K. Masiulis. Lietuva pradėjo galvoti apie savo emigrantus

Lietuvos ekonomika, atlyginimai, socialinė apsauga ir gyventojų lūkesčiai apie saugią ateitį auga jau 10 metų. Ypač gerų rezultatų pasiekė privatus sektorius, augančios investicijos, įmonių gamybos modernizacija ir naujos eksporto rinkos. Valstybinis sektorius šiek tiek atsilieka, metodai vis dar senoviški, politikos priemonių pasirinkimas ribotas, vis dar matuojamas procesas, o ne rezultatas. Dėl to gyventojų pasitikėjimas valstybe išlieka neaukštas, tačiau ir viešasis sektorius, nors šlubuodamas, pasiekia vis aukštesnių tikslų. Lietuva neabejotinai tampa gerovės šalimi ir jau gali pradėti kelti naują svarbų tikslą, ne tik rūpintis turistų ir inovacijų pritraukimu, bet ir grąžinti gyventojus.

Svarbūs signalai užsienio lietuviams

Šiemet Seimas ir Vyriausybė pasiuntė du svarbius signalus užsienyje esantiems tautiečiams. Užsienio lietuviams pagaliau atsirado atskira vienmandatė Seimo rinkimų apygarda. Dabar jau tik nuo užsienyje esančių piliečių priklausys, kiek jie bus aktyvūs rinkdami savo politikus ir prisidėdami prie kompetentingesnės vadovybės. Tai stiprus paskatinimas neatitrūkti nuo šalies aktualijų, tačiau darbas dar nėra baigtas. Kitas labai svarbūs ir būtinas darbas yra internetinio balsavimo įteisinimas bent jau užsienyje esantiems. Atsikalbinėjimai apie saugumą yra nepateisinami matant kokią naudą galima iš to gauti. Gausi išeivių bendruomenė negali būti įkaite baimių, kurios nepakankamai pagrįstos. Reikia pradėti nuo el. balsavimo išeiviams, o tokio balsavimo sėkmė gali paskatinti diegti ir tolimesnes inovacijas.

Antras svarbus politikų darbas yra teisinės bazės bei priemonių sukūrimas pagalbai užsienyje esantiems lietuvių kilmės asmenims bei jų šeimos nariams grįžti į Lietuvą. Mūsų valstybė seka gerąja Izraelio praktika ir pradėjo kurti mechanizmą kaip paskatinti tautiečius grįžti į istorinę Tėvynę. Kol kas tai tik pradinė Grįžimo politikos stadija. Jau pavyko bandomasis projektas su Ukrainos lietuviais ir jų šeimų nariais. Iš okupuotos Rytų Ukrainos buvo pagelbėta grįžti 150 žmonių. Toliau seka sudėtingesnis projektas padėti parvykti ir integruotis Venesuelos lietuviams ir jų šeimų nariams. Venesueliečiai, skirtingai nei ukrainiečiai, beveik nekalba lietuviškai, jie jau antros ar trečios kartos emigrantai, todėl tolimi ir kultūriškai, galbūt nebeturi giminaičių Lietuvoje, todėl jų integracija bus sunkesnis uždavinys. Kol kas grįžti į Lietuvą pageidauja 21 asmuo, bet tokių gali būti gerokai daugiau, nes prašymai dar bus renkami mažiausiai metus, o tikėtina ir dar ilgiau. Per tą laiką toliau bus tobulinami valstybiniai gebėjimai ir procedūros.

Grįžimo politika

Pagalba krizių zonose atsidūrusiems tautiečiams yra tik dalis Grįžimo politikos, kita jau didesnė ir politiškai labai svarbi mūsų bendruomenė, kuriai reikia paramos, yra buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, jų šeimos ir palikuonys. Lietuva vykdė jų grįžimo politiką be tinkamų įstatymų, chaotiškai, keistomis iniciatyvomis. Šis bandymas visiškai nepasiteisino, tačiau kainavo daug. Tremtiniams buvo dalinami butai, tai buvo ir kompensacija, ir integracija, ir visa politika. Viso grįžo apie 2000 žmonių, tačiau nemaža dalis tiesiog pardavė gautus butus ir išvyko atgal. Žinant, kad asmenų, kurie galėtų potencialiai grįžti į Lietuvą yra apie šimtą tūkstančių, tai 2 tūkst. grįžusių yra labai mažai.

Krizėse atsidūrę lietuviai ir tremtiniai – tai specifinės grupės, kurioms būtina išskirtinė Lietuvos valstybės pagalba ir rūpestis, tačiau užsienyje yra didelė tiesiog lietuvių kilmės bendruomenė, apie 1,5 mln. žmonių, kurių apsigyvenimas istorinėje Tėvynėje būtų didelė ir pageidautina sėkmė.

Vaikų Lietuvoje gimsta mažai ir tokią tendenciją pakeisti jokių sprendimų nėra. Net turtingiausios pasaulio šalys Norvegija, Šveicarija, Austrija, Danija nerado jokio recepto, kaip šeimas paskatinti turėti tiek vaikų, kad užtektų kartai pakeistų vyresnes kartas. Taigi vienintelis kelias užtikrinti stabilų gyventojų skaičių yra skatinti imigraciją. Lietuva yra maža ir kultūriškai labai pažeidžiama šalis, todėl vertėtų atidžiai kontroliuoti migracijos procesus, kad svetimos kultūros žmonės neimtų dominuoti. Prioritetas imigracijai galėtų būti lietuvių kilmės asmenys ir su Lietuva susiję asmenys, kurie jau turi ryšių su Lietuva. Galbūt tokie asmenys daug metų užsienyje užsiėmė lituanistine veikla, galbūt dirbo su konsulinėmis, saugumo, diplomatijos temomis, yra atstovavę Lietuvos Respublikos interesus ekonominėje, socialinėje, istorinėje, mokslinėje srityse ir t.t. Toks atvejis buvo, kai į Lietuvą atvyko vertėjas iš afganų kalbos, padėjęs Lietuvos kariams Afganistane. Lietuvoje laukiami galėtų būti ir istorinių tautinių bendrijų atstovai, be kurių indėlio Lietuva nebūtų sukurta tokia, kokia yra.

Pageidautinos imigracijos skatinimo politika nėra Lietuvos išradimas. Daug šalių atsirenka ir skatina atvykti tuos, kurie šaliai yra reikalingi. Garsiausi pavyzdžiai yra JAV „žalioji korta“, Australijos imigracijos loterija ar Izraelio grįžimo įstatymas. Lietuva turėtų ko pasimokyti ir iš artimesnių šalių, tokių kaip Estija ar Lenkija.

Autorius yra Seimo narys