Kaip ateityje mažinsime plastiko naudojimą – sumanymus pasiūlo vaikai

Vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistema – įvesta. Privalomas plastikinių pirkinių maišelių apmokestinimas – irgi. „Finansiniai svertai mažinant plastiko naudojimą jau išnaudoti, kas toliau? Būtina jau dabar galvoti, kaip ateityje skatinsime mažiau naudoti vienkartinį plastiką ir plastiko pakuotes“, – sako Lina Šleinotaitė-Budrienė, UAB „Ekokonsultacijos“ vadovaujanti partnerė, rugsėjo 26–27 d. vyksiančios konferencijos „Atliekų tvarkymas 2019“ turinio vadovė.  

Kada prevencija veiksminga?

Pradžioje gyventojų priešiškai sutikta užstato sistema duoda teigiamų rezultatų – perdirbti tinkamų plastikinių butelių kiekis bendrame komunalinių atliekų sraute sumažėjo apie 13–15 proc.

Tiesa, Lietuvoje vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistemą pavyko įvesti tik 2016 m., nors daugelyje Europos šalių šis modelis įdiegtas gerokai anksčiau.
Dabar imamasi naujų iniciatyvų: prekybininkai siūlo pirkėjams gamtoje suyrančio plastiko maišelius, siekiama iš rinkos eliminuoti plastikinius šiaudelius, vasaros festivaliuose raginama apsieiti be vienkartinių plastikinių indų, diegiama daugkartinių puodelių sistema ir t.t. Tačiau kiek iš tiesų tai veiksminga ir ar gali „apčiuopiamai“ sumažinti plastiko naudojimo mastus?

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro ir Gamtos tyrimų centro doktorantė Rasa Tumaševičiūtė įsitikinusi, kad efektyviausiai sumažinti plastiko naudojimą gali padėti pakuočių atliekų prevencija. „Bet tam, kad ji būtų įgalinta, teks ne tik stipriai sumažinti pagrindinės pakuotėms naudojamos medžiagos – plastiko – kiekį, pakeičiant jį bioskaidžiomis alternatyvomis, bet ir įvesti kitokias depozitines sistemas, nepamirštant sisteminių ir politinių pokyčių“, – sako ji.

Bizūno principas (ne)veikia

Lietuvoje dažnai dairomasi į užsienio šalis, kaip spręsti įvairias problemas, ypač aplinkosaugos ir atliekų tvarkymo srityje. Pasak R. Tumaševičiūtės, pastarieji įvykiai Indijoje yra puikus pavyzdys to, kaip sprendžiamos didelio masto plastikinių pakuočių problemos Azijoje.

„Indijoje nėra jokios išplėstinės gamintojo atsakomybės (dėl jos Lietuvoje nemokame už išrūšiuotų atliekų išvežimą ir tvarkymą) ir jokių sanitarinių sąvartynų, o porcijinės pakuotės čia yra vienintelis būdas išgyventi daugumai vietinių gyventojų. Todėl vietos valdžia nusprendė uždrausti porcijines pakuotes ir pakeisti jas bioskaidžiomis (dumblių pagrindo) alternatyvomis“, – plastiko naudojimo mažinimo pavyzdį  diktuoja ji.
Tačiau tai, kas veikia vienoje šalyje nebūtinai suveiks kitoje. Kiekviena valstybė / regionas yra vis kitoks dėl savo finansinių pajėgumų, įgyvendinamų gamintojų atsakomybės principų schemų, veikiančios švietimo sistemos ir netgi religijos įtakos.

„Pakuočių problema yra holistinė, todėl nepakaks mažiau naudoti ar  tiesiog pradėti naudoti alternatyvas, reikės ir sisteminių pokyčių, kurie šiuo metu ateina Lietuvoje ne iš vyriausybių, kaip kitose pasaulio šalyse, o iš visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų“, – teigia  R. Tumaševičiūtė.

Būtina įtraukti jaunąją kartą

Dėliojant viziją, kaip ateityje bus sprendžiamos atliekų tvarkymo problemos, būtina įtraukti jaunąją kartą. Šiuo metu tam skiriamas dėmesys nėra pakankamas. 

Pasak R. Tumaševičiūtės, „Žygis aplink Kauną“ įrodė, kad vaikai yra linkę prisidėti prie aplinkos švarinimo akcijų ir tai daro noriai ir susidomėję, ypač kai šiuos dalykus paverti tokiu žaidimu, kaip „vartotojo dėlionė“, kuri ne tik supažindina su atliekų prigimtimi, tačiau ir skatina susimąstyti, ką vartoji.

„Aplinkosauginis teisingumas nėra tabu – vaikai puikiai suvokia, kad eksportuoti plastikines atliekas į Indiją ar Serbiją nėra geras dalykas ir toks „perdirbimas“ nėra visai „tikras perdirbimas“. Švietimo atliekų klausimais trūksta vyresniųjų tarpe – gimnazistų, studentų. Tai yra tikroji mūsų visuomenės žaizda. Prevencijos mokyklose nemoko, tačiau išmoko rūšiuoti, pakelti gulinčias ne vietoje atliekas. Ar to pakaks? To nepakaks, jei nebus sisteminių pokyčių ir dalis visuomenės liks nuošalyje“, – pabrėžia R. Tumaševičiūtė.

Idėjos – iš verslių vaikų

Dažnai pasiūlymus, kaip galima spręsti įvairius klausimus, tarp jų – ir aplinkosaugos, pasiūlo vaikai. Jie, priešingai nei suaugusieji, remiasi ne draudimais/baudimais, o kūrybiškumu.

„Pastebėjome, kad vaikai yra jautrūs globalinėms bei vietos problemoms ir renkasi jas spręsti inovatyviais metodais, o ne draudimais“, – sako „MiniBoss“ Vilnius ir Klaipėda mokyklų vadovė Diana Blažaitienė.

Pavyzdžiui, vienas iš vaikų sumanymų buvo pakeisti plastikinius maišelius suyrančiais, kad žmonės galėtų naudoti maišelius, tačiau jie irdami patręštų žemę.

„Ieškodami tokių medžiagų, vaikai atrado sapropelį, kurio plačias panaudojimo galimybes pradėjo nagrinėti mūsų studentas Vytenis Jurgelionis. Vytenio misija – skatinti visuomenę domėtis alternatyvomis plastikui, taip pat panaudoti iš gamtos gaunamus natūralius resursus, pakeičiant visuomenėje plačiai naudojamus daiktus. Sapropelis gali būti panaudojamas tiek pakeičiant plastiką ir netgi naudojamas kepimo procese (pvz., duonos gaminiuose)“, – naujoviškus jaunosios kartos projektus vardija D. Blažaitienė, tarp kurių ir suyrančios vienkartinės lėkštės, rūšiavimo šiukšlinės biurams, pritaikytos pagal įmonių individualizuotą stilistiką ir kt.