Kovo 19 d. įvykusiame neeiliniame Lietuvos trišalės tarybos posėdyje darbdavių atstovai pareiškė norą paskelbti moratoriumą Darbo kodeksui: leisti žmonėms dirbti daugiau viršvalandžių, už juos nemokėti, sutrumpinti poilsio laiką, prižiūrėti jų atostogas ir pan.
Su didžiuliais iššūkiais susidurianti visuomenė, visos jos grupės šiuo metu stengiasi rasti mažiausiai skausmingus sprendimus išgyventi pandemijos padėtį. Darbuotojai labai supratingai prisiima dalį naštos netekdami daugiau ar mažiau pajamų, taip pat ir didelė dalis verslo atstovų taikstosi su praradimais, aktyvių veiksmų ėmėsi ir vyriausybė. Tačiau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (LPSK) didelį nerimą kelia kai kurių verslo grupių siekis šiame kontekste koreguoti arba apskritai atsisakyti tam tikrų darbo rinką reglamentuojančių taisyklių.
„Ir taip matome pakankamai sumaišties: darbuotojai kaip šiukšlės metami iš darbo, kartais jiems net nežinant. Kalbama, jog jau apie 100 tūkst. žmonių išvaryti nemokamų atostogų, o darbdaviai dar siūlo apskritai žaisti be taisyklių“, – po posėdžio teigė LPSK pirmininkė Inga Ruginienė.
Profesinės sąjungos pareiškė, kad kėsintis į darbuotojų garantijas numatančius įstatymus šiuo metu yra itin neatsakinga. Juolab kad yra kitų mechanizmų, paremtų demokratiniais būdais, t.y. kolektyviniai susitarimai, kuriais darbdaviai su darbuotojų atstovais gali taisyti padėtį atskiroms įmonėms ar sektoriams. „Ir tikrai yra pavyzdžių, rodančių, kad tai puikiai veikia: susitariama dėl kitokio, nei numato įstatymai, darbo ir poilsio režimo, apmokėjimo sąlygų, prastovų reglamentavimą ir pan. Deja, apie mūsų siūlomus įrankius darbdaviai apskritai nenori girdėti“, – teigia LPSK pirmininkė.
LPSK taip pat primena, jog ir premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė, jog šis padėtis yra tiesos akimirka verslui – parodyti, ar jis iš tiesų yra toks socialiai atsakingas, kokiu skelbiasi esąs. „Kaip tik atsakingumo iš verslo tikimės ir mes, o ne įžūlumo, kad pasinaudojant padėtimi, bandoma prastumti tokias pataisas, kurios eilinį kartą atsisuks prieš darbuotojus“, – sako Inga Ruginienė.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija tikisi, jog vyriausybė nepasiduos spaudimui ir vienašališkai nekeis su darbuotojų garantijomis susijusių teisės aktų. Dabar kaip tik yra laikas susitelkti veiksmams, kuriuos lemia bendradarbiavimas, o ne tenkinti vienos visuomenės grupės interesus.
Nemanau, kad daugelis įmonių savininkų yra piktybiniai, tačiau situaciją vertinu pagal save. Nemaža (25 mln) prekybinė įmonė su 50 darbuotojų nuo kurių atlygio sumokami visi mokesčiai. Šiai dienai prekyba visiškai sustojo ir beveik visos įmonės lėšos yra prekėse sandėlyje ir pirkėjų skolose, kurie įšaldo skolų mokėjimus. Jei dar 2 mėnesius mokėtumėme pilnus atlyginimus su mokesčiais, įmonė skelbs bankrotą, todėl, kad negalės vykdyti jokių savo finansinių įsipareigojimų. Gal turite patarimų kaip elgtis įmonės vadovams/ akcininkams, jei valstybė nesuteiks jokios pagalbos?
Iš valdžios kalbų susidarė įspūdis, kad visgi šio to iš praeitos krizės pasimokyta. Praeitą kartą buvo neapsakomas absurdas sugalvotas, tiesiog susidorojimas su bankrutavusių įmonių žmonėmis.
Dar nebuvo garsiai pripažinta krizė, bet Kirkilas II pusmečiui staiga žiauriai padidino mokestį individualams. Jie ir taip jau visą pusmetį pusbadžiu gyveno – prasidėjo tylus smulkių įmonių bankrotas, klientų geometrine progresija mažėjo, o čia staiga taip užkėlė Verslo liud. mokestį, kad jau ne kiekvienas jį įpirko. Tuo mokesčiu vienus visai išstūmė iš profesinės veiklos, kitus pati valdžia į šešėlį įstūmė. O smulkių įmonių bei jų savininkų likimas apskritai buvo tragiškas. Kad priemonės buvo nevykusios, rodė ir tai, kad užsienio įmonės, turėjusios čia savo atstovus, organizavusius veiklą vietose, perkėlė atstovybes į Estiją.
II-ą pusmetį bankrotų ir įv. specialybių bedarbių vis daugėjo, tačiau Kubiliui tai nieko nesakė – atėjęs dar labiau užkėlė mokesčius tiems, kas gal bandytų bent nereguliariais smulkiais uždarbiais išsilaikyti, neemigruoti. Nors logika turėtų pakuždėti, jog ta smulkmė palaikys bent šiokią tokią pinigų cirkuliaciją ir šiokį tokį verslą valstybėje, tik reikia elgtis priešingai – juos įpareigoti tik registruotis, o visus mokesčius jiems atšaukti, kad jie turėtų kuo mokėti už pirkinius ir paslaugas. Deja. Daugybė mano bendraamžių iš tų, kas nelegaliai iš principo nedirba, nuo tada ir nutraukė savo ind. veiklą. Ar taip geriau?
Ši valdžia kažką verslo gelbėjimo linkme kalba. Kokie bus praktiniai rezultatai – matysime.
VISIEMS SĄMONINGAI SUSITELKTI tikslu išsaugoti šalies ūkį, verslą – netgi labai pagirtina.
Klausimas kitas – ar įmonių savininkai mokės sąžiningai tą išgelbėtą dalį pasidalinti, atsidėkoti darbuotojams (nelaimės atveju – ir mirusių darbuotojų šeimoms)?
Kai pavojus liktų praeityje, jų visų sutarimu tai būtų arba atlyginimas pinigais, arba įmonės akcijomis, arba darbuotojų vaikams aukštojo mokslo apmokėjimas, ar kt. formos. Svarbu, kad žmogus jaustų, jog su juo SĄŽININGAI pasielgta.