Paskelbus ekstremalią padėtį, Vyriausybė parengė verslo gelbėjimo planą, tačiau nevyriausybininkai sako, kad dėmesio nesulaukia pažeidžiamiausios visuomenės grupės bei pats nevyriausybinis sektorius.

Statistikos departamento duomenims 2018 m. pusė (49 proc.) Lietuvos gyventojų teigė negalintys apmokėti nenumatytų išlaidų iš savo lėšų. Anot Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorės Aistės Adomavičienės, žmonės neturi santaupų ir nėra pasiruošę ekstremaliai padėčiai, todėl su didelėmis socialinėmis grėsmėmis susiduria moterys ir vaikai, asmenys dirbantys pagal lanksčias darbo formas ar tam tikruose

sektoriuose, kuriuose nėra galimybių dirbti nuotoliniu būdu. Taip pat didelės neigiamos pasekmės gresia asmenims, turintiems vaikų, slaugomiems sergantiesiems, vyresnio amžiaus asmenims ir žmonėms, turintiems negalią.

„Svarbu nepamiršti, kad vaikai ir moterys šioje padėtyje yra itin pažeidžiami. Pavyzdžiui, nepasiturinčių šeimų vaikams tiek mokyklose, tiek vaikų dienos centruose teikiamos maitinimo paslaugos. Sustabdžius paslaugų teikimą, iškilo grėsmė, kad tokių šeimų vaikai gali elementariai likti nevalgę“, – sako A. Adomavičienė.

Pasak ekspertės, moterys iš skurstančių namų ūkių taip pat priverstos pakelti didelę karantino pasekmių naštą: pastarosioms stereotipiškai tenka namų ir slaugomų asmenų priežiūra, kyla didžiulių iššūkių, derinant darbo ir šeimos įsipareigojimus. Nesant kitų artimųjų arba prieinamų viešųjų paslaugų ypatingai kenčia vienišos mamos. Tikėtina, kad būtent moterys rinksis nedarbingumo pažymas, neapmokamas atostogas, o tai lems mažesnes jų pajamas.

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė atkreipia dėmesį, kad ekstremalių padėčių metu paaštrėja ir smurto artimoje aplinkoje problema, kurios ignoravimas gali turėti lemtingų pasekmių. „Karantino metu gali išaugti psichologinio, fizinio, seksualinio bei ekonominio smurto artimoje aplinkoje, smurto lyties pagrindu bei smurto prieš vaikus atvejų skaičius. Dėl riboto sveikatos priežiūros įstaigų darbo nemažai daliai nukentėjusių nebus užtikrintas pilnavertis situacijos įvertinimas, tikėtina silpnės ir tolimensės paslaugos grandys. Vadinasi, neskirdami tinkamo dėmesio socialinei sričiai krizės metu, sukelsime pavojų pažeidžiamoms visuomenės grupėms“, – sako B. Sabatauskaitė.

Lietuvos negalios organizacijų forumo vadovė Dovilė Juodkaitė ragina Vyriausybę ypatingą dėmesį skirti asmenims, turintiems sveikatos sutrikimų. Anot jos, viena vertus šie asmenys patiria didesnę riziką užsikrėsti virusu, kita vertus, jie yra visiškai priklausomi nuo viešojo sveikatos sektoriaus, todėl dėl pandemijos apribojus tam tikrų sveikatos paslaugų teikimą, šie asmenys negaus jiems būtinų sveikatos paslaugų.

„Tiesioginių socialinių, švietimo ar kompleksinių paslaugų apribojimas/nutraukimas neturi daryti neigiamos įtakos žmonėms su negalia ar pagyvenusiems asmenims teikiamoms būtinoms kasdienėms paslaugoms (įskaitant asmeninius padėjėjus, specialias paslaugas). Negalima užkrauti naštą vien tik šeimos nariams užtikrinti 24/7 valandų priežiūrą namuose, slaugant ar prižiūrint vaikus bei suaugusius su negalia“, – teigia D. Juodkaitė.

Kreipimesi į Vyriausybę taip pat prašoma sudaryti vienodas sąlygas nevyriausybiniam sektoriui išgyventi susidariusią ekstremalią padėtį. Anot kreipimosi į Vyriausybę autorių, nevyriausybininkai teikia daug paslaugų pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, tad NVO sektoriaus susitraukimas sumažintų galimybes amortizuoti neigiamas ekstremalios padėties pasekmes vargingiausiai gyvenantiems asmenims.

Kreipimąsi į Vyriausybę inicijavo Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, kuris vienija per 50 skurdo mažinimo srityje dirbančių organizacijų.

Kreipimąsi parėmė Lietuvos negalios organizacijų forumas, Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos moterų lobistinė organizacija, Psichikos sveikatos perspektyvos ir Lygių galimybių plėtros centras.

Nevyriausybinių organizacijų siūlymai ir patarimai:

Skatinti ir plėtoti savivaldybių teikiamos tikslinės socialinės piniginės paramos galimybes. Svarstytina savivaldybių teikiamų socialinių kreditų galimybė.
Skatinti savivaldybes kuo skubiau ir reguliariai peržiūrėti teikiamų paslaugų poreikį ir užtikrinti jų prieinamumą, taip pat įtraukiant ir nevyriausybines organizacijas.
Atsižvelgiant į individualius asmenų poreikius nepertraukti būtiniausių paslaugų teikimo, o darbuotojus, tiesiogiai teikiančius paslaugas, aprūpinti dezinfekcinėmis ir apsaugos priemonėmis.
Pasirūpinti itin pažeidžiamų profesijų atstovų, kurie turi nuolatinius išorinius kontaktus su kitais, apsaugos ir dezinfekcijos priemonėmis: medikų, slaugų, vairuotojų, parduotuvių ir vaistinių darbuotojų, kitų toliau turinčius vykti į darbą.
Užtikrinti aukštos rizikos grupėje esančių žmonių (senyvo amžiaus žmonėms, žmonėms, turintiems negalią, sergantiems sunkiomis ir/ar lėtinėmis ligomis, diabetu ar kvėpavimo ligomis ir kt.), kuriems ir toliau reikalingos medicinos ir kitos paslaugos, saugumą bei teikti informaciją, skirtą specialiai jiems, kaip elgtis ir užtikrinti jų apsaugą nuo užsikrėtimo Covid-19. Kadangi jiems Covid-19 liga ir sukelia didžiausią riziką.
Kuo skubiau suteikti galimybę nevyriausybinėms organizacijoms, kurios teikia paslaugas pažeidžiamoms grupėms, apsirūpinti būtiniausiomis priemonėmis ir bendradarbiauti užtikrinant paslaugų nepertraukiamumą.
Ekonomikos gelbėjimo planas negali būti įgyvendinamas NVO skirtoms lėšoms sąskaita. Finansavimas neturi būti mažinamas, nuo to taip pat neturi kentėti ir kitos NVO rėmimo programos.
NVO yra lygiai tokie patys darbdaviai, kaip ir verslo struktūros. Todėl lengvatos dėl mokesčių mokėjimo turi būti analogiškos kaip ir verslo sektoriui.
Skelbti 6 mėnesių moratoriumą iškeldinimo procedūroms, ypač jei nemokėjimo priežastis gali būti siejama su šios krizės ekonominiu ir užimtumo padariniais. Siekti susitarimo su privačiais nuomotojais, kad nebūtų iškeldinti dėl laikino nemokumo susimokėti už nuomą negalintys asmenys. Skatinti juos mažinti nuomos kainas, atidėti jų mokėjimą, išskirstyti sumažintą nuomos kainą į vėlesnius mėnesius.
Užtikrinti priežiūrą mažamečiams vaikams, kurie turi likti namuose dėl ugdymo įstaigų uždarymo ir kurių tėvai neturi galimybių dirbti nuotoliniu būdu bei kurie neturi artimųjų ir (arba) finansinių išteklių, kurie užtikrintų vaikų priežiūrą.
Vykdyti stebėseną, kaip užtikrinimas nepasiturinčių šeimų vaikams maitinimas, kad vaikai, negalintys patys savimi pasirūpinti, neliktų apleisti.
Laikinai nemokamai suteikti kompiuterius nepasiturinčioms šeimoms, kuriose auga vaikai, kad jie turėtų galimybę dalyvauti mokyme nuotoliniu būdu arba įpareigoti mokyklas sudaryti savaitinius mokymosi planus ir perduoti juos tėvams.
Asmenims, vieniems auginantiems mažamečius vaikus, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali likti vieni be suaugusių, ar besirūpinantiems vaikais ar suaugusiais, kuriems reikalingas nuolatinis dėmesys ir priežiūra, ir dėl to negalintiems derinti šeimos ir darbo, užtikrinti pagalbą bei palaikymą, užtikrinant maisto pakankamumą, padedant susimokėti nuomos ir komunalinius mokesčius ir/ar derinant jų dalinį subsidijavimą, mažinimą ir ar atidėjimą.
Atkreipti dėmesį į lyčių atotrūkį, užtikrinant tinkamą sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų prieinamumą. Atsižvelgiant į per didelį krūvį patiriančias moteris ir į galimą smurto artimoje aplinkoje, smurto dėl lyties ir smurto prieš vaikus padidėjimą, turėtų būti sukurti mechanizmai, skirti sustiprinti smurtą patiriančių asmenų apsaugą, pagalbą jiems, fizinės ir psichikos sveikatos priežiūrą. Užtikrinti ir šių asmenų saugumą karantino atveju, reaguojant į iškvietimus. Taip pat užtikrinti, kad būtų teikiama informacija visuomenei, kad prireikus galėtų atpažinti smurtą patiriančius artimuosius ir suteikti jiems palaikymą, nukreipti pagalbos. Smurtautojams taikyti kardomąsias priemones ypač įpareigojimą gyventi skyriumi ir/ar nesiartinti prie nukentėjusio asmens.
Užkirsti kelią darbuotojų, ypač moterų, kurios turi prižiūrėti savo vaikus ar išlaikytinius, arba asmenų, kurie yra karantine, atleidimui.
Įtraukti priemones, skatinančias bendradarbiavimą tarp valstybės institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus, ypač žmogaus teisių apsaugos ir stebėsenos srityje.