O. Voverienė. Jonas Balys apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

1939 metais dar buvo laikoma, kad SSRS ir Vokietijos santykiai yra draugiški, taikūs ir ilgalaikiai. O visokie maži nesusipratimai – tai tik mažareikšmiai, negalintys pakenkti geriems santykiams tarp Maskvos ir Berlyno. Ir tik 1939 metų pabaigoje pradėjo ryškėti, kad gali būti ir kitaip…  (Ruland B. Deutsche Botsaft Moskau //Muenchen, 1964. – P. 328)

Miela Sąjūdžio laikų bičiulė žurnalistė Laima Pangonytė padovanojo pluoštą dokumentų, kurie man pasirodė gana įdomūs. Jų turiniu norėčiau pasidalinti su savo ištikimais skaitytojais, kuriuos jaučiu ir kurie laikas nuo laiko sureaguoja į mano straipsnius… Šį kartą tarp dokumentų man pasirodė itin įdomus Amerikos lietuvio dr. Jono Balio straipsnis „Sovietų ir nacių byla dėl Užnemunės ruožo“ (partizanai.Org /laisvė-1969 -46-83/ 1649. – P. 1-14).

Dr. Jonas Balys (College Park, Maryland (JAV) etnologas, folkloristas, mokslininkas ir publicistas (g.1909.07.02) Krasnavos viensėdyje Kupiškio r. 1928 metais baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Studijavo Kauno, Graco ir Vienos universitetuose. 1933 metais Vienoje apgynė daktaro disertaciją. 1933–1944 metais dėstė VDU ir VU universitetuose (VU nuo 1942 m.) sociologiją. 1944 metais emigravo į Vokietiją, Pabaltijo universitete tęsė dėstytojo darbą, 1948 m. emigravo į JAV ir čia, Indianos universitete dėstytojavo 1948–1952 metais. Parašė keletą knygų, kurios buvo išleistos lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis. Tarp jo knygų: „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas“, (K, 1936),  „Lietuvių vestuvių papročiai“ (1946),  („Lietuvių liaudies baladžių katalogas“ (1954), „Indijos žodinė kūryba“ (The Oral Tales of India  (1958); „Baltų mitologija“ (1958), „Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimo ir papročių šviesoje“ (1966). (1964–1967 metais vadovavo Lituanistikos institutui, redagavo to Instituto metraštį „Lituanistikos darbai“, kurio pirmasis tomas buvo išleistas 1969 metų pradžioje. Kaip ir dauguma to meto lietuvių užsieniuose, ilgėjosi savo krašto, domėjosi, kas rusų okupuotoje Lietuvoje vyksta, tikėjosi, kad jo publikacijos pasieks ir jo tautiečius okupuotoje tėvynėje, stengėsi užpildyti jos istorijos spragas. Šiame straipsnyje pateikiama vieno iš jo straipsnių apžvalga. Jeigu istorikai susidomės, mielai tą straipsnį padovanosiu.

Pirmajame Sąjūdžio mitinge, organizuotame 1989 metų rugpjūčio 23 d., Vingio parke kalbėjęs poetas Justinas Marcinkevičius 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą pavadino „dviejų Europos grobuonių‘‘ – Stalino ir Hitlerio – sąmokslu, kurie dalinosi tai, kas jiems nepriklauso.  O tų dalybų objektas tada buvo laisvos ir nepriklausomos Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija. Ir visų pirma Lietuva. Straipsnyje kaip tik ir atskleidžiama tų dalybų priešistorė.

1939 metų vasarą Europos valstybės – Prancūzija ir Anglija, stebėdamos, kaip Vokietija ir SSRS intensyviai ginkluojasi, sunerimo, supratusios, kad tai ne prieš gerą. Visokiais būdais mėgino politinę situaciją išsiaiškinti ir, jeigu būtų įmanoma, kažkokiu būdu Vokietiją sulaikyti. Vokiečiai tylėjo, į jokius politinius Vakarų valstybių žingsnius nereagavo. Anglai kreipėsi į Rusiją, siūlydami rusams pasirašyti sutartį, kuri garantuotų Rumunijos, Lenkijos ir Pabaltijo valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Lenkija viešai per spaudą paskelbė, kad ji „jokiu būdu nesutiks praleisti per savo teritoriją raudonosios armijos, nes lenkai jau žinojo, kad kur ji įžengia, iš ten rusai geruoju niekada neišeina“ (Jonas Balys. Sovietų ir nacių byla dėl Užnemunės // Ten pat). Vakarams jau buvo aišku, kad rusai nori okupuoti Lietuvą, Latviją ir Estiją ir tokiu būdu „praplėsti savo „gyvybinę erdvę“. Rusai tikėjosi, kad jiems draugiška ir taiki Vokietija jos grobuoniškom užmačiom netrukdys – juk draugai esame! Bet taip neatsitiko.

Klausimas buvo pavestas karo ekspertams išsiaiškinti ir paskelbti pasaulio bendruomenei. 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptas protokolas tarp Rusijos ir Vokietijos buvo pasirašytas. 1939 m. rugsėjo 28 d. jis įsigaliojo ir deklaravo: „Slaptas papildomasis protokolas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23, tebūnie pirmame punkte pakeistas taip, kad Lietuvos teritorija atitenka Sovietų Sąjungos interesų sferai… Kai tik Sovietų Sąjungos vyriausybė imsis ypatingų priemonių užtikrinti savo interesus Lietuvos teritorijoje, tai dabartinė Vokietijos-Lietuvos siena, dėl natūralaus ir paprasto sienos pravedimo, turi būti pataisyta tokiu būdu, kad Lietuvos teritorija, esanti į pietų vakarus nuo linijos, pažymėtos pridedamame žemėlapyje, turi atitekti Vokietijai“ (Nazi-Soviet relations. – P. 107). Tokiu būdu nacių plėšikai gavo leidimą iš rusų, tokių pačių svetimų žemių plėšikų, prijungti prie Vokietijos Kudirkos Naumiestį, Pilviškius, Vilkaviškį, Suvalkų Kalvariją, Liudvinavą, Lazdijus, Veisėjus ir Kapčiamiestį. Toje teritorijoje 1939 metais gyveno 184 000 lietuvių. Straipsnyje rašoma, kad vokiečiams „labai rūpėjo neišleisti iš rankų Lietuvos ir kiek galima atitolinti rusus nuo Rytprūsių“ (Ten pat, p. 4/14).

Vokiečiams okupavus Lenkiją 1939 m. rugsėjo 17 d. vokiečiai ilgai neužėmė Lietuvai priklausiusio Suvalkų trikampio su Seinais ir Punsku. „Jis buvo paliktas be valdžios ir kariuomenės. Vokiečiai raginę lietuvius jį pasiimti. Mūsų valdžia bijojo prarasti neutralumo nekaltybę“, nors Kalvarijos apskrities viršininkas tą lengvai galėjo padaryti, pasiuntęs policininkų būrį. Europos geopolitinė situacija pasikeitė. 1939 m. rugsėjo 22 d. vokiečiai rusams pasiūlė atiduoti Lietuvai Vilniaus sritį. Rusai nesutiko ir rugsėjo 25 d. pasiūlė vokiečiams iškeisti Lietuvą į Lenkijos žemes iki Bugo upės. Hitleris žinojo, kad daugelis lietuvių Vokietijos diktato nenori, todėl Hitleris, šypsodamasis sau į ūsą, nusprendė „leisti tuos užsispyrusius lietuvius rusams pamankštinti, kad vėliau į vokiečius žiūrėtų kaip išvaduotojus“ (Ten pat. – P.2/14). Faktiškai taip ir atsitiko.

1940 m. birželio 15 d. rusai Lietuvą okupavo ir čia įvedė bolševikinę valdžią. Ji okupavo ir Lietuvai priklausiusį Suvalkų trikampį. Jau liepos 11–15 dienomis rusai pradėjo „užsispyrusius lietuvius mankštinti“ – suiminėti ir sodinti į kalėjimus, ir šimtais šaudyti.  Į represuojamųjų sąrašus pakliuvo ir daugybė vokiečių, gyvenusių Lietuvoje. 1940 m. liepos 21 d. Lietuva jau buvo paskelbta, kaip įstojusi į Sovietų Sąjungą sąjunginės respublikos teisėmis. 1940 m. liepos 22 d. Vokietijos pasiuntinys Kremliuje padarė demaršą, reikalaudamas, kad rusai Lietuvoje neliestų čia gyvenančių vokiečių turto. Vokiečių Lietuvoje tada gyveno 7,3 proc. nuo bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. O Hitleris sumąstė ir 1940 m. lapkričio 13 d. per Ribbentropą Maskvoje pareiškė, kad tos „išmainytos Lenkijos žemės (Liublino vaivadija) savo verte neprilygsta Lietuvai“ (Ten pat, P. 2/14), todėl pareikalavo iš Rusijos atitinkamo mokesčio. Pasitarime, kuris vyko Berlyne,  dalyvavo iš Vokietijos pusės Hitleris ir Ribbentropas, iš Rusijos pusės – Molotovas ir Dekanozovas. Molotovas reikalavo, kad vokiečiai nesikištų į Rusijos vidaus reikalus, tada jau Rusijoje vyko masinės jos pačių gyventojų represijos.

1941 m. sausio 10 d.  Molotovas ir Šulenbergas pasirašė Maskvoje dar vieną slaptą protokolą, pagal kurį buvo sutarta: 1) Reicho vyriausybė atsižada teisės į Lietuvos teritorijos gabalą, paminėtą 1939 m. rugsėjo 28 d. protokole ir pažymėtą jo pridėtame žemėlapyje; 2) Sovietų Sąjungos vyriausybė yra pasiruošusi atlyginti Vokietijos vyriausybei už šią teritoriją 7 500 000 aukso dolerių arba 3 937 500 markių šviesiaisiais metalais, kurie bus pristatyti per tris mėnesius po šio protokolo pasirašymo, o likusieji 7 aštuntadaliai arba 27 5621 500 markių bus sumokėta auksu ir ta suma bus nurašyta nuo vokiečių mokėjimo prievolės auksu, kurios terminas yra 1941-11-11 pagal susitarimą (Ib. Nr. 638). Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir nauja prekybos sutartis. Straipsnyje daroma išvada: „Vokiečiai padarė gerą biznį Lietuvos teritorijos sąskaita, kuri jiems nepriklausė, išspausdami aukščiausią kainą. Vokiečiams tuo labiau nebuvo prasmės mokėti auksu už prekes, kai po kelių mėnesių turės prasidėti karas, kuriam pasiruošti Hitleris davė įsakymą jau 1940 metų gruodžio 18 d., vadinamą „Fall Barbarosa“, ir tas pasiruošimas turėjo būti užbaigtas iki 1941 m. gegužės 15 d. Straipsnio autorius siūlo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybei „PAREIKALAUTI IŠ VOKIETIJOS TŲ  7,5 MILIJONŲ AUKSO DOLERIŲ SU METINIAIS PROCENTAIS“ (Jonas  Balys. Ten pat, p. 12).

Apibendrindamas straipsnyje pateiktą medžiagą jo autorius daro išvadą: „Šiandien tiesiog negalima suprasti, kodėl Prezidentas ir vyriausybė, gavę sovietų ultimatumą, jo neatmetė (būtų užtekę jo neatsakyti) ir nepersikėlė, sakysim, į Vilkaviškį. Reikėjo permesti mūsų kariuomenę už Nemuno ir ten užimti gynimosi pozicijas. Yra beveik tikras dalykas, kad Raudonoji armija nebūtų išdrįsusi peržengti Nemumo ir jau jokiu būdu nebūtų brovusis į Vokietijai pažadėtą teritoriją, jeigu lietuviai būtų gynęsi. Mūsų trys divizijos būtų sulaikiusios visus tris sovietų korpusus, nes visados atsargūs sovietai nebūtų rizikavę susidurti su vokiečiais. Būtų buvęs išlaikytas Lietuvos suverenumas daugiau negu viename valsčiuje, kaip po laiko svajojo A. Smetona.

Nebuvo vokiečių interesas tada Lietuvą pribaigti, jų tikslas buvo kaip tik laikyti Lietuvos klausimą atvirą. Tada Antrojo karo metu Lietuva būtų atsidūrusi tokioje padėtyje kaip Rumunija ir Vengrija. Ir nebūtų buvę Lietuvoje nei vokiečių komisarų, nei gestapo. Išlaikyti suverenumą yra labai didelis dalykas. Jei kraštą okupuoja karą pralaiminti pusė – menka bėda, jie turės pasitraukti, kai okupuoja laimėjanti pusė, tada ji paprastai ir pasilieka. Mūsų politikai ir kariškiai manė, kad vokiečiai pralaimės karą, tačiau krizės metu visiškai prarado galvas ir pasirinko pačią blogiausią taktiką: nesipriešinti, nieko nedaryti, pasiduoti Stalino malonei… „Daugelis lietuvių A. Smetonos,  A. Merkio ir S. Raštikio, ir K. Bizausko klaidas turėjo apmokėti puse milijono nieko nedėtų mūsų tautiečių, kurie nekovojo dėl valdžios, tik norėjo būti laisvi“ (ten pat). Įdomiausia, kad A. Merkys, K. Bizauskas, o kiek vėliau ir A. Smetona tapo sovietinės NKVD ir KGB pirmosiomis aukomis, rusams okupavus Lietuvą.