Rugsėjo 15 d. Fontenblo mieste (Prancūzija) atidengta bronzinė skulptūra Oskarui Milašiui (1877–1939). Šiame valanda kelio nuo Paryžiaus nutolusiame mieste gyveno ir dirbo Lietuvą aistringai mylėjęs, jos vardą garsinęs poetas ir diplomatas.
Iškilmėse dalyvavo Fontenblo miesto meras Frederikas Valetu (Frédéric Valletoux), Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas, Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė.
Miestelio meras susirinkusiesiems priminė apie Fontenblo – viso pasaulio menininkams atviro miesto – istoriją: „Tarpukariu Fontenblo gyveno ir kūrė daugybė talentingų menininkų. Čia buvo tapytojo Pablo Picasso namai, veikė „Amerikos konservatorija“, kurioje dėstė garsi kompozitorė ir pedagogė Nadia Boulanger. Šis paminklas primins apie Oskarą Milašių kaip vieną svarbiausių XX amžiaus kūrėjų.“
N. Aleksiejūnas savo sveikinimo žodyje priminė svarbų O. Milašiaus indėlį Lietuvos kelyje į nepriklausomybę prieš 100 metų. Ambasadoriaus teigimu, šiandien O. Milašius yra įkvepiantis pavyzdys, ką vienas žmogus, net ir negyvendamas Lietuvoje, gali nuveikti savo šalies labui. N. Aleksiejūnas viliasi, kad paminklas taps gražaus bendradarbiavimo tarp Prancūzijos ir Lietuvos simboliu. 
Bronzinės skulptūros kelias į atnaujintą Fontenblo kultūros centrą buvo netrumpas. Čia ji atkeliavo iš Lietuvos ambasados Paryžiuje, kur puikavosi keletą metų. Prieš penkerius metus į Paryžių atvykęs klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas idėją sukurti paminklą papasakojo O. Milašiaus draugų asociacijos prezidentui, buvusiam Lietuvos ambasadoriui Ričardui Bačkiui. Šis entuziastingai palaikė sumanymą, tad ėmė rinkti reikalingas lėšas, burti žmones. Paminklo atidengimo iškilmėse Fontenblo dalyvavęs K. Pūdymas papasakojo apie skulptūroje panaudotą paukščio simbolį: „Ant Milašiaus knygos nutūpė paukštukas, nes poetui bevaikštinėjant Fontenblo parkais ir bešvilpaujant Vagnerį aplink jį iš tiesų mėgdavo burtis paukščiai. Mano širdis taip pat liks čia – prie to paukštuko.“
Po iškilmių O. Milašiaus draugų asociacijos nariai ir kiti svečiai dalijosi mintimis apie poetą, skaitė jo poeziją. Fontenblo mediatekoje ir privačiame dvare „Victoria“ parodytas pernai Martinos Jablonskytės sukurtas filmas „Lituanie, mano laisvė“, kurio peržiūroje dalyvavo pati režisierė. Šioje dokumentinėje juostoje ji seka O. Milašiaus pėdomis, archyvuose renka nuotrupas apie 1919 metų Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavusius lietuvius. M. Jablonskytė susirinkusiesiems teigė, kad jai tiek šiandien, tiek anuomet svarbiausia buvo ieškoti laisvės idėjos.
O. Milašiaus skulptūra pastatyta atnaujintos Fontenblo mediatekos ir kultūros centro „Charité Royal“ sode, jos sukūrimą inicijavo O. Milašiaus draugų asociacija.
Ačiū idėjos autoriui ir visiems, prisidėjusiems prie O. Milašiaus skulptūros atsiradimo. Didi asmenybė -verta mūsų didžiulės pagarbos. Gaila, kad jo darbai ir darbai Lietuvai labai mažai kam žinomi…
Paradoksas, – Lietuvoje garbinamas ne jai valstybiškai daug nusipelnęs Okaras Milašius, kuris 1920-1925 m. laikotarpiu diplomatiniais kanalais kiek įmanydamas Vakarų šalyse veikė, kad Lenkija, tarptautinei šalių pozicijai spaudžiant, būtų priversta klastingai užgrobtąjį Vilnių su teritorija grąžinti Lietuvai, o – prolenkiškasis Česlovas Milošas, kuris užgrobtame Vilniuje studijavo ir lyg niekur nieko nebūtų, lyg koks atskridęs varnėnas mandrai lenkiškai “švilpavo”… Tas faktas viską pasako, kiek prolenkiški asmenys yra sutūpę Lietuvos valstybės valdžiose… Rinkimai čia pat, – sakyčiau, gal jau žioplumo šia prasme, balsuojant, pakaktų…
Čia – gražus paradoksas. Tokių paradoksų Lietuvoje yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Maironis, kai mokėsi, irgi mandrai lenkiškai “švilpavo” ir paradoksas – ėmė rašyti lietuviškai. Vien jo “Lietuva brangi” ko yra verta. Kitas gražus paradoksas yra R. Maceikianecas – ir lenkiškai “švilpauja”, ir lietuviškai, bet daro gerus darbus.
Kas dėl O. Milašiaus, tai, be poezijos, kartu jis buvo aiškiaregis. Pavyzdžiui, 1933 m. pranašavo, jog dėl skriaudų lietuviams Varšuva ateityje bus sulyginta su žeme, kas, karui baigiantis taip ir atsitiko. Lenkija po okupacinės Želigovskio invazijos vengia su mumis susitaikyti – taikos sutarties, kur grąžintų užgrobtas Lietuvos žemes iki šiol nėra. Negana to, spaudžia į naują Žečpospolitą, kad mus vėl panaudotų kaip patrankų mėsą galimiems savo imperiniams siekiams įgyvendinti. Bet moralinė O. Milašiaus pranašystė galioja amžiams. Ir jei tarp gerų ir blogų darbų Lietuvai “lenkiški” ministrai ims svyruoti, “švilpaudami” tegu vyksta į Fonteblo Oskarui Milašiui pasižiūrėti į veidą – tada gal atsipeikės.
+ + + !
Sakyčiau, kad tuo metu išsipildė ir kita Oskaro Milašiaus pranašystė, sakiusi, kad dėjimosi su Lenkija atveju Lietuvos laukia prapultis. Antai, 1938 m. kovą Lietuvai dedantis su Lenkija priimamas jos prapuldantis ultimatumas, 1939 metų rugsėjo 18-19 d. dėl dėjimosi su Lenkija nepasiimamas jos per demarkacinę liniją susiinternavusios į Lietuvą kariuomenės paliktas Vilnius su teritorija, o jau pagal tų metų spalio 10 d. sutartį su Sovietais tampame, kaip buvo prapuolančiai sakoma tada: “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Taigi per šiuos dėjimusis su Lenkija Lietuvos valstybė prapuldoma – paskutinį kartą dar aikteliant 1940 metų birželį…