Birželio 21 d., penktadienį, 19 val. jau dvidešimtą vidurvasarį, kai gamta ir žolynai kupėja, javai rasoja, Lietuvių etninės kultūros draugija kviečia švęsti pačią švenčiausią lietuvių kalendorinę šventę, trumpiausios nakties, Saulės grąžos šventę.
Birželio 21-oji astronominė vasaros pradžia, saulė įrieda į Vėžio žvaigždyną, tai ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties metas. Prof. L. Klimka rašo, kad „ Vasaros saulėgrįža tradiciniame kalendoriuje vienas svarbiausių laiko atskaitos taškų, vadintas Rasos, Kupolių, Joninių švente. Iškilesnė už kitas, linksma, net siautulinga. Ir saulė tekėdama šoka“. Iš tiesų saulė tarsi trumpam stabteli aukščiausiame dangaus horizonte ir leidžia pasidžiaugti vasaros gražumu. Po Petrinių diena pradeda pastebimai trumpėti, nustoja kukavusi raiboji gegutė, žydėjimą pakeičia augimas, nokimas.
Rasos, Kupolinės turi gilias tradicijas. Manoma, kad šventė atsirado kartu su žemdirbyste, t.y. prieš IV-III tūkst.m. pr.Kr. Pirmieji rašytiniai šaltiniai yra išlikę iš XIV a., XVI a. aprašė M. Strijkovskis, vėliau M. Pretorijus, M. Valančiaus raštuose, L.A. Jucevičiaus, S. Daukanto, A. Kirkoro aprašymuose ir vėlesnių kraštotyrininkų darbuose. Rasos šventė minima Kiburgo kelionės aprašyme, kur pasakyta, kad Vilniuje ji buvo švenčiama Rasų kalneliuose.
Tarybiniais laikais pirmoji Rasos šventė buvo atgaivinta Vilniaus universiteto ramuviečių, žygeivių, kraštotyrininkų, 1967 metais Kernavėje. Kad šį šventė įvyktų daug prisidėjo Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Vacys Bagdonavičius ir daugelis kitų senųjų tradicijų puoselėtojų. Apie tai jau ne kartą rašėme, kalbėjome Rasos šventės 50-mečio konferencijoje.
Prieš 20 metų pastebėjau, kad vilniečiai neturi tradicinės vasaros saulėgrįžos šventės, mieste vyko alaus ir šašlykų Joninės, į kurias folkloro ansambliai stengdavosi įpinti nors keletą šventės elementų. Taip gimė mintis, kad Verkiai yra tinkama vieta šiai kalendorinei šventei: aukštas kalnas, Lizdeikos aukuro legenda, Neries ir Verkės upių santaka, liepomis pasipuošęs senasis Verkių rūmų parkas. Kasmet teko tobulinti šventės scenarijų, kviesti vis daugiau Rasos šventės repertuarą žinančių ansamblių, tradicinių muzikantų, ieškoti vaistažolių specialistų, būrėjų iš žolynų. Šventė sutraukdavo vis daugiau vilniečių, ji sulaukė gero etninės kultūros specialistų įvertinimo, tūkstančiai gražių kultūringų vilniečių ir užsieniečių daugelį metų aktyviai dalyvauja visuose šventės etapuose.
Keletą pastarųjų metų mūsų švente susidomėjo Japonijos ambasados darbuotojai, šiais metais taip pat apsilankys Japonijos ambasadorius su žmona. Reikėjo atlaikyti spaudimą dėl įvairios prekybos. Nesinorėjo dvasingos šventės paversti alaus gėrimu, šašlykų valgymu. Šventės dalyviai suprato, kad reikia ateiti su žolynų vainikais, su lauknešėliais ir po liepomis susėdus su draugais pabendrauti ar isijungti į kupolinių ratelį ar šokio sūkurį prie šventinio laužo.
Šventėje yra saugu, nėra girtų, todėl Rasos šventę Verkiuose pamėgo jaunos šeimos su mažais vaikais, prie šventinio laužo šoka ir mažas ir jaunas ir pagyvenęs. Šis bendrumo jausmas tiesiog užburia, o dainos, sutartinės, kupolinių rateliai nepalieka abejingų.
Noriu padėkoti folkloro kolektyvams, kurie daug metų atlieka meninę apeiginę šventės dalį. Tai puikūs ansambliai, dauguma „Aukso paukštės“ laureatai: „Jorė“ – vadovė Rūta Aleksiūnienė, „Laukis“ – vadovė Lijana Šarkaitė Viluma, „Nalšia“, „Poringės“, „Radasta“ – vadovė Audronė Vakarinienė, apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“ – vadovė Inija Trinkūnienė, „Varangė“ – vadovė Varsa Liutkutė Zakarienė, liaudies dainų klubas „Raskila“ – vadovas Rimantas Matulis, tradicinio muzikavimo grupė „Griežikai“ – vadovė Gaila Kirdienė. Iki saulės patekėjimo gros Valdas Striužas, Valdas Bieliauskas, Daumantas Čepulis ir kt. Botanikos instituto vaistažolių specialistės su Birute Karpavičiene visada sulaukia daug klausimų ir dėmesio. Senąsias būrimo iš žolynų tradicijas, naudingąsias augalų savybes puikiai išmano būrėjos Rita Balsevičiūtė ir Rita Balkutė, prie kurių sustoja eilė laukiančių su savo suskintomis kupolėmis rankose. Visus vaišiname didžiuliame katile verdančia kvapnia arbata.
Šventėje didelis dėmesys bus skiriamas žolynams, saulei, ugniai ir vandeniui. Šiuo metu žolynai ir visa augalija turi daugiausia gyvybinių galių, o vaistažolės – gydomųjų savybių. Kasmet vis sugrįžtame prie seniausių ištakų, siekdami suvokti šventės prigimtį, vis labiau priartėti prie jos sakralumo paslapties. Šventės ryšį su augalija patvirtina ir kitas jos pavadinimas – Kupolės arba Kupolinės rašytiniuose šaltiniuose minimos jau 14 a. Tuo metu augalai kupėja – gerai auga, veši, virsta iš dirvos. Laukų lankymas, apėjimas, apeiginiai šokiai, sutartinių giedojimas, aukojimai atsispindi mūsų dainose, tautosakoje,
Merginos eidavo kupoliauti, pinti vainikų. Vainikai turėjo gilią prasmę, su jais spėdavo ateitį: puošdavo galvas, namus, mesdavo į šakotą kartį ar obelį, plukdydavo vandeniu, nakčiai dėdavo po pagalve. Merginos prisirinkdavo devyneriopų žolynų (kupolių), nieko nekalbėdamos nupindavo vainikus ir mesdavo per galvą į beržą, gluosnį ar obelį. Iš kelinto metimo vainikas įkrisdavo į medį, po tiek metų tikėdavosi ištekėti. Švenčionių rajone užrašytoje kupoliavimo dainoje Kupolė apdainuojama kaip stebuklingas žolynas su trimis šakomis, kurių viena žydinti kaip Saulė teka, kita – kaip Mėnulis rieda, trečia – kaip žvaigždelė žiba.
Prie apeiginio laužo šokdavo, šokinėdavo per ugnį, linksmindavosi iki saulės patekėjimo. Pasak M. Valančiaus, Kartenos apylinkėse ir kitose Žemaitijos vietose dar apie 1815 metus, rinkdavosi jaunimas prie degančių laužų su kanklėmis, smuikais. Vieni grieždavo, kiti šokdavo aplink ugnį plodami rankomis ir dainuodami iki gaidžiams pragystant. Jaunimas šokdamas dainuodavo apeigines dainas, kuriomis garbindavo Saulę, Mėnulį, augalus, javų laukus. Visuose tuose papročiuose, kurių dauguma išliko iki mūsų dienų, atsispinti senovės lietuvių, aisčių genčių filosofija, artimas ryšys su gamta.
Kiekvienais metais vis kitokie ir panašūs pasirengimo rūpesčiai: vartai, kryžiokai, laužas, kupolė, stebulė, ansamblių, pagalbininkų paieška… Pats mieliausias pasirengimo šventei metas – tai kupoliavimas, braidymas po žydinčias pievas, kurios svaigina žiedais, bičių dūzgesiu ir raudonų žemuogių vilionėmis. Nuo studentiškų dienų Rasos šventėje Kernavėje, jau 50 metų kasmet vis ieškau paparčio žiedo paslapties, tos glūdinčios šventybės, kurią kiekvienas pajaučiame savaip.
Buvo tikrai graži šventė. labai gražiai dainavo, šoko ir grojo folkloro ansambliai, Verkių parkas kvepėjo liepų žiedais, oras buvo šiltas, malonus. Mano šeima taip pat suko ratelius, Nerimi leidome vainikus, klausėmės puikių muzikantų grojimo. Kitais metais vėl ateisime. Ačiū rengėjams.
Toks išsamus ir švarus Nijolės Balčiūnienės Rasų šventės aprašymas. Tad juo labiau pati šventė, pasirinkta vieta ir nuostabūs Lietuvos žmonės. Ačiū! Vieną kartą ir mes prisijungsime.