O. Voverienė. Minint dr. Vinco Kudirkos 150-ąsias gimimo ir Tautiškos giesmės 110-ąsias metines

…darbą dirbant, jam rūpėjo tiktai gyvas mūsų visuomenės dalykas, mūsų krašto kėlimas iš miego, žadinimas ir švietimas. Kito žmogaus, tiek dirbusio sunkiausiose aplinkybėse, dirbusio tiktai kitų gerovei, aš tuo tarpu, kad ir senas esu, nepažįstu; kito žmogaus, taip branginto dėl to darbo Lietuvos visuomenei, irgi nematau tuo tarpu.
Jonas Jablonskis.

Šiais metais Šv. Kalėdos, senųjų metų palydėtuvės ir Naujųjų sutiktuvės – ypatingos: vyksta po mūsų Tautos žadintojo Vinco Kudirkos 150-jų gimimo metinių ir jo „Tautiškos giesmės“ – Lietuvos himno 110-jų metinių ženklu.

Gražiai tas šventas mūsų Tautai datas pažymėjo Lietuvos šviesuomenė Kaune, Vilniuje, Panevėžyje.

Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka surengė gražią Vinco Kudirkos darbų ir literatūros apie jį parodą (jos rengėjos MA bibliotekos Bibliografijos skyrius (ved. dr. B. Railienė;  bibliografės Rita Kazlauskienė ir Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė). Parodos atidaryme, tapusiame gražia tautiškumo švente, dalyvavo Kudirkos Naumiesčio vidurinės mokyklos moksleiviai, saugantys dr. Vinco Kudirkos atminimą ir puoselėjantys kudirkišką tautiškumo dvasią.

Gruodžio 9 d. Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius (vad. Liudvika Knizikevičienė) kartu su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka (vyr. metodininkė Elvyra Pažemeckaitė) ir Žiemgalos draugijos Panevėžio skyriumi surengė įspūdingą konferenciją „Vincui Kudirkai – 150“

Svarbiausius publicisto, poeto, rašytojo, vertėjo, visuomenės veikėjo ir Tautos žadintojo gyvenimo ir kūrybos bei jo aktyvios visuomeninės veiklos faktus priminė Mykolo Karkos vidurinės mokyklos moksleiviai Agnė Šeštokaitė, Indrė Pletaitė ir Donatas Stasytis. Nors jie „Lietuvos Aido“ skaitytojams ir žinomi, jubiliejų proga, jie kartotini, kaip malda, minties laivas, plaukiantis laiko bangomis ir rūpestingai gabenantis savo brangų krovinį iš kartos į kartą.

Vincas Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. katalikiškoje ūkininkų šeimoje Paežeriuose (dabar Kudirkos Naumiestis). Nuo 1871 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1877 m. įstojo į kunigų seminariją. Iš jos 1879 m. buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Netekęs tėvų materialinės paramos, Vincas Kudirka savo lėšomis baigė sidabro medaliu Marijampolės gimnaziją ir 1881 m. įstojo į Varšuvos universiteto Filologijos fakultetą: po metų persivedė į Medicinos fakultetą. Dar studijuodamas, perskaitęs dr. Jono Basanavičiaus leidžiamą mėnraštį „Aušra“ įsitraukė į tautinio atgimimo judėjimą; 1888 m. Varšuvos universitete įkūrė slaptą studentų lietuvių organizaciją „Lietuva“; 1889 m. pradėjo leisti lietuvišką žurnalą „Varpas“, kuriame ragino Lietuvos šviesuomenę imtis kilnaus visuomeninio darbo – šviesti pavergtą carinės Rusijos lietuvių tautą, ugdyti tautinę savimonę, tęsti dr. Jono Basanavičiaus pradėtąjį Lietuvos atgimimo žygį. Su pertraukomis „Varpą“ jis pats redagavo ir rašė straipsnius iki 1899 metų. Baigęs Universitetą 1889 metais dirbo gydytoju Šakiuose (1990-1994); inicijavo laikraščio „Ūkininkas“ leidybą. Susirgęs džiova kurį laiką 1894-1997 m. gydėsi Kryme ir Adrijos pajūryje, vasaromis sugrįždavo į Lietuvą. 1895 m. caro žandarų buvo suimtas ir kalintas Kalvarijos kalėjime už lietuvybės skleidimą. 1896 m. amnestuotas kurį laiką viešėjo Paežeriuose, tėvo ūkyje; nuo 1897 m. gyveno ir kūrė Naumiestyje (1934 m. jam buvo suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas). 1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė Naumiestyje. Ten ir palaidotas.

Minėjimo dalyviams griežė Panevėžio muzikos mokyklos smuikininkų ansamblis (vad. Birutė Juodviršienė), Vinco Kudirkos kūrybą skaitė J. Miltinio dramos teatro aktorius Petras Kezys. Konferencijos dalyvius pasitiko Vinco Kudirkos darbų ir leidinių apie jį ir jo kūrybą, saugomų Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos fonduose, su meile parengta ekspozicija. Jos rengėja bibliotekininkė Stasė Mikeliūnaitė.

Konferencijoje dalyvavo Panevėžio vyskupas JE Jonas Kauneckas; Panevėžio šviesuoliai, organizacijų, konferencijos rengėjų, nariai.

Apie pirmąjį Vinco Kudirkos eilėraštį „Gražu, gražiau, gražiausia“, sukurtą rezistencinės tautinio atgimimo studentų organizacijos „Lietuva“ įkūrimo proga, kalbėjo Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytojas-ekspertas Juozas Brazauskas; Liudvika Knizikevičienė perskaitė Mykolo Karkos vidurinės mokyklos mokytojos-ekspertės parengtą pranešimą „ XX a. I pusės Panevėžio inteligentai – Vinco Kudirkos atminimo puoselėtojai“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, mokytojai Petras Būtėnas,  Julijonas Lindė-Dobilas ir kt.). Viešnios iš Vilniaus prof. Ona Voverienė perskaitė pranešimą apie dr. Vinco Kudirkos kūrybą ir jo personalinę bibliografinę rodyklę – „Gyvenimas tapęs, įkvepiančiu pavyzdžiu“ ir prof. Regina Koženiauskienė – „Ar dr. Vincas Kudirka tikrai buvo bedievis?“.

Prof. Reginos Koženiauskienės pranešimas tapo svarbiausiu konferencijos programos akcentu. Prelegentė jame pabrėžė, kad sovietinė literatūra jaunųjų lietuvių kartų sąmonėje buvo įtvirtinusi nuomonę, kad Vincas Kudirka buvo bedievis: nelankė bažnyčios, nėjo išpažinties, kritikavo kunigus už jų netikusius poelgius – kortavimą, pritarimą caro politikai, girtuoklystę, nusigręžimą nuo tikrųjų lietuviškų dvasinių vertybių

Profesorė visapusiškai ir labai giliai susipažinusi su Vinco Kudirkos kūryba argumentuotai ir labai tvirtai įrodė, kad dr. Vincas Kudirka nebuvo bedievis. Užaugo jis katalikiškoje šeimoje, kurioje tikėjimas buvo laikomas didžiausia vertybė. Ir motulė ir tėvas svajojo, kad jų sūnus taptų kunigu. Vykdydamas tėvų valią V. Kudirka net buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją. Tačiau įsitikinęs, kad ne kunigystėje jo pašaukimas iš kunigų seminarijos pasitraukė ir įstojo į Medicinos fakultetą, tikėdamasis, kad taip galėsiąs daugiau padėti savo vargstančiai tautai. Vincas Kudirka niekad nesiskyrė su Šventuoju Raštu. „Jo tikėjimas buvo tylus, nedemonstruojamas, toks, kaip mokė Šventasis Raštas“, – sakė prof. R. Koženiauskienė. Daugelis V. Kudirkos bičiulių buvo kunigai. Jis skatino juos rašyti į „Varpą“ ir mielai jų straipsnius spausdino. Profesorei pavyko atrasti faktų, kaip V. Kudirka diskutavo ir net barė varpininką Joną Šliūpą (1861-1944), savo straipsniais užpuldinėjusį kunigus; savo dievobaimingai seseriai Jonieškai, prieš pat savo mirtį kalbėjo: „Ateis tokie laikai, kad maskoliaus čia nebus, bus Lietuva… Dabar maldaknyges draudžia, o tada galėsi laisvai, rūtų šakelę įsidėjusi, neštis rankoje“

Savo straipsniuose „Varpe“ V. Kudirka ne kartą sielvartavo, kad uždaromos lietuviškos bažnyčios, kad lietuviai neturi, kur eiti išpažinties, reikalavo, kad vaikai būtų mokomi tikėjimo tiesų lietuviškai. Kaip liudija prof. R. Koženiauskienė, „Biblija jam buvo ne tik rimtų studijų, bet ir moralinės paspirties šaltinis; jo kūryboje gausu parafrazių, simbolių iš Šventojo Rašto; aliuzijų į evangelijas ir apaštalų bei pranašų darbus: „…jaučiamas pomėgis kalbėti Šventojo Rašto metaforomis, alegorijomis ir parabolėmis“ (Cit. pagal A. Kačerauskienę: Ar Vincas Kudirka buvo bedievis? // XXI amžius. – 2008, gruod. 17, p. 11)

Po pranešimo R. Koženiauskienės laukė maloni staigmena; su gėlių puokštėmis atėjo jos pasveikinti jos buvusi klasės auklėtoja Laima Guobienė ir grupelė jos buvusių bendraklasių.

O Moterų lygos irgi laukė maloni staigmena: Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė iš vyskupo JE Jono Kaunecko rankų gavo Šventojo Tėvo Benedikto XVI-jo asmeninį palaiminimą už jos sudarytą ir didžiąja dalimi parašytą knygą „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir senamiesčio gatvės istorija“ (Panevėžys, 2007), skirtą Pirmosios Panevėžio bažnyčios pastatymo (1507-2007) 500 metų sukakčiai.

Renginių, skirtų Vinco Kudirkos gimimo ir jo „Tautiškos giesmės“ jubiliejams, ciklą vainikavo iškilmingas Kalbos vakaras „Lietuva mano. Vincui Kudirkai – 150“, rengtas Lituanistikos papročių ir paveldo įprasminimo komisijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos rašytojų klubo 2008 m. gruodžio 10 d. Nacionaliniame Operos ir baleto teatre. Renginys akivaizdžiai parodė, kaip galima kūrybingai sujungti praeitį su dabartimi, atrandant tarp jų sąsajas ir idėjinį tęstinumą.

Lituanistikos papročių ir paveldo įprasminimo Komisijos pirmininkas Seimo narys Česlovas Juršėnas savo įžanginiame pranešime supažindino su tos komisijos veiklos tikslais ir uždaviniais; jos kasmet teikiamo Kalbos apdovanojimo nuostatomis. 2008 m. Kalbos apdovanojimas renginyje buvo įteiktas lietuvių istorijos metraštininkui, lituanistikos archyvo kūrėjui, dokumentinio ir materialaus paveldo puoselėtojui Albinui Kentrai. Kalbos apdovanojimai teikiami nuo 2004 m., kai spaudos atgavimo 100-čio minėjimo renginiuose, viešose akcijose buvo atgaivinta daug svarbių asmenybių vardų. Kalbos apdovanojimas susietas su įžymios lietuvių visuomenės veikėjos, spaudos laisvės gynėjos, labdaros rengėjos Felicijos Bortkevičienės vardu. 2004 m. Kalbos apdovanojimas buvo skirtas Violetai Bakutienei; Daliai Vladislavai Užpelkienei, Vladui Žukui, 2005 m. – Malgožatai Kasner ir Stasiui Keiniui, 2006 m. – Reginai Koženiauskienei ir Liudui Subačiui, 2007 m. – Jonui Ohmanui, o dabar – Albinui Kentrai. Apdovanojimą simbolizuojančios skulptūrėlės „Vyturys“ autorė – prof. Dalia Matulaitė.

2008 m. Kalbos vakaras „Lietuva mano. Vincui Kudirkai – 150“, kaip teigė kvietimas į renginį, buvo skiriamas „Žmogui, kuris politinių draudimų laikotarpiu telkė lietuvių kultūros lyderius, įskėlė diskusiją apie tautos savimonę, ekonomiką ir politiką, pradėjo skleisti Vakarų Europos rašytinę herojinę klasiką, pasėjo liberalizmo grūdą ir paliko visų kartų lietuviams vienijančią Tautišką giesmę“.

Apie Vinco Kudirkos gyvenimą ir kūrybą, jo neįkainojamą indėlį į lietuvių tautos savimonės kūrimą, jo visuomeninę bei literatūrinę veiklą kalbėjo neįprastais, pakylėtais, jaudinančiais žodžiais VU Komunikacijos fakulteto dekanas, doc. dr. Andrius Vaišnys ir VU Lietuvių kalbos ir literatūros katedros prof. Regina Koženiauskienė (jų kalbos tekstas atspausdintas „Atgimime“ 2008 m. gruodžio 19 d.)

Prelegentų kalbą papildė vaizdais, muzika ir ištraukomis iš Vinco Kudirkos kūrinių Vytenio Pauliukaičio talentingai surežisuotas įsimintinas spektaklis apie Vincą Kudirką, jo gyvenimą ir veiklą. Jame vaidino aktoriai Virginija Kochanskytė, Saulius Čiučelis, Vytautas Gasiliūnas, Aleksas Kazanavičius, Algis Butvilas, Violeta Podolskaitė, Sergejus Ivanovas, Vytautas Rumšas, Aleksandras Kleinas, Jokūbas Bareikis ir Lietuvos muzikos akademijos teatro ir kino fakulteto vaidybos ir režisūros katedros III kurso studentai Dominykas Vaitiekūnas, Šarūnas Banevičius, Vaidas Kublinskas (Scenarijaus autoriai Andrius Vaišnys ir Vytenis Pauliukaitis). Spektaklyje dalyvavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis); VU Kamerinis muzikos ansamblis (vadovas ir dirigentas Paulius Koncė); smuikininkas Dainius Peseckas, violončelininkas Justas Kulikauskas, šokėjai Jekaterina Romankova ir Nerijus Jasaitis; Žydų liaudies dainų ir šokių ansamblis „Fajerlach“ (vad. Larisa Vyšniauskienė, choreografas Arikas Krupas); D.G. Bairono eiles skaitė VU studentė Giedrė Tatariūnaitė

Spektaklyje Vincas Kudirka parodytas, kaip labai stiprus žmogus, išugdytas D. Bairono, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, F. Šilerio ir kitų romantiškojo herojinio literatūros periodo dvasioje, idealistas, pasiruošęs pakartoti tų rašytojų didvyrių žygdarbį, talentingas rengėjas, subūręs tautinio atgimimo studentišką judėjimą „Lietuva“; įkūręs tautinio atgimimo švyturį „Varpą“ ir laikraštį „Ūkininkas“ ir juose kvietęs Lietuvos inteligentiją šviesti savo pavergtą, caro okupantų skriaudžiamą tautą, pratinti ją prie knygos, gaivinti mūsų Tautos garbingą istoriją ir puoselėti pasididžiavimą lietuvių tautos didvyriais, kultūros vertybėmis, papročiais.

Viename savo pirmųjų eilėraščių „Labora“, parašytame Varšuvos universiteto baigimo proga, jis kviečia jaunimą sėti „pasėlio grūdą“ ir dirvos neapleisti, kol „dvasia ne susnūdus“ ir siekti idealo tik „doro ir aukšto“. Savo tvirta valia ir jos spinduliuojančia įtaiga subūręs vienminčių kolektyvą „Varpo“ leidybai, jis vėliau pats įsitikino, kad „Laboroje“ jo išsakyti žodžiai buvo pranašiški; jie išsipildė – daugelis jo buvusių bendražygių, jų dvasiai susnūdus, vienas po kito iš kovos už lietuvybės gaivinimą pasitraukė, išsižadėdami idealų dėl įvairiausių aplinkybių, „dėl trupinio aukso, dėl gardaus valgio šaukšto“: kas dėl šeimos, kurią reikėjo išlaikyti; kas dėl sotaus gyvenimo ir malonumų, kuriuos jiems teikė tarnyba okupanto įstaigose, kas palūžęs ir prasigėręs. Prieš mirtį V. Kudirka liko kone vienas, nes daugelis iš kovos dėl lietuvybės jau buvo pasitraukę. Tik ne jis. Iki gyvenimo saulėlydžio jis daug dirbo, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais, kad tik žmonėms atrodytų, kad Tautos žadinimo ir jos savimonės kūrimo fronte dirba daug žmonių.

Vincas Kudirka, tapęs sąmoningu lietuviu dr. Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių leidžiamos „Aušros“ (1883-1886) dėka, savo įsteigtame ir beveik visą laikotarpį iki pat 1899 metų su pertraukomis redaguotame „Varpe“ tęsė J. Basanavičiaus pradėtą lietuvybės gaivinimo kryptį – skleisti „dvasišką šviesą“. Atsižvelgdami į tai, kad Rytprūsiuose jau tuo metu buvo leidžiama keletas religinės krikščioniškosios krypties laikraščių, kurių reikšmę ir Jonas Basanavičius, ir Vincas Kudirka, „vykdant apšvietimą per dvasinį mokslą“ pripažino, jie abu – ir J. Basanavičius savo „Aušroje“, ir V. Kudirka „Varpe“ užsibrėžė tikslą skleisti pasaulietišką šviesą, J. Basanavičiaus žodžiais tariant, „mūsų laikraštis tegul apims tą vietą, kuri dirvonais guli“. Ir mokytojo J. Basanavičiaus, ir jo mokinio V. Kudirkos kūryboje dominuoja „dirvos“, „grūdo“, „šviesos“ ir „saulės“ įvaizdžiai ir metaforos. Mūsų tautinio atgimimo žadintojai – lietuvybės, tautinės savimonės ugdymą prilygino neartiems dirvonams, kuriuos reikia įdirbti. To darbo pagrindinis būdas – šviesos, žinių skleidimas ir noro jas įsisąmoninti žadinimas, ir tik tada, kai saulė Lietuvoj „tamsumas prašalins“, ir kaip teigia Tautiškos giesmės žodžiai „žydės vienybė“ tik tada Tauta atsigaus ir bus pajėgi pakilti aukštiems skrydžiams – iš kurių pats aukščiausias – sukurti savo Tautos valstybę, Tautos namus, tvirtais pamatais.

Ir iš tikrųjų, mesdami grūdą po grūdo į tą daug šimtmečių dirvonavusią lietuvišką dirvą to meto šviesuoliai, įkvėpti J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos idealizmo, sugebėjo ją atgaivinti ir jų pasėtų sėklų derlių išauginti ir subrandinti. Ir nors Vincui Kudirkai nebuvo lemta sulaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d.,  jo įnašas į Lietuvos laisvės bylą ir valstybės atkuriamąjį darbą buvo didžiulis.

Deja, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę antrą kartą, po 50 metų sovietinės okupacijos ledynmečio, Vinco Kudirkos poezijos ir jo Tautiškos giesmės pagrindiniai žodžiai, tapę simboliais – grūdas, šviesa ir saulė, nors su jais ir buvo eita į sąjūdžio dainuojančią revoliuciją ir kova laimėta, greitai buvo užmiršti. Juos nustelbė – pinigai, pelnas ir valdžia. Tautos dvasia vėl dirvonuoja…

Todėl renginys Operos ir baleto teatre mums visiems labai svarbus, istorinis įvykis, kuris turėtų būti pakartotas daugelį kartų, kad galėtų prabilti į abejingųjų lietuvybei širdis, pasibelstų į jų sąžines, kaip kadaise Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, „Mindaugas“ ir „Donelaitis“, neleidę numirti lietuvybei mūsų širdyse. Gal tada prabusime… Gal prisikelsime…

Gal ir piktžoles iš mūsų gyvenimo išravėsime, kaip jas narsiai tais laikais ravėjo Vincas Kudirka, išjuokdamas caro valdininkų ir jų pataikūnų ydas… Gal tada prisiminsime ir Vinco Kudirkos testamentinius žodžius, jo išsakytus eilėraštyje „Valerijai“ – „Tėvynė žiūri į tave, tu jai reikalingas“.