O. Voverienė. Ąžuolas, giliai įleidęs šaknis į Lietuvos žemę

Fragmentas iš rengiamos leidybai knygos „Lietuvos Respublikos šimtmečio didžiosios asmenybės“.

Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA.
Many jo niekas nenutildys.
Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
Ir naujo atgimimo viltys.
Romualdas Ozolas.

Esu laiminga, kad Likimas man skyrė tokią dalią – gyventi ir gyvenimą stebėti tuo laikotarpiu, kai buvo atkuriama Lietuvos nepriklausoma valstybė, pažinti tos naujosios valstybės kūrėjus, su jais bendrauti ir stebėtis jų idealizmu ir pasiryžimu aukoti viską, įskaitant ir gyvybę, jeigu to prireiks. Didžioji jų dalis – dar buvo idealistai, o Romualdas Ozolas ir to idealizmo užkrečiantis pavyzdys savo kryptingu tikslo siekimu. Matyt, ne veltui jo bendražygiai jį vadino „Sąjūdžio smegenimis“. Apie jį ne kartą rašiau savo straipsniuose viešojoje spaudoje ir savo knygose. Mano monografijoje „Tautotyros etiudai“ (V., 2011) Romualdui Ozolui ir jo politinei bei tautotyrinei veiklai skirtas visas skyrius. Tačiau jo publicistika viešojoje spaudoje, pasirodžiusi po 2011 metų, dar ir šiandien neprarado svarbos, todėl šioje knygoje vėl grįžtu prie Lietuvos Respublikos šimtmečio vieno žymiausių mąstytojų – Romualdo Ozolo ir jo kūrybos.

Kaip jau minėjau knygoje „Tautotyros etiudai“. Didžiausią nerimą filosofui Romualdui Ozolui kėlė mūsų valdžios ir Lietuvos praturtėlių abejingumas savo tautai ir tautiškumo problemoms, neturėjimas Lietuvos ateities perspektyvos ir nenorėjimas matyti geopolitikos iššūkių „Šiandien, kai virš mūsų riaumoja globalinis Europos Sąjunga vadinamas cunamis, mūsų reikalas visomis galiomis siekti, kad šis cunamis nenušluotų mūsų tautos… Šių problemų sprendimas įmanomas tiktai tada, kai visų mūsų darbų kriterijus bus vienas – nacionalinė valstybė“ (R. Ozolas. Prioritetas – tautietis ar pilietis“ // Atgimimas. – 2007, gruodžio 21, p. 10). Kai tik tą situaciją suvokė pats Romualdas Ozolas, jo plunksna tuoj pat ryžtingai ir vienprasmiškai stojo į tautos sargybą ir ėmėsi jos gynybos, kad ir kaip nepopuliaru ir nemadinga tuo metu buvo eiti prieš srovę, t.y. prieš globalizacijos cunamį. Bet užtvarų tam cunamiui reikėjo. Ir R. Ozolo, pripažinto filosofo ir mąstytojo pastangos buvo įtikinamos. Dar 2014 metais pasirodė jo nedidelės apimties – 32 puslapių knygelė „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“ (V., 2014). Deja, ji tapo testamentine. 2015 m. balandžio 9 d. filosofas Romualdas Ozolas mirė, palikęs mums jo kietai sumintą tautinės minties ir tautinės mūsų valstybės tikslų atkūrimo taką, kuriuo išdrįsę eiti, neabejotinai atras savo gyvenimo prasmę ir vietą mūsų tautos ir valstybės istorijoje. Man pavyko, nes dar spėjau pamatyti, kas mūsų dienomis jau tapo Lietuvos istorijos Asmenybėmis. Apie juos ir ši knyga.

Iki šiol išlikusio stebuklo, kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, – Mūsų rašto – dėka, šiandien galime didžiuotis ir semtis žinių ir stiprybės iš jau išėjusiųjų knygų, straipsnių, jų Asmenybių šviesaus atminimo, kviesdami išėjusiuosius sugrįžti savo mintimis, paliktomis jų kūriniuose, ir stoti į gyvųjų gretą, tęsti jų pradėtąjį žygį kartu su mumis, jų amžininkais ir jaunosiomis kartomis. Filosofo, tautotyrininko Romualdo Ozolo testamentinė knyga „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“. ( V., 2014) – tai ne tik vertingas tautotyros, politikos ir kultūros palikimas, bet ir strateginė kryptis dabartinės, besiblaškančios tarp įvairiausių ideologijų ir visokių krizių bei aistrų Lietuvos, siekiant kurti Ateities Lietuvą.

Karai Ukrainoje ir Sirijoje, įkvėpti mūsų militaristinės bolševikinės kaimynės, sukauptos sunkiai suskaičiuojamos pavojingiausių žmonijai ginklų atsargos, kapitalizmo krizė, humanizmo krizė, o dabar jau ir žmonijos poveikio destruktyvumas gamtinei aplinkai, klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamojo vandens ištekliai, vartotojiškos sąmonės dominavimas: gyvenkime sau ir tik šia diena – liudija, kad pasaulis grėsmingai artėja prie apokaliptinės ribos. Jei neprabils žmogaus proto balsas, Tiesos suvokimo jausmas ir Proto prašviesėjimas – tai gali atsitikti ir gana greitai. Filosofo Romualdo Ozolo testamentinis palikimas – „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas…“ – tai Išeinančiojo perspėjimas Lietuvai dėl galimų grėsmių – išorės ir ypač vidaus – valstybingumo ir tautiškumo praradimui. Kartu – tai ir autoriaus vizija, kaip būtų galima tų grėsmių išvengti. Tam būtinas Tautos proto prašviesėjimas.

Lietuvių proto prašviesėjimo momentais jis įvardija svarbiausius – Lietuvos istorijos XX šimtmetyje faktus: Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) pasirašytą sutartį su bolševikine Rusija 1920 metais; Einančiųjų mirti už Lietuvos nepriklausomybę visos Lietuvos partizanų vadų Deklaraciją 1949 metais, tikint, kad Lietuva anksčiau ar vėliau taps laisva ir nepriklausoma ir kokia ji turėtų būti atkūrus valstybingumą. 1990 metų Kovo 11-ąją paskelbtą ir Aukščiausiosios Tarybos daugumos narių pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Aktą.

Tačiau, jo nuomone, laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje mes tegyvenome vos 14 metų – iki 2004 m. gegužės pirmosios, kol įstojome į Europos Sąjungą, visiškai nepasidomėję ir nepamąstę, kokios ji yra kokybės ir kokie jos galutiniai tikslai. Įstoję į Europos Sąjungą praradome didžiąją dalį savo valstybinio suvereniteto. O dabar jau matome, kad Europos Sąjunga, valdoma robotizuoto technokratinio proto, siekia federacinės valstybės statuso, transformuojasi į Europos imperiją ir žingsnis po žingsnio savo planus įgyvendina, beje, pritariant ir mūsų deleguotiems į Europos Parlamentą nariams… Taip Europos Sąjunga tampa regionine globalaus pasaulio struktūra, kuria džiaugdamasis Vokietijos, buvusiųjų „raudonųjų brigadų“ lyderis Joška Fišeris pavadino „tvirta kaip kumštis ir galinga pasaulio arenoje“ (Romualdas Ozolas. Ten pat.)

Koks Lietuvos buvimo „tame kumštyje“ rezultatas? Valstybės skola – 46 milijardai litų (operuoju to meto duomenimis, bet juk kiek milijardų dabartiniais eurais nesunku suskaičiuoti – O.V.); vien tik čekinis Lietuvos turto išvalstybinimas, dovanojant į privačias komunistų ir aukšto rango čekistų rankas – 400 milijardų litų nuostolių; Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – per 100 milijardų nuostolių; Antonovo ir Baranausko išvogtas ir dovanotas (neva paskolos statuse) Rusijai „Snoro“ bankas – 4 mljr. Lt; Romanovo išvogtas – Ūkio bankas – milijardas Lt nuostolio; daugiau negu pusė milijono emigrantų, talentingiausių ir kūrybingiausių specialistų ir stipriausios, pajėgiausios darbo jėgos išvarymas į pasaulį. Iš kur mes galime būti turtingi? Ir esant tokioms sąlygoms ar galime tikėtis normalių ES mastu atlyginimų ir pensijų? Kiek dar turės praeiti dešimtmečių, o gal ir viso šimtmečio prireiks, kad tuos išvogtus milijardus atstatytume ir galėtume panaudoti Tautos gerovės kėlimui. Tarsi, lyg ir nebūtume 26 mūsų nepriklausomybės metus (dar tuo metu, kai buvo rašoma ši knyga) turėję nei teisėsaugos, nei policijos, nei spectarnybų, saugančių mūsų valstybę nuo mūsų pačių niekadėjų… Užtat milijardierių ir milijonierių Lietuvoje turime 6 800. Kokie aitvarai jiems tuos milijonus sunešė? Ar atėjo kam nors į galvą tuo pasidomėti? Išskyrus sportininkus, savo sūriu prakaitu tuos milijonus uždirbusius, visų kitų milijonų legitimumu labai abejoju. Įdomiausia, kad daugiausia milijonierių tarp mūsų savivaldybių biurokratų (Žr.: TOP 500).

Knygoje analizuojama dabartinės Lietuvos ūkio struktūra, ekonominė krašto politika, humanizmo, kaip vertybės, ir kitų tautinių vertybių visiškas praradimas, viską paverčiant preke, net vaiko skausmą ir kančią, baisus savo begaliniu žiaurumu piniguočių viešpatavimas valstybėje, griaunantis valstybingumo pamatus ir savo gelmėje brandinantis socialinę revoliuciją, neišvengiamą po dabartinės socialinės krizės. O tos socialinės revoliucijos, kaip rodo mūsų 1905 metų patyrimas, Lietuvoje būna itin kruvinos.

Dr. Romualdas Ozolas, kurdamas dabartinės tautinės ideologijos metmenis, neatmeta tai, kas buvo padaryta iki jo, tik jau pasitvirtinusius tautinės ideologijos faktus papildo naujais, arba patikslina. Jo nuomone, dabartiniame mūsų valstybės raidos etape – svarbiausia yra Tautos ir jos savimonės stiprinimas. Todėl būtina kurti veiklias visuomenines tautines organizacijas ir judėjimus: „Visuomeniniai ir tautiniai judėjimai, o ne partijos, turi tapti svarbiausia visuomenės raidos varomąja jėga. Lietuva šiandien yra raidos alternatyvų paieškos žemė“ (Romualdas Ozolas. Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys. – V., 2014. – P.9). Visuomeninių tautinių judėjimų ir organizacijų veikla, siekiant Tautos vienybės, turi būti sumaniai koordinuojama vieno visuomeninio centro, kaip mėgdavo sakyti Vladas Putvinskis-Pūtvis, „dvasios židinio“, kad veikla nesidubliuotų. Tik tada tautiniai judėjimai taps jėga ir galia, prilygstančia valdžios galiai. Tik pasiekus tolygų balansą, galima bus tautos galią sulyginti su valdžios galia. Kol tokio lygio nebus pasiekta tautinės valstybės atkūrimo pastangos bus bevaisės. „Vienybė, kaip dvasinis veikimas yra įmanoma tik tada, kai žmones jungia vienas idealas ir bendra ideologija. Politika yra jų įgyvendinimo paieška“ (R. Ozolas. Ten pat, p. 14).

„Lietuva, kaip ir visa Europa, yra suskaldyta ideologijų: globalizmo ir nacionalizmo – su visiškai kitais idealais ir politikom. Viena jų yra globalizmu tapęs liberalizmas, kita – tautų savigynos priemonių ieškantis nacionalizmas. (Visos kitos ideologijos šiandien yra tapusios tik šių dviejų pasaulėžiūrų hibridais – tautų politinės kultūros, visų pirma: kairės-dešinės, išugdytais mutantais… Liberalizmo ir nacionalizmo susirėmimas – negailestingas, bet neišvengiamas, nes tai yra tautos ir valstybės gyvybės ir mirties klausimas. O dėl išlikimo kovojama iš paskutiniųjų. Kol kas Lietuvoje dominuoja ir laimi globalizmas ir jo spiritus movens – liberalizmas. Visos Lietuvos partijos ir partijų „gudručiai“ vadovaujasi šia ideologija, todėl ir turime tai ką turime mūsų valstybėje dabar: neregėtą emigraciją, vieną didžiausių Europoje skurdą ir procentiškai didžiausią 10 000 gyventojų milijonierių skaičių, kapitalo koncentraciją, viduriniosios klasės mąstančios ir protaujančios, totalų naikinimą. Liberalizmas Lietuvoje brutaliai įsitvirtino visose Lietuvos gyvenimo srityse. Nacionalizmas užima gynybines pozicijas. Jų apraiškos visokeriopai slopinamos. Tačiau kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse – Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, (o dabar jau ir Britanijoje, po jos pasitraukimo iš Europos Sąjungos – O.V.) – jos stiprėja iki nacionalinio elgesio lygmens“ (R. Ozolas. Ten pat, p. 14)

Lietuvių tautos himnas, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, visada buvo vienaprasmis. Giedodami jį lietuviai turi suprasti, kad „Šiandieniniame pasaulyje vienybė įmanoma tik su tais, kurie yra už tautos ateitį, o ne už jos  žūtį“ (R. Ozolas. Ten pat, p. 15). Tačiau visas dinamiškas pasaulio istorijos vyksmas šiandien rodo, kad „Jokia kita ideologija tautai, kaip visumai, neatstovauja adekvačiau už nacionalizmą… Nacionalizmas yra tautinės kultūros žmogaus humanizmas. Tik nacionalizmas yra tautos gyvybingumo ir jos amžinybės vietos po saule šiame pasaulyje garantas. Visos kitos ideologijos – tik tautos priešų, geidžiančių jos pražūties pramanas ir  jų kovos ginklas (R. Ozolas. Ten pat, p. 8) Šviesiausi pasaulio protai spėja, kad dabartinio pasaulio Ateitis – tautinių valstybių atkūrimas… po, matyt, ilgos ir sunkios ideologijų ir partijų kovos (Voverienė Ona. Mokslininkų prognozės pildosi… // llks.lt. – 2016, rugpj. 8; Voverienė O. Tautinė valstybė – brandžios tautos politinis idealas // llks.lt. – 2016, rugpj. 10).

Gi pats mąstytojas Romualdas Ozolas, išeidamas į Amžinybę, paskutiniame savo testamentiniame leidinyje „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas…“ didžiuodamasis savo tautiškumu rašė: „Tada devyniasdešimtaisiais eidamas į laisvę sakiau: taip, esu nacionalistas. Tą patį galiu pasakyti ir šiandien: Aš – nacionalistas. Ir jausti, kaip į mane smigdamas lūžta globalizmas. Geras jausmas. Ne tik teorinis“ (R.Ozolas. Ten pat, p.10)

O kada mes, lietuviai ir ištikimi mūsų nepriklausomybei kitataučiai, galėsime tai garsiai pasakyti? Tada… ir sulauksime tikrojo Lietuvos atgimimo. Tam reikia ir pirmojo žingsnio: tautinių jėgų telkimosi į vieną tautinės ideologijos jėgą, dalyvausiančią ateinančiuose Seimo rinkimuose; vadizmo, dominuojančio dabartinėje mūsų politikoje pasmerkimo ir gėdinimo: būdų, kai protingesnis ir stipresnis jungiasi prie silpnesniojo, kad tik Lietuvai būtų geriau: svarbiausia, kad tautinės jėgos norėtų laimėti ir laimėtų rinkimus. Tik tada ir džiaugsis mūsų Tautos patrioto, vieno išmintingiausių mūsų tautos sūnaus, giliai įaugusio savo šaknimis į Lietuvos žemę ąžuolo, filosofo Romualdo Ozolo, siela, žvelgdama į savo Žemę, nuo kažkurios žvaigždės danguje.