Niekada nepamėgsiu ir nesuprasiu laidotuvių fotografijų prie numirėlio, kur visi stovi gedulingais veidais ir žiūri į tai, ko nebėra, nors kai buvo gyva, daugeliui tai nerūpėjo. Veidmainiška meilė man vienas šlykščiausių, nekenčiamiausių dalykų šiam gyvenime.
Ką mūsų valdžia moka geriausiai pasaulyje – tai nuvalkioti tai, kas šventa. Iš kiekvienos šventės, kiekvieno nuostabaus įvykio ir brangaus atminimo pasidaryti reklamą ir “pabūti su tauta“.
Štai ir vėl mes Kelyje, vėl jaučiu nepažįstamos moters rankos drėgmę ir šilumą delne, vėl virš galvų plaikstosi vėliavos ir sugrįžta saulėta diena, ir vėl jausmas, tarytum pasaulis būtų ką tik sukurtas.
Atsimerkiu – pilni ekranai privatizavusių tiesą ir šviesą. Mūsų gyvenimo simbolis – Mykolo Burokevičiaus pavaldinė, kuri stovėjo susikibusi rankutėmis su sovietinės valstybės priešais Fabijoniškėse. Jei kas pateiktų bent vieną fotografiją ar atsirastų nors vienas gyvas liudininkas – tam tūkstantis kardelių.
Tik neatsiras ir nepateiks, nes jei tai ne melas – seniai būtų pateikta. Mes jau vėl priprantam prie netiesos ir net žinodami, kad tai melas, nebesipiktinam, nes suprantam, kad taip reikia. Laikas apsisuko ir sugrįžo, valstybė vėl yra Jie, o mes tik tie, kurie elgiasi kaip reikia.
Kiekvieną vasarą pas senelę atvažiuoja iš Britanijos dukra su anūkais. Abu jau paaugę, kalba tik angliškai. Kai gatvėje ar kieme juos užkalbina, tie žiūri akis išpūtę, o mama piktai: “ Kalbėkit su mano vaikais angliškai!“ O jei paklausi, ar jie nemoka lietuviškai, atšauna:“O kam?“
Tai tikras faktas. Ir iš tikrųjų – o kam? Amžinas klausimas: ar ten gerai, kur Tėvynė, ar Tėvynė ten, kur gerai? Ir senelė, kuri Baltijos kelyje stovėjo, kurios tėvai Sibire kalbos ją išmokė, nieko nesako. Nes kitą kartą dukrelė gal supykusi nebeatvažiuos. O ir pinigų atsiunčia, juk vaistams ir maistui reikia, geriau patylėti.
Romualdas Ozolas buvo teisus – laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats, Šiaurės Korėja juk irgi nepriklausoma. Neteisūs tie, kurie lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš žmonių valstybę, dabar išdidžiai moko gyventi ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė. O tas, kas nepatenkintas melu – valstybės ir laisvės priešas.
Laisvu galima būti ir narve. Ten visada nemokamai ir sveikai, pagal grafiką ir patvirtintas normas pamaitina, visaip rūpinasi, gydo, jei susergi. Nereikia gaudyti kokių nors kiškių, o jei pats kiškis, tai niekas ir tavęs negaudo. Nebūtina vargti, kovoti ir rizikuoti, gauni dykai ir be vargo patelę, vaikus atima ir kiti išaugina.
Žodžiu, amžinos atostogos, sulauki be rūpesčių senatvės ir viskas. Toks vergų komunizmas, o už grotų visų tų gėrybių nėra, ten reikia kovoti. Ką rinktumėtės, laisvi, nepriklausomi ir išdidūs broliai?
O jeigu už to narvo kitas narvas, tik didesnis? O jei grotos netikros ir tik mūsų pačių sugalvotos? O jeigu kiekvienam po narvą savo viduje, kada norim pabėgti nuo problemų ir nelaisvės, bet jas tik nusinešam su savim – kiek kartų matyta, jei tai su kitais, ar ne?
Laisvė visada yra čia ir dabar. Mes irgi pradžia ir pabaiga, kurios vyksta kiekvieną minutę, kiekvieną valandą, kasdien. Žemės ašis ir Visatos centras esame mes. Ir pasaulis esame kiekvienas, be mūsų nieko nėra, nebuvo ir nebus. Turim vienintelį priešas – baimę.
Baimė būti savim, būti laisvu ir sau teisingu – galima juk sakyti sau tiesą ir nemeluoti. Būna baimė pasirodyti kitokiu, noras valdovui ir visiems jo idiotams patikti, tokie įprasti, kaip miegamasis ir rūbas ant kėdės. Viskas prasideda nuo mūsų, dar turim truputį laiko pasistengti.
Baisiausia, jeigu Baltijos kelias taptų tik vieta, kur galime pabėgti. Praėjusiu įvykiu, kuriuo galime pasididžiuoti, svečiams parodyti ir rekordu, nors jį iš Gineso išbraukė. Tokia artimųjų nuotrauka prie mirštančios, išsivaikščiojančios valstybės. Atminimu, kokie kadaise buvome jauni, drąsūs ir galingi.
Tada pakilusius su gėlėmis lakūnus galėjo ilgam įkalinti ar numušti. Tada dar galėjo atgriaudėti ir sutraiškyti tankai – ir atvažiavo, ir traiškė, bet nebijojom. Dabar niekas nežudys, bet ar išeitume į naują Baltijos kelią? Ne tik už Nepriklausomybę, bet ir už Laisvę? Atsakymą žinote – ne.
Kas tikra, niekada nebūna dovanojama. Kiekviena tiesa įrodoma ne vėliavomis, paradais ir ponų iškilmėmis, o gyvenimo darbais, drąsa ir praradimais. Taip paprasta – tiesiog atsimerki ir pamatai viską kaip yra. Tam, kad turėtum laisvę, reikia būti jos vertam.
Kazkaip per daug negatyviai viskas siame straipsnyje nuskambejo. Supylete viska – kas grazaus ir negrazaus i viena kibira – aisku, kad gavosi negrazus. Bet ne taip jau viskas tamsu. Vienintelis kas teisingai parasyta – tai tu lietuviu, jau tapusiu “uzsienieciais” 🙂 skubejimas nutauteti. Taip ir yra. Visa kita – per juodos spalvos ir atspalviai . Tikiu, daug zmoniu vel stotu i antraji Baltijos Kelia, tikiu daug eitu vel ginti Lietuvos. Islipkime is savo kasdienybes, pasivaiksciokime gamtoje ir ta realybe neatrodys tokia rusti. Daug dirbti, kad lietuvybe vel suklestetu (ji klestejo net sovietizmo laikais), bet, kad patys esame kazkiek istize ir leidziame visokiems netikriems brautis i pirmasias eiles. Bet yra puoselejanciu lietuvybe ir mylinciu Lietuva. Tikrai yra.
Kremlino paistalai ir svajonės kokią jie norėtų matyti Lietuvą.
Tokip mėšlo pilni rusdelfiai ir kiti rubliais penimi portalai.
“Vyskas bląąąągai” “Arba neišgyvynsme, arba mirsme”
Apie lietuvą ir lietuvius tik negatyviai.
Tėvynė sulyginama su kokiomis nors Maskvai neįtikusiomis pavardėmis ar kyšininkais, vagimis KGBšnikais.
Nelaimingas autoriau.
Jeigu kiltų pavojus Lietuvos nepriklausomybei aš, mano šeima, giminės ir draugai vėl visi stovėtų susikibę rankomis, ar padarytų ką nors neįmanoma.
Ir tokių lietuvių dauguma.
Tėvynė, tai ne lanzbergiai su brazauskais, o mano šeima, namai, mano kaimas.
Ir kitų namų aš neturėsiu.
Ir jeigu koks nors pakaraila pasikėsins – pasigailės.
Supaščiau, jeigu tokias putinistų pasakas apie lietuvių nutautėjimą, pasakoriai sektų kur nors Rusijoje, ar dar toliau.
Dabar, kai vos ne kiekviena šeima turi uždarbiaujančių užsienyje giminių, kliedėt kad vaikai nekalba lietuviškai, visiškas skiedalas.
Mišrią šeimą, kur tėtis anglas, o mama dukros klasiokė, pažįstu tik vieną, bet ir ten vaikiukas supranta lietuviškai.
Visi kiti “emigrantai” su lietuviškais pasais, deklaravę gyvenamą vietą Lietuvoje, supranta, kad užsienyje yra laikini.
Kilus krizei ar politinei suirutei, visi bus išpirdolinti ten iš kur atvyko.
Neįsivaizduoju kokio bukumo reika būti padaru, kad įrodinėt, jog du jauni lietuviai, namuose tarpusavyje bendrauja angliškai(vokiškai, norvegiškai, švediškai ar t.t.)
Kokiu reikia būti įžuliu melagiu, kad sekt pasakas, kad mama su tėčiu mokina ne savo, bet svetimos kalbos, kurios ir patys gerai nemoka.
Kartą metuose mano namuose būna “emigrantų” susitikimas.
Suvažiuoja iš visos Europos keliolika šeimų, bet nė karto neišgirdau kad bendraudami jie įmaišytų nors vieną svetimą žodį.
diedui.autorius neįrodinėja, taip yra. prieš tris savaites mačiau ir girdėjau kaip atvykęs tėvelis atostogų su šešių metų sūneliu kalbėjo angliškai.pasiteiravus ar motina anglė,atsakymas buvo ne,ji irgi lietuvė…
Tikrai išeičiau.
Didžiausias “urapatriotizmo” trūkumas ir kartu pavojus yra savęs pervertinimas ir priešininko neįvertinimas. O taip pat begalinis knaisiojimasis po priešininko klaidas nematant savų problemų. Tai tiesus kelias į pralaimėjimą. Gal atsibuskim vieną kartą? Visos tautos išėjimo į masinę akciją galimybes gerai rodo, kiek žmonių susirenka į tautinius mitingus. Keli šimtai ir vis tie patys, daugiausia pagyvenę žmonės. Jei sudarytum jų sąrašą, matytum, kad tie keli šimtai būna visur. Didžioji dauguma abejingai praeina pro šalį.
Ačiū autoriui. Nors liūdna tai skaityti, bet, deja, tai tiesa. Gal tik kiti to nenori mayti ir girdėti. Juk geriau ramiai snausti ir manyti, kad kažkas už tikrą laisvę pakovos ir be jo. Pritariu autoriui, dabar tokiame Baltijos kelyje, koks buvo, tikrai nesusirinktume. O gaila…Tad pagalvokime, ką galime padaryti, kad tokių straipsnių nebūtų.