Sausio 13-osios proga partizaniškos eilės atgimė skaitmeniniu pavidalu (video)

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausį per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje. Šiuo laikotarpiu prisimenamas ir kitas svarbus Lietuvai laikotarpis, kuris tesėsi apie 10 metų (1944—1954) tai – partizanų kovų už laisvą Lietuvą laikotarpis. Tikslų partizanų skaičių sunku nustatyti. Lietuvių enciklopedija nurodo jų buvus net 100 000. Partizaninis judėjimas buvo apėmęs visą Lietuvą: Žemaitiją, Aukštaitija, Dzūkiją – kiekvienoje apskrityje, kiekviename valsčiuje, kiekvienoje parapijoje buvo partizanų.

Reikėjo priemonės išlaikyti tvirtą moralę

Šis laikotarpis ypatingas tuo, kad kenčianti ir liūdinti tauta neketino pasiduoti priespaudai ir išnaudojimui – tad reikėjo rasti būdų kaip kuo ilgiau išlaikyti tvirtą moralę ir lengviau išgyventi užklupsiančius sunkumus. Poezija tapo atsvara ne vienam laisvės kovotojui, ne tik kaip priemonė išsakyti susikaupusius skaudulius ir apeliuoti į sovietinę valdžią, tačiau ir dvasinės paspirties rodiklis. Žinant partizanų gyvenimo sąlygas – apie poeziją galvoti sudėtinga, tačiau gali būti, kad nuolatinė sandūra su mirtimi labiausiai ir skatino kurti.

Poezija – atsvara ne vienam laisvės kovotojui

Pirmieji eiliuoti partizanų poezijos tekstai atsirado maždaug 1946 metais. Partizaninio karo metu užgimusi pogrindžio poezija – unikalus reiškinys Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Skleidimas laisvo žodžio pareikalavo daug pastangų bei aukų, pasipriešinimas okupaciniams režimams įgavo didelį mastą ir įtraukė daugelį visuomenės sluoksnių. Nors rezistencinė kūryba ganėtinai gausi, deja toli gražu ne visi kūriniai išliko. Rašant itin prastomis sąlygomis: požeminėse slėptuvėse, ant ginklo buožės, įtampoje – beveik neįmanomu uždaviniu tampa kūrybos išsaugojimas. O kur dar faktas, kad dauguma kūrinių buvo pasirašomi slapyvardžiais, kai kurių poetų asmenybės neatskleistos iki šių dienų.

Partizanų eilės atgimsta skaitmeniniu formatu

Puiki iniciatyva įgarsinti partizanų eiles skaitmeniniu formatu kilo menininkei, dainininkei Agnei Sabulytei. „Svarbu paminėti, kad partizanai kūrė eiles ir dainas, pačiu sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu. Tai ypač jautrus ir svarbus Lietuvos kultūrinis paveldas. Tai yra svarbi istorinė atmintis švietimui, laikmečio suvokimui“, – kalbėjo Alkas Paltarokas.

Poezijos, muzikos ir vaizdo dermė įprasmina partizanų kūrybą

Lietuvos partizaninių pasipriešinimo kovų poezija įskaityta Agnės Sabulytės, muzikinė dalis – smuiko improvizacijos Agnės Doveikaitės, o vaizdas – menininko Mato Vaišnoro, kuriam Lietuvos laisvė – „tai dalis mano ateities dabarties ir praeities“. Ši komanda įrašydami Lietuvos laisvės kovotojų eiles skaitmeniniu būdu suteikia puikią progą daugumai išgirsti, susipažinti su svarbiu mums kūrybiniu paveldu.

„Lietuvos partizaninių pasipriešinimo kovų poezija į mano rankas pateko neseniai, pradėjus domėtis visa Lietuvos laisvės kovų istorija. Ši literatūra daugiau nei kūrybinis mūsų tautos palikimas, tai tikėjimą ir viltį suteikęs būdas sunkiomis išlikimo sąlygomis. Lietuvos partizaninių pasipriešinimo kovų poezijoje sutelpa istorija ir asmeniniai išgyvenimai“ – mintimis dalinosi A. Sabulytė.

Kova dėl nepriklausomybės vedina laisvo žodžio

Išlikę kūriniai liudija, kad partizanai pasižymėjo ypatingai stipria dvasia, kultūrine ir istorine pajauta. Beveik dešimtmetį partizaninė poezija atliko daugelį funkcijų: atskleidė žmonių lūkesčius ir idėjas, tapo autentišku istoriniu dokumentu, kuris byloja apie realių įvykių eigą ir padarinius. Poezija tapo savotišku ginklu, ideologinės kovos dalimi, nes vienoje rankoje partizanas laikė ginklą, o kitoje plunksną. Eilėraščiai dažniausiai patriotinio pobūdžio, susiję su tėvynės meile, nepriklausomybės siekiu, gražesnio rytojaus idealu. Melodingas žodis – dvasinis ginklas, padėjęs ne tik sunkiose išlikimo situacijose, bet ir tapęs pasipriešinimu sovietinei priespaudai.

Improvizuotas smuiko dialogas su žodžiu smuikininkė Agnė Doveikaitė

prisidėjo prie idėjos, akomponuodama smuiku sukūrė harmoniją tarp žodžio ir garso. Paklausta ką jai reiškia laisvė sakė: „Laisvė – tai absoliučiai nepakeičiamas dalykas, kurio neįmanoma niekuo kompensuoti. Man laisvė tarsi svarbiausias komponentas, kurio ieškau visur, kūryboje ir gyvenime. Laisvė – tai tarsi gaivus oras, kurio įkvėpi pilnais plaučiais, ji tave užpildo. Laisvė – tai pasirinkimo galimybė, kada tu sprendi pats vadovaudamasis savo vidumi, nuojauta, o ne primesta nuomone iš šalies. Dėl to laisva Lietuva man simbolizuojasi su džiaugsmu, kad gali gyventi kaip nori, o ne kaip galima ar reikia“.

A. Doveikaitei kūryba – tai „unikalus procesas, kurio pagalba menininkas ne tik išreiškia, realizuoja save, bet ir dažnai perduoda svarbias žinutes žmonijai. Dažniausiai tai bus to meto aktualijos, darnos, harmonijos kūrimas, meilės, laisvės ar kitų jausmų išraiška. Kūryba – man tarsi lengviausias įrankis pasakyti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais“.

Kaip kilo idėja įrašyti video formatu eiles pritariant smuikui?

Paklausta kaip kilo idėja įskaityti eiles, dainininkė A. Sabulytė sakė: „Visada savo kūryboje skyriau dėmesį lietuvių poezijai ir jos sintezei su muzika. Skaitant Lietuvos partizaninių pasipriešinimo kovų eiles norėjosi sukurti trumpus minimalistinius emocinius kadrus jungiančius dabartinį tašką, iš kurio aš kaip menininkas skaitau ir interpretuoju poeziją, su partizano-kūrėjo tašku, kurio patyrimai, istorija užkoduota jo mene. Improvizuotas smuiko dialogas su žodžiu padeda sustiprinti subjekto emocinę liniją“. Ryškiausi tuomečiai poetai: Bronius Krivickas (1919-1952m.), Irena Petkutė – Neringa Vilnelė (1932 – 1953 m.), Diana Glemžaitė (1925 – 1949 m.).

Mažėja tų kurie paliudytų istoriją

„Dabar Lietuva įžengė į 31-uosius atkūrtos nepriklausomybės metus, kas tą tragišką sausio naktį vyko Vilniuje jaunoji mūsų karta girdi iš tėvų ar senelių pasakojimų, tačiau dar mažiau likę tų, kurie galėtų papasakoti, paliudyti kas vyko partizaninių kovų laikais, todėl labai svarbu saugoti pasitelkiant naujas technologijas tai kas dar išlikę. Didžiuojuosi, kad atsiranda idėjos vedinų žmonių, kurie prisideda prie svarbių Lietuvos istorijos momentų išsaugojimo“, – teigia A. Paltarokas.