Varšuvos universitete apgintas magistro darbas apie suvalkiečių kalbos ypatybes

Neseniai Varšuvos universitete apgintas magistro darbas „Suvalkų miesto vyresniosios kartos lietuvių kalbos ypatybės“. Jo autorius Povilas Vasilčik iš Suvalkų. Jį kalbina portalo punskas.pl. redakcija.

– Apie ką galima perskaityti tavo darbe?

– Darbas skirtas Suvalkų miesto lietuvių vyresniosios kartos lietuvių kalbos bruožų analizei. Prieš pradedant nagrinėti kalbą, trumpai aptariama miesto istorija ir kultūrinė raida, pateikiamas sociolingvistinis

aprašymas. Žmonių kalba tirta remiantis garso įrašais ir atlikta anketine apklausa. Pirmame skyriuje trumpai aprašoma Suvalkų krašto bei miesto istorija, taip pat socialinė ir kultūrinė lenkiškosios regiono dalies lietuvių bendruomenės raida.

Antras skyrius skirtas lietuvių šnektų, gyvuojančių Suvalkų krašte, aprašymui. Trečiame, pagrindiniame, skyriuje pristatyta vyresniosios kartos gyventojų lietuvių kalbos lingvistinė analizė, pateiktos išvados.

– Kaip rinkai medžiagą? Kaip pasirinkai informantus? Ar žmonės su tavim mielai bendravo? 

– Mano tikslas buvo ištirti Suvalkų miesto vyresniosios kartos lietuvių kalbos bruožus. Tam panaudojau du tyrimo būdus – anketinę apklausą ir interviu. Tirti vyresniosios kartos kalbą pasirinkau todėl, kad ji išlaikė šio regiono tradicinių šnektų bruožus. Dauguma Suvalkų miesto lietuvių yra kilusi iš Punsko ir Seinų apylinkių, ir tai puikiai atspindi jų kalba.

Magistro darbo medžiagą sudaro garso įrašai, atlikti nuo 2018 m. kovo iki 2018 m. pabaigos. Iš viso įrašiau 16 vyresniosios kartos atstovų (kai kur po du žmones, gyvenančius kartu ir įrašo metu buvusius namie). Jauniausiam informantui buvo 50 metų. Bendra įrašų trukmė bemaž 18 valandų. Dažniausiai pašnekovus įrašinėjau jų namuose. Žinoma, iš anksto susitarus. Be to, surinkau 42 anketas, kurias užpildė vyresniosios kartos lietuviai.

Man labai patiko graži informantų tarmė. Visus pokalbius įrašinėjau (anksčiau atsiklausęs, ar galiu). Sugrįžęs namo atsirinkdavau man įdomius fragmentus (turinio ir kalbos atžvilgiu), vėliau dar bent kartą kiekvieną išklausydavau, atlikdavau transkripciją, t. y. specialiais ženklais užrašydavau tekstą tiksliai, kaip žmogus sakė. Po to atlikdavau kalbinę analizę – išrašydavau visus skolinius, tarmybes, priskirdamas juos atitinkamai grupei. Ir taip su kiekvienu įrašu. Tai buvo mano darbo pagrindinė dalis.           

Dalis informantų man buvo gerai pažįstama iš įvairių „Vienybės“ klubo renginių, kai kurie žmonės prisiminė mane iš vaikystės, kai mama dar mažą atsivesdavo į susirinkimus. Kai kurie iš apklaustųjų jau nustojo lankytis klube dėl sveikatos, tačiau visi labai gerai pažįsta mano mamą, todėl nebuvau jiems visiškai svetimas.

Žmonės buvo labai draugiški, visi labai šiltai priėmė, kalbėjo atvirai ir drąsiai, nors pokalbio temos kartais buvo sudėtingos (pvz., lietuvių ir lenkų santykiai šiame krašte). Jie taip pat padėdavo man rasti naujų pateikėjų, siūlydavo, pas ką dar galiu nueiti.

– Kodėl pasirinkai būtent tokią darbo temą? Ar tam turėjo įtakos tai, kad pats gimei ir užaugai Suvalkuose?

– Suvalkuose panašių tyrimų iki šiol nebuvo, šio miesto lietuviakalbiai gyventojai nebuvo tyrinėti. Tai, kad pats esu kilęs iš šio miesto, neabejotinai nulėmė temos ir tyrimo vietos pasirinkimą.

Kai augau Suvalkuose, namuose neturėjome nei lietuviško radijo, nei televizijos. Pagrindinė mano lietuvių kalbos mokytoja buvo motina, kalbėjusi tarmiškai (dzūkiškai). Ji kilusi iš Punsko, todėl ir aš su ja bendravau tik Punsko šnekta. Lygiai taip pat šnekėjau ir su giminėmis iš Punsko, kuriuos aplankydavom gal kartą per mėnesį.

Baigiau visą lenkišką mokyklų švietimo programą – nuo darželio iki vidurinės mokyklos Seserų saleziečių mokyklų komplekse. Be to, lankiau lietuvių kalbos popietines pamokas, kurios vykdavo kartą per savaitę. Ilgą laiką negalėjau suvokti, kodėl kalba, kurios mokausi popietinėse pamokose, taip skiriasi nuo išmoktos namuose. Lyg ta pati lietuvių kalba, kuria bendravau su motina, o tiek daug dalykų kitokių: galūnės, raidės, skiriasi tų pačių žodžių prasmė… Viskas painiojosi, trūko kažkokios tvarkos. Kažkodėl niekas nepaaiškino, kodėl taip yra. Dabar, kai apie tai pagalvoju, manau, kad tose pamokose turbūt reikėjo vaikams pirmiau gerai tarmės pagrindus išaiškinti.

– Tai gal ir bakalauro darbas buvo susijęs su Suvalkų lietuviais?

– 2017 metais Bendrosios, Rytų Azijos lyginamosios kalbotyros ir baltistikos katedroje apgyniau bakalauro darbą, kuris taip pat buvo apie Suvalkų lietuvius, tik apie jaunesnę kartą. Darbo tema „Suvalkų lietuvių jaunimo žargonas”. Aiškinausi, kaip jauni (iki 30 metų) Suvalkų lietuviai vadina įvairius daiktus, susijusius su naujomis technologijomis. Rinkdamas darbui medžiagą, daugumą informantų aplankiau namuose, su anketomis užsukau taip pat į lietuvių kalbos popietines pamokas, kurias dar pats neseniai lankiau. Kadangi ne visi atliekant apklausą tebegyveno Suvalkuose (kai kurie studijavo didesniuose miestuose), todėl dalis atsakymų buvo gauta per internetinę apklausą. Daugumai apklaustųjų buvau pažįstamas iš bendrų pamokų ir renginių, todėl susitarti su žmonėmis nebuvo sudėtinga. Išėjo labai gražus darbas (jis parašytas lenkų kalba), buvau dažnai prašomas jį atsiųsti. Prašė studijų draugai, pažįstami lenkai, besidomintys tema, regionu.

– Ar esi patenkintas magistro darbo rezultatais?

– Taip, esu patenkintas. Dirbdamas nejaučiau nuovargio, nors teko daug darbo įdėti. Taip būna, kai užsiimi tuo, kas tave tikrai domina. Įsitraukiau rašydamas, turbūt tai jaučiama ir skaitant patį darbą.

Renkant medžiagą, paaiškėjo, kiek daug įdomių dalykų nežinojau. Kad ir apie šio krašto istoriją. Nežinojau, kad tie patys įvykiai iš Lietuvos perspektyvos gali būti vertinami kitaip. Dažnai ieškodamas informacijos užkliūdavau už dalykų, kurie tiesiogiai su darbu susiję nebuvo. Tačiau jie pasirodydavo tokie įdomūs, kad pradėdavau į juos gilintis, skaityti. Taip praeidavo valandos, kol pagaliau atsitokėdavau – juk magistro darbą turiu rašyti!

Pokalbių temos, nors keletą turėjau užsirašęs, dažnai kildavo čia pat, bekalbant. Mane viskas domino, ką žmonės pasakojo. Gal man kaip tik to ir trūko. Pas vieną informantą buvau nuėjęs du kartus. Tai, ką išgirsdavau – įvairūs praeities pasakojimai, padėjo man pačiam susivokti, padaryti savų įžvalgų, apmąstymų.

Besikalbėdamas sužinojau daug apie praeitį, karą, išgirdau nemažai įdomių istorijų iš pašnekovų vaikystės, prisiminimų apie Punsko krašto kaimų tradicijas, partizanus, istorinius įvykius, vietinius lenkus. Išgirdau įvairių nuomonių. Taip pat daug dzūkiškų žodžių, kuriuos Suvalkų lietuviai dar išlaikė. Man asmeniškai tai buvo labai reikalinga ir naudinga patirtis, padėjusi geriau suprasti savo krašto įvykius, istoriją, žmones, santykius su kitataučiais. Ir, žinoma, visa, kas susiję su žmonių vartojama kalba.

– Ar darbo išvadas publikuosi? Gal bus galima apie suvalkiečių kalbos ypatybes perskaityti daugiau?

– Norėčiau paskelbti publikaciją metraštyje „Terra Jatwezenorum“. Kol kas parašiau straipsnį-padėką leidiniui „Suvalkietis“. Ten bus galima perskaityti ir kai kuriuos darbo fragmentus.

– Lauksime. Ačiū už pokalbį.