atlikdavome čia pat vagone pro atidarytas duris. Ne tik mažus, bet ir didelius reikalus taip susitvarkydavome.
Ypač įdomu būdavo geležinkelio vingiuose stebėti, kai už posūkio beveik iš kiekvieno vagono švirkščia fontanai arba lyg didžiuliai arbūzai kyšo nuogi užpakaliai. Kitaip susitvarkyti negalėjome – vagonuose tualetų nebuvo, o sustojus stotyse – tokios daugybės keleivių jokie tualetai negalėjo patenkinti, o be to – tenykščiuose tualetuose pasibaisėtina nešvara, todėl ten net nebebandydavome eiti. Vežė mus visą savaitę. Įdomu buvo pravažiuoti pro Uralo kalnus, o paskui jau atsidūrėme stepių rajone – visur lygumos, kiek tik akis užmato. Nuvežė mus traukinys iki Kokčetavo miesto, srities centro.
Ten mūsų jau laukė iš atskirų ūkių atsiųsti sunkvežimiai. Sulipome į du mums paskirtus sunkvežimius ir ilgai ilgai, gal 5 ar 6 valandas ilgoje sunkvežimių virtinėje, dulkių debesyje duobėtais keliais kratėmės iki mums paskirtos vietos – Airtau rajono kolchozo „Krasnyj flag“ („Raudonoji vėliava“). Atvažiavome į centrinę gyvenvietę – padrikai, be jokio architektūrinio plano išsimėtę vienaukščiai mediniai namukai, kai kurie mūriniai, nukrėsti moliu, baltinti kalkėmis. Langai mažiukai, jokių darželių su gėlėmis, jokių daržų. Visur piktžolės, nei pjaunamos, nei ravimos, daugiausia – pelynai. Lietuvoje tokių namų, tokių kaimų niekur nepamatysi. Kolchozo pirmininkas – kazachas, o jo pavaduotojas – vokietis Gotlibas.
Vokiečių ir daugiau čia gyveno – tai iš Pavolgio čia ištremtieji. Vokiečių nameliai gerokai skyrėsi nuo rusų, kurių dauguma čia gyveno. Vokiečių buvo tvarkingesni, gražesni. Vietinių kazachų čia gyveno tik kelios šeimos. O dauguma jų gyveno už kokių 10–12 km esančiame kitame kaimelyje, vadinamojoje antroje brigadoje, vietinių vadinamame Brlystyk. Buvo trys šio kolchozo brigados: centrinė, kur mus atvežė, antroji Brlystyk ir trečioji – be gyvenvietės. Pirmos ir trečios brigados brigadininkai – rusai, o antrosios – vietinis kazachas.
Apgyvendino mus mokyklos pastate – trijų kambarių medžio rąstų namelyje. Lauke maža būdelė – tualetas. Atėjęs pirmininko pavaduotojas vokietis Gotlibas Gotlibovičius papasakojo apie ūkį, apie tvarką, pagal kurią turėsime dirbti. Produktus tieks ūkis, o valgį gaminsime patys.
Išsirinkome dvi virėjas iš zoofakulteto (viena jų, Liusė, vėliau tapo mano grupės draugo Leono Tubio žmona). Įruošėme kieme ugniakurą. Dar mano buvusį kambario draugą Joną Kirdeikį paskyrėme mūsų darbų apskaitininku. Jis į darbą neidavo, tik ūkio raštinėje tvarkė mūsų darbų dokumentus. Tiek jam, tiek virėjoms mokėjome mes patys iš savo uždarbio, o uždarbis mums buvo garantuotas. Už darbadienį ūkis mums turėjo mokėti po penkis rublius ir tris kilogramus kviečių.
Darbadieniai buvo skaičiuojami pagal nustatytas atskirų darbų normas. Tą pačią dieną ūkio sunkvežimiu mus nuvežė į už keliolikos kilometrų esančią nedidelę upelę nusimaudyti. Džiaugėmės gaiviu vandeniu ir galimybe žmoniškai nusiprausti. Nedažnai čia tokią galimybę turėjome. Per visą mūsų buvimo laiką gal kokius tris kartus buvome nuvežti prie vandens telkinio.
Sekančią dieną dvidešimt mūsiškių buvome nuvežti ir apgyvendinti minėtame kazachų kaime Brlystike. Ir vėl mokykloje – dar mažesniame dviejų kambarių namelyje. Viename kambaryje – dviejų aukštų gultai iš lentų, ant jų čiužiniai ir užklotai. Mokyklos pastatas kaimelio pakraštyje, o pats kaimelis vėl pabiręs, be jokios tvarkos.
Namai čia labai įdomūs. Susideda jie iš dviejų dalių – rąstų namukas iš vieno kambarėlio, apie 4×4 – tai žiemos būstas, už kokių 4 ar 5 metrų kitas statinys – vasaros būstas, piramidės formos, pastatytas iš medžio kartelių, sudėtų viena ant kitos, lyg šulinėlis, smailėjantis į viršų.
Tas šulinėlis apdėtas iškasta žemės paviršiaus velėna, o viršuje – skylė dūmams išeiti, nes statinio viduryje atviras ugniakuras. Grindų nėra, tik visas statinys išklotas avių kailiais, ant kurių ir miegama. Abu statiniai tarpusavyje sujungti vėl karčių ir velėnų sienomis, kur laikomas ūkio inventorius, o žiemą laikomi gyvuliai. Baldų vasaros būste nemačiau jokių, o žiemos būste stovėjo viena gražiai paklota geležinė lova. Po mažyčiu langeliu stovėjo staliukas ir pora kėdžių, o ties lova ant sienos kabojo didelis kilimas.
Kaimelyje apie 20 tokių sodybėlių. Kitokių statinių nėra. Tik kitoje kaimelio pusėje didelis vėl iš rąstų pastatytas ūkio svirnas grūdams laikyti. Jokių fermų, jokių tualetų čia nėra ir niekam nereikia. Savo reikalus atlieka lauke, už savo belangių statinių. Eidami gamtinių reikalų atlikti nešasi virdulį su vandeniu, nes musulmonų priedermė – apsiplauti po to. O jų krūveles tuojau pat likviduoja po kaimą lakstantys dideli gelsvos spalvos šunys, kurie, pamatę einantį su virduliu žmogų, tuoj seka jam iš paskos.
Prie mūsų pastato buvo šiokia tokia būdelė ir stovėjo nauja iš kreivų kartelių sudėliota „piramidė“ – tai mūsų virtuvė. Velėnomis teko patiems užkloti. Įsikūrėme. Prie durų iškėlėme Lietuvos vėliavą. Ne tikrąją trispalvę, bet tuometinę tarybinę. Vandenį atsinešti reikėjo iš šulinio už poros šimtų metrų stovinčio. Vandenį iš jo sėmė visas kaimelis. Kiekvienas savo kibiru, nuleisdami jį virve. Visas medinio rentinio viršutinis rąstelis buvo lygus, lyg nušlifuotas nuo traukiamų virvių, o vietomis buvo išdildyti giloki grioveliai.
Visa tai liudijo, kaip seniai ir intensyviai buvo naudojamas šis šulinys. Tą patį vakarą ir patys tuo įsitikinome. Gerokai į pavakarį į kaimelį įlėkė gal koks 50 arklių ir visi tiesiai prie šulinio. O ten būrys moteriškių kibirais semia vandenį ir girdo arklius. Paskui kiekviena savo vieną ar du arklius vedasi prie savo būsto, melžia kumeles. Tada, po melžimo, arkliai vėl išgenami į stepę. Juos lydi ir saugo vienas ar du raiti vyrai.
Ir taip kiekvieną vakarą. Iš kumelių pieno jie daro kumysą. Tai raugintas pienas. Kadangi kumelės pienas turi daugiau cukraus negu karvės ar ožkos pienas, jo rūgštis gerokai stipresnė, stipresnis ir kvapas. Kai vietinis kazachas nusivedė keletą mūsiškių parodyti savo namų, pavaišino ir kumysu. Įpylė į aukštus dubenėlius ir atnešė mums paragauti. Nebuvo labai malonu gerti, nes aplinkui esanti nešvara neteikė apetito. Juo labiau, kai pamatėme atneštame dubenėlyje plaukiojantį arklio plauką, čia pat pirštais jį išėmėme ir, mostelėję ranka, čia pat jį nutrenkėme. Paskui dar teko gerti šio gėrimo jau kitokiomis aplinkybėmis, kai jaunos merginos vaišino mus kumysu, atneštu iš namų buteliuose.
Skonis gerokai rūgštesnis negu mūsų rūgpienio ar kefyro. O pirmą kartą, kai pas kazachą namuose gėrėme, daugiau pasišlykštėjimą kėlė negu malonumą ar įdomumą. Kitu įdomiu nacionaliniu patiekalu pavaišino – saulėje džiovintais džiūvėsėliais. Sako, kad tai kumyse įmaišyti rupiai malti miltai ir iš tokios tešlos rankomis padaryti netaisyklingos formos gniužulėliai, išdžiovinti saulėje.
Skonis primena mūsų džiovintą sūrį, tik rūgštesnis. Nežinau, kiek tiesos, bet vietiniai rusai pasakojo, kaip juos daro: kai puode išmaišo tešlą, tada moteriškė atsisėda, pasikelia sijoną ir ant savo šlaunies formuoja tuos sūrelius. Nemačiau, todėl negaliu to tvirtinti, bet, sprendžiant iš to, kad jų vasaros „rezidencijoje“ nėra nei stalo, nei kėdžių, visai tikėtina, kad taip gali būti. Apskritai, apie jų buitį sunku ką pasakyti – nelabai tai jie rodo. Jų moterys ten nedirba, bent mes nematėme.
Net, kai svečiuose buvome pas vietinį kazachą, – namai buvo tušti. Savo moteris buvo išsiuntęs. Visi jie – musulmonai. Kiek jie turi žmonų, tik jie patys žino. Užtat ir neįsileidžia nieko į savo kaimelį. Niekas nežino, kiek turi žmonų, nežino, kiek turi arklių. Jiems leidžiama turėti po vieną kumelę, bet kas ten suskaičiuos stepėse lakstančias. Niekas nė nesistengia to daryti.
Dar vienas dalykas, kuris krito į akis, kaip naujas ir niekur nematytas. Vyrai čia nerūko. Jie čiulpia kažkokių žolių mišinį, kurį vadina tabaku. Nešiojasi kišenėse dėžutes su susmulkintų žolių mišiniu (mūsiškiai juokėsi, kad tai labai panašu į išdžiovintą karvės šūdą).
Atsidaro dėžutę, iškrato sau ant delno reikiamą „tabako“ kiekį, išsižioja ir supila sau už apatinės lūpos. Tai vadinasi jų rūkymu. Paskui spjaudosi žaliomis seilėmis. Pasodybinių sklypų, kur augintų ką nors, jie neima. Jokių daržovių neaugina ir nevalgo. Kiaulių neaugina ir kiaulienos nevalgo. Augina avis, kurios ganomos bendroje bandoje stepėse ir parvaromos tik žiemą. Kiek kas turi avių ir kaip jas atskiria – tik jie patys žino.
Buvome nuėję į jų kapines, esančias netoli kaimelio. Nuvedė mus vietinis berniukas Žesulanas, kokių 12–13 metų amžiaus. Dažnai jis pas mus ateidavo, šiek tiek mokėjo rusiškai. Jų moterys rusiškai beveik nemoka, vyrai kalba visi, nes išmoksta kariuomenėje. Taigi jų kapinės – žemės plotelis, jokia tvora neaptvertas su cementiniais ar kažkokio akmens paminkliukais, ant kurių užrašai arabų rašmenimis.
Paminkliukai nedideli, nesiekia metro, visi atsukti į vieną pusę. Savo numirėlius jie laidoja be karstų, suvyniotus į baltas paklodes ir sėdėjimo pozoje. Nemačiau jų laidotuvių, nemačiau ir vestuvių, tik girdėjau, ką vietiniai pasakojo. Nuotaką vyrai gali gauti dviem būdais: nusipirkti iš tėvų, sumokėję tėvams vadinamąjį kalymą – nemažą sumą pinigų, priklausomai nuo nuotakos grožio, sugebėjimų, o dabar – ir išsilavinimo. Antras būdas – pavogti nuotaką. Vogimas – senas paprotys, bet ir dabar naudojamas.
Bet čia jau turi būti išankstinis susitarimas jaunikio ir merginos. Pavogęs turi tam tikrą laiką slapstytis. Jei jaunosios giminės juos suranda nepraėjus nustatytam terminui, gali jaunikį užmušti. Vestuvės būna labai iškilmingos. Pjauna daug avių, verda plovą, kepa ant ugnies aviną, geria kumysą, o dabar ir degtinę.
Vakare jaunuosius palydi į specialiai pastatytą palapinę, o iš ryto viešai demonstruoja jų sugulėtą paklodę. Jeigu jaunoji nebuvo nekalta – jaunojo tėvai gali reikalauti grąžinti sumokėtą „kalymą“ arba net gali nepriimti jaunosios į savo giminę ir grąžinti ją tėvams. Užtat tėvai ir saugo savo dukras, kuo turėjome progą ir mes patys įsitikinti. Vietiniams gyventojams mes buvome gerokai kitokie negu atvykėliai rusai.
Skyrėmės jau vien tuo, kad nesikeikėme, negirtuokliavome ir labai daug dirbome. Kaimelio vyrai po du, po tris ar keturis vakarais ateidavo pas mus pasikalbėti, klausinėdavo apie gyvenimą Lietuvoje, apie papročius ir kt. Moteris nė viena niekada neužsukdavo ir užkalbintos nekalbėdavo.
Mergaitės, mums dirbant prie grūdų, taip pat kartais ateidavo dirbti, bet visada dirbdavo gerokai toliau nuo mūsų. Poilsio valandėlėmis smalsumo vedamos ateidavo arčiau, kalbinamos kalbėdavo, bet, pamačiusios bet kurį kaimo vyrą, sprukdavo nuo mūsų tolyn.
Ypač smalsios buvo dvi draugės, vardų dabar neprisimenu – viena jų buvo bebaigianti vidurinę, gerai kalbėjo rusiškai ir, kaip sakė vietiniai, tėvų buvo gana didele suma įkainota kaip nuotaka. Tai jos ir vaišino kumysu, kurio specialiai atnešdavo iš namų. Sykį, dirbant laukuose prie šieno, šios merginos pasiūlė nevažiuoti po darbo mašina, bet grįžti pėsčiomis. Neprisimenu, kas buvo tas antras vaikinas.
Be šių merginų vargu ar būtume grįžę, nes čia nei kelių, nei takų nėra. Neįsivaizduoju, kaip jie čia orientuojasi. Keliai čia atsiranda savaime – pravažiavo mašina, kita – ir jau kelias, kol kur nors pravažiuos kita mašina. Taip ir ėjome merginoms vadovaujant. Pasakojo apie mokymąsi, klausinėjo apie Lietuvą. Kalbėjo tik viena, antroji tik linksėjo galva ir klausėsi.
Staiga merginos kažką tarpusavyje sušneko savo kalba ir šoko į šalia buvusį kviečių lauką, movėme ir mudu iš paskos. Tik tada išgirdome kanopų dundėjimą, o po kiek laiko pralėkė arklių banda dulkių debesyje, o iš paskos du raiti diedai. Nutolus arkliams, vėl išlindome iš kviečių ir tęsėme kelionę. Prieš kaimelį merginos vėl mums nurodė eiti visai kitu keliu, negu nuėjo jos. Į kaimelį grįžome iš skirtingų pusių.
Dabar apie darbus. Pirmą dieną išvežė mus į stepę, už kokių 10 km nuo kaimelio, krauti į kupetas šieno. Nuvežė ne tik mus, bet ir keletą vietinių, nebe jaunų vyrų. Šienas buvo sugrėbtas į pakūges, o mums reikėjo sukrauti jį į didelius kūgius, kuriuos žiemą jie nuveš savo gyvuliams. Darbas buvo toks: pirmiausia reikėjo tą šieną sukrauti ant dviejų jaučių tempiamų nupjautų dviejų beržų su visais lapais.
Tai toks čionykštis šieno transportavimo mechanizmas. Paskui, nutempus tą sukrautą šieną, nuimti ir vėl sukrauti į kūgį. Darbas labai nenašus, bet tik taip jie čia tvarkėsi. Jaučius valdė vietiniai senoliai. Jaučiai didžiuliais ragais pasipuošę, dideli ir stiprūs. Valdomi be jokių vadelių, vien šūksniais: dešinysis jautis yra Cob, o kairysis – Cobė. Visas kinkinys vadinosi Cobcobė. Jei rėkia Cob, tai šis sustoja, antrasis eina ir vežimas sukasi į dešinę. Jei rėkia Cobė – posūkis į kairę.
Jaučiai eina savo lėtu žingsniu, jų nepaskubinsi, todėl ir darbas lėtas. Pradėjome krauti didelį kūgį, vieni veža, kiti paduoda ant kūgio, dar kiti priima šieną ant kūgio, gražiai krauna kraštus, sumina, kad gerai laikytųsi. Iki pietų šiaip ne taip sukrovėme vieną kūgį. Pasižiūrim, kad vietinių senukų jau trys tokie kūgiai stovi. Kas čia darosi? Pasižiūrėjom, kaip jie dirba. Ogi ant kūgio stovi tik vienas žmogelis ir niekur nejuda, nė žingsnio į šoną nepažengia. Priimtą šieną šakėmis tolyn pamėtėja – ir viskas.
Stovi toks kūgis pasipūtęs, didelis. Pavakary atjojęs brigadininkas virve apmatavo, papeikė mus, kad mažai padarėme, pavyzdžiu parodė savo žmones. Tą dieną mums neišėjo nė vieno darbadienio, o dirbome išsijuosę. Sekančią dieną dirbome taip, kaip jų senoliai: jokio mindymo. Sukrovėme bent penketą kūgių ir paskaičiavo po 2,5 darbadienio. Jau gerai! Taip ir mokėmės. Tik paskui supratome šio reikalo esmę: kolchozas turi pagaminti tam tikrą kiekį šieno. Apmatavęs kūgį brigadininkas kubinius metrus verčia į svorio vienetus. Kuo daugiau tų kubų, tuo daugiau tonų, tuo geresni rodikliai.
Čia ir buvo visa sovietinio ūkio esmė – kuo daugiau pagaminti, nors tik popieriuje. Kad badaus gyvuliai – nesvarbu. Juk jie nesiskundžia. Po poros savaičių grįžome į centrą, o į Brlystyką išvažiavo kita pamaina.
Mus penkis ar šešis pasiuntė išvalyti siloso tranšėją ir ruošti silosą. Karščiai tebesitęsė. Per porą dienų tranšėją paruošėme, o paskui ruošėme silosą – atvažiuodavo sunkvežimis, prikrautas kukurūzų kapojų, o mums reikėdavo juos išversti ir sumesti į tranšėją.
Čia darbo intensyvumas priklausė nuo to, kaip dažnai važiavo pakrautos mašinos. Nepavargome. Užteko laiko ir patysoti saulutėje. Lietaus čia beveik nebūna. Gal porą kartų palijo per mūsų buvimo laiką.
Tuo metu turėjome incidentą su valdžia. Atvežė mūsų maitinimui sukirmijusią mėsą. Pakėlėme triukšmą, o kai niekas į tai nesureagavo, nutarėme paskelbti streiką ir rytojaus dieną niekas nėjo į darbą. Na ir sujudo tada ne tik vietinė valdžia, bet ir iš rajono atstovai atvažiavo. Negirdėtas dalykas!
Atsisako eiti į darbą. Pravedė mums aiškinamąjį darbą, kaip mumis rūpinasi tarybų valdžia. Juk ir mokomės nemokamai ir čia veltui atvežė. Mūsų argumentai buvo svaresni – sugedusios mėsos nevalgysime, o nevalgę – nedirbsime. Atnešė ir mėsą parodyti.
Pamatę kirmėles, kažką tarpusavyje paburbuliavo ir prižadėjo geriau maitinti. Dar kažką aiškino, o mes išsakėme savo nusivylimus. O aš ir leptelėjau: „Vot tebe i vtoraja Amerika!“ („Štai tau ir antroji Amerika!“). Mat, čia kalbantis su vietiniais, jie didžiuodavosi savo plėšiniais ir Kazachstaną vadino antrąja Amerika. Oi kaip įžeidžiau vieną atvažiavusį poną. Kaip aš drįstu lyginti šią klestinčią tarybinę respubliką su kapitalizmo citadele. Tau ne vieta čia būti, tu nevertas būti tarybiniu studentu, jis pats asmeniškai užsiimsiąs tuo, kad būčiau pašalintas iš talkininkaujančių dorų tarybinių studentų būrio, išsiųstas namo, o ten – tegu sprendžia ką su manim daryti. Tiek įsijautė, kad ėmė net kalėjimu grasinti. Stovėjau netekęs žado, kaip nekaltas pasakymas gali tokią audrą sukelti.
Čia dar gyva tebebuvo Stalino KGB žmonių tramdymo taktika. Reikia išsišokėlius sumaišyti su žemėm. Man į pagalbą šoko visi aplinkui buvusieji: kaip jis drįstas šitaip rėkti ant geriausio akademijos studento, aktyvisto ir t. t.
O Algiukas Andrijauskas tėškė ir tokią frazę – kad mano tėvas kovojo už tarybų valdžią ir kare žuvo. To užteko, kad raudonasis ponas iš aukščiau taikiai prabiltų: „Nu ladno, my vce pogorečilis“ („Tiek to, mes visi pasikarščiavome“.). Paskui ne kartą prisimindavome šį incidentą. O tiekiami produktai iš tiesų pagerėjo, nors ne visada. Buvo dar atvejis, kad visi buvome suviduriavę. Išgelbėjo mus pelynų arbata. Pelynų čia pilna. Liusė išvirė didelį puodą pelynų arbatos. Gėrė visi, nors ir raukydamiesi nuo siaubingo kartumo. Padėjo.
Rugpjūčio mėnesį prasidėjo kviečių derliaus nuėmimas. Kviečių laukai čia didžiuliai, kiek akys užmato – vis kviečių laukai. Pjauna kviečius kombainais ir sunkvežimiais iš laukų veža į sandėlius. Sandėliuose grūdai džiovinami, valomi ir vėl sunkvežimiais vežami į valstybinius sandėlius, vadinamuosius zagotzerno. Pirmas mūsų darbas buvo paruošti lauko sandėlius, čia vadinamus tok. Kastuvais reikia nuimti viršutinį dirvos sluoksnį su visa žole. Ant tos žemės be žolės pilami automašinomis atvežami grūdai.
Supilamos didžiulės kelių dešimčių metrų ilgio krūvos kviečių, kurie džiūva saulėje. Mums reikėdavo tas krūvas kastuvais perkasinėti, kad vienodai džiūtų, kad nesukaistų, nesupelytų. Kitas darbas buvo – jau išdžiūvusių grūdų valymas elektra varomais valytuvais.
Reikia prižiūrėti įrangą, kad vienodai grūdai eitų, kad neužsikimštų, atkasti išvalytus grūdus. Susiskirstėme į pamainas, nes reikėjo dirbti ir dieną, ir naktį. Sandėliuose darbas nelengvas, labai daug dulkių. Kai dirbdamas sušyli, suprakaituoji, dulkės limpa prie odos, todėl iš darbo grįždavome juodi lyg negrai. Praustis – tik dubenys ar vandens bakeliai. Atsirado utėlių rūbuose. Maudytis niekas nebevežė. Visas transportas ir visi žmonės prie derliaus nuėmimo. Ir kombainai, ir automobiliai dirbo dieną ir naktį.
Baigę savo pamainos darbą, surašydavome pažymą, kur reikėjo nurodyti, koks darbas dirbtas ir kiek padaryta. Pažymą pasirašydavo brigadininkas. Tada pažymą reikėjo pristatyti mūsų atstovui Jonui Kirdeikiui, o jis, kartu su raštinės darbuotojais, mūsų išvalytų ar pakrautų, iškrautų grūdų tonas paversdavo darbadieniais.
Perpratę apskaitos sistemą, pradėjome sukčiauti. Po to, kai ant pažymos pasirašydavo brigadininkas, pataisydavome atlikto darbo kiekį. Pvz., rašome pažymoje, kad išvalėme 80 tonų kviečių, o po to, kai brigadininkas pasirašo, šis skaičius pavirsta į 180 tonų. Įkainiai nebuvo dideli, bet šitaip juos pakoregavus, išeidavo visai neblogai.
Rugsėjo pradžioje pasnigo, atšalo oras. Šiltų rūbų atsivežę nebuvome. Kolchozas nupirko ir išdalino mums vatinukus, vadinamus fufaikėmis, arba šimtasiūlėmis. Padaugėjo darbo. Grūdai iš po sniego iškulti buvo šlapi, supilti į krūvas ėmė kaisti, reikėjo intensyviau perkasinėti.
Buvo šalta miegoti nešildomose patalpose. Miegodavome nenusirengę. Utėlės apniko visus. Iš Zootechnikos fakulteto Domareckas sykį sėdi ant gulto, renka iš marškinių utėles ir deda į tuščią rašalo buteliuką. Sako – parvešiu namo parodyti. Juokėmės iš jo ruošiamo suvenyro.
O mums pranešė naujieną – talkininkavimas pratęsiamas iki spalio mėnesio, nors išvažiuojant buvo pasakyta, kad dirbsime iki rugsėjo. Teko susitaikyti su tuo, nes mūsų nuomonės niekas ir neklausė. Dirbome toliau, guosdami save tuo, kad daugiau užsidirbsime. Dar labiau sukčiavome su pažymomis.
Dirbome ir laukėme grįžimo namo. Pagaliau rugsėjo pabaigoje pradėjo ruošti ir skaičiuoti mūsų uždarbį. Gavome uždirbtus pinigus ūkio kasoje ir pažymas, kad tiek ir tiek kilogramų kviečių esame pridavę zagotzerno įstaigai ir tokį patį kiekį galim atsiimti Lietuvoje. Paskutinę mūsų buvimo dieną kažkuris ruselis iškūreno savo nedidelę pirtelę ir leido mums nusiprausti. Ten sudeginome ir savo utėlėtus apatinius drabužėlius. Sekančią dieną po pusryčių susėdome į sunkvežimį ir vėl ilgai ilgai kratėmės iki Kokčetavo geležinkelio stoties. Ten sėdome jau į keleivinius vagonus, gavome švarią patalynę. Mieste nusipirkome šį tą valgomo, arbatos gaudavome čia pat, savo vagone. Prasidėjo išgėrimai. Mūsų kupė sutarėme – išgersime tik pervažiavę Lietuvos sieną.
Tvirtai laikėmės savo susitarimo visą kelionę, kuri vėl tęsėsi savaitę. Traukinys važiuodavo be sustojimų, kai tik laisvas būdavo kelias, o kartais ilgai stovėdavo, nuvarytas kur į atsarginį kelią. Dėl to bėdos nebuvo – vagonas šiltas, yra tualetas, yra arbatos, turime valgyti.
Po kietų lentinių gultų ir dulkėto darbo dabar atrodė karališkas gyvenimas. Ilgiau stovėjome Maskvoje. Buvome išėję ir į miestą. Čia nusipirkome degtinės Lietuvos sutiktuvėms. Vėl visą dieną važiavome, pagaliau Minskas, o netrukus ir siena, kurią patys sukūrėme, nusprendę, kad čia ji esanti.
Buvo jau tamsu, todėl ne ką mes matėme, ne ką per langus įžiūrėti galėjome. Susidaužėme stiklinėmis, padainavome „Lietuva brangi“ ir nė nepajutome, kaip atvykome į Vilnių, o už valandos ir į Kauną atbildėjome. Stotyje mus pasitiko akademijos pučiamųjų orkestras, sėdome į autobusus, kurie atvežė iki bendrabučio.
Sekančią dieną išvažiavau į Platelius. Plateliuose palikau gautą pažymą grūdams, o Kastytis kolchozo sunkvežimiu nuvažiavęs į Telšius parvežė mano vasaros uždarbį. Neprisimenu, kiek ten uždirbau, bet žinau, kad tai buvo gana nemažai.
LVA III KURSE, 1958 –1959 m.m.
Grįžę iš Kazachstano, buvome iškilmingai sutikti ir Kaune, ir Akademijoje. Vyko susitikimai su studentais, dėstytojais. Pasakojome įspūdžius. Kibome į mokslus. Reikėjo žingsniuoti didesniais žingsniais, nes pusantro mėnesio sutrumpėjo semestras, o programa liko ta pati.
Gerokai pagerėjo padėtis namuose, nes Danguolei pritaikė amnestiją kaip nepilnametei „nusikaltimo“ metu ir leido grįžti į Lietuvą. Grįžo į Platelius ir pradėjo dirbti Platelių ligoninėje medicinos sesele. O Kastyčiui nepasisekė: įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, bet po kelių savaičių iš ten pašalino (dėl politinių motyvų).
Gal savaitę pabuvo namuose ir gavo šaukimą į sovietų armiją. Išgabeno jį į šiaurę už poliarinio rato, į Pečengą Murmansko srityje. Ten ir išbuvo trejus su puse metų. Per tą laiką tik vieną kartą buvo gavęs atostogų, kurių didžiąją dalį surijo kelionė į namus ir atgal vėl į šiaurę. Namuose pabuvo tik kelias dienas.
Mamutė pradėjo susirašinėti su dėde Juozu (Tėtuko broliu), kuris kunigavo Vokietijoje, buvo Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos dvasios tėvu, važinėjo po Ameriką ir Europą, rinkdamas lėšas gimnazijos išlaikymui. Jis buvo baigęs Plungės kapucinų vienuolyno gimnaziją, o 1940 m. rusų okupacijos metais pasitraukęs į vakarus ir 1943 ar 1944 m. ten įšventintas kunigu. Su Mamute jie artimai bendravo, nes Mamutės iniciatyva ir rūpesčiu jis ir į Plungę iš Jiezno atvažiavo.
Dėdė Juozas padėjo atsiųsti vaistų, kurių čia neįmanoma buvo gauti, – vėliau pradėjo siųsti rūbus ir avalynę. Tais metais (1958 rudenį) ir aš gavau medžiagą kostiumui, medžiagą paltui ir išeiginius batelius. Kostiumą siuvo Plateliuose Bumblauskas. Nekaip pasiuvo, bet vis tiek jau buvau gražiai apsirengęs – juodu kostiumu. Medžiaga buvo vilnonė, angliška. Paltą siuvo Kaune.
Pasiuvimas tais laikais nebrangiai kainavo, o ir siuvyklų valdiškų buvo nemažai. Bėdų iškilo su bateliais. Buvo jie per siauri mano kojai. Teko nešti pas batsiuvį, kuris juos ištempė ir galėjau normaliai jais avėti. Žinoma, tik išeigai. Kasdienai buvau nusipirkęs darbinius batus, liaudyje vadintus „branavykus“. Jie sunkoki, bet stiprūs. Man porai metų užtekdavo.
Vėliau dar atsiuntė baltus nailono marškinius – tai buvau pasipuošęs kaip niekad gyvenime. Saugojau ir „čėdinau“ šiuos rūbelius – su jais ir baigimo diplomą atsiėmiau, su jais ir apsiženijau. O baltus mano marškinėlius ir draugai skolindavosi, kai būdavo kokie nors svarbūs renginiai.
O mūsų ketvertukas ir toliau gyvenome viename kambaryje: Jonas, Vytautas, Romas ir aš. Ir toliau lankiau choro repeticijas, kurso renginiuose dainavau, skambinau gitara.
Tik sunkumų kilnojimo treniruočių nebelankiau. Buvau dalyvavęs keletoje varžybų, pasiekiau trečio atskyrio rezultatą, paskui pasinėriau į meno saviveiklą, nebeužteko viskam laiko. Darbo turėjau ir bendrabutyje. Buvau išrinktas bendrabučio tarybos nariu, organizavome vietines radijo laidas bendrabučiui. Tais metais vyko Lietuvos veterinarijos gydytojų suvažiavimas.
Ruošėme meninę programą suvažiavimo dalyviams. Koncertas vyko sporto salėje, klausytojų – sausakimša salė. Mes su gitarom skambinome „ Lietuva brangi“ melodiją, o jos fone Vytautas Kaluina deklamavo Maironio „Trakų pilį“. Kokios ovacijos kilo salėje!.. Bene du kartus kvietė kartoti šį numerį.
Apskritai tuo metu buvo didžiulis patriotinis pakilimas. Rudenį per Vėlines buvo kilusios riaušės Kauno kapinėse, pasirodė ganėtinai drąsi tiems laikams knyga „Studentai“. Užtat ir šiame koncerte lietuviškos eilės ir melodija sukėlė tokias emocijas. Gavome keletą raštelių, atsiųstų per rankas iš salės su pagyrimais ir raginimais drąsiau kelti ir skatinti patriotizmą. Iš karto po koncerto prie mūsų prišoko LVA komjaunimo sekretorius Rimskis teiraudamasis, ką parašė, kas parašė.
Daugiau šio numerio į Akademijos programas nebeįtraukdavo, tik kartais, kai, eidami į šokius Akademijoje, užsukdavome į kokią arbatinę išgerti alaus ir uždainuodavome „Lietuva brangi“, pasipildavo plojimai, o įraudę alaus gėrėjai kviesdavosi prie savo staliukų ir vaišindavo. Tokių „arbatinių“, „bufetų“, „kavinių“ apie Akademiją buvo daugybė, tik arbatos ar kavos ten nebuvo.
Užtat buvo pilstomo alaus, konservų, raugintų kopūstų. Užkandai papjaustydavo dešros (šlapiankos). Žmonės nebuvo reiklūs. Alus ir degtinė nebuvo brangūs, jokių antkainių nebuvo, todėl visi tie bariukai būdavo pilni linksmų kompanijų. Kildavo ir muštynių.
Bėgdavome iš bendrabučio gelbėti skriaudžiamų mūsų studentų. Muštynes sukeldavo vietiniai Vilijampolės bernai. Jie kartais ir į šokius Akademijoje ateidavo apsiginklavę metalo strypais, paslėptais paltų ar striukių rankovėse. Šokiai dažniausiai vykdavo Akademijos centrinių rūmų vestibiulyje, studentų vadinamoje Kolonų salėje. Grodavo per garsintuvus leidžiama plokštelių muzika, o vėliau ir gyva: akordeonas, klarnetas (E. Aniulis), triūba (P. arba V. Pečiūra), gitara (V. Račkauskas).
Dauguma minėtų muzikantų buvo mūsų kurso studentai. Kadangi Akademijoje didžioji dauguma studentų buvo vyrai, todėl į šokius įleisdavo tik merginas ir savus studentus. Verždavosi, žinoma, ir Vilijampolės mušeikos, bet paprastai prie durų stovėdavo tvirčiausi mūsų vyrai ir, jei nepasisekdavo geruoju susikalbėti, imdavosi fizinių priemonių. Buvo vyresniame kurse toks Lapeika, rodos, vardu Adolfas.
Buvo jis sunkumų kilnojimo Lietuvos čempionas, turėjo labai stiprias rankas ir ypatingai stiprų smūgį. Sykį šokių metu vilijampoliečiai veržte veržėsi per duris į vidų. Kilo šurmulys, triukšmas. Budinčiuosius nustūmė nuo saugomų durų. Priėjo Lapeika, į šonus pastūmė budinčius:
– Leiskit man – aš pasikalbėsiu!
Atlapojo duris:
– Kas norit šokt? – paklausė. – Prieikit po vieną.
Priėjusiam vadeivai žiebė į pasmakrę, kad šis laiptais žemyn nusirito.
– Prašau sekantis, – ramiai tarė Lapeika.
Norinčių neatsirado ir keikdamiesi, triukšmaudami bei grasindami nuėjo tolyn, kartu nusivesdami ir savo vadą. Ne sykį yra parėję sumušti ir bendrabučio gyventojai.
Pavasariop Mamutė išvažiavo į Vilnių, į ligoninę. Vasarą pas mus atostogavo iš Vilniaus atvažiavęs gydytojas žydelis Jokūbas Skliutauskas. Buvo jis dar nevedęs, kartu eidavome į šokius Plateliuose. Tai tas daktarėlis pažadėjo Mamutei patalpinti į ligoninę Vilniuje ir paremontuoti išsiplėtusias kojų venas. Mamutė per dėdę Juozą iš Vokietijos gavo vaistų „Varikocid“, kurių sovietuose nebuvo, tik jų suleidimas ir dozavimas yra gana komplikuotas ir turi būti visą laiką gydytojo priežiūroje.
Tai Mamutė ir išvažiavo į Vilnių, Plateliuose gaspadoriauti palikusi Danguolę. Nuvažiavau į Vilnių, aplankyti Mamutės į ligoninę. Nuėjome pas ją kartu su mano klasės drauge Bernadeta Grybaite, studijuojančia Pedagoginiame institute. Mamutė sielojosi, kad be jos Plateliai sužlugs, liks nesodintos bulvės, daržai ir t. t. Nuraminau ir prižadėjau, kad nuvažiuosiu kokiai savaitei į Platelius ir padėsiu Danguolei pavasario darbus nuveikti, o Bernadeta prižadėjo nuolatos Mamutę lankyti.
Nuvažiavau į Platelius. Kartu su Danguole ėmėmės darbų: išvežėme mėšlus į būsimą daržą, pasodinome bulves. Žodžiu, savo pažadą įvykdžiau ir Mamutė, grįžusi iš Vilniaus, rado Plateliuose normaliai tvarkomą mūsų ūkelį.
Tais metais pas Mamutę apsigyveno tolimas giminaitis iš jos pusės, o gal giminių giminaitis Zenonas Vaseris. Jis slapstėsi nuo milicijos ir saugumo, gyveno be dokumentų. Mat jis Sibire dirbo aukso kasyklose ir buvo „nušvilpęs“ didoką aukso gabalą. Sėkmingai išnešė jį iš kasyklos teritorijos, bet nesiryžo jo vežtis su savimi, kai jau galėjo grįžti į Lietuvą. Sugalvojo jį siųsti paštu.
Siuntinyje, žinoma, auksą aptiko ir atėjus į paštą jo atsiimti, ten jau laukė pareigūnai. Nežinau, kaip jam pasisekė pasprukti, bet buvo ieškomas. Plateliuose pas Mamutę išbuvo bene dvejus metus. Buvo jis darbštus vyras ir didelis pagalbininkas Mamutei. Jis nugriovė seną, jau visai sukiužusią namo priemenę, pastatė naują, gana gražią ir patogią. Po poros metų jis pats nuėjo ir pasidavė milicijai. Buvo teismas, bet nežinau, kiek jis gavo. Daugiau su juo susitikęs nebuvau.
Tais pačiais metais atnaujinau pažintis su kitais giminaičiais – Mamutės brolio Leono šeima. Mano dėdė Leonas Šopaga gyveno už poros kilometrų nuo tėviškės Šatraminių kaime. Buvo vedęs Oną Baužytę, turėjo 6 ar 7 ha žemės, gyveno nebaigtame įruošti naujai pastatytame namelyje, augino keturis vaikus. Buvo jis dainininkas, grojo dūdų orkestre, priklausė šaulių organizacijai. Jis ir tapo pirmąja auka Šopagų giminėje.
1946 metų rudenį, kasant bulves, tiesiai iš bulvių lauko buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Dėdienė Ona liko su keturiais vaikais: vyriausia Irena buvo 10 metų, Juliui – 8, Birutei – 5, o Kazelis – dar ant rankų nešiojamas. Po metų, susirgęs smegenų uždegimu, mirė Juliukas. Šeima vargo, glausdamasi pas gimines, klajodama po Lietuvą, vengdama galimos tremties.
Kurį laiką gyveno Šilutės rajone Sakučiuose, Alytaus rajone, Prienų rajone. Dėdienė Ona retkarčiais atvažiuodavo į Žemaitiją aplankyti giminaičių. Vienos jos viešnagės metu susitikome su ja Plateliuose. Pakvietė atvažiuoti į Daukšiagirį, kur tuo metu gyveno, papasakojo, kaip surasti, kaip atvažiuoti.
Taigi vieną pavasario dieną sėdau į autobusą Kaunas – Druskininkai ir išvažiavau aplankyti giminaičių. Į Druskininkus tada vežė aniems laikams prabangus dizelinis autobusas, vengriškas „Ikarus“ – ilgas, žalia spalva nudažytas, minkštomis sėdynėmis. Tokiu autobusu ir atvažiavau iki stotelės „Pakuonio sankryža“. Toliau pėsčias žvyrkeliu 4 km keliavau iki Pakuonio miestelio , o iš čia dar apie 1,5 km iki Daukšiagirio. Gyveno Onos Šopagienės šeima buvusio dvaro rūmų antrame aukšte įruoštame bute.
Turėjo vieną kambarį ir virtuvę. Kambarys buvo nemažas, rūbų spinta pertvertas į dvi dalis. Gana erdvi buvo ir virtuvė. Čia gyveno dėdienė su trimis vaikais. Dirbo ji valytoja tame pačiame pastate įsikūrusioje tarybinio ūkio kontoroje. Čia pat dirbo ir jos dukra Irena. Birutė mokėsi vidurinėje mokykloje gal dešimtoje klasėje, o Kazelis – gal šeštoje ar penktoje. Praleidau čia savaitgalį, pasivaikščiojome po apylinkes, nuėjome iki Nemuno, pratekančio čia už poros kilometrų.
Nemunas dar tekėjo sena vaga, dar nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, nebuvo Kauno marių. Šioje vietoje buvo graži smėlėta pakrantė, o toliau kilo medžiais apaugęs status šlaitas. Gražios čia vietos buvo. Dėdienė laikė karvę, todėl čia viešėdamas sočiai atsigerdavau pieno. Atvažiuodavau čia retkarčiais. Susidraugavome su pusseserėmis Irena ir Birute. Kazelis dar netiko mūsų kompanijai – per mažas dar buvo.
Susipažinau ir su kitu giminaičiu. Šį sykį iš Tėtuko pusės. Tai Tėtuko brolio Vinco sūnus Stasys Bernatonis. Jis dirbo Prienuose teisėju, buvo vedęs lenkaitę Ireną. Gyveno Prienuose dviejų kambarių bute. Buvau ne sykį pas juos atvažiavęs ir šiaip aplankyti, ir su konkrečiais reikalais.
Buvau čia atvažiavęs ir su mano minėtu Zenonu Vaseriu pasitarti, ką jam daryti. Stasys patarė pačiam nueiti i miliciją ir nelaukti, kol bus suimtas. Paskui dar prašiau pagalbos savo grupės draugo Kosto Ratkevičiaus tėvui, įkliuvusiam už nelegalų kailių išdirbimą. Stasys turėjo automobilį „Pobieda“. Nuvažiavus pas jį, į Kauną namo mane dažniausiai parveždavo.
Velykas tais metais atšvenčiau Daukšiagiryje, globojamas ir lepinamas savo pusseserių Irenos ir Birutės.
Išlaikęs egzaminus, išvažiavau į Platelius. Baigus trečią kursą, reikėjo atlikti mėnesio trukmės mokomąją praktiką. Atlikau ją Platelių veterinarijos apylinkėje, įsikūrusioje Ežero gatvėje išvežto Prūckaus ūkyje. Jo sodyba buvo gana erdvi, apsodinta klevais, kurie ir dabar tebestovi. Buvo likęs gyvenamasis namas, kurio viename gale buvo raštinė, o kitame gyveno veterinarijos apylinkės vedėjas Kokanauskas.
Mano praktikos metu Kokanauskas atostogavo, o mano praktikai vadovavo Klaipėdos technikumą baigęs veterinarijos felčeris Talutis. Praktikos metu pasijutau toks bejėgis, toks nieko nežinantis, kai reikėjo spręsti, kaip elgtis, ką daryti su ligoniais, vaistus kokius konkrečiu atveju skirti – nežinojau, nors ir klinikinę diagnostiką, ir farmakologiją buvau praėjęs, ir egzaminus gerai išlaikęs. Vartydavau pacientų registracijos žurnalą, žiūrėjau, kokiais vaistais buvo gydomi pacientai, ir aš tuos pačius vaistus rašiau. Ir visą laiką abejojau – gerai padariau ar ne.
Išmokau tais metais kastruoti paršelius, pasižiūrėjęs, kaip daro Talutis, mat chirurgijos mokslų dar nebuvau ragavęs. Rašydavau receptus į vaistinę, kur tuo metu dirbo Stasys Žukauskas (Antano Vienuolio sūnus), o jo padėjėja buvo Zifrina Urbonaitė, su kuria smagiai šokdavome vakarėlių metu. Susidraugavau su veterinarijos sanitarais – Antanu Varslausku iš Beržoro, Trakumu iš Gilaičių, iš kalėjimo grįžusiu Petru Razmu, dirbančiu veterinarijos apylinkėje kartu su žmona Severina.
Baigiantis atostogoms į svečius atvažiavo Birutė iš Daukšiagirio. Kartu su Danguole ir Zenonu dviračiais važiavome į Šekus, aplankėme Šopagų šeimyną. Ten visada svetingai priimdavo. Ir tada vaišinomės labai skaniais dėdienės Elenos mieliniais blynais, susėdę kiemelyje ant žolės.
Vasaros metu visada eidavau miegoti ant šieno. Vaikystėje kartu su Kastyčiu, dėde Kaziu Bernatoniu, talkinusiu vasaros darbuose. Čia kartu su mumis eidavo miegoti ant šieno ir mūsų svečiai, atvažiavę iš Klaipėdos, Palangos ar iš kur kitur. Mums tai buvo kasdienybė, o svečiams – egzotika. Ir tą vasarą mėgavausi šieno kvapu ir miegu ant minkšto šieno.
Man tą vasarą ant šieno miegoti padėjo ir Danguolė, ir Zenonas, o atvažiavus Birutei ir ši panoro prie mūsų prisidėti. Sugulę ilgai kalbėdavome, aptardami įvairiausius dalykus. Užtat iš ryto, kai miegas pats saldžiausias, reikėjo keltis prie darbų, kurių čia niekada netrūko: šienavimas, malkų ruošimas, bulvių ravėjimas.
Apsigyvenus čia Zenonui man darbų sumažėjo: Zenonas buvo darbštus, o ir darbus dirbti visus mokėjo.
Į Akademiją grįžau jau ketvirtakursis, šiek tiek susipažinęs su praktiniu veterinaro darbu. Studijos darėsi įdomesnės, nes prasidėjo specialybės dalykai – vidaus ligos, chirurgija, akušerija, parazitologija ir kt. Mums dar atostogaujant numirė akademijos rektorius Jonas Čygas.
Jis dėstė parazitologiją, bet jo dėstymo mums neteko patirti. Mums šį dalyką dėstė iš Klaipėdos žemės ūkio technikumo atvažiavęs Viktoras Šarkūnas – storas geraširdis, pilnas humoro ir sąmojo. Tai buvo puikus savo dalyko žinovas, puikiai ir aiškiai skaitė paskaitas. Jis ir praktikos darbus vesdavo. Reikalavo žinių ir iš studentų, niekada nepykdavo, o jei ir pavarydavo studentą, geraširdiškai pajuokaudavo, nesukeldamas studentams apmaudo. Sykį, radęs Sąjungos aikštėje gulintį nugriuvusį girtą studentą, pakėlė jį ir parvedė į bendrabutį. Toks tai buvo mano parazitologijos dėstytojas V. Šarkūnas. Toks pat šmaikštus liko iki pat šiol. Dabar jam 87 metai, o jis vis toks pat šmaikštuolis, kompanijose mielai užtraukia Smetonos laikų studentų dainą:
Krambambalis – tai palikimas
Ką gėrė mūs tėvai.
Vienintelis yra linksmumas
Kada susirenka draugai.
Kram krim krambambalis
Kai išgeriam krambambalis ir t.t.
Retkarčiais ir į medžioklę dar išeina. Parazitologiją dabar dėsto jo sūnus Mindaugas.
Na, o rektoriaus vietą po Jono Čygo mirties užėmė Jonas Šulskis, Apie jį jau rašiau anksčiau, tai buvęs Veterinarijos fakulteto dekanas, histologijos dėstytojas, mūsų Akademijos auklėtinis.
Iš tų specialybės dėstytojų įdomesnieji buvo docentas Juozas Užupis, baigęs mokslus Austrijoje, Lietuvos laikais buvęs pulkininkas. Mums jis dėstė patologinę anatomiją. Buvo reiklus ir teisingas. Pažymiais nesišvaistė, bet jeigu jau parašė – nepasitaisysi. Mano kolega a .a. Vladas Rimavičius pasakojo, kad per egzaminą gavo ketvertą.
Tik šis ketvertas ir trukdė gauti padidintą stipendiją. Prisiprašė doc. Užupio leisti perlaikyti šį egzaminą. Leido, bet sukvietė „komisiją“ iš skrodėjo Blažio, valytojos. Visa komisija susėdo ir klausė atsakinėjimo. Paskui išėjo pasitarti. „Tarėsi“ labai ilgai, o paskui pranešė: „Komisija nutarė prie ketverto pridėti pliusą“.
Tai reiškė – „stiprus ketvertas“. Negavo Vladas tą semestrą padidintos stipendijos. Doc. Užupis savo dėstomą dalyką žinojo labai gerai, per paskaitas pateikdavo labai daug medžiagos. Buvo aukštas, žilas, vaikščiodavo tiesus, iš lėto, lyg ir išdidžiai. Su studentais artimai nebendravo, bet humoro gyslelę turėjo. Sykį vakare autobusu važiavo iš Akademijos namo. Autobusas pustuštis. Kažkas autobuse pasmirdo. Konduktorė ėmė ir paklausė:
– Keleiviai, kas pagadinote orą? Prisipažinkit – duosiu tris rublius.
Tyla. Doc. Užupis apsižvalgė ir tarė:
– Aš! Ir profesorius Nainys.
O mūsų profesorius tuo metu snūduriavo ant gretimos sėdynės. Užupio garsiai įvardytas pašoko: Kas yra? Ką? – nesusigaudo profesorius, garsiai kvatojant visam autobusui. Užupis su Nainiu buvo moksladraugiai iš studijų laikų – Užupis ten buvo vadinamas ilguoju lietuviu, o Nainys trumpuoju arba storuoju lietuviu. Šį kartą Užupis nusprendė pasišaipyti iš savo moksladraugio. Mūsų paskutinės patologinės anatomijos paskaitos metu Užupis mums skaitė egzamino bilietų klausimus. Bilietus susikišo į chalato kišenę. Po pertraukos, vėl pradėdamas paskaitą, Užupis pareiškė:
– Kažkas pavogė vieną bilietą. Siūlau prisipažinti – išmesiu iš Akademijos.
Visa auditorija garsiai nusikvatojo iš tokio pasiūlymo. Nusijuokė ir pats dėstytojas.
Buvau pradėjęs pasakoti apie prof. Joną Nainį. Jis mums dėstė pieno higieną. Buvo nedidukas, storas, apyplike galva, vaikščiojo sulinkęs. Mokslus buvo baigęs Austrijoje, o prieš karą buvo išvykęs į Maskvą, ten buvo priimtas į rusų armiją ir grįžo tik po karo. Paskaitas skaitė nuobodžiai. Tais metais buvo išleidęs knygą, rodos, „Pienininkystė ir pieno higiena“. Paskaitas skaitydavo iš tos knygos atsisėdęs prie staliuko ir nuobodžiu balsu, akių neatitraukdamas nuo knygos, versdamas puslapį po puslapio. Per jo paskaitas studentai ruošdavosi kitus dalykus. Jo paskaitų niekas neužsirašinėjo.
Farmakologijos paskaitas skaitė ir praktikos darbus vedė doc. Vytautas Elisonas. Jis buvo baigęs veterinarijos mokslus Latvijoje, buvo dirbęs praktinį gydytojo darbą kažkuriame rajone, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. Kalbėjo ryškiai aukštaičiuodamas. Su studentais mėgo draugauti, užsiėmimų metu mielai pasakodavo anekdotus arba savo nutikimus iš darbo ir labiausiai pats juokdavosi iš savo pasakojimų.
Įdomus buvo užkrečiamųjų ligų dėstytojas docentas Juozas Brazaitis. Kalbėjo ryškia suvalkiečių tarme. Buvo baigęs Vienos aukštąją veterinarijos mokyklą. Šulskiui tapus rektoriumi, Brazaitis sėdo į dekano kėdę. Mėgo gąsdinti studentus: „Vieną kartą iš Akademijos išmesim, vienam kitam stipendiją nuimsim“. Taip aiškino Brazaitis susikvietęs studentus, nelankančius choro repeticijų.
Žinoma, tai buvo veiksminga priemonė. Kas gi nori likti be stipendijos? Jo dėstomas dalykas nebuvo lengvas – daug ką reikėjo mintinai iškalti, o ir dėstė neįdomiai. Savo paskaitas jis mėgo iliustruoti pavyzdžiais iš savo patirties. Pasakodavo pasimėgaudamas, čepsėdamas lūpomis, lyg ką skanaus valgydamas. Pasakojo apie savo darbą pasienio veterinarijos gydytoju Virbalyje, apie prekybinius mainus su vokiečių veterinarijos gydytojais.
Jie veterinarinius instrumentus (pasaulinės „Haupner“ firmos) mainydavo į lietuviškus biologinius preparatus (serumus, vakcinas), gaminamus Lietuvoje. Pasakojo apie Vokietijoje nusipirktą lengvą vežimėlį, kurį, anot jo, galėjai pavežti užkabinęs vienu pirštu, apie jo nusipirktą anglišką motociklą „Harley Dawidson“. Daug dalykų jis mums pripasakodavo, o studentai tyčia klausinėdavo, kad nereikėtų paskaitos užsirašinėti. Be to, ir įdomiau, negu apie kokią dizenteriją klausytis.
Įdomi ir juokinga ir šio dėstytojo išvaizda: buvo nedidelis, plika galva ir didelėmis atlėpusiomis ausimis. Kalbėjo su ryškiu suvalkietišku akcentu. Į darbą dažniausiai atvažiuodavo senu moterišku dviračiu, ant galvos užsivožęs šiaudinę skrybėlę.
Kitas dėstytojas, dėstęs mums užkrečiamas ligas, buvo docentas Lazdauskas. Jis buvo žemaitis, baigęs Gruzdžių technikumą, o vėliau – mūsų Akademiją. Buvo stambokas, aukštokas, žilstelėjusiais pasišiaušusiais vešliais plaukais. Jis buvo geraširdis, net neišmokusius studentus stengdavosi „ištempti“ iki minimalaus teigiamo pažymio. Turėjome tokį atsitikimą: mūsų grupė Akademijos autobusu išvažiavo į Panevėžio mėsos kombinatą. Ten, atlikę darbus, vietos daktarų buvome pavaišinti kombinato produkcija.
Atsirado ir stipresnių gėrimų. Žinoma, labiausiai buvo vaišinamas dėstytojas. Grįžtant kažkas pasiūlė sustoti Kėdainiuose ir užsukti į restoraną. Ten grojo kažkokia grupė, kuriai vadovavo tuo metu labai populiarios dainos „O, ramunėle, pasakyk“ autorius. Pretekstas ir buvo paklausyti šios dainos.
Taip ir padarėme. Užėjome. Atsisėdome. Bet negi sėdėsi prie tuščio stalo. Užsisakė – kas alaus, kas ko nors stipresnio. Kartu su muzikantais sudainavome „Ramunėlę“, paskui – dar kartą ir dar kartą… Na, o visi stengėsi pavaišinti dėstytoją ne tik dainomis. Grįžtant mūsų dėstytojas užmigo, o Kaune pažadintas niekaip negalėjo suprasti kur esąs.
Teko vesti jį namo. Studentai visi išsilakstė kas kur. Likome tik mudu su Bronium Ūseliu, belaiką dėstytoją iš abiejų pusių. Šiaip ne taip parvedėme į namus ir perdavėme jo žmonai. Dėstytojas paskui daugybę kartų man dėkojo, kad nepalikau jo likimo valiai. Net kai aš pradėjau dirbti Akademijoje, susitikęs vis prisimindavo ir girdavo mane už šį poelgį.
Draugiškiausi su studentais buvo chirurgijos dėstytojai – tai katedros vedėjas docentas Tomas Šniukšta, docentas Antanas Andraitis, asistentas Rasymas ir Juozas Pranaitis. Šniukšta buvo Akademijos pirmosios laidos diplomantas, buvęs prof. J. Žemaičio (žuvusio nuo augintinio rankos) asistentas.
Sausas, nedidukas T. Šniukšta skaitė paskaitas labai aiškiai dėstydamas mintis, labai taisyklinga lietuvių kalba. Jo žmona lituanistė, matyt, tam turėjo įtakos. Jo dukra pianistė ištekėjo už dainininko Kuodžio (Kuodžio ir Girijoto duetas), o šio dukra Jūratė Kuodytė veda katalikų radijo laidas. Šniukšta mėgo „miestučių“ sportą ir per pertraukas aikštelėje mėtydavo lazdas kartu su studentais.
Doc. Antanas Andraitis buvo baigęs Kauno mokyklą, tarnavo ulonų pulke, paskui baigė LVA, dirbo chirurgijos katedroje, labai mėgo sportinius žirgus, teisėjavo žirginio sporto varžybose, buvo žirgų ligų žinovas. Puikus chirurgas buvo Vienoje mokslus baigęs J. Pranaitis. Dirbo jis Akademijoje dar prieškaryje, paskui buvo išvežtas, vėl grįžo į Akademiją.
Pranaitis buvo labai geros širdies, įspūdingos išvaizdos – aukštas, sudžiūvęs, ilgom rankom. Fotografo Macijausko nuotraukose iš serijos „LVA klinikos“ yra labai daug nuotraukų, kuriose operacijas atlieka Juozas Pranaitis. Asistentas Pranas Rasymas baigė LVA, paskui stažavosi Leningrade. Buvo jis dzūkas nuo Lazdijų. Turėjo nemalonumų su sovietų saugumu. Apie tai sužinojau tik atgavus nepriklausomybę. Buvo verčiamas pranešinėti saugumui apie dėstytojus. Pradėjo gerti.
Chirurgai organizuodavo studentų išvykas į kolchozus. Ir mes ne sykį važiavome. Ten dirbdavome praktinius darbus: ėmėme kraują, kastravome eržilus, bulius, atlikinėjome kitus chirurginius darbus. Išvykos dažniausiai baigdavosi bendrais pietumis, kur pagrindinis patiekalas būdavo mūsų iškastruotų pacientų kiaušiniai, paruošti pagal mūsų chirurgų receptus.
Žinoma, neapsieita būdavo ir be stipresnių gėrimų. Mūsų chirurgai gėrė labai saikingai ir studentus mokė nenusilakti. Visi mūsų chirurgai buvo labai taktiški, labai mandagūs, nelaikė studentų žemesne kasta, elgėsi pagarbiai. Žodžiu, buvo puikaus elgesio, bendravimo pavyzdys.
Neįdomiausia buvo Akušerijos katedra. Dirbo ten du dėstytojai: Austrijoje mokslus baigęs doc. Jurgis Pavinkšnis ir LVA auklėtinis ir Leningrado buvęs aspirantas Liucijus Miliauskas. Pavinkšnis buvo uždaro charakterio, nebendraujantis žmogus. Specialistas buvo geras, bet pedagogas – nelabai koks. Bendrųjų paskaitų jis neskaitė, vedė praktikos darbus. Didelio autoriteto tarp studentų neturėjo.
Liucijus Miliauskas tuo metu buvo jaunas dėstytojas, komunistų partijos sekretorius. Jis mums skaitė paskaitas, pas jį ir akušerijos egzaminą laikėme. Nedaug ir jis su studentais bendraudavo. Mėgo pasigirti apie sėkmingas medžiokles, apie pergudrautus kolegas, o šiaip į viską žiūrėjo labai skeptiškai ir tik savo nuomonę laikė teisinga.
Ketvirto kurso pavasario semestras buvo gerokai trumpesnis, nes jau balandžio mėnesį išvažiavome į ilgąją keturių mėnesių trukmės gamybinę praktiką.
LVA STUDIJOS
Į praktiką išvažiavome balandžio pabaigoje. Važiavau vėl į Platelius. Norėjau būti arčiau namų, o be to, jau buvau pažįstamas su aplinka, su veterinarijos apylinkės vedėju Kokanausku, su sanitarais. O ir tiesioginio veterinarinio darbo čia netrūko – vet. apylinkės aptarnavo septynis kolchozus ir tik viename jų buvo vet. felčeris, baigęs Klaipėdos technikumą.
Kitur vet. darbą dirbo paprasti žmonės, net kursų jokių nebaigę. Jie vadinosi vet. sanitarais. Per daugelį darbo metų jie buvo įgiję tam tikrų įgūdžių, mokėjo suleisti vaistus į raumenis, po oda, dar šį tą mokėjo atlikti, bet dažniausiai, susirgus gyvuliui, atvažiuodavo į apylinkę.
Dažniausias svečias buvo Platelių kolchozo, tada vadinamo „Pirmūnu“, vet. sanitaras Antanas Varslauskis. Aukštas, padžiūvęs, gunktelėjęs, beveik visada besišypsąs Antanas atvažiuodavo iš savo namų Beržore beveik kasdien. Vis kokių nors bėdų vejamas.
Mėgo pasikalbėti, papasakoti ne tik apie gyvulių ligas, bet ir apie save, apie savo gyvenimą. Atvažiuodavo jis arkliu, pakinkytu į darbinį vežimą, kuriame laikė medinę dėžutę su vaistais ir instrumentais. Svarbiausias instrumentas buvo švirkštas, kurį laikė suvyniojęs į drobinį skudurėlį, o adatas švirkštui laikė įsmeigęs į švarko atlapą. Rašyti jis mokėjo, bet nemėgo. Ne kiek ir to rašymo reikėjo – užsirašydavo susirgusių arba nugaišusių paršelių numerius. Sunkiausia jam buvo su vaistų pavadinimais. Pirmą skiemenį pasakydavo, o toliau – sava kūryba. Pradžioje nesuprasdavau, apie ką jis kalba, paskui – pripratau ir puikiai susikalbėdavau. Sužinojau, kad jo Sulpampam yra Sulfantrolis ir pan.
Geras ir paslaugus buvo Antanas Verslauskis. Mudu gerai sutarėme. Dalijomės patirtimi, nors tos patirties tada pas mane beveik jokios nebuvo. Gana daug iš jo sužinojau. Prisimenu, kai mane nusivežė žmogus prie jo gaištančios karvės, visiškai pasimečiau.
Nudaviau, kad reikia grįžti atgal pasiimti reikiamų vaistų. Tikėjausi grįžęs rasti gydytoją ir su juo pasitarti. Deja, gydytojo nebuvo. Laimei, tuo metu atvažiavo Antanas Varslauskis. Papasakojau jam situaciją. Antanas tuojau pat man ir diagnozę nustatė, ir ką daryt reikia patarė. Įsidėjęs vaistų į savo krepšelį jau drąsiai išdūmiau atgal pas ligonį. Karvė pasveiko, mano autoritetas to kaimo žmonių akyse šoktelėjo iki debesų.
Tada kaimo žmonės buvo labai draugiški: atsitikus nelaimei susirinkdavo ir artimesni, ir tolimesni kaimynai – gal ką padėti reikia. O tada gulinti ir beveik nebejudanti karvė po poros valandų pati atsistojo po mano vaistų suleidimo.
Tada pirmą kartą susidūriau su pieningų karvių liga – parezė po apsiveršiavimo, žmonių vadinama paralyžiumi. Paskui daugybę kartų teko reikalų su ja turėti. Bet tą pirmąjį kartą tą karvę išgelbėjo Antano Varslauskio patarimai. Liko patenkintas jisai, kai papasakojau ir jam padėkojau. Ir daugiau dar reikalų mudu turėjome. Prašydavo jis manęs, kad važiuočiau su juo tai pas tokį, tai pas kitokį ligonį. Dardėdavom su juo vežime susėdę, kai tik laiko turėdavau.
O pavasaris – didžiausių darbų metas. Dėl blogų pašarų po žiemos nusilpę gyvuliai dažnai sirgdavo, gaišo paršai fermose. O kiekvieną gaišeną reikia išskrosti, nustatyti gaišimo priežastį ir skrodimo protokolą surašyti. Paršai kaip paršai, bet didesni gyvuliai – karvės ar arkliai kai nugaišta, – daug sunkiau būna. Čia jau neužtenka pilvą prapjauti ir žvilgtelėjus į žarnas ar plaučius diagnozę nustatyti. Nes paršeliai gaišo arba nuo žarnų, arba nuo plaučių uždegimo. Stambiesiems gyvuliams – sudėtingesnės diagnozės.
Gegužės mėnuo Plateliuose visada nuostabus. Ežere ištirpsta ledas, pakrantės krūmuose sučiulba grįžusios lakštingalos. Tik mokėk matyti, mokėk klausytis. Tais metais pavasaris buvo ankstyvas, jau balandžio mėnesį prasidėjo sėja. Ruošėmės tuo metu svarbioms šventėms – gegužės pirmosios iškilmėms.
O iš sėjos laukų į veterinariją atvedė du pačius gražiausius susirgusius baltakarčius arklius. Sėjėjai pavaišino juos sėjamais grūdais, kurie, pasirodo, buvo beicuoti – t. y. apdoroti specialiais chemikalais, apsaugančiais grūdus nuo ligų.
Arkliams jie labai pakenkė: pradėjo diegliuoti – t. y. gulė ant žemės, voliojosi, spardėsi. Taip arkliai reaguoja į skausmą viduriuose. Darėme viską, ką tik žinojome, ką tik išmanėme. Vet. gydytojas Kokanauskas išvažiavo į svečius, palikęs mus su sanitaru Petru Razmu.
Vos ne iki paryčių mudu budėjome prie šių arklių, juos vedžiodami, masažuodami, leisdami tai vienus, tai kitus vaistus. Niekais nuėjo ir mūsų šokiai, ir kiti šventiniai renginiai.
Deja, arklių išgelbėti nepavyko. Dažnai prisimenu šią gražią pavasario naktį, tylią, pilną lakštingalų trelių ir pilną mudviejų su Petru rūpesčio – ką dar galėtume padaryti, kad pasveiktų mūsų ligoniai.
Dar daugybę kartų teko atsisakyti vienokių ar kitokių malonumų vardan darbo, juo labiau kad ir gyd. Kokanauskas mielai pasinaudodavo manimi, pasiųsdamas mane prie sunkesnių ar nemalonesnių darbų, o pats likdavo namuose ar išplaukdavo į ežerą pažvejoti.
Mano buvimas čia naudingas buvo ir namams. Mamutei nereikėjo rūpintis sklypelio suarimu, bulvių pasodinimu ar kitais darbais. Be to, ir aš buvau įdarbintas felčerio etatu, todėl šiek tiek pinigėlių užsidirbau, o retkarčiais ir už gydymo paslaugas vieną kitą rublį gaudavau. Gyd. Kokanauskas buvo baigęs mūsų Akademiją prieš penkerius metus ir prieš porą metų vedęs.
Jo žmona Zita, graži ponia, kietai laikė daktarą ant pavadžio. Jeigu grįždavo į namus vėlai – užrakindavo duris ir į namus neįsileisdavo. O vėlai grįždavo dažniausiai gerokai išgėręs. Ne vieną sykį daktaras atvažiuodavo vėlai naktį pas mane ir prašydavo, kad važiuočiau kartu su juo pas jį – tada Zita įleidžia į namus ir daktarą.
Na, o kai Zita atsigulė ligoninėn gimdymui – tada daktarėlis tai pauliavojo kaip reikiant. Kartais atėjęs į darbą dar jo nerasdavau grįžusio arba skųsdavosi galvos skausmais ir griūdavo į lovą, paliepęs man vienam su darbais tvarkytis. Man tai patikdavo – galėjau jau savarankiškai dirbti, nes jau buvau gerokai išprusęs, o be to, turėjau ir nuoširdžius konsultantus – sanitarus Antaną, Petrą ir kt. Galiausiai gyd. Kokanauskas išėjo atostogų, tai dirbau visą mėnesį visai vienas su savo sanitarais. Ir visai neblogai mes tvarkėmės.
Rugpjūčio mėn. teko grįžti į Akademiją. Visą mūsų kursą vežė mėnesiui į Kaliningrado sritį – kariuomenės stažuotėn. Susirinkome važiavimo išvakarėse bendrabutyje tie, kurie čia gyvenome. Vieni kitų pasiilgę, visi pilni įspūdžių. Patalynės nedavė – vienai nakčiai nereikia, apsieisite – taip nutarė komendantas.
Susėdome ant geležinių lovų, nė čiužinių nedavė. Dzūkeliai iš lagaminų išsitraukė samanės butelaitį, papjaustė lašinukų ant laikraščio. Sėdim ant lovų, kalbamės, dainuojame. Atėjo ir svečių – iš kitų kambarių draugeliai. Ir šie su lauktuvėmis. Sėdime, juokaujame, dainuojame. Mūsų kambaryje visada dainos skambėdavo. Taip ir šį kartą.
Staiga atsidaro durys ir į kambarį įžengia rektorius Jonas Šulskis, ūkio reikalų prorektorius Miliutis ir komendantas Žabas. Visi nustėro iš nuostabos.
– Rektoriui įėjus, atsistoti reikia! – piktai riktelėjo rektorius.
Visi pašokome ant kojų. Gražų vaizdą pamatė rektorius: kambarys prirūkytas, ant stalo buteliai, ant laikraščio – lašiniai, svogūnai, pritrupinta duonos ir ant lovų atsidrėbę studentai. Rektorius piktai iš eilės kiekvieno, įvardydamas pavarde, paklausė:
– Bendrabutyje gyveni?
Ir išeidamas drėbė:
– Nuo šiol jums bendrabutyje vietos nėra! Viso gero!
Likome nustėrę, stebėdamiesi Rektoriaus atmintimi, per trejus metus neužmiršusiu mūsų pavardžių. Naktį praleidome kalbėdamiesi. Dainuoti noro nebebuvo. Rytojaus dieną visus būsimus penktakursius susodino į autobusus ir, lydint karinio parengimo karininkams papulkininkiams Valiui, Gaižučiui, trečiojo pavardės neprisimenu, išvažiavome į Kaliningrado srities miestą Gusevą, buvusią Gumbinę.
Buvęs gražus miestas, dabar baisiai apleistas. Ant kai kurių namų stogų auga berželiai. Daugybė griuvėsių. Pirmiausia nuveža į kažkokį nuošalų parką. Čia pastatyta didžiulė palapinė – lauko pirtis. Visi nusirengiame ir išsimaudome, paliekame savo drabužius ir apsirengiame mums duotomis rusiškomis kareivių uniformomis. Vos beatpažįstame vieni kitus – visi suvienodėjame. Iš čia atveža į kareivines, dar vokiečių statytus raudonų plytų trijų – keturių aukštų statinius, būdingo vokiško stiliaus.
Kareivinių apsupta didelė asfaltuota aikštė, po kurią marširuoja rusų kareiviai, rėkauja jų vyresnieji. Mus nuveda už kareivinių į krūmokšniais apaugusią pievą, kur pastatytos palapinės. Čia mes gyvensime visą mėnesį. Paskirsto mus po palapines, paskirsto į atskirus karinius padalinius, pristato mums mūsų vyresniuosius iš būtinosios tarnybos kareivių.
Ateina ir karininkai – mūsų būsimieji viršininkai. Jie ruoš mus ne tik karinių mokslų srityje, bet ir ideologiškai apdoros, nes ateinantį sekmadienį mums teks duoti karinę priesaiką.
Nuvedė į valgyklą pietauti: aliumininiai bliūdeliai, gerokai sulankstyti, nelabai švarūs. Tokie pat šaukštai. Ant stalo pastato didelį puodą kažkokios sriubos su mėsgaliais ir puodą košės iš perlinių kruopų. Pamėto suraikytos forminės duonos. Pavalgėme. Užteko. Neprisimenu, ką daugiau tą dieną veikėme, bet čia visos dienos daugmaž vienodos buvo. Keldavo anksti, vis tuo pačiu laiku.
Pusnuogiai bėgdavome prie upės už kokio kilometro. Ten prausiamės ir vėl bėgame atgal. Apsirengiame ir rikiuotėje einame į valgyklą. Pusryčiams košė, dažniausiai grikių, sorų ar perlinių kruopų, arbata su riekute duonos. Atgal prie palapinių. Čia ateina karininkai, kurie veda mus į laukus, kur vyksta užsiėmimai – taktikos, šaudymo ar kitokios pratybos. Po to grįžtame pietų, valanda poilsiui ir vėl pratybos iki vakarienės. Ir taip kasdien. Nelabai geri mes kareiviai buvome. Nelabai ir klusnūs. Vienas iš karininkų bandė mus geresnius padaryti. Nepavyko. Grįžtant iš užsiėmimų liepė dainuoti. Tylime. Dar kartą liepė. Tylime.
Atsivertęs sąrašą pašaukė kažką iš mūsų ir liepė jam dainą užvesti. O tas savo gyvenime nedainavęs, kažką užbliovė, mūsų visi vos neiškrito iš juoko. Užpyko aficierius. Liepė visiems bėgti. Risnojame. Liepia greičiau. Mes – risnojame. Vėl sustabdė. Liepė užsidėti dujokaukes ir bėgti. Risnojame, trūksta oro. Vienas sustoja ir atsisėda, kitas, trečias. Sustojome visi. Putoja iš pykčio mūsų vadas, o mes stovime rimti ir ramūs. Vėl liepia dainuoti. Tyla. O šis incidentas buvo mūsų priesaikos išvakarėse.
Pavakary iš Kauno atvažiavo mūsų Akademijos karinės katedros vedėjas generolas Urbšas. Atėjo jis su gausia palyda, kur buvo ir mūsų „kankintojas“, apžiūrėti mūsų stovyklos. Jam ir papasakojome apie šios dienos incidentą. Kalbėjome lietuviškai. O generolas jau rusiškai visai palydai pareiškė, kad mes nesame eiliniai kareivėliai, kuriuos galima vaikyti ir versti pilvais šliaužti, o būsimieji karininkai ir paprašė elgtis su mumis griežtai, bet pagarbiai. Šis karininkas daugiau mums nebepasirodė, o ir incidentų daugiau jokių neturėjome.
Dainuodavom ir rikiuotėje, bet tik tada, kai norėjome. Dar kažkuris karininkas bandė mums priekaištauti, kad dainuojame lietuviškas dainas. Paaiškinome, kad nemokame rusiškų dainų. Pažadėjo mus pamokyti, bet nebespėjo, kol čia buvome.
Po priesaikos mus surikiuotus išvedė į miestą. Per miestą žygiavome dainuodami. Dainavome gerai, turėjome gerų dainininkų. Traukiame iš visų plaučių ne visai padorią dainą apie Rapolą „Ėjo mergos per balas“. Žmonės ploja ant šaligatvių sustoję. Mes patenkinti dar garsiau dainuojame. Vienoje vietoje sustojusios moterys: „O! Lietuviai!“ Tuojau nustojome dainuoti ir užtraukėme kitą dainą. Jau tinkamą viešam naudojimui. Paskui kalbėjome tarp savęs, kad gi ir čia lietuvių esama, ne vien ruseliai, kurių čia daugybė privažiavusių.
Nuvedė mus tada pramogai – pažiūrėti futbolo rungtynių. Blankios ir neįdomios jos buvo tarp dviejų karinių dalinių komandų. Nelabai jas ir žiūrėjome. Išėjome į miestą paslampinėti, o rungtynėms baigiantis vėl sugrįžome. Šiaip jau tiek miesto, tiek apylinkių vaizdas čia buvo apgailėtinas. Viskas – kariniams reikalams. Nei ariamų laukų, nei pasėlių, nei gyvulių – nieko čia nematėme.
Tik tankodromai, radarų stotys, šaudyklos ir t. t. O buvo čia anksčiau Vokietijos grūdų aruodas. Apie tai priminė tik melioracijos grioviai, akmenimis grįsti, medžiais apsodinti keliai ir keliukai, pastatų griuvėsiai, sodų likučiai.
Pagaliau baigėsi mūsų stažuotės laikas. Vėl buvome išmaudyti, persirengėme savais drabužėliais. Kariškiai palydėjo mus į geležinkelio stotį, sutvarkė dokumentus. O mes sėdome į vagonus ir grįžome į Kauną.
Rytojaus dieną einame pas rektorių aiškintis ir atsiprašyti. Gaila prarasti bendrabutį. Nedrąsiai įsėliname į rektoriaus kabinetą. Pasisveikiname.
– Na, vyrai, ką pasakysite? – klausia rektorius.
– Tai atėjome pasiaiškinti, – lemename.
– O kas jums neaišku? Tai aiškinkitės! – žiebia rektorius.
– Kažką bandome vėl lementi, lyg ir atsiprašinėti.
– Man tai viskas aišku. Jums bendrabučio nėra. Viso gero, – kaip kirviu nukirto rektorius.
Išėjome it musę kandę. Reikės ieškotis kambario. Dar turėjau vilties gauti bendrabutį per komendantą Žabą. Bent porą metų buvau bendrabučio tarybos narys, tikėjausi komendanto gerumo. Deja. Leido dar keletą naktų pernakvoti, kol kambarį susirasiu. Kitiems geriau pasisekė – vienus užstojo pučiamųjų orkestro vadovas, kitus sporto treneriai. Likome dviese nelaimėliai: aš ir Romutis Gaučas.
Pavyko rasti kambariuką gana patogioje vietoje Varnių gatvėje. Kambarėlis antrame aukšte, atskiras įėjimas, apšildomas malkomis, greta dar du kambarėliai – viename gyvena vairuotojas, kitame – siuvėjas, dirbantis fabrike sukirpėju. Abu viengungiai vyrai. Ir mudu su Romu čia įsikūrėme.
Sąlygos mokymuisi buvo geros. Tylu. Dažniausiai būdavau vienas. Romas eidavo pas draugus lošti kortomis pokerio. Kartais negrįždavo kelias dienas. Kambario kaimynai – vairuotojas lenkas Kazimieras grįždavo vėlai, o siuvėjas Pranas, grįžęs iš darbo, persirengdavo ir išeidavo pas savo panelę. Kartais kaimynai – vienas arba kitas suruošdavo išgertuves su savo draugeliais arba panelėmis.
Tada kviesdavosi ir mus. Aš turėdavau atsinešti gitarą ir linksminti jų kompaniją. Kazys mėgdavo išgėręs pamokslauti: kokie mes esame kvailiai – mokomės, smegenis džioviname ir vis tiek niekada tiek neuždirbsime, kiek jis, baigęs septynias klases. Užsidirbdavo jis tikrai nemažai.
Ne kartą vedėsi mus į restoraną, vaišindavo ir pamokslaudavo. Geros dūšios buvo – atvežė pilną savivartį sunkvežimį anglių, kuriomis kūrenome savo krosnį visą žiemą. Nepaėmė nė rublio. Neva – man nieko nekainavo, tai nieko nereikia. Šiaip gerokai primityvus buvo, bandydavo mandrokai pakalbėti, retsykiais įterpdamas rusiškus keiksmažodžius. Pranas buvo ramesnis, tykus žmogus, ruošėsi vedyboms, retkarčiais atsivesdavo savo panelę.
Mokiausi daug, nes artėjo valstybiniai egzaminai. Skolų neturėjau. Stengiausi viską laiku susitvarkyti. Laiko buvo daugiau, negu gyvenant bendrabutyje, kur vis užeidavo tai vienas, tai kitas – su reikalais, o kartais visai be reikalo. Čia buvau savo laiko šeimininkas.
Šeštadieniais kartais nueidavau į šokius Akademijoje. Pavasariop išsikraustė Romas. Prisiprašė į bendrabutį. Likau visai vienas, mėgavausi ramybe. Juo labiau kad Romas pradėjo savo kortuotojus atsivesti. Ne sykį grįžęs iš paskaitų rasdavau belošiančią kompaniją – kambarys sujauktas, baisiausiai prirūkytas. Apsidžiaugiau likęs vienas.
Dar prieš valstybinius egzaminus iš Žemės ūkio veterinarijos valdybos atėjo raštas apie vietas, kurioms reikalingi veterinarijos gydytojai. Galėjome rinktis mums patikusias ir jose atidirbti trejus metus. Iš rajonų atvažiavusieji rinkosi savus rajonus, tačiau nemaža dalis rinkosi miestus.
Susidarė geroka konkurencija. Aš seniai žinojau, kur noriu dirbti – namuose arba bent arčiau namų. Todėl užsirašiau į Plungės rajoną. Sąraše nebuvo nurodyta konkreti vieta, tik buvo nurodyta, kad bus suteiktas butas. Taigi žinojau, kad dirbsiu kažkurioje Plungės rajono veterinarijos įstaigoje, kad turėsiu, kur gyventi.
Vieną po kito laikiau valstybinius egzaminus, fotografavomės būsimajai vinjetei, kur į vieną didelę nuotrauką sudedamos visų kurso draugų, taip pat ir dėstytojų nuotraukos. Ruošėmės ir išleistuvėms – bendrai viso kurso ir dėstytojų vakarienei. Buvo daugybė darbo ir daugybė rūpesčių. Mokiausi daug. Užtat ir egzaminus laikiau sėkmingai vieną po kito. Pagaliau – viskas. Studijos baigtos. Egzaminai išlaikyti.
Iškilmingas diplomų įteikimas vyko pirmoje auditorijoje. Tos pačios dienos vakare vyko ir išleistuvės sporto salėje, mūsų studijų metais pastatytoje prie rekonstruotos buvusios arklidės. Dalyvavo visi kurso draugai, didelė dalis dėstytojų. Valgėme, gėrėme, daug dainavome, šokome. Dauguma absolventų buvo su antrosiomis pusėmis – žmonomis, draugėmis, būsimosiomis žmonomis.
Bus daugiau
