A. Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (VIII)

Toliau spausdiname, rugpjūčio 13 d. Anapilin iškeliavusio istoriko Algimanto Liekio (1943-2019), nebaigtus skelbti rašinius.

Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia, 4 dalis čia, 5 dalis čia, 6 dalis čia, 7 dalis čia.

LKP savo suvažiavime 1989 m. prieš šv. Kalėdas atsiskyrė nuo TSKP persitvarkydama į socialdemokratinio tipo partiją (tai buvo įmanoma padaryti ir tik Sąjūdžiui visokeriopai remiant), paskelbė rezoliuciją smerkiančią TSKP ir jos padarytus nusikaltimus Lietuvoje, deklaravo pritarimą nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui (iš 205 tūkst. buvusių TSKP narių tik apie 10 tūkst. – daugiausia lenkai ir rusai liko „ant TSKP“ platformos, vadovaujami M. Burokevičiaus). Tai buvo skaudžiausias smūgis Kremliui visai TSRS tad ir nieko nelaukęs M. Gorbačiovas su gausia patarėjų palyda, 1990 m. pradžioje atbildėjo į Vilnių, išsiaiškinti, kaip tai galėjo atsitikti. Kad ta partija jam buvo svarbiausia rodo ir tai, kad jis atvykęs Lietuvon net nepasidomėjo Sąjūdžiu, jo vadais, nepanoro nė su vienu jų net susitikti, matyti, vis manydamas, kad Sąjūdis tebėra LKP CK vystomas kūdikis.

M. Gorbačiovas įsitikinęs, kad savarankišką LKP remia visa Lietuva, o likusiojoje „ant TSKP platformos“ – tik atėjūnai, jis grįžo Maskvon su viltimi, ateityje sugrąžinti ir buvusius LKP narius į „tikrąjį kelią“ – marksizmo – leninizmo, svarbu tik, kad Lietuva nepaskelbtų savo Nepriklausomybės. O ją paskelbus ėmėsi teroro ir ekonominės blokados, bet lietuvių Tautos jau nebeišgąsdino ir 1991 m. sausio 13d. kruvini puolimai Vilniuje. Kita vertus Kremlius Lietuvoje, kaip nė vienoje kitoje buvusioje „tarybinėje respublikoje“, nebeturėjo svarbiausios atramos – savos komunistų partijos, o likusieji minėtoji M.Burokevičiaus – „Ant TSKP platformos“ partijoje, buvo tik labiau propagandai tinkantys, bet ne Lietuvos „sugrąžinimui“ TSRS sudėtin. Bet ir Lietuvą nuo „burokevičininkų“ išgelbėjo Rusijos demokratinės jėgos, 1991 m. rugpjūtyje įveikusios stalinistus, mėginusius ginkluotu puču užgrobti valdžią ir grąžinti TSRS į Stalino laikus. Tikrą didvyriškumą kovoje prieš pučistus parodė Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas, kuris ir pirmasis iš didžiųjų valstybių pripažino Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos, Kaukazo respublikų valstybingumą de jure , visur uždraudė ir TSKP, KGB veiklą.

Po Maskvoje rusų demokratams stalinistų pralaimėto pučo, gelbėdami savo kailius „burokevičininkai“, kagėbistai ir jų talkininkai bėgo iš Lietuvos, kai kurie jų net Kinijoje atsidūrė. Kitaip sakant, 1988 – 1991 m. Lietuvos Nepriklausomybėn eita lyg kokios paslaptingos jėgos saugomu taku ir būtume buvę didžiausiais mulkiais, jei būtume nepasinaudoję atsivėrusiomis tada galimybėmis Nepriklausomybei atkurti. Bet kita vertus tai, kaip sakyta, sudarė sąlygas ir valdžion patekti daugeliui buvusių nomenklatūrininkų, valdžios, turtų ir privilegijų siekiantiems veikėjams, kuriems Tauta, lietuviškumas, Nepriklausomybė, Dora ir kitos vertybės buvo niekinės, o tik jų ir klano egoistiniai siekiai svarbiausi. Tai lyg patvirtina ir partinės pjautynės, kurių daugumos priežastys ne Tautos, Nepriklausomybės, žmonių gerovės problemų sprendimas, o tik egoistinis valdžios ir turtų siekimas. O tokie žmonės, tokie, be tvirtų tautinių nuostatų – medūzos, gali pirmai progai pasitaikius išduoti ir parduoti ir visą Tautą, jos valstybę. Visais laikais tokių ir ieškodavo užsienio žvalgybos. Tokie naudingi ir buvusiems okupantams, agresoriams. Tad, matyti, ir dėl to ir dabar mūsų didžioji dalis net išrinktųjų į LRS ir kitus postus nesureguoja į pradžioje minėtus ir kitus lenkų šovinistų ar kitų, jei jie tik ne iš Rusijos, provokacijas ar Tautos ir Nepriklausomybės paniekinimus.

Štai ir minint Lietuvos Respublikos 100-metį, pasikviestasis Lenkijos prezidentas A. Dūda, užuot padėjęs gėlių prie dr. J. Basanavičiaus paminklo, padėjo jas ant Vasario 16-osios Lietuvos budelio J. Pilsudskio paminklo, tuo paneigdamas patį Vasario 16-osios Aktą. Beje, anksčiau panašią panieką nepriklausomai Lietuvai demonstravo ir kiti lenkų vadovai. A. Kvasnievskis buvo pradėjęs derybas dėl bendradarbiavimo su LKP (besirėmusia TSKP platforma) CK vadu M. Burokevičiumi – matyt, Varšuvos valdžiai atrodė, kad geriau TSRS okupuota Lietuva, negu nepriklausoma. Buvęs Lenkijos Prezidentas L. Valensa 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė iš Prezidentės D. Grybauskaitės priimti aukščiausiąjį Lietuvos valstybės apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Priimdamas tokį valstybinį apdovanojimą, matyti, mąstė šis lenkas, pripažinčiau ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumą, pasmerkčiau J. Pilsudskio atminimą ir jo žygius vardan lenkų galybės. Deja, lietuviškai valdžiai, atrodo, šie poelgiai tebuvo vien kaimyno „klaidelės“. Tad tik tokiame fone, matyti, galime ir vertinti tokią mūsų niekam nereikalingos, tikrų „medūzų“ ir minimąją Lietuvos valstybės 100-mečio Deklaraciją, o tuo pačiu ir mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ateitį – iš jos lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai nenumatyta jokios ateities, nes iš potekstės atrodo, kad ji turėsianti būti tokia, kokios panorės matyti Briuselis ar Vašingtonas. Tai dvelkia ir iš partijų programinių dokumentų, ypač iš TS-LKDP ir Liberalų: tik „ES vienybė“, „integracija“ ir panašios sąvokos vyrauja tų partijų dokumentuose, tarsi Lietuva jau nebepriklausoma valstybė. Štai TS-LKDP 2014 m. rinkimų į Europos parlamentą programa. Joje skaitome: „…būdama platesnės – Europos krikščionių demokratų ir konservatorių – šeimos dalis, įsipareigoja kurti ant ilgametės istorijos suformuotų pamatų stovinčią valstybių Europą…“ „Įsipareigojama“, lyg ši partija būtų ES įkūrėja, lyg jai nerūpėtų nei „lietuvių Tauta“, nei jos „nepriklausomas valstybingumas“, o tik kuo spartesnis Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą.

Tik „lietuvių liaudies saugumo užtikrinimą“ deklaravo ir TSRS, 1940 m. vasarą įvesdama savo kariuomenę ir okupuodama bei aneksuodama Lietuvą. Kitaip sakant, pagal šios partijos (TS-LKD) programą didžiausiais patriotais laikytini tie, kurie greičiausiai „suanglės“ ar „sugermanės“ ir privers kitus tai padaryti. Bet Lietuvos Respublikos Konstitucijos jau pirmuosiuose straipsniuose nurodoma, kad Lietuvos valstybės vienintelis šeimininkas ir galutinių sprendimų priėmėjas yra tik lietuvių Tauta. Tiesa, daugeliui Kovo 11-osios Lietuvoje veikiančių partijų vadukams „suvereno valia“ nesvarbi: jie skelbiasi tik patys nuspręsiantys, kokia bus Lietuva. Ir Seime labiausiai riejamasi dėl sau valdžios, o ne dėl aktualiausių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai klausimų sprendimų. Beje, Prezidento A. Smetonos laikais ir Seime buvo ir beveik perpus mažiau atstovų negu Kovo 11-osios Lietuvoje.

TS-LKDP savo programiniuose dokumentuose žada sugrąžinti Lietuvon užsieniuose dirbančius lietuvius: reikią tik, kad „politikai ir verslininkai dirbtų išvien…“ Jiems, atrodo, nesvarbu, kad, pavyzdžiui, Lietuvos bankus valdantys užsienio oligarchai atvirai apiplėšia Lietuvos žmones – beveik nemoka mokesčių valstybei, palūkanų už indėlius, nors už kreditus ir plėšia po 6 ir daugiau procentų. Prezidento A. Smetonos laikais bankai rėmė aukštąsias mokyklas, jų studentus, rašytojus ir dailininkus, įvairias organizacijas, tai Kovo 11-osios Lietuvoje daug kam jie atrodo, kaip įteisintos valstybės apiplėšimo svetimšalių įstaigos. Tautą apgavo jos valdžia, Vakarų monopolistų reikalavimu ir savo patogumui atsisakiusi nacionalinės valiutos – lito ir įvedusi nuo 2015m. didžiųjų biznierių valiutą – eurą, dėl ko gyvenimas Lietuvoje iki 2018 m. pabrango apie 3 kartus.

TS – LKDP priešrinkiminės programos skyriuje „Švietimo sistemos pertvarkos“ žadama į „naujas aukštumas pakelti švietimą“: „…Švietimo sistemos pertvarka turi prasidėti nuo naujo žvilgsnio į ugdymo turinį, mokymo metodiką ir pedagogų rengimą“. O kas tas „stebukladaris“, nuo kurio „pažvelgimo“ suklestės Lietuvos švietimo sistema? Ne mažiau demagogiškas ir siūlymas aukštajam mokslui gerinti“: „Sudarysime sąlygas Lietuvoje atsirasti siūlomų studijų kokybe konkurencingiems ir aukščiausius gabumus ugdantiems universitetams“. Bet nė žodžio, kad ir aukštasis mokslas pirmiausia turi tarnauti Tautai ir nepriklausomos Lietuvos interesams.

Keista, bet atrodo, kad TS-LKD partijos programinių dokumentų autorių ir daugelio jos narių galvose tėra išlikę iš tūkstantmetės Lietuvos valstybės istorijos tik santykiai su Rusija. Štai šios partijos programos „Užsienio politikos“ skyriuje įsipareigojama:„…ginsime principinę poziciją Rusijos atžvilgiu ES viduje“. O kodėl tik „Rusijos atžvilgiu“ ir tik „ES viduje“? Gal TS-LKDP planuoja priimti Rusiją į ES? Atrodo, tarsi kokie humoristai būtų parašę partijos programinį kūrinį – „Putino sulaikymo strategija“. Iš šio kūrinio atrodo, lyg Rusija tebebūtų sovietinė, komunistinė, lyg rusas kapitalistas, kaip minėta savo esme kuo nors skirtųsi nuo lietuvių, žydų, vokiečių, amerikiečių ar anglų kapitalistų: visiems jiems, kaip minėta, svarbiausia – pelningas biznis ir erdvė veiklai. Kol egzistavo TSRS, JAV ir jos satelitų „kovą“ prieš TSRS – Rusiją, buvo galima pridengti „pasaulio gelbėjimu nuo komunizmo siaubo“ (kaip ankstesniais amžiais – „krikščionybės gynimu“). Tačiau žlugus TSRS, savanaudiškumas tampa ir tarptautinių santykių esme. „Amerika – pirmiausia, aukščiau visko…“- atvirai 2018 m. paskelbė JAV prezidentas D. Trampas.

J. Pilsudskio bernų mąstysenos lygmenį atspindi ne tik TS-LKDP, bet ir daugelio kitų partijų „strategijose“ išsakomi tariami „priekaištai“ Lenkijai: esą ji „nesiėmė mūsų regione lyderystės veiksmų…“. Tarsi būtų pasiilgta J. Pilsudskio ordų, arba, kad kai kuriems partijų lyderiams Nepriklausomybė – klaida; daugelis jų nepaliauja zyzę apie tariamai nepakankamą lietuvių meilę lenkams, žydams, apie lenkų kalbos vartojimo įteisinimą greta valstybinės lietuvių kalbos, kaltina lietuvių Tautą dėl okupantų padarytų nusikaltimų. Nors okupuota Tauta ir valstybė neatsako už okupanto padarytus nusikaltimus. Tame tarpe ir žydams. Jie buvo Lietuvos piliečiais, o Antrojo pasaulinio karo metais tokios valstybės, kaip Izraelis, nebuvo.

TSRS okupacijos metais „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“, „Tarybų Lietuvos“ ir kituose TSKP-LKP „organuose“ visų „dar pasitaikančių blogybių“ priežastimi būdavo nurodomas JAV imperializmas ir „lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai“. O dabar, ypač TS-LKDP vadai dėl visko kas bloga ir savo strateginėse programose kaltina tik … Rusiją. Tuose savo programiniuose raštuose aiškina: „Rusija, likusi paskutine Europos žemyne dar iki galo nesubyrėjusia imperija, išgyvena postimperinį sindromą, sunkesnį, negu savo laiku išgyveno kitos prieš pusę amžiaus subyrėjusios Europos imperijos…“ Apie kokią „imperiją“ kalbama? Jei apie carinės Rusijos iki 1917m.– tai ji subyrėjo ne prieš penkiasdešimt, o prieš šimtą metų. O jei apie TSRS, tai ji, kaip jau minėta, „pati save pasileido“ 1991 m. pabaigoje. Dviprasmybės, netikslumai lenda vos ne iš kiekvieno TS-LKDP programinio kūrinio puslapio. Ir apie pavojus Nepriklausomybei sunku suvokti.

Rusijos keliamas pavojus Lietuvai grindžiamas tokiais „argumentais“: „Nėra tiesioginių įrodymų, tačiau tikėtina, kad dalis į Lietuvą patenkančių rusiškų populiarių televizijos, radijo projektų yra koordinuojami ir iš dalies arba visiškai finansuojami iš įvairių Rusijos fondų ar tos pačios agentūros „Rossotrudničestvo“…“. Bet toliau jau nurodoma, kad Rusija siekianti savo geopolitinių tikslų, tik naudodamasi energetika, „kuri pagal dabartinę Rusijos geopolitikos doktriną yra svarbiausias instrumentas, Kremliui siekiant savo geopolitinių tikslų…“ Iš to teiginio atrodytų, kad didžiausi nepriklausomos Lietuvos priešai yra … patys programos rašytojai – „konservatoriai“, nes kaip tik jų lyderiai ir reikalavo greičiau uždaryti Ignalinos AE: Lietuva būtų ne tik išlaikiusi savo „energetinį nepriklausomumą“, bet ir, parduodama energiją Baltarusijai ir pačiai Rusijai, būtų išlaikiusi ir šias valstybes savo įtakoje. Be to, ir Baltarusija prie Lietuvos sienos Astrave nebūtų stačiusi savo atominės elektrinės.

Humoristiniais galima laikyti ir TS – LKDP programinių dokumentų teiginius, kad Rusijos putinistai sutrukdę Lietuvai parduoti „Mažeikių naftą“ amerikietiškai Viljamso (Williams) firmai, kad tik V. Putino suklaidinti Tauragės rajono Žygaičių apylinkės žmonės neleidę JAV bendrovei „Chervon“ išrausti jų žemes, ieškant skalūnų dujų. Ir t.t. Beje, „Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“ ir panašias sąvokas sunku aptikti ir tokiame svarbiame TS – LKDP dokumente, kaip „Planas Lietuvai“. Perskaičius jį susidarė įspūdis, kad tai „planas“, kaip sunaikinti lietuvių Tautos ir jos valstybės savarankiškumą. Kažko labai tas „planas“ panašus į okupacinių metų TSKP- LKP planus, kaip TSRS sukurti „vieningą tarybinę liaudį“. Nors TS-LKDP ir skelbiasi kaip patriotų partija, kaip Sąjūdžio idealų saugotoja ir įgyvendintoja. Manytina, ne pirminio etapo Sąjūdžio, kurto TSKP-LKP inciatyva ir, kaip minėta, pasiskelbusio kaip partijos pagalbininku įgyvendinant TSKP CK skelbtąją pertvarką. Bet Sąjūdį, išsilaisvinusį nuo „pavaldumo“ LKP CK ir, kaip ir visa lietuvių Tauta, kovojusį dėl nepriklausomo valstybingumo, jos žemių vientisumo, dėl lietuvybės ir pan. Tuo tarpu TS-LKDP, kaip ir daugelis kitų partijų Lietuvoje, šiandieną jau kelia ES interesus aukščiau Suvereno – lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo.

Kaip sakydavo Prezidentas A. Smetona, kiekviena sąjunga yra tiek toleruotina ir remtina, kiek padeda stiprėti Tautai ir jos nepriklausomai valstybei. O sprendžiant iš minėtų ir kitų TS-LKDP ir kitų partijų programinių dokumentų, atrodo, kad svarbiausias daugelio jų tikslai – kad Lietuva taptų „neatskiriama“ ES dalimi. Beje, „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomybės“ sąvokų nėra net tokiame svarbiame Lietuvos Respublikos valstybės saugumo ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos dokumente – „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018 m.“. Iš jo atrodo, kad iš visų „teritorijos“ kampelių tik rusai lenda, bet nenurodant, kas yra tos „teritorijos“ tikrasis šeimininkas ir, ar tie, tos teritorijos gyventojai jau tokie minkštakūniai, kad viską išduos ir parduos, jeigu nebus saugomi ir kontroliuojami tų vėlei tariamų „nacionalinio saugumo“ gynėjų. Ir TSRS okupacijos metais, kada visų blogybių priežastimis dažniausiai buvo nurodomi „JAV imperialistai“ ar „lietuvių buržuaziniai nacionalistai“, bet niekas to netikėjo. Komunistiniams ideologams „liaudis“ buvo tik plastelinas – ką nori, tą iš jo išlipdys prasmukęs koks „buržuazinis nacionalistas“.

Bet iš tikro, kai Tauta yra pasirengusi ir siekia Laisvės niekas nepajėgus sustabdyti to siekimo; kai ištirpsta tautinė savimonė, savos nepriklausomos valstybės svarbos suvokimas, Tauta slenka pražūtin. Tad neatsitiktinai daug kam ir atrodo, kad tie „gynėjų“ sukurtieji ir panašūs „Grėsmių …“ dokumentai yra skiriami ne lietuvių Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui apginti ir stiprinti, o tik tam, kad daugiau sau iš valstybės biudžeto lėšų išmelžus; dar daugiau, susidaro įspūdis, kad tiems mūsų gynėjams vos ne visa, kas gali garantuoti Tautos ir nepriklausomos valstybės amžinumą, yra lyg nusikaltimas, kaip kad buvo okupacijos metais, sakysime, kagėbistams“: net kalbos apie tautiškumą, valstybinį savarankiškumą, apie valdžios vykdomą vidaus ir užsienio politiką ir pan. Kitaip sakant, visi turi kaip sovietmety sakydavo, tą pačią „giesmę giedoti iš vienos širdies“ – valdžios nurodytą. Beje, taip daro ir didelė dalis žiniasklaidininkų. 2018 m. rugpjūčio 11 d. tinklalapyje „www.lrt.lt“ skelbtas straipsnis „Lietuvoje statomas unikalus Baltijos šalyse karinis objektas“. Jame džiaugtasi , kad „netoli Kazlų Rūdos“ amerikiečių karo inžinieriai baigia įrengti poligoną (… ). Įrengus NATO standartus atitinkančią aviacijos šaudyklą, joje (….) per savaitę šaudymo mokymosi dalyvaus po kelis tūkstančius NATO karių. Jame įrengtos ir (…) minosvaidžių, automatinių granatsvaidžių šaudyklos…“.

O laikraštis „Kauno diena“ ( 2018 08 13) dėl to poligono džiūgavo dar labiau, nes tame poligone „bombas bandys didžiausi JAV bombonešiai B – 52. Bandysią ir kitą ginkluotę…“. Tik nesidžiaugia to krašto žmonės, kad tas jų vienas gražiausių Lietuvoje kampelių – Kazlų Rūdos, gali būti paverstas mirtinai pavojingu. Niekas nepaskelbė, lyg Lietuvoje nebūtų ir mokslo darbuotojų, o tik „politrukai“, kokius pavojus gali sukelti toks poligonas. Susidaro įspūdis, kad valdžioje būtų džiūgaujama ir tada, jei galingieji užsimanytų paversti Lietuvą ir branduolinių bombų bandymų poligonu.

Beje, ir TS-LKDP per praėjusius Nepriklausomybės dešimtmečius „pažėngė priekin“: jei pradžioje jos vadai tuos, kurie jiems nepritardavo vadindavo paprastai tik „runkeliais, mėšliais, vatnikais“ ar pan., tai dabar, kaip ir jų siūloma į Prezidentes I. Šimonytė, jau eilėmis tai mėgina patvirtinti. Ji „Delfi“ 1918 rugsėjo pabaigoje paskelbė savo perfrazuotas pagal B. Brazdžionio eiles : „Šaukiu aš Tautą, Koldūnų užguitą. Ir blaškomą it liotčikas rytuos (…). Šaukiu budulį burtis prie budulio. Ir gyvą zombį prie gyvo pirmuonies (…). Kad į kolorado patalus sugulus Prigožinas mums duotų deguonie…“ Ir t.t. Iš tikrųjų, tos eilės labai praturtina „konservatorių“ folklorą. Tikėkimės, jie ją pasiūlys literatūros Nobelio premijai.

Bus daugiau