Įvairiai dabar galvojame apie gamtą ir save, apie žiemą, nes gamta Kalėdas ir Naujuosius metus dovanojo labiau pavasariškus, nei žiemiškus. Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, jau pavasariškai tilindžiavo didžioji zylė, per Naujuosius (daug kur sausio 1-ąją švietė saulė ir buvo tikrai šventiška) sausom šakom grojo geniai. Visa tai nelaukta, neįprasta. Tačiau ar tai nepavojinga gamtai, ar ji ko nors nesupainiojo ir dėl tokios savo klaidos ko nors nepraras?
Tokios ir panašios mintys gal ir nekilo per šventes. Tačiau iš karto po jų apie tai tikrai pagalvojome, ypač tie, kam rūpi ne tik savo namai. Nežinia, ar tą jaučia ir apie tai galvoja visokių valdžios lygių vyrai ir moterys, dabar prašnekę (ar „dėl mados“, ar iš reikalo?) apie investicijas į aplinkos ir mūsų gyvenimų tobulinimą, siekiant mažinti žmogaus poveikį klimato kaitai. Man ir visiems kyla klausimas – ar mūsų universitetai išleido nors keletą studentų – klimato kaitos specialistų – kursų? Ar apie tai ir toliau kalbės visi ne specialistai, taigi, viską tik šiek tiek girdėję ir sprendimus darantys „iš klausos“? Sakome, kad laiko iki 2030 metų dar turime. Tačiau juk niekas tada nesibaigs…
Tokios mintys iš karto po švenčių, o jos – jau ne šventėms, bet mūsų rūpesčiams. Tiesa, ne tik rūpesčiais esame gyvi, nes jei taip būtų… Tačiau net rūpesčiai gamta yra daugiau mums, bet ne gamtai. Ypač jei mes tik svajojame ar pykstame ant ko nors, burnojame, bet nieko nedarome.
Jau kiek metų kalbame, kad katastrofiškai mažėja mūsų paukščių – visa Europa suskaičiavo, kad per porą dešimtmečių vieversių sumažėjo perpus, putpelių – dviem trečdaliais, paprastųjų purplelių beliko gal dešimt procentų nuo kažkada buvusios gausos. Turime atsakymą, kodėl tai vyksta – paukščius beatodairiškai naikina pietinių valstybių ir ypač Šiaurės Afrikos tautų medžiotojai. Vadiname tai archajišku ir beprasmiu naikinimu, nesuprantame tikslų ir nežinome, kam reikia šaudyti gandrus ar kitus be išimties paukščius. Tačiau kam atsakymo ieškoti taip toli?
Neseniai Lenkijos mokslo ministerija paskelbė šioje šalyje atliktą tyrimą, kuris atskleidė kraupų rezultatą, kokio ilgai niekas kažkodėl nenori girdėti ir pripažinti: kasmet 6 milijonai Lenkijoje laikomų (ir nelaikomų, bet gyvenančių) kačių sunaikina apie 583 milijonus smulkių graužikų ir 135 milijonus paukščių. Žinduoliai, gaudomi kačių, lyg ir žinomi – tai pelės, pelėnai bei kiti graužikai, nors nemenka dalis tenka voverėms, kiškiukams, žebenkštims, šermuonėliams.
Pati didžiausia kačių žala daroma paukščiams, ypač jų jaunikliams – ne be reikalo daugiausiai paukščių sunaikina kovo-lapkričio mėnesiais. Dažniausiai taip pagaunami naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai, varnėnai, baltosios kielės, net kregždės. Laukuose – vieversiai, geltonosios kielės. Anglijoje katės kasmet sunaikina iki trečdalio žvirblių populiacijos. Netektys yra per didelės ir jas sukuriame mes, nes katė – naminis gyvūnas, kurio paskirtis kitokia. Beje, Amerikos mokslininkai nustatė, kad kačių nuolat trikdomi paukščiai dėl streso netenka maždaug trečdalio populiacijos. O kur dar tiesioginis naikinimas?
Taigi, mąstyti yra apie ką. Kur čia pradžia, kur mūsų darbų įprasminimas? O kur rezultatas? O jo dar teks palaukti. Šiems metams dar liko 362 dienos.
