Panašu, jog artėjantys visuotiniai Lietuvos Seimo rinkimai užderės gausiu politinių alternatyvų spektru. Šalia jau veikiančių centristų, tautininkų, jaunalietuvių partijų kuriami Vytauto Radžvilo, Arvydo Juozaičio, Mindaugo Puidoko ir Mariaus Gabrilavičiaus-Maksimaliečio junginiai. Visi jie pretenduos į alternatyvą susiklosčiusiai politinei sistemai.
Nežinia, ar visiems įvardytiems subjektams pavyks sukurti partijas iki to laiko, kai bus registruojami rinkimų dalyviai. Bet jau dabar matyti tam tikri vieno ar kito junginio būdo bruožai.
Biblijoje, pirmojoje Karalių knygoje, aprašomas įdomus epizodas. Pas karalių Saliamoną atėjo dvi moterys, gyvenusios vienuose namuose ir panašiu laiku pagimdžiusios sūnus. Viena jų nugulė savo vaiką ir šis mirė. Tada ji sukeitė savo mirusį ir gyvąjį kaimynės vaiką. Įvyko ginčas, kurios vaikas – gyvas, o kurios – miręs. Saliamonas pasiūlė perkirsti gyvąjį kūdikį į dvi dalis, atiduodant jas abiems motinoms.
Viena moteris tarė: puiku, tenebūna nei tau, nei man. Kita sušuko: atiduokite vaiką jai, tegul tik jis lieka gyvas! Saliamonas nusprendė, jog tikroji motina – ta, kuri siekė išsaugoti vaiko gyvybę savo pačios interesų kaina ir atidavė jį šiai moteriai.
Ši istorija labai primena šiuolaikinius alternatyviuosius politikus. Vieni jų siūlo jungti visas patriotines, socialiai konservatyvias jėgas, puikiai suvokdami, jog tai reiškia savų interesų aukojimą – juk teks pasislinkti tiek partinėse vadovaujamosiose struktūrose, tiek rinkimų sąrašuose. Kiti vadovaujasi principu „mes arba niekas“, atmesdami bet kokį vienijimąsi su kitais subjektais. Nevengdami netgi tokių politinės kovos metodų, kaip melas ir šmeižtas.
Biblijoje aprašyto vaiko vietoje šiuo atveju – visa lietuvių tauta. Vieni siūlo jį padalyti, suskaldyti, perkirsti, verčiau rizikuodami prarasti balsus patys, nei išsaugoti vaiką gyvą. Kitiems svarbiau, kad vaikas, skaitykime – tauta – išsaugotų gyvastį, net jei patiems teks dėl to kai ką prarasti. Kurie iš jų tikri patriotai, galime spręsti vien pagal požiūrį šiuo klausimu. Tikra motina, tikras tėvas veikiau sutiks, kad jų vaikas gyvens su kažkuo kitu, nei kad žus.
Vienybės klausimu galimi du kraštutinumai. Savo laiku viena patriotinė partija, siekdama išlikti, rankiojosi narius tiesiog patvoriuose. Prisirinko tokių keistų ir abejotinų žmonių, kad vargo su jais keletą metų, kol per dideles kančias ir vargus šiaip taip ėmė apsivalyti. Bet yra ir kitas kraštutinumas. Tai – įtarinėjimas visų, kas uždelsė laiku įsijungti į vienintelę teisingą komandą.
Šitokie veikėjai primena mažus stalinukus. Savo laiku Josifas Stalinas su Nikolajumi Bucharinu sudorojo ilgametį bendražygį Levą Trockį. Vėliau J. Stalinas sudorojo patį N. Buchariną. O dar po to pradėjo doroti visus, įskaitant artimiausius savo rato žmones. Kol – tiesa, po mirties – buvo sudorotas pats. Paranoidinė priešų paieška, įtarinėjant visus ir viską, greitai įgauna pagreitį.
J. Stalino genas – gajus. Nors skaldančiuosius lietuviškuosius alternatyvininkus galima suprasti. Jie vadovaujasi lefebristine krikščionybės versija, kur išvis atmetama diskusija, dialogas kaip būdas rasti tiesą. Tiesa čia gaunama apreiškimu per autoritetus, kurie – už bet kokio kvestionavimo ribų. Kaip danguje, taip ir žemėje. Religinės nuostatos perkeliamos ir į politiką.
Šiandien apie vienybę kalba Naglis Puteikis, A. Juozaitis, tautininkai ir jaunalietuviai. Kai kurie jų jau žengia ir konkrečius praktinius žingsnius. Tuo tarpu V. Radžvilo komanda toliau vadovaujasi totalitariniu principu „mes arba niekas“. Jiems geriau likti už rinkimų barjero, nei peržengti jį su kuo nors kitu. Sunku pasakyti, ar tai – tik ambicijos, pagrįstos lefebristine pasaulėvoka, ar juos dar kas ir pakursto. Vienaip ar kitaip tokia laikysena naudinga tik valdančiajai sistemai.
Iki visuotinių Seimo rinkimų beliko metai. Per tą laiką pamatysime, kas išties siekia vienybės, o kas apie ją tiktai kalba. Paaiškės, kas yra tikroji motina, o kas – savanaudė apsišaukėlė. Kam išties rūpi tauta, o kas tiktai naudojasi tautiniais idealais egoistiniams interesams pridengti. Bet lieka tik šauktis Dievo, kad apsaugotų nuo totalitarinių diktatorių inkarnacijų. Istorija parodė, kas nutinka, jei tokie per stebuklą ar susiklosčius tragiškoms aplinkybėms gauna valdžią.
Ačiū Autoriui!
Skaudu, kad viskas taip pasisuko, kad bukas užsispyrimas užvaldė Lietuvą, kad per tokius tiek daug prarandame, kad net rizikuojame. Kad užauginome tokius, kas geriau Lietuvos Nepriklausomybe rizikuos, negu nusileis – net ir tada, kai jau ir pats suvokia, kad abejotiną vertybę gina.
Yra du vienijimosi būdai – aplink asmenybę arba aplink idėją. Visos “asmenybės” kalba apie Tautą, gražiai kalba, bet konkrečių idėjų neturi. Sako vis tą patį – remsime, stiprinsime, ginsime. O ką konkrečiai darytų rišliai paaiškinti nesugeba. SUVIENYTI GALI TIE, KURIE PASIŪLYS SPRENDIMUS.
Kovo 11-osios Lietuvoje liberalmarksistinė politinė sistema / švelniau vadinama neoliberalizmas/ užvaldė beveik visas valstybės sritis,jos gerbėjų ir išpažintojų pilna visose nūdien pagrindinėse partijose ir partijėlėse.O visa tai nutiko ir todėl,kad tautinės , klasikinio konservatizmo ,politinio centro,krikščioniškos /ne liberalkrikščioniškos/ jėgos niekaip nesugeba susitelkti ,tarpusavy nesutaria,nes kaikuriose iš jų karaliauja ,,stalinukai”. Tad,atsikratykime ,,diktatoriaus ” arba ,,diktatorių”, išrinkime naujus vertybinius ir išmanius politinius vedlius,-tuomet susvienijmas ir veikimas kartu bus įmanomas.Sėkmės!
Geras straipsnis. Taiklūs palyginimai. Liūdna, bet darosi vis panašiau, kad principas “trys lietuviai – penkios partijos” jau mūsų genuose… Dar per prezidento ir EP rinkimus mėginau aktyviais veiksmais (nors mano dalyvavimas Lietuvos politikoje anksčiau apsiribodavo tik sąžiningu ir atsakingu rinkėjo pareigų atlikimu) remti alternatyvą sistemininkams, ginti tas vertybes, kurios bet kuriam sveiko proto žmogui yra savaime suprantamos. Atrodo taip paprasta: pasakai sau “jeigu ne aš, tai kas?”, pakeli savo užpakalį nuo patogios sofos, paimi Lietuvos vėliavą ir eini į viešumą…deja, daugumos pilietiškumas pasiklysta ir uždūsta kažkur tarp facebook’o “laikų” ir “heitų”…
Dalyvaudamas rinkiminiame judėjime, supratau du dalykus. Vienas maloniai nustebino, o kitas, deja, labai nuliūdino. Maloniai nustebino, kad Lietuvoje dar liko tikrai daug puikių savo kraštą mylinčių garbingų žmonių, aukojančių savo interesus vardan bendro gėrio. Nuoširdus AČIŪ jiems. O nuvylė vaizdelis, kurį pamačiau užėjęs į “politinę alternatyvininkų virtuvę”. Pažvelgęs už gražiai atrodančios uždangos, pamačiau visą eilę įvairaus plauko “patriotų” (kai kuriuos pažįstu dar nuo Sąjūdžio laikų), kuriems rūpi tik jų siauri asmeniniai interesai… kaip patekus į kreivų veidrodžių karalystę: vieni kaupia politinį kapitalą ateities pasidrąskymams; kiti išdidžiai užsidarę savo dramblio kaulo bokštuose; treti net sugeba konstruoti schemas, kaip galima uždirbti iš viso to šurmulio…O Lietuva, Tauta, vertybės, kaip tas kampe nusmestas apdulkėjąs plakatas. Liūdna matyti kaip Lietuvos šviesios ateities vėliava drąskoma į visas puses, kaip sena suplyšusi kaldra… Visa tai matant, skauda širdį už tą gražią Tautos prisikėlimo svajonę ir ja šventai tikinčius ir Lietuvą mylinčius (tikra, nesuvaidinta meile). Tikiu, myliu ir nesiruošiu nuleisti rankų…tik išmokime pagaliau pamatyti vilkus savo kaimenėje, išsišluokime savo kiemą.
Kiemą jau išsišlaviau, kad dabar daryti?
Jonas > Jei jau kiemas iššluotas imkite teptuką ..reikia dar žole pagražinti , ponas saubaras sako dar nepakankamai žalia .
Čia visur taip, ne vien pas nacionalistus.
Pavyzdžiui, labai gaila, tačiau panašiai susiskaldė ir liberalai. Neturiu nieko prieš nei prieš Armonaitę, nei prieš Šimašių. Tačiau jų keisto noro atsiskirti ir sukurti naują partiją keistu pavadinimu (pvz., Laisvės partija Austrijoje – yra nacionalistinė euroskeptiška olitinė jėga) tikrai neprisidėjo prie geresnės Lietuvos ateities. Atskilėliai svajojo, kad jų partija taps dominuojančia liberalų tarpe, tačiau gavosi priešingai – Liberalų sąjūdis išlaikė buvusias pozicijas (apie 4-5 procentus, tačiau rinkimuose gauna gerokai daugiau, nes apklausinėtojai tipinio liberalų rinkėjo – jaunimo ne visada sugeba surasti ir apklausti). O Armonaitės ir Šimašiaus Laisvės partija vos surenka tuos 1,5 proc.
Tad nacionalistinių jėgų situaciją galima palyginti su liberalų situacija. Panašiai ir pas socialistus – taip pat dvi socialdemokratiškos partijos ir t.t.
Tad nieko naujo. Lietuvos politikai dažnai vadovaujasi naiviais principais bei arogancija ir susivienyti negeba.
Džiaugiuosi, kad šikašiaus liperdalai žlunga. Tikrai dėl to ne “labai gaila”.
Kodėl Marius tyli apie tai kad reikia vienyti tik brandžias partijas o ne vienasmenius asmenis su ju judėjimais . V. Radžvilo komanda kartu su Pro-patrija eina kaip tik teisingu sprendimu .Tokios sąjungos su didele naudos išskaičiavimo tikimybe labiau primena R.Karbauskio siekį bet kokia kaina sukomplektuoti Seimo dauguma . Tikrai manote kad tokia sąjunga veiks ilgalaikiai ? ..Jei ir veiks tai tik dėka opozicijos kuriai patogu turėti silpna daugumą kuri kaip tas Titanikas su borte esančia skilę.. stuktelėsi stipriau ir į dugną.. Manote Mariau toks pasiaukojimas gali duoti geru vaisiu valstybės politinei aplinkai ? Abejoju ..iš tu patriotiniu pelu turi išaugti savarankiškos patriotinės-tautinės partijos, pačios , o ir jei reikia po to eiti bendru frontu . Tikrai Lietuvai nereikia tiek partijų kiek šiandiena turima .Valstybės GELBĖTOJU laikas baigėsi visuomenei jos politinei aplinkai reikia kitokio politiko kuris užtarnautu pasitikėjimą neaktyvios visuomenės ir patrauktu ja į save . Gal čia trūksta drąsos pripažinti kad ir tas minimumas apjungus toks ‘mizeris’ , kad net gaila. Augimui reikia kažko naujo o ne seno sumetus į viena ‘bliudą’ .. Kol kas pas mus vis dar mastoma , kaip penkios partijos trys lietuviai .
Bet juk nėra kada peštis, kai SKUBIAI vienytis reikia. Jei išlikti norime.
Jautį būtina už dviejų ragų suėmus laikyti. Reikia tik pasidalinti juos, t.y., darbo barus, ir, pasiraitojus rankoves, imtis darbo, nuolat derinant veiklos planus bei veiksmus. Sykį jau viešai pasiskelbė norintys dirbti Lietuvos labui. Jei teisingai supratau, jie į viešumą išėjo, siekdami dirbti LT LABUI, o ne siekdami sau konkretaus POSTO?
Pvz., Radžvilą su jo mąstymu, su toliaregiškumu įsivaizduočiau EP, kad tą dramblį indaujoje žadintų, į realybę ir padarinius pirštu badytų. Juozaitį, saugantį šalies tapatybę bei turintį diplomatinės veiklos patirties – čia, Lietuvoje. Ir abiem darniai sąveikauti.
Pakrikai, neplaningai, nedarniai, ar net susipriešinę VIEN TIK ČIA veikdami, toliau Lietuvą skandinsim. Per maži esame, kad iš čia EP bent kiek paveiktume. Darniai traukiamas už ABIEJŲ ienų (LT ir EP), vežimas pajudės iš vietos.
Žemyna ..Jus jau dabar skirstote kur kas butu naudingas :)) siūlau paskaityti “Pro-patrijoje” V.Radžvilo apmąstymus dėl praeitu rinkimu 🙂 Nesu tikras kad Jis su Jumis sutiktu ..
Gerb. Žemyna,
Panašiai visos partijos mąsto, tačiau tikrovėje, deja, taip nesigauna.
Jei ir kitoms politinėms srovėms (pvz., mano minėtiems liberalams, kurie visumoje išsiskiria gana blaiviu mąstymu ir gebėjimu įvertinti situaciją) taip nesigauna, tai ką jau kalbėti apie radikalus.
Ne paslaptis, kad radikalios jėgos, tame tarpe ir nacionalistai, pritraukia nemažai piktų, susireikšminusių ar šaip keistų idealistų. Jie ne visuomet sugeba adekvačiai įvertinti sitaucija, nes yra susikūrę iliuzijas, kuriomis labai giliai tiki. Tai juos savotiškai apakina ir jie įsivaizduoja beesą “pasaulio bambomis” ir tuoj tuoj paskui juos pasuks masės. Tačiau radikalų Lietuvoje, kaip dažniausiai ir kitose šalyse, paprastai būna tik nedidelė saujelė. Tad paskui juos seka nebent tik vienas-kitas.
Jus čia žemaitį aiškiai perlenkėte o ir str. apie ką kitką.
…”labai teisingas” buvo Radžvilo sprendimas rengti atskiras tautines eitynes… ir taip pas jį paskutiniu metu visame kame… Vienu žodžiu nusiradžvilavimas…
Patriotas patriotui nelygus ir daug kas visiškai skirtingai supranta kaip ta Lietuva turi atrodyti ir ką reikia daryti dėl to. Idėja suvienyti visus “antisisteminius” yra absurdiška ir naudinga tik tam, kad patekt į seimą, o ne kad kažkokius darbus įgyvendinti.
Lietuvos atsikūrimo laikotarpiu buvo TaUTOS PAŽANGOS PArtija, vadovaujama A. Smetonos ir A. Voldemaro, bet kai ši partija negavo vietos Seimo rinkimuose. Iš jos likučių ir kartu su ūkininkais- valstiečiais 1924 m. buvo sukurta Lietuvių tautininkų sąjunga, kuriai programą sukūrė Vincas Krėvė su A. Mėrkiu. Pirmame punkte programos buvo parašyta: atkurti Lietuvą su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda – štai politiniai reikalavimai subrendusios Tautinės sąjungos valstybei valdyti. Pavadinimą “sąjunga” pasiūlė Krėvė, todėl už programą jį išrinko pirmuoju pirmininku, o A. Voldemaras nepateko net į Valdybą, o A. Smetona tapo tik garbės pirmininku.
Tai ką daryti dabar, juk daugelis nori išsaugoti pavadinimą “Tautininkai”, tai gal junkimėsį į Nacionalinę sąjungą (tautininkai, centristai, Jaunoji Lietuva ir t. t.).
Tik ką per LRT Klasiką baigėsi Mažosios studijos laida „Kultūra ir religija”.
Apie sovietmečio menininkus, pasipriešinimą, apie liaudies dainas, Tautos kultūrinį paveldą, apie dainų šventes. Menkinamai. Tautos paveldas, tautiškumas nieko verti. Toje terpėje nespėjusi visko paragauti moteris „kompetentingai” įvertina kas buvo pasipriešinimas, kas turėjo nulinę vertę. Liaudies dainos neturi vertės, nes (kai kurias) leido dainuoti per dainų šventes. Ir t.t.
Motinos Lietuvos išauginta dukrelė.
Kai susiduriame be pertraukos niurzgančiu žmogumi, aplink tik blogį matančiu, gal tai neturi nieko bendro su jo pažiūromis, auklėjimu? Gal tai sveikatos reikalai? Gal jis kenčia?
Radikalai susivienys… Nejuokinkit ☺ Radikalai yra butent ta publika, kurios susivienijimo tikimybe yra maziausia.
Partijos yra klaida.