K. Leončikas. Paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ (I)

Nuo šių metų birželio 6 d. iki rugsėjo vidurio Suvalkų apygardos muziejuje veikia paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ („Jaćwingowie. Zapomniani wojownicy“), kuri anksčiau buvo rodoma Norvegijoje. Šiame muziejuje panaši paroda „Kunigaikščio Šiurpos valdoje“ („We włości księcia Šjurpy“) veikė 2011–2012 m. Apie ją rašiau „Suvalkiečio“ 69 ir 70 nr. Dar anksčiau, tai yra 2000–2001 m., galima buvo apžiūrėti labai didelę parodą „Prūsai. Baltų tautos istorija ir kultūra“. Ją taip pat aprašiau „Suvalkiečio“ žurnale (25, 26 nr.).

Paroda surengta pagal Lenkijos ir Norvegijos inicijuotą bendrą projektą „Jotvos archeologija“ apie šiuolaikinius konservavimo būdus archeologijoje. Projektas įgyvendinamas remiantis programa „Europos kultūros paveldas. Kultūrinio ir meninio įvairumo populiarinimas“. Parodoje eksponuojami archeologinių kasinėjimų radiniai priklauso šiems muziejams: Varšuvos valstybiniam archeologijos, Suvalkų apygardos, taip pat Varmijos ir Mozūrijos Olštine.

Parodą ruošė Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus kuratoriai. Jiems talkino menininkai ir konsultantai. Išleistas parodos katalogas „Užmiršti jotvingių kariai“. Tekstų autoriai: Ana Bitner-Vrublevska  (Anna Bitner-Wróblewska), Marcinas Engelis (Marcin Engel), Cezarijus Sobčakas (Cezary Sobczak).

Remiantis archeologų atradimais, parodoje pristatoma galingiausios prūsų genties – jotvingių – trumpa istorijos apžvalga. Ankstyvaisiais viduramžiais jotvingių raiteliai kėlė siaubą savo kaimynams. Apie tai byloja metraščių ir kitų dokumentų puslapiai. Jotvingiams pralaimėjus lemtingas kovas, gyventojams išsisklaidžius, o jų teritorijas pasidalijus, ilgainiui užmiršta ir ši karinga gentis. Paskutiniai archeologų atradimai Šiurpilyje, Skomack Vielki ir kituose svarbiuose ankstyvųjų viduramžių Jotvos centruose patvirtino jotvingių genties karingumą, atgaivino jos atminimą.

Seniausi, gerai datuoti radiniai siekia ankstyvuosius viduramžius – IX a. Tačiau jotvingių kraštas buvo apgyvendintas žymiai anksčiau. Baltų gentys čia gyveno nuo maždaug VII–VI a. prieš mūsų erą.

Nuostabiai besivystanti tuometinių gyventojų kultūra žlugo VII ir VIII a. sandūroje. Tuo metu ištiko aiški apgyvendinimo krizė, galimai susieta su klimato kaita, nors tikriausiai gyvenvietės visiškai neištuštėjo. Archeologų duomenimis, žmonių apgyvendinimo aktyvumas atgijo jotvingių laikais.

III–IV a. baltų genčių bendruomenėse formuojasi vietinis elitas, kurio buvimą patvirtina, tarp kitko, gausios įkapės. Tokiu pavyzdžiu laikytinas pilkapis Šveicarijos kapavietėje.

Projekto tikslas yra dviejų svarbių ankstyvųjų viduramžių Jotvos apgyvendinimo centrų – Šiurpilio (Jeleniavo valsčius, Suvalkų apskr.) ir Skomack Vielki (netoli Ostruv, Stare Juchy valsčius, Elko apskr.) – rekonstrukcija.

Tai įgyvendinti padeda plataus masto tyrinėjimai su įvairių sričių specialistais, taikant neinvazinius metodus – geofiziką, geomorfologiją, lazerinį skenavimą, planigrafiją; taip pat archeologinius kasinėjimus, gamtos analizę. Abu gyvenviečių centrai buvo naudojami daugelį šimtmečių. Projekto užduotis yra parengti tokių gyvenviečių ir radinių archeologinio konservavimo modernų modelį (pavyzdį).

Projekte dalyvavo Senovės mylėtojų draugija (k3p).

Ką joje galima pamatyti?

Pradžioje televizoriaus ekrane galima apžiūrėti Huberto Stojanovskio (Hubert Stojanowski) paruoštą filmuotą medžiagą apie Skomack Vielki, Dybovo, Poseinele, Šiurpilio, Rudaminos, Kaukų piliakalnius. Parodyta Šiurpilio gynybinės tvirtovės vizualinė rekonstrukcija.

Trijuose stendų komplektuose pateikta apie 30 spalvotų nuotraukų ir daug tekstų lenkų ir anglų kalbomis. Čia galima pamatyti: Jotvos gynybinių tvirtovių žemėlapį, Šiurpilio kapavietės radinius, bronzinius (žalvarinius) papuošalus, rastus Eglinės piliakalnyje, Eglinės piliakalnį, Šiurpilio ankstyvųjų viduramžių gynybinės tvirtovės rekonstrukciją.

Keturiose vitrinose sudėti tokie archeologiniai eksponatai: X–XI a. kalavijai ir jų fragmentai, kardo makšties žemutinis apkaustas, rasti Prūsijos teritorijoje, Cechanove, Šiurpilio piliakalnyje, Noviny Barglovskie (Augustavo apskr.); X–XII a. balno kilpos, pentinai, batų nagai, plokštelinio šarvo plokštelės, diržų sagtys, rasti Skomack Vielki (Elko apskr.), Šiurpilio piliakalnio kapavietėje ir gyvenvietėje, Eglinės piliakalnyje;     X–III a. iečių antgaliai, koviniai kirviai, strėlių antgaliai, kirvukas, rasti Šiurpilio piliakalnyje, Plocične (Suvalkų apskr.), Jalovo (Suvalkų apskr.), Kšyve (Suvalkų apskr.), Eglinės piliakalnyje; ankstyvųjų viduramžių vėrinys, grandinėlės, apyrankės, sąsagos, pakabučiai, kryželiai, skambučiai, rasti Seinuose, Eglinės piliakalnyje, Sapackinėje (Baltarusijoje), Šiurpilio, Eglinės piliakalniuose, Gavrych Ruda (Suvalkų apskr.), Skomack Vielki (Elko apskr.), Ščeberki (Augustavo apskr.).

Po stikliniu gaubtu pristatomi dar du eksponatai:

1. Atkurtas ankstyvųjų viduramžių šalmas, kūgio formos, viršuje su įvore ir plunksna arba karčių kuokštu. Šalmo rozetės apskritos, išsiskleidusios rožės formos (XI a.). Rastas Šiurpilio kapavietėje. Ankstyvųjų viduramžių šarvinių marškinių dalis yra iš Baitkovo piliakalnio (Elko apskr.).

2. XIII–XIV a. prūsų vėrinys, rastas Bartošicuose. Vėrinių dalys, aptiktos Šiurpilio ir Eglinės piliakalniuose (XIII–XIV a.).

Pateikta medžiaga susijusi ne tik su jotvingiais, bet ir su prūsais.

Kaip baltai pateko į rašytinius šaltinius

Į istorijos puslapius baltai pateko per gintarą, kurio telkiniai baltų krašte buvo didžiausi Europoje. Apie gintaro krašto gyventojus, vadinamus aisčiais (lot. Aesti), rašė I mūsų eros amžiuje Romos imperijos istorikas Tacitas. „Šiaurės aukso“ parsivežti į baltų kraštą išvyko Romos imperatoriaus Nerono dvaro tarnautojas. Jo išvyką aprašė kitas senovės rašytojas Gajus Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Secundus) savo darbe „Naturalis Historia“. Romietis parvežė tiek gintaro, kad užteko visai cirko aikštelei dekoruoti, o didžiausias luitas svėrė per 4 kg. Gintaras buvo viena iš svarbiausių baltų genčių eksportuojamų prekių. Už gintarą gaudavo įvairius Romos imperijoje gaminamus dirbinius, kaip antai: stiklinius karoliukus, sagučius, tarp jų emaliuotus, kitus papuošalus ir drabužių dalis, monetas (daugiausia bronzines), rečiau ginklus, stiklinius indus. Šiurpilio gynybinės gyvenvietės šlaite buvo rasta unikali Romos imperijos moneta Sesterec Maximusa, kalta 235–236 m. e. metais (k 6,7p).

Kaip buvo gaivinama atmintis apie jotvingius

Jotvingių atminimą XIX a. antrojoje pusėje pradėjo gaivinti lenkų ir vokiečių istorikai, taip pat archeologai mėgėjai. Labai dažnai jų darbuose mitai, fantazijos ir legendos persipina su istoriniais faktais ir sąžiningais archeologiniais stebėjimais. Profesionalūs jotvingių kultūros paveldo tyrinėjimai, dalyvaujant įvairių mokslo sričių specialistams, pradėti tik XX a. viduryje. Paskutiniais dešimtmečiais taikomi modernūs laiko nustatymo metodai leidžia geriau nušviesti turtingą materialinę ir dvasinę jotvingių kultūrą, taip pat priešistorės ir naujųjų amžių regiono kultūrą (k 28p). Jotvingiai nepažinojo rašto ir todėl nepaliko jokių rašytinių šaltinių. Daugiausia apie juos sužinome iš archeologų tyrinėjimų.

Jotvos tyrinėjimo pradininkai

Vieni iš pirmųjų jotvingių kraštą pradėjo tyrinėti Aleksanderis Polujanskis (Aleksander Połujański), Aleksanderis Osipovičius (Aleksander Osipowicz) ir Alfonsas Budzinski (Alfons Budziński). Jie XIX a. viduryje rinko žinias apie piliakalnius (gynybines tvirtoves) ir kapavietes Suvalkijos krašte. Išliko jų įdomūs aprašymai ir piešiniai.

Svarbiausias prūsų piliakalnių tyrinėtojas tarpukariu buvo vokietis Carl Engel. Be archeologinių kasinėjimų, jis detaliai stebėjo teritoriją, registravo gynybinius objektus, fotografavo, atliko piešinius ir aprašinėjo.

Vieni pirmųjų jotvingių kultūrinio paveldo tyrinėtojai po Antrojo pasaulinio karo buvo Ježis Okulič-Kozaryn (Jerzy Okulicz-Kozaryn) ir Marianas Kačynskis (Marian Kaczyński). Tirti šiuolaikiškais metodais, dalyvaujant įvairių sričių specialistams, jotvingių kraštą skatino žymus Švedijos lingvistas Knutas Olofas-Falkas (Knut Olof-Falk) ir archeologas Ježis Antonevičius (Jerzy Antoniewicz).

Bus daugiau