Z. Tamakauskas. Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų…

Bevaikščiodami Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio takais, prisiminėme ir knygnešius. Užsukame pro muziejaus bokšto pastatą į dar 1939 metais įrengtą   knygnešiams skirtą Atminties sodelį. Viename jo krašte stovi Bernardo Bučo sukurtas „Sėjėjas“, kitame – Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“, o tarp jų – skulptoriaus Petro Rimšos „Lietuvos mokykla 1864-1904“. Šio sodelio gilumoje prie esančios sienos pagal architekto Karolio Reisono projektą pastatyta vadinama „Knygnešių sienelė“. Joje įrašytos labiausiai nusipelniusių šimto knygnešių pavardės. Jas parinko kultūros istorikas profesorius Vaclovas Biržiška, knygnešys bei Nepriklausomybės kovų dalyvis Petras Ruseckas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagius- Nagevičius. Žemiau jų pateiktas poeto Petro Vaičiūno sukurtas posmelis: Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų, / Kur gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų, /O buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas, / Kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę.

Sovietinės okupacijos – 1950 metais tuometinio Istorijos muziejaus direktoriaus, mūsų lietuviškos kultūros naikintojo J. Apuoko-Maksimavičiaus iniciatyva ši sienelė, kaip ir dauguma muziejaus sodelyje buvusių paminklų, buvo nugriauta. Ji atstatyta 1997 metais knygnešio Juozo Rimšos vaikaičio inžinieriaus Aido Rimšos rūpesčiu. Jo rūpesčiu 1994 metais pastatyta ir dabar stovinti skulptūrinė kompozicija „Lietuvos mokykla 1864-1904“, švytinti savo istorinės atminties šviesa, kurios neįstengė užgesinti 40 metų trukusios nakties vėjai. Juos gana jausmingai apibūdino poetas Antanas Baranauskas: Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda: / Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.

Šią tamsą savo pasiaukojamu darbu sklaidė lietuviškos spaudos gabentojai, aušrininko Jono Šliūpo pavadinti knygnešiais. Dar jie vadinti ir „pakininkais“, nes knygos būdavo gabenamos supakuotais ryšuliais. Knygnešio žodžio atsiradimą lėmė sunkiai kitoms tautoms suprantamas arba daugeliui neįsivaizduojamas istorinis tarpsnis, norėjęs sunaikinti gimtojo žodžio vartojimą. Gimtojo žodžio draudimas beveik nesutinkamas tautų istorijoje. Lietuvoje rusiškasis imperializmas be jokių skrupulų norėjo sunaikinti mūsų dvasinės kultūros svarbiausią atspindį – kalbą ir tikėjimą. Ta pati jėga pasikėsino ir į Lietuvos vardą, pavadindama ją Šiaurės vakarų kraštu. Prisimintina, kad pirmą kartą Lietuvos vardą „įstatymiškai“ panaikinti buvo užsimoję lenkai 1791 metų vadinamojoje „Gegužės trečiosios“ konstitucijoje.

Lietuvoje galime įžvelgti du knygnešystės etapus. Pirmasis – susijęs su vadinamuoju spaudos draudimo laikotarpiu. Antrasis – žymi knygnešystę sovietinės okupacijos metais.

Pirmajame etape, po nepavykusio 1863 metų sukilimo, caro valdininkai, viešpatavę Lietuvoje, nutarė lietuviškame rašte vietoj lotyniškų raidžių naudoti vadinamąją kirilicą – rusišką raidyną, turėjusį jų manymu paspartinti mūsų tautos surusinimo eigą. Tačiau šiame krašte blykstelėjo neužgesinamas šviesos spindulys, puoselėtas jau uždaryto Vilniaus universiteto buvusių auklėtinių, tapusių žinomais visuomenės veikėjais, rašytojais, savo kūryba skleidusiais meilę Lietuvai, jos didžiai praeičiai, lietuvių tautos garbingai istorijai.

Svarbų vaidmenį, stabdant pavergėjų užmačias, suvaidino daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Vyskupas ne tik rašė lietuviškas knygeles, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir plačiai rengė knygnešystę. Jis žadinęs žmonėse sąmoningą blaivystės dvasią, norą turėti savo spaudą, vedė tautą lyg Mozė per nykią dykumą į jos prisikėlimo rytmetį. Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvęs „Kario“ žurnalo redaktorius Petras Ruseckas vyskupą Motiejų Valančių pavadino didvyriu, tikru to laiko tautos vadu. Vyskupas, supratęs primetamo rusiško raidyno klastą, uždraudė net į rankas imti „graždanka“ atspausdintas maldaknyges ir kitus raštus.

Mano atmintyje yra išlikęs dr. Vinco Kudirkos palikimo saugotojo Paežeriuose, jau dabar Viešpaties namuose besiilsinčio mokytojo Stasio Ankevičiaus pasakojimas: kai vaikas į namus parsinešdavo jam į rankas įbruktą „lietuvišką“, bet rusišku raidynu parašytą knygą, tėvai, susipratę suvalkiečiai, lyg išgirdę vyskupo Motiejaus Valančiaus balsą, tuoj ją  įmesdavo į pakurtą krosnį.

Lietuviški dar neišspausdinti rankraščiai slapta keliaudavo net per tris rusų valdžios parengtas užtvaras į vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą. Pasienyje reikėjo įveikti tris sargybos linijas. Pirmojoje, prie pat sienos tankiai būdavo kareivių, kad jie vienas kitą galėtų matyti ar girdėti. Antroji linija už dviejų kilometrų buvo retesnė. Trečiąją liniją, maždaug už šešių kilometrų nuo sienos, saugodavo žvalgybos raiteliai, ginkluoti muitininkai. Mažojoje Lietuvoje išspausdintos knygos su tokia pačia didžiule rizika būdavo gabenamos atgal į Lietuvą. Sugauti knygnešiai keleriems metams buvo tremiami į Sibiro atšiauriausias vietas, teisiami iki 5 metų kalėjimo, kurie nesustodavo bėgdami per sieną – būdavo nušaunami vietoje. Kartais bėgimu pateisindavo paprasčiausią žmogžudystę, lygiai kaip vėliau – sovietmečio egzekuciniuose lageriuose.

Sakoma, kad iš idėjos dirbo ne visi knygnešiai. Reikėjo uždirbti duoną, išlaikyti savo šeimą. Todėl suprantama, kad kai kuriems knygnešystė buvo lyg amatas, rizikingas pragyvenimo šaltinis. Vis dėl to atsirado tūkstančiai pasiaukojusių knygnešių, kuriuos skatino žengti šiuo pavojingu gyvenimo keliu tikėjimas, kova prieš pravoslaviją ir rusinimą, tautiniai, socialiniai ir kultūriniai motyvai.

Vyskupui Motiejui Valančiui knygnešystės darbe aktyviai talkino knygnešių karaliumi pramintas Jurgis Bielinis, savo ramų gyvenimą iškeitęs į pavojingą 30 metų trukusį uždraustų lietuviškų spaudinių gabenimą iš Tilžės ir Ragainės. J. Bielinis net buvo įsirengęs savo slaptą spaustuvėlę, kurioje leido laikraštį „Baltasis erelis“. Jis buvo „Aušros“, „Varpo“, „Ūkininko“, „Tėvynės sargo“ bendradarbis, dažnai mėgdavęs kartoti:   „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Sulaukė to laiko. Mirė eidamas pėsčias į Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją. Sovietinės okupacijos metais su būriu jaunimo ne kartą lankėmės Suoste (Biržų raj.), kur bažnyčios šventoriuje palaidotas garsusis knygnešys Jurgis Bielinis. Lankėmės ir prie Bielinio ąžuolo, ir jo buvusioje sodyboje Purviškių kaime. Lietuva, įvertinusi šio legendinio knygnešio pasiaukojamą veiklą, jo Gimtadienį – kovo 16 dieną mini kaip Knygnešio dieną. Jurgio Bielinio vardas įrašytas ir skulptoriaus Tado Gutausko sukurtoje granitinėje skulptūroje „Vienybės medis“. Jo atminimui skirtas dailininko Kazio Šimonio paveikslas „Knygnešio mirtis“.

Kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo žinomus knygnešius. Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje garsėjo jau mūsų minėtas Jurgis Bielinis, Žemaitijoje – kunigas M. Jurgutis, Suvalkų krašte – J. Kancleris, Rytų Lietuvoje – S. Didžiulis, Vilniaus krašte – kunigas S. Gimžauskas. Tarnaudamas Rygos policijoje, lietuvišką spausdintą žodį kūrė ir platino Juozas Miliauskas, literatūrinėje spaudoje žinomas kaip Juozapas Miglovara. Jis savo poezija ir publicistika skatino tautos vienybę, meilę tėvynei, aukštino gimtąją kalbą,  net lietuvių kalbos gramatiką buvo pasiryžęs parašyti.

Šakių apskrityje platindamas lietuvišką spaudą pasižymėjo Sudargo klebonas M. Sederavičius, sutelkęs nemažą būrį kunigų bei pasauliečių knygnešių.

Garsėjo savo aktyvia veikla „Garšvių“, „Atgajos“, „Sietyno“, „Aušrinės“, „Žiburėlio“, „Kūdikio“ ir kitos knygnešių organizacijos. Lietuviškos spaudos platinimo centrai buvo įkurti Vlado Putvinskio Šilo-Pavėžupio dvare, Seinų ir Kauno kunigų seminarijose, Veiverių mokytojų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčios punkte plačiai išgarsėjo vadinama „Dvylikos lietuvybės apaštalų“ draugija, kurios būrį sudarė žinomi tautinio atgimimo veikėjai – Jonas ir Petras Vileišiai, kunigai J. Ambraziejus ir V. Urbanavičius, inžinierius J. Bortkevičius, dr. A. Domaševičius ir kt.   Draugija siekė įvesti lietuvių kalbą į viešąjį  gyvenimą, stengėsi, kad ji skambėtų ir bažnyčiose, siekė žadinti lietuvių tautinę savimonę.

Mažojoje Lietuvoje,  platindama lietuvišką spaudą, didžiulį darbą nuveikė Marta Zauniūtė.

Rusijos vidaus reikalų ministras, atsakydamas į Žemaitijos pavyskupio Antano Baranausko prašymą grąžinti lietuviams spaudą, atrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatiška…“ Krašto rusintojai – muravjovai, miliutinai, kaufmanai ir jų tarnai, tikėję, kad rusiška raidė pabaigs tai, ko neužbaigė jų kardas, neįvertino mūsų tautos gyvybingumo, kurį puoselėjo ir skleidė nesurusintas ir nesulenkintas sodžius, Lietuvos garbingos praeities vaizdiniai, lietuviška maldaknygė, elementorius, „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai. Knygnešiams dažnai talkino paprasti kaimo žmonės, pamaldžios moterys, zakristijonai, škaplierininkai. Jie visi savo kilniu darbu ir auka prisidėjo prie Rusijos valdžios Lietuvoje pamatų susprogdinimo, prie Lietuvos valstybės atkūrimo.

Antroji, jau sovietinio laikotarpio knygnešystė, pasižymėjo ginkluoto pasipriešinimo ir vėlesnės – dvasinės rezistencijos laikotarpių pogrindiniais leidiniais.

Partizaninės kovos laikotarpio spaudoje atsispindėjo kovojančios Lietuvos dvasia, buvo analizuojama komunistinė sistema, Lietuvos okupacija, jaunimas raginamas nesitaikstyti su okupanto užmačiomis. Pažymėtini Žemaitijos partizanų laikraštis „Laisvės karžygys“, Lietuvos laisvės armijos Vytauto apygardos štabo leidinys „Aukštaičių kova“, Merkio rinktinės  partizanų štabo leidinys „Mylėk Tėvynę“, Kęstučio apygardoje leistas „Laisvės Varpas“, Tauro apygardoje – „Kovos keliu“, „Už tėvų žemę“, „Į Laisvę“ ir kiti. 1947 metų vieno leidinio vedamajame rašoma: Ta kovojanti Lietuva gyva ir yra čia, kur teka Nemunas ir Vilija, kur vaitoja okupacijos lietuviai, nes čia teka kraujas, nes čia gęsta už laisvę kovotojų gyvybės, kaip žvakės, nes čia yra milžinų kapai ir jų ainiai – kovojanti Lietuva. Taigi Lietuva yra čia, tik čia. Tai turėtų suprasti ir mūsų dienų kosmopolitiniai globalistai.

Ypač šiame laikotarpyje buvo būdinga poezija, pasiekusi žmonių širdis ir dažnai virtusi neįvardintų autorių sukurtomis dainomis. Šiose dainose atsispindi partizanų  didvyriškumas, kovos su sovietiniu okupantu, kovų vietovės, kaip pavyzdžiui, Kalniškės mūšis. Jose gausu tikėjimo akcentų, motulės, mergelės, namų, žuvusių už Tėvynę atminimo motyvų.

Iš dvasinio rezistencinio laikotarpio pogrindžio leidinių pažymėtini „Aušra“, „Varpas“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“. Šiuose leidiniuose gausu sovietinio gyvenimo tikrovės ir pasipriešinimo vaizdų. Pabrėžiamas būtinumas gilintis į savo krašto istoriją, į jo kultūros gelmes. Tik gerai pažinę savo tautos istoriją ir kultūrą, išliksime atsparūs primestai sovietinei melo ideologijai. Leidinys „Laisvės šauklys“, kurio vieni iš leidėjų buvo žinomi disidentai Antanas Terleckas ir dabartinis didelį populiarumą turintis katalikiškų laidų redaktorius, pranciškonų kunigas Julius Sasnauskas, be jokių užuolankų ragino siekti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Didelį palengvinimą šiame knygnešystės laikotarpyje, leidžiant pogrindžio spaudą, turėjo nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė spaustuvininkas Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo   Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs ir dabartiniais laikais nepraradusią savo aktualumo pažintinę knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Šioje spaustuvėje buvo spausdinama antisovietinė politinė, istorinė, religinė ir grožinė literatūra. Čia 1981 metais 5 tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išspausdintas vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“. Ši knygelė buvo išleista net vienuolika kartų bendru 32 tūkstančių egzempliorių tiražu. Trisdešimt du kartus buvo išspausdintas maldynėlis „Garbė Tau, Viešpatie“. Didelės paklausos turėjo čia atspausdinta Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio poezijos knyga „Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, 1941 metų birželio sukilimo dalyvio ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio  dokumentinė knyga „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939 – 1949 m.“. Šioje spaustuvėje buvo atspausdinta ir buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio knyga „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1934 – 1940 m.“

Minėdami Lietuvos knygnešystės antrąjį etapą, visada prisimename ir kitą jos istorijos svarbią datą – 1972 m. kovo 19 dieną pasirodžiusią pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Jos buvęs redaktorius – naujųjų laikų knygnešys, Laisvės premijos laureatas, dabar – kardinolas Sigitas Tamkevičius „LKB Kronikos“ 11-ojo tomo pratarmėje rašė: Tų dienų dalyviai žinojo, kokia didelė yra kompartijos ir KGB prievartos mašina. Tai buvo biblinis Galijotas, pasiryžęs sunaikinti Lietuvą ir Bažnyčią. Tie, kurie ryžosi išeiti į atvirą kovą su šiuo Galijotu, buvo tokie apgailėtinai maži ir silpni kaip Dovydas, bet jie turėjo tikėjimą ir pasitikėjimą Apvaizda. Prisimintini ir kiti šio leidinio leidėjai – pasaulietis Petras Plumpa (jam prieš kurį laiką LR Seime iškilmingai buvo įteiktas „Lietuvos laisvės žinios“ ženklas), kunigas, dabar – vyskupas Jonas Boruta, daug kam žinomas rašytojas ir vertėjas, Jėzuitų ordino narys kunigas, filologijos mokslų daktaras  Kazimieras Ambrasas, marijonų kunigas Pranas Račiūnas, pašvęstojo gyvenimo seserys Genovaitė Navickaitė, Gerarda Šuliauskaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Jadvyga Stanelytė, pasaulietis Povilas Petronis, talkininkas Sergejus Kovaliovas, leidinio krikštatėvis – tuometinis vyskupas tremtinys, vėliau garbingasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, buvusioje Kauno psichiatrinėje ligoninėje nužudytas gausybę gabumų turėjęs „Kronikos“ platintojas Jonas ir kiti.

Į naująją, okupacijos metų knygnešystę įsitraukusi Bažnyčia ir susipratę pasauliečiai, neišsigandę persekiojimų, kalėjimų nei Sibiro speigų, vedė mūsų tautą į nesulaikomą Atgimimo Sąjūdį – į tą didelį prieš 30 metų įvykusį stebuklą – Lietuvos Laisvės aušrą.

2004 metais knygnešystę įvertino ir UNESCO, kaip išskirtinę ir pasaulyje neturinčią tokių atitikmenų veiklą.

Ant garsiojo knygnešio Jurgio Bielinio antkapinio paminklo, sudėtų iš lauko akmenų, primenančių Nežinomojo Kareivio kapą Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, yra labai prasmingas užrašas: Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti.  Reikėtų visiems tai prisiminti.