M. Kundrotas. Svetimas: nuo baubo iki dievybės

Uždarose tradicionalistinėse visuomenėse svetimas dažniausiai reiškia blogą. Antikos laikais gimė „barbaro“ sąvoka, reiškianti žemesnės kultūros, žemesnio intelekto ir atitinkamai – žemesnio ar net abejotino žmogiškumo personą. Viduramžiais svetimo samprata ypač susieta su religija, nors būta ir tautinių aspektų. Ypač pavojingais laikyti tie svetimieji, kurie gyveno čia pat – toje pačioje šalyje su vyraujančia visuomene.

Jau pats svetimo elemento buvimas griovė saugų ir patogų vientisos visuomenės įvaizdį. Išskirtinumas totalumu sergančioje minioje – savaiminė nuodėmė. Minios žmogus jaučiasi maloniai tik tarp tokių pačių kaip jis. Kitoks tapatumas tampa lemtingu iššūkiu jo paties tapatumui. Tai sukelia baimę, antipatiją ir agresiją. Paradoksalu, bet kuo trapesnis, kuo mažiau įsisąmonintas ir argumentuotas savas tapatumas, tuo didesnis priešiškumas kitokiems.

Daugiausiai kliūdavo žydams, eretikams ir dar užsilikusiems pagonims. Žydai kaltinti vaikų žudymais, vampyrizmu, šulinių nuodijimu, eretikai – seksualinėmis orgijomis ir kanibalizmu, pagoniškų papročių puoselėtojai – raganavimu. Net įžūliausias melas būdavo teisinamas tuo, kad padeda pasiekti tiesos – tai yra, visuomenės vientisumo, o daugybė žmonių tais melais įtikėdavo ir vadovaudavosi jais visiškai nuoširdžiai.

Modernizmo ir ypač – postmodernizmo laikais svetimo, arba nuosaikiau tariant – kito įvaizdis apverstas aukštyn kojomis, iš vieno kraštutinumo pereinant į kitą. Dabar mokoma žavėtis kitu vien dėl to, kad jis – kitoks, kaip anksčiau dėl to būdavo smerkiama. Abiem atvejais apeinamas turinys ir kiekvieno žmogaus individualumas. Užuot kalbėjus apie konkretų atvejį, kai kitas gali būti geras ar blogas, jis tampa geras arba blogas vien dėl savo kitoniškumo.

Šiandien galime stebėti abu kraštutinumus vienoje vietoje. Tradicionalistinė dešinė toliau stengiasi išstumti ar net sunaikinti kitą, libertarinė kairė jį paverčia kulto objektu, kur pradedama lygiomis teisėmis, o baigiama privilegijomis. Abi šios ideologinės srovės maitina viena kitą, dalydamosis politinį ir kultūrinį spektrą, kur labiausiai trūksta nuosaikaus vidurio.

Spekuliuoti tautiniais ar rasiniais skirtumais dabar – pavojinga, pernelyg gerai atsimenama XX a. vidurio tragedija, sukelta būtent tokių spekuliacijų. Net aršiausi dešinieji vis labiau pasiduoda priešingam kraštutinumui, kai apskritai neigiamas tokių skirtumų reikšmingumas. Užtai sąmokslo teorijos apie svetimuosius puikiai veši religinėje ir kultūrinėje erdvėje. Šiuo aspektu mažai tenutolome nuo viduramžių. Kaip tada, taip ir dabar kitoks tikėjimas, kitokia pasaulėžiūra didelei daliai žmonių kelia siaubą, tariamai grasindami jų trapiam tapatumui.

Daugiausiai agresijos adresuojama islamui, antroje vietoje – įvairios jaunos ir smulkios religinės bendrijos, apibendrintai vadinamos sektomis, trečioje vietoje – atgimstantys pagonys. Nors visos šios religinės srovės – labai skirtingos tiek kiekybės, tiek kokybės požiūriu, jos visos puikiai atitinka svetimo, taigi – priešo įvaizdį, o priešo idėja – vienas lengviausių būdų sutelkti žemesnio intelekto mases, renkantis sau politinius ar kitokius dividendus.

Tiesa yra ta, kad išties esama agresyvių islamistų, destruktyvių sektų ir abejotino adekvatumo pagonių. Problema kyla tada, kai prasideda apibendrinimai: visi jie ten – vienodi. Arba kai skirtumai supaprastinami iki to, kad vienas – savaime geras, kitas – savaime blogas.

Agresyvios islamistų bendruomenės veikiau gimsta iš socialinio, nei iš religinio konteksto. Daugelis musulmoniškų šalių pasižymi didesne socialine atskirtimi, nei krikščioniškos šalys. Skurdų ir menkai išsilavinusį žmogų lengva suvilioti radikaliomis ir primityviomis idėjomis. Ar tai būtų komunizmas, ar nacizmas, ar religinis ekstremizmas. Lietuvoje, beje, viena iš geriausiai integruotų tautinių bendrijų yra totoriai, o dauguma jų – musulmonai. Vargu, ar jie nusipelno tapatinimo su Islamo valstybe ar al-Quaeda.

Jei kalbėsime apie islamo atstovų smurto atvejus Vakarų šalyse, tai, pirmiausiai, masinės migracijos problema. Galima integruoti mažas bendruomenes per ilgą laiką, vargiai įmanoma – dideles per trumpą laiką. Atvykėliai tiesiog kitaip supranta gyvenimą, žmogų ir visuomenę. Pavyzdžiui moteris su atviresniais drabužiais traktuojama kaip paleistuvė, o su tokia, pasak jų, galima elgtis, kaip nori. Ar tai reiškia, kad islamas – blogas? Ne, jis tiesiog kitoks. Norint išvengti kultūrinių konfliktų reikia reguliuoti migraciją.

Kalbėti apie kultūrinius skirtumus ir juos suprasti reikia daugiau smegenų, nei teigti, kad kitoks – tiesiog blogas. O kai kurie asmenys, turintys smegenų, orientuojasi į kontingentą, kuris jų stokoja. Tai – populizmas blogiausia šio žodžio prasme.

Daugelis vadinamųjų sektų yra tiek pat pavojingos, kaip filatelistų ar speleologų klubai. Destruktyvių grupių tarp jų – gal viena iš tūkstančių. Bet užtenka to, kad bendruomenė – jauna, smulki ar tiesiog praktikuoja aktyvesnį religingumą, nei įprastas muziejinis, ir ji – jau įtartina. Jai galima priskirti, ką tik nori – smurtą, manipuliaciją psichika, pinigų melžimą, seksualines orgijas ir net savižudybių skatinimą. Juk toks melas – vardan švento tikslo: kad visi būtų vienodi. Kam nagrinėti kiekvieną bendriją atskirai: sekta yra sekta ir tuo viskas pasakyta.

Pagonių atžvilgiu mūsų visuomenė gal kiek tolerantiškesnė. Jų atžvilgiu vargiai rasime kaltinimų smurtu, smegenų plovimu ar pinigų melžimu. Bet užteko vienai pagonių bendruomenei – Romuvai – pareikšti pretenziją į įstatymų numatytą valstybės pripažinimą ir prasidėjo tokia puolimo kampanija, kuri vargu, ar padarytų gėdą viduramžių visuomenei.

Valstybės pripažinimas viso labo reiškė teisę registruoti santuokas ir dėstyti tikybą, kas jau seniai garantuota kelioms krikščioniškoms, dviems judėjiškoms ir vienai musulmoniškai bendruomenei, bet klerikalams ir to pasirodė per daug. Pripažinimas užblokuotas. Žinoma, galima klausti, kiek dabartinė pagonybė – autentiška, o kiek – perkurta pagal šiandienos modelius. Bet tai – religijotyros klausimas. Ne politikos ir ne teisės.

Liberaliosios kairės pusėje – kitas kraštutinumas. Pavyzdžiui, šia linkme itin pažengusioje Skandinavijoje vietinio žmogaus smurtas prieš vietinį teisiškai – tiesiog smurtas. Vietinio žmogaus smurtas prieš atvykėlį vertinamas su papildoma skiltimi: Neapykantos nusikaltimas. O atvykėlio smurtas prieš vietinį gali būti išvis išteisintas ar nurašytas psichinei ligai – taip nutiko Danielio Vretstriomo atveju. Taigi, svetimas – aukščiau už savą.

Lietuvoje, kol kas, matome tik šios tendencijos žiedelius, bet jie jau brandina skalsius vaisius. Pavyzdžiui, LGBT parade leidžiama mažamečių akivaizdoje demonstruoti seksualines glamones ar maskatuoti lytiniais organais. Prigimtinės orientacijos atstovams tai, mažų mažiausiai, užtrauktų administracinę baudą. LGBT atstovams „papuošus“ rašytojos Žemaitės paminklą savo vėliava – jokių nuobaudų, o tautiniams patriotams užkabinus liberalųjį merą pašiepiančias lenteles ant dviejų paminklų – policinis tyrimas.

Godotinu kitu gali tapti ir istorinė tautinė bendrija. Pavyzdžiui Lietuvos laisvės kovotojai Kazys Škirpa ir Jonas Noreika smerkiami už per mažą meilę savo bendrapiliečiams žydams, nors nėra jokių įrodymų, kad jie būtų dalyvavę žydų naikinime ar jį skatinę. Tuo tarpu įamžinami ir didvyriais laikomi žinomi teroristai Aba Kovneris ir Menachemas Beginas. Žydų tautybės asmenims atleidžiami ir didesni nusižengimai, lietuviai teisiami ir už mažesnius. Svarbu priklausyti reikiamai tautinei bendruomenei, kuri būtų garbinama už savo išskirtinumą.

Tautinis, rasinis, kultūrinis, pagaliau – seksualinis kitoniškumas kairiųjų liberalų požiūriu savaime nusipelno pagarbos. Lygiai kaip dešiniųjų tradicionalistų požiūriu – pasmerkimo. Nors jau patys šie atvejai iš principo – skirtingi. Vargu, ar teisinga lyginti tokius tapatumus, kaip tautiškumas arba religija, su paprasčiausiu hedonizmu. Tautos savaime yra vertybė, nors jose būna ir gerų, ir blogų žmonių. Religija jau gali būti geresnė arba blogesnė. Hedonizmas savaime yra blogas. Kitoniškumas gali būti įvairus ir apibendrinimai čia klaidina.

Šiuo metu tiek Vakarų pasaulis, tiek jo dalimi esanti Lietuva blaškoma į priešingus kraštutinumus. Lieka viltis, kad laikui bėgant iškils sveika centro jėga ir nusistovės protinga pusiausvyra. Tiek absoliučiai uždara, tiek absoliučiai atvira visuomenė kelia rimtų abejonių. Išeitis būtų darni visuomenė. Ją deklaravo dabartiniai valdantieji, bet jiems kol kas sunkiai sekasi įgyvendinti šį idealą. Matyt, teks ieškoti kitos jėgos. Kuri gebėtų išlipti iš klaidinančios savo-svetimo diados ir kiekvieną atvejį vertintų pagal jo objektyvų gėrį ar blogį.