Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: UAB „ALIO“. 2019, p. 568
Kaip iš tikrųjų turėtume vadinti XIII–XIV amžių Lietuvos valdovus? Nuo mokyklos suolo manėme, kad juos labai išaukštiname, vadindami didžiaisiais kunigaikščiais. Tačiau abejonių kirminas vis tiek graužė, nes kunigaikščiai yra vasalai, tad kokiems karaliams buvo pavaldūs Vytenis, Gediminas, Algirdas? Ir kodėl amžininkai – popiežiai, vokiečių pirkliai, net aršiausi priešai kryžiuočiai – vadindavo juos karaliais (rex, kionig ir pan.)? Istorikams, atidžiau susipažinusiems su tų laikų dokumentais, atrodo, irgi kildavo daug abejonių, tačiau, nedrįsdami prieštarauti įsigalėjusiai „tradicijai“, sugalvojo tik prisidengti figos lapeliu – santrumpa LDK, kad neerzintų nuolat kartojamas žodis „kunigaikštystė“ .
Abejonių kildavo nuolatos. Argi Lietuva turėjo tik vieną karalių Mindaugą? Nejau norint tapti karaliumi būtina krikštytis kataliku? Kur Europoje įsikūrusi firma, gaminanti ir dalijanti karūnas? Ar teisingi tokie „vadovėliniai“ teiginiai: Mindaugas įkūrė valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK); XIII a. pab. LDK pradėjo valdyti Gediminaičių dinastija; 1345 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas.
Tokias ir panašias „neginčytinas tiesas“ galima tiesiog rieškučiomis graibyti iš istorijos knygų ir enciklopedijų. Jos mirgėte mirga kiekviename vadovėlyje, interneto portaluose, šmėkšo net sostinės širdyje. Antai Katedros aikštėje ant granitinio pjedestalo aiškiai išrėžta, kad asmuo, nulipęs nuo žirgo ir pasirengęs plėtoti karališką (!!!) Vilniaus miestą, yra ne kas kitas, o Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.
Kas Lietuvoje gali „pražudyti ir išgelbėti“?
Užsieniečiai trauko pečiais: keistuoliai tie lietuviai – pasak jų, valstybę, kuri du šimtmečius sėkmingai priešinosi ne tik kryžiuočiams, plūstantiems iš Vakarų, bet ir mongolų ordoms iš Azijos, valdė kažkoks hercogas ar princas. Jeigu jis tik hercogas, kunigaikštis, kniazius, tai kokiam karaliui prisiekdavo paklusnumą? Mes išdidžiai atsakome – jokiam! Juk Gediminas – nepriklausomas valdovas, suverenas, kuriam kunigaikščiai paklūsta kaip vasalai, o ne atvirkščiai. Todėl laiškuose, 1323 m. rašytuose Europos žmonėms, jis prisistatė taip: Gediminas, Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karalius. Šiek tiek kuklindamasis skelbė: „… nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti“ (1323). Tarp kitko, tai suverenaus valdovo prisistatymas su šypsniu pro ūsą – juk lygiai taip ir popiežiai skelbdavosi galį „pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti“. Gediminas tarsi sako, kad jo galios nėra mažesnės negu daugelio „pripažintų“ to meto Europos karalių.
Taigi daugelis straipsnio pradžioje išvardytų teiginių apie kunigaikščius, švelniai tariant, tiesiog neatitinka tiesos. Ir tokia suklastota istorija diegiama mažiausiai penkis šimtmečius. O juk seniai nustatyta, kad naujas mįslingas valstybinis darinys, lotyniškai įvardytas Magnus Ducatus Lithuaniae, pirmąkart atsirado tik 1413 m. Horodlės dokumentuose. Vėliau apsireiškė ir jo klonai – Velikoje kniažestvo litovskoje ir pan. Bet prieš tai bent porą šimtmečių amžininkams nekildavo abejonių dėl karalystės rango, tą liudija ne vėlyvos istorikų interpretacijos, o gausūs to meto įvairių šalių šaltiniai.
Tad koks iš tikrųjų buvo Lietuvos ir jos valdovų statusas per ankstesnius du šimtmečius? Dr. Algimantas Bučys veikale „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ detaliai ir visapusiškai bando rasti aiškesnius atsakymus į šiuos ir į daugelį kitų Lietuvos istorijos klausimų. Knygą galima pavadinti ir savotiška chrestomatija, mat joje yra ypač daug citatų (už jas ačiū viską aprėpiančiam internetui), o ne tik nuorodų į senovės raštus įvairiomis kalbomis, kaip mėgsta elgtis istorikai. Tad oponentams teks ginčytis ne su knygos autoriumi, bet su metraščių, oficialių sutarčių, laiškų tekstais. Kita vertus, Bučiui ne pirmam užkliuvo mūsų valdovus žeminantys titulai, vadinamąją Lietuvos karalių bylą nagrinėjo ne vienas istorikas, nuo sovietų okupacijos keliamų grėsmių pasitraukęs į Vakarus. Jų įžvalgos, kitų tautų mokslininkų nuomonės pateikiamos interpretacijoms skirtame šios knygos skirsnyje. Taigi kaip ir kodėl karalystė virto kunigaikštyste?
„Istorinių miražų gimdytoja – Šventoji Tradicija“
Knygą atveria ir daug ką paaiškina autoriaus parinktas epigrafas – žymaus istoriko Zenono Ivinskio kartėlio kupini žodžiai, kad „statant Lietuvos istorijos „rūmą“, reikėjo uoliai naudotis kitų jau pagamintomis „plytomis“. Kitaip sakant, teko remtis svetimais, daugiausia kaimyninių šalių metraščiais, kuriuose faktai nušviečiami, vadovaujantis savo tautos interesais, tad lietuviams, prie istorijos dėlionių stalo atėjusiems vėliausiai, reikėjo tas „plytas“ ne tik iš naujo atrinkinėti, bet ir nustatyti tikrąją jų vietą Lietuvos istorijos „rūme“, kad šis nestūksotų toks šleivas ir netvirtas.
Atrodytų, autorius, būdamas kvalifikuotas filologas, atlieka tik literatūrologinę istorinių šaltinių bei istoriografijos analizę, tiesiog aiškinasi, apie ką iš tikrųjų rašoma tekstuose, atmesdamas vėlesnes jų interpretacijas ar įtartinus vertimus. Viešą paslaptį, kad Lietuvos viduramžių istorija, ypač „karališkoji“ jos dalis, per šimtmečius buvo sąmoningai ar nesąmoningai klastojama ir menkinama, Bučys paaiškina paprastai: „Kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema“ (p. 18).
Dabar esame nepriklausomi, tačiau vis dar „išpažįstame“ tą pačią, įvairių okupantų primestą „tradiciją“. Pasak Dainiaus Razausko, „palūždami po šimtmečius trunkančio informacinio karo vėzdu – prisiimdami svetimšalių primestą senųjų savo karalių nepripažinimo „tradiciją“ – mes patys savo rankomis juos nuvainikuojame, o kartu su jais – ir savo protėvių valstybę, ir savo istoriją, ir savo tėvynę apskritai, patys pavertę ją apgailėtina mažybine Lietuvėle“ (p. 34).
Tad ar neatėjo metas pagaliau ir mūsų istorikams, ir mums visiems atmesti „politkorektiško“ baudžiauninko sindromą? Tokį troškimą glaustai išreiškė ir knygoje (p. 213) pacituota kultūros istorikė dr. Rasa Gečaitė: „Lietuva turbūt vienintelė Europoje ar net pasaulyje šalis, kurią nūdienos istorikai, nepaisydami istorinės tiesos ir jau paskelbtų autentiškų XIII ir XIV a. šaltinių, vadina ne karalyste, nors po karaliaus Mindaugo mirties ji vis didėjo, bet didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius – didžiaisiais kunigaikščiais.“
Kaip atsirado ir kodėl išplito šis įvardijimas, žeminantis Lietuvos valstybę ir jos valdovus? Kas buvo suinteresuotas bene šešis šimtmečius jį kartoti, į sąmonę ir pasąmonę diegiant taip atkakliai, kad net dabar, kai esame nepriklausomi, neįstengiame atsikratyti šios „istorinių miražų gimdytojos – Šventosios Tradicijos“ (p. 113). Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas dėl tų pačių „plytų“, išdegtų svetimomis rankomis, ir plytgalių, primėtytų istoriniame lietuvių tautos kelyje.
Anachronistinio mito nelaisvėje
Atrodytų, užtenka pažvelgti, kaip Lietuvos valdovus vadino jų amžininkai. Be abejo, karaliais, lotyniškuose to meto dokumentuose – rex, vokiškuose – kionig. Ir tai ne mandagumo ar pataikavimo žodžiai. Mat ir popiežiai, ir net aršiausi priešai kryžiuočiai pripažino realybę – Lietuva yra galinga savarankiška karalystė, nors ir ne krikščioniška, beje, daugelis šiaurės (Britanijos, Skandinavijos) ar pietryčių Europos suverenių valstybių nebuvo krikščioniškos. Lietuvoje užsieniečiai kai kada aptikdavę net du karalius. Antai Vokiečių ordinas 1367 m. sudarė sutartį „su Algirdu bei Kęstučiu, broliais Lietuvos karaliais (et Olgherdem, Keystutten, fratres reges Lethovie)“ (p. 65). Antroji knygos dalis skirta išsiaiškinti, kaip mūsų valdovus tituluoja lotyniški ir vokiški to meto šaltiniai. „Karališki“ vardai čia mirgėte mirga, kalbant ne tik apie Mindaugą, bet ir apie Vaišvilką, Vytenį, Gediminą, o Konstantinopolis kartais Algirdą pavadina net imperatoriumi (gr. Basileus).
Iš Gedimino titulų matyti, kad Lietuvoje buvo žinomi ir žemesnio rango vardai, kuriuos dabar verčiame žodžiu „kunigaikštis“, atsiradusiu tik XVI a., – princeps et dux Semigallie (Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis). Rusėnų ir rusų metraščiuose Lietuvos valdovai kartais pavadinami ir kniaziais, tačiau dažniausiai prie jų vardų išvis nepridedami jokie titulai. Nagrinėjamos knygos III dalyje paaiškinama, kodėl: „Po mongolų įsigalėjimo titulas „velikij kniazj“ buvo teikiamas rusų kniaziams tiktai su mongolų chano teikiamu jarlyku (privilegija) po vasališkos priesaikos chanui mongolų Aukso ordos sostinėje. Akivaizdu, kad joks Lietuvos valdovas negalėjo XIII a. antroje pusėje gauti titulo „velikij kniazj“ dėl tos paprastos priežasties, kad mongolai XIII a. Lietuvos neužkariavo ir negalėjo šio titulo teikti lietuvių valdovams, kurie buvo ir liko nepriklausomi tiek nuo mongolų, tiek nuo rusų“ (p. 130).
Nors visa tai akivaizdu, tačiau istorikai „nepasiskelbusią imperiją“ (Zenonas Norkus) iki šiol atkakliai vadina kunigaikštyste, tikriausiai vadovaudamiesi nusenusiu mitu, kad visateisiu karaliumi galėjęs tapti tiktai katalikas. Atkakliausiai šio anachronistinio mito laikosi lenkai, kuriems teko patirti siaubingas kančias dėl to, kad savo valdovams katalikams siekė karaliaus titulo.
Didžioji lenkų tautos trauma
Knygos IV dalis skirta Vakarų slavų šaltiniams, be kita ko, atskleidžiantiems didžiąją istorinę lenkų tautos traumą, kurios padariniai jaučiami iki šiol. Lenkų istorikams teko nelengva užduotis išsiaiškinti, kodėl viduramžiais Lenkijai taip nesisekė. Piastų dinastijos pradininkas Mieškas I, priėmęs krikštą 966 m., kai vedė čekų kunigaikštytę Dobravą, pasirodo, krikštijosi „neteisingai“ – pagal slaviškas Rytų ortodoksų apeigas. Į katalikiškus Vakarus Lenkija atsigręžė tik vėliau, kai kunigaikščio (duxo) Mieško sūnus Boleslovas Narsusis (965–1025) iš vokiečių Romos imperatoriaus Otono malonės buvo pagaliau pripažintas karaliumi. Janas Dlugošas rašo: „Imperatorius Otonas, atlikęs Boleslovo I, Lenkijos karaliaus karūnavimą, apsikrovęs auksu, sidabru ir visokiausiomis dovanomis, išvyko iš Gniezno…“ (p. 156). Beje, už didžiausias aukas imperatoriui ir jo palydai Boleslovas gavo tik… diademą, o ne karūną, kurios laukti teko iki 1076 m., kai Gniezno katedroje su Romos popiežiaus sutikimu ir patepimu pagal visas taisykles buvo karūnuotas Boleslovas II Dosnusis. Lenkija pagaliau tapo pripažinta karalyste. Deja, po trejų metų prarado šį titulą, mat įtūžęs karalius Boleslovas 1079 m. nužudė Gniezno vyskupą Stanislovą. Vincentas Kadlubekas kronikoje aprašė, kad peršėlęs karalius „įsakė čiupti vyskupą prie altoriaus su apeiginiais drabužiais, be jokios pagarbos titului, vietai nei apeigoms. Tačiau kiek bemėgina žiaurūs pakalikai riteriai pulti vyskupą, tiek kartų palūžta, tiek kartų pargriauti ant žemės aprimsta. Betgi tironas, keikdamas juos su didžiausiu įniršiu pats pakelia šventvagišką ranką, pats atplėšia numylėtinį nuo Numylėtinės altoriaus, aviganį nuo avidės […] Kapoja [kardu] Šventąjį bedievis, mielaširdingąjį – žmogžudys, nekaltą vyskupą žiauriausias šventvagis drasko, atskiras kūno dalis kapoja į smulkiausius gabaliukus…“
Ar tikrai nekaltą? Už ką taip žiauriai baudžiamas vyskupas? Už išdavystę. Kitas metraštininkas Galas Anonimas kronikoje Stanislovą taip ir vadina – traditor episkopus (išdavikas vyskupas). Karaliaus rūstybė suprantama – kol jis kovojo, plėsdamas valstybės ribas šalies rytuose, Gniezno vyskupas Stanislovas kurstė smulkesnius bajorus surengti prieš jį sąmokslą. Atrodytų, karaliaus pyktis teisėtas. Bet religinė logika kitokia. Šalyje diegiamai naujai religijai reikėjo kankinių, tad pasinaudota net ir tokia proga. Nesvarbu, kad valstybė bus nublokšta į chaosą, truksiantį du šimtmečius. Toliau Kadlubekas pasakoja apie stebuklą, įvykusį kaip ir dera tokiomis progomis: „…iš keturių pasaulio pusių atskrido keturi ereliai, kurie suko ratais iš tolo virš kankinystės vietos ir vijo tolyn grifus bei kitus kraugeriškus paukščius, idant nepaliestų kankinio […] Juk čia tiek sušvito nuostabaus ryškumo dieviškų šviesų įvairiose vietose, kiek buvo išmėtyta šventojo kūno gabalėlių […] Kai kurie dvasiškiai, atgavę jėgas iš džiaugsmo dėl tokio stebuklo ir apimti karšto dievobaimingumo, trokšta surankioti išmėtytas kūno daleles. Artėja žingsnis po žingsnio ir… atranda kūną nesužalotą, netgi be randų žymės, pakelia jį, pasiima ir brangiais tepalais pateptą palaidoja mažesniojoje Šv. Mikalojaus bazilikoje“ (p. 162).
Taip lenkai gavo itin kontroversiškai, kaip dabar sakytume, vertintiną šventąjį ir porai šimtmečių prarado karalystę, kurią valdydavo geriausiu atveju „karaliai be karūnų“. O mums belieka spėlioti, kokią užuominą Lietuvai siuntė draugiškieji kaimynai, atkakliai piršdami ir lietuviams būtent šv. Stanislovo kultą. Virš Arkikatedros frontono greta mūsiškio šv. Kazimiero stovi „nesužalotas, netgi be randų žymės“ šv. Stanislovas, o tarp jų, apsikabinusi aukso kryžių, rymo Rusijos globėja šv. Elena… Beje, skulptūros ten atsirado, einant penktiesiems carinės Rusijos okupacijos metams, kai trys imperijos paskutinį kartą pasidalijo „Dievo žaislą“…
Lenkijoje tas 1079 m. įvykis lėmė ištisą katastrofų virtinę. Karalystė virto peštynių tarp Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, Silezijos, Mazovijos, Kujavų ir kitų Piastų giminės kunigaikštysčių vieta. Tik 1320-aisiais, popiežiui pritarus, arkivyskupas Janislavas Krokuvoje, Vavelio pilyje, galų gale karūnavo Vladislovą Lokietką. Beje, jo sūnus Kazimieras vedė kito karaliaus – Gedimino – dukterį Aldoną / Oną. Ši karalienė 1339 m. palaidota Vavelyje. Tai pirmoji moteris, kurios palaikai ilsisi šiame panteone.
Po tėvo mirties pagaliau suvienytą Lenkiją iki 1370 m. valdė Kazimieras III Didysis. Deja, jis buvo paskutinis Piastų dinastijos atstovas, nes mirė bevaikis. Karalystei vėl iškilo pavojus. Tačiau Kazimieras paliko testamentą, kuriuo sostą perdavė Anžu dinastijos atstovui Liudvikui I Didžiajam (lenk. Ludvik Węgierski). Tačiau ir šis nesusilaukė sūnaus, tad Lenkijos karūna atiteko jo dukrai, dešimties ar vienuolikos metų mergaitei Jadvygai Anžujietei (1384–1386). Po to ir prasidėjo bendra mūsų dviejų tautų istorija… Gediminaičių dinastija valdė Lenkiją 186 metus ir tai buvo „auksinis viduramžių ruduo“ (zlota jesen sredniowiecza).
O Lietuva XIII–XIV a. klestėjo ir bene du šimtmečius visuotinai buvo laikoma karalyste, valdoma nepriklausomų, niekam nepavaldžių valdovų, kuriuos ir popiežiai, ir kryžiuočiai, net Rygos pirkliai vadina karaliais. „Rimuotoji Livonijos kronika“ galingu karalium vadino jau Mindaugo tėvą: „Jo laikais nebuvo galima / Jam lygaus surasti“ (p. 491).
Po Mindaugo žūties karaliumi „pakeliamas“ vyriausiasis jo sūnus Vaišvilkas (1264–1267), po to Švarnas, Traidenis (apie 1270–1282), Vytenis (1282–1316), Gediminas (1316–1341), Algirdas (1345–1377)… Tų amžių Lietuvą vadinti karalyste sutiko net Alfredas Bumblauskas, tiesa, su išlyga, kad ji „nesisteminė“. Patikslintume, kad labiau derėtų vadinti ją „nekatalikiškos sistemos karalyste“. Tokių karalysčių, savarankiškai gyvuojančių už popiežiaus poveikio erdvės, tuo metu būta daug.
Po didžiojo karaliaus Algirdo mirties (1377) Lietuvoje ilgai truko interregnum – laikas be karaliaus, nes Jogailai nepavyko įsigalėti kaip Algirdo titulo paveldėtojui ir tapti didžiuoju karaliumi, visuotinai pripažįstamu savo brolių ir pusbrolių. Tokia neaiški ir kebli padėtis užtruko iki 1385 m., kai pagal Krėvos sutartį Algirdaičiai ir Kęstutaitis Vytautas pritarė sprendimui, kad Jogaila taptų Lenkijos karaliumi. Beje, ši sutartis irgi pripažįsta Lietuvą karalyste, tai liudija žodžiai: „Jogaila žada atverti ir paskirti visus savo turtus, kad padengtų abiejų karalysčių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – nuostolius.“ Kadangi ši dokumento vieta verčiant dažniausiai iškraipoma, vengiant gretinti dvi karalystes, pateiksime lotynišką originalą: „regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae“ (p. 327–329).
Taip prasidėjo dviejų kaimyninių valstybių suartėjimas, atrodė, kad tai bus abiem naudinga. Savų tikslų siekė ir Jogaila su Vytautu. Slaptus jų planus Bučys vadina „pusbrolių projektu“ (p. 337–342). Galima numanyti, kad jiedu siekė įkurti dvi draugiškas – Lietuvos ir Lenkijos – karalystes. Projekto esmę dar tarpukariu nusakė lietuvių istorikas Paulius Šležas: „Karališka Algirdo šaka pasiliktų Lenkijoj, o Kęstučio – Lietuvoj“ (p. 522).
Taigi po dviejų šimtmečių lenkai sulaukė daugmaž stabilesnio karališkos valstybės statuso, tad neatsitiktinai pradėjo ją vadinti tiesiog Karūna (Korona), šiuo magišku užkeikimu visiems kaimynams, o pirmiausia sau patiems pabrėždami ypatingą Lenkijos rangą, kurio pagaliau sulaukta pagal visas katalikiškos Europos taisykles.
Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir aukščiausiu Lietuvos kunigaikščiu (tarsi pats sau vasalas), o Vytautas buvo tiesiog didysis kunigaikštis, nes jo valdomą valstybę pagal Horodlės aktus nuo 1413 m. pradėta vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tačiau tokia padėtis pagal „pusbrolių projektą“ veikiausiai turėjo būti laikina, nes Lietuvos valstybė, bene šešis kartus didesnė ir daugeliu atžvilgių galingesnė už Lenkiją, vylėsi, kad anksčiau ar vėliau susigrąžins karalystės titulą, pripažintą dar XIV a. Lietuvių bajorai ir Vytautą ne kartą „pakeldavę“ į savo karalius. Žinoma, lenkų didikai ištisą šimtmetį baiminosi, kad Lietuva atsiskirs, ypač po to, kai ne tik Šventosios Romos imperatorius pripažino Vytautą didžiai nusipelniusiu krikščionybei, bet ir popiežiaus aplinka pradėjo pratintis prie minties, kad Vytautas tikrai vertas karališkos karūnos, o jo valdoma valstybė turėtų tapti krikščioniška karalyste.
Kas patyrė „didžiulę skriaudą“?
Nesunku atspėti, kam tokia įvykių raida buvo neparanki. Tai tapo ypač akivaizdu Lucko suvažiavime 1429-aisiais, kai Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis (1368–1437) gausių svečių iš Rytų ir Vakarų akivaizdoje viešai pasiūlė paskelbti Vytautą Lietuvos karaliumi. Kaip lenkų delegacija reagavo į tokį, atrodytų, visiškai logišką pasiūlymą? Nevyniodamas į vatą, tai išreiškė gausios lenkų delegacijos vadovas, Krokuvos kardinolas Zbignevas Olesnickis, kurio žodžius jo sekretorius Janas Dlugošas užrašė „iš pirmų lūpų“. Išgirdęs pasiūlymą karūnuoti Vytautą, kardinolas rėžė karaliui Vladislovui Jogailai: „Tai šitoks turi būti vaisius suvažiavimo, į kurį mus pakvietei, – kad šitokios didžiulės paveldo žemės būtų atplėštos nuo tavo karalystės? Kas gi išdrįso, Maloningasai karaliau, tave įkalbinėti, dargi palenkti, kad sutiktum su tokia didžiule skriauda? Padėjai savo galvą po kūju, nuo kurio smūgių pražūsi… Apleisk ir tu kartu su mumis, meldžiam tave, kuo greičiau šią vietą, iš kurios mes nedelsdami bėgam. Mes negalim pakęsti nei savo buvimu pateisinti taip gudriai surengto pasikėsinimo prapuldyti tave ir tavo palikuonis, kuriems lemta po tavęs įpėdiniais tapti“ (p. 523).
Istorijos analuose išties būtų sunku rasti aiškiau ir atviriau išsakytus grobuoniškus vienos valstybės kėslus kitos atžvilgiu. Atrodo, šie prieš 590 metų pasakyti žodžiai virto kaimyninės tautos pasąmonėje slypinčia programa, kurią Karūna siekė žūtbūt įgyvendinti iki pat XX a., kai, sulaužiusi Suvalkų sutartį, okupavo Vilnių. Toks elgesys kaimyninių tautų atžvilgiu pasireiškia netikėčiausiomis progomis. „Sto liat žyje, kto litwinow bije!“ – 1938 m. Vilniuje šūkavo šovinistai, rengdamiesi žygiui na Kovno. Beje, Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus krašte tarp Armijos Krajovos kovotojų atsirado nemažai tokių, kurie pažodžiui vykdė šią programą, nes Vilniaus krašte žudė kiekvieną, įtartą esant lietuviu.
Tad kokia „didžiulė skriauda“ ištiksianti Karūną? Ji praras „šitokias didžiules paveldo žemes“, t. y. kaimyninę Lietuvos valstybę, ir puikią galimybę jas užvaldyti per unijinius ryšius ir polonizaciją. Olesnickis sako Jogailai: „Matai perkūnų pribrinkusį debesį, kuris viską užlies kruvinu potvyniu, jeigu iki jo protrūkio nebus apmąstyti su Dievo pagalba skubūs ir sėkmingi veiksmai.“
Tuos veiksmus lengva numanyti: žūtbūt neleisti, kad Vytautas būtų karūnuotas, tada Lietuva vadinsis kunigaikštyste, kuri kaip vasalė turės paklusti Karūnai. Tad po Vytauto mirties, kai Lietuvos vairą perėmė jo brolis Žygimantas, reikalauta prisiekti, kad nesieks karaliaus karūnos. Liublino unijos sutartis įtvirtino lietuvius žeminančią nuostatą, kad lenkų ir lietuvių bajorai rinks karalių tik Lenkijos teritorijoje, o Seime „litvinai“ turės tik trečdalį vietų ir t. t. Ketverių metų Seimas 1791 m. priėmė Gegužės 3-iosios konstituciją, kurioje ištrintas net Lietuvos vardas, visa teritorija virto Lenkijos karalyste.
Kaip atsikratyti kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius
Galėtų kilti klausimas, ar verta kapstytis po senųjų amžių istoriją, aiškintis, ar mūsų valdovai viduramžiais buvo vadinami karaliais, ar kunigaikščiais. Girdi, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tačiau menkinantys pavadinimai, įvarę nevisavertiškumo kompleksą, vis dėlto „pagadino“ Lietuvos likimą. Kentėjo ir lenkų tauta, nepakeliamą pasaulio gelbėtojos misiją prisiėmusi tikriausiai tam, kad kompensuotų XI–XIII amžiais patirtą nevisavertiškos valstybės traumą. Todėl būtina žinoti savo tikrąją istoriją, nes tik tada, kai išsiaiškins dvasinių kančių bei traumų priežastis, abi tautos atsikratys pasąmoninių kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius.
Bučys, gausiai cituodamas šaltinius, atskleidžia, kodėl susiklostė tokie painūs ir sudėtingi Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Autentiški dokumentai liudija, kad įvairiausiomis interpretacijomis, o juo labiau XIX ir XX a. koncepcijomis istorikai vis dar bando įpiršti „tiesas“, naudingas vienoms ar kitoms tautoms bei valstybėms, saugodami „Šventąją Tradiciją“.
Kviesdamas, kad atidžiau pastudijuotume Lietuvos istoriją, pasitelkdami ir aptariamąją knygą, priminsiu Rasos Gečaitės žodžius: „galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII–XIV a. faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis… Mirusieji žino tiesą, galėtų sužinoti ir gyvieji“ (p. 33).
O ką pasakys mūsų Tomukas, na Baranauskų, turiu omeny. Bumbliausko neklauskime. Jis dar tik krapšto įsmigusia kakton “šlapią višta”.
Dėl Jogailos tai šiek tiek perdėta. Jogailos atėjimui į LDK sostą( kalbant ir apie Lenkijos sostą) priešinosi tik vyresnieji broliai, o visi kiti tam pritarė, juolab kad į sostą Jogaila kaip Algirdaitis turėjo pirmumo teisę.Akivaizdžiausias to įrodymas, kai Kęstutis nuvertė Jogailą, jis net nedrįso jo suimti, ką jau kalbėt apie nužudymą. Tarkim Vytautas vėliau tapęs Lietuvos valdovu, Švitrigailos irgi nedrįso žudyt,nes jis žinojo, kad Švitrigaila turi pirmenybę valdyt Lietuvą, kaip Algirdaitis.
Istorinė Liepos 6-oji diena su vainikuoto karaliaus Mindaugo karūna pajaučiame ypatingą ryšį su savo Tėvyne, su ja žvelgiame į save istorijos tėkmėje, jaučiame laisvės kryptį būti vienybėje su Vakarų Europa. Skirti Lietuvos karaliaus titulą nuo didžiųjų kunigaikščių, kurie, nors ir siekė karūnos, bet neįgijo, tai reiškia – nėra istoriškai motyvuoti. Būtų juokinga XXI amžiuje keisti viduramžių teisę, to gali siekti tik iš šalies skatinami troliai. Algimantas Bučys yra reikšmingas senųjų raštų, karaliaus Mindaugo, Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje istorinės reikšmės tyrėjas, tačiau jo užuominos dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių įvardijimo karaliais yra ne medievisto traktavimas, o literatūrinis.
Na va, jau atsirado “pažangus europietiškas ” požiūris į Lietuvos praeitį . Tokį jau girdėjau “išvystyto socializmo” laikais, kai Lietuvos istorija tilpo į pustorio sąsiuvinio knygiukštę. Labai dėkavojam.
Mano durna galva, kunigaikštis buvo tas, kuris buvo pavaldus suverenui, t.y., karaliui. O kokiems karaliams buvo pavaldūs, pvz., Vytenis, Gediminas ar Kęstutis? Taigi… Jie buvo karaliai!!!
Antanai , Tavo galva tikrai nedurna. Jie buvo karaliai.
Turiu pirmą leidimą. Skaičiau. Įdomu. Iš pristatymo atrodo, jog papildytas knygos leidimas yra dar įdomesnis. Garbė todėl Algimantui Bučiui. Į Rasos Gečaitės užklausimą “kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII – XIV a. faktai…”, galiu atsakyti, kad jie bus pateikti tuomet, kuomet ofsetu bus išleista mokslo semantikos knyga pavadinimu “Istorija, pareinant į Lietuvą” (skaitmeninė versija baigiama), kuri apims seniausių laikų aisčių (baltų) parėjimo iš Afrikos (gyvenome ten metu, kai Europą buvo sukaustęs ledynmetis) dešimčių tūkstančių metų senumo laiko periodą. Profesoriaus Imanuelio Kanto priesaką, kad lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji “apsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų istorijos paslaptis”, ilgalaikėmis užsienio ir aisčių (baltų) žmonių pastangomis išspręsti pavyko, todėl, kartu su “Istorija pareinant į Lietuvą”, pareis ir teisingi mokiniams paskirti istorijos vadovėliai.
Puikus straipsnis. Tik kai kurių kitų kalbų žodžių rašybą reikėtų pataisyti (König, episcopus, sto lat, dar diakritiniai ženklai lenkiškuose žodžiuose), o visa kita tiesiog tobula.
Kaip sakė vienas nekvailas mano pažįstamas, jei „tikras“ karalius yra tik tas, kurį karūnuoja popiežius, tai kas tada yra Anglijos karalienė? Windsoro kunigaikštienė gal? O Japonijos imperatorius? Tokijo markizas?
Gal kiek ir ne į temą, bet kas toks buvo (yra) popiežius? Dievo vietininkas Žemėje? Tipo, jo pavaduotojas? O kas tai nusprendė? Dievas? Kuris dievas? Ir, bendrai, kas yra tas dievas ar dievai? Taigi. Ir Mindaugas, ir Vytenis, ir Gediminas, ir Kęstutis nebuvo jokie vasalai, t.y., nebuvo jokie kunigaikščiai, o buvo valstybės vadovai-monarchai, o paprasčiau tariant – karaliai.
P.S. O kad sovietmečiu mūsų “vyresnieji broliai” norėjo Lietuvos valdovus “pagaidinti” iki kunigaikščių (kniazių) lygio, tai aš tuo visiškai nesistebiu.
V. Mikailionis. Kunigaikščiai ar karaliai? Mirusieji žino tiesą, o kada ją sužinos gyvieji? …. Ačiū V. Mikailioniui, A. Bučiui ir kitiems “tautiniams mokslo šviesuoliams”, kurie ” atkasė istorines tiesas”, kurių negalėjo “atkasti” 500 metų kiti “tautiniai” ir pasaulio istorikai ir mokslininkai. Kodėl taip nutiko priežastis šiandiena yra aiški- nebuvo V.Lansbergio su kompanija, kuris “sugriovė”Tarybų Sąjungą ir visiems “parnešė nepriklausomybę ir laisvę” kas leido Lietuvos žemelėje atsirasti lansberginiam durnių laivui, kuriame šiandieninis”tikras tautinis istorikas”gali prikasti “didelių ir mažesnių tautinių karalių kiek tik nori”. Šiandieniniams durnių laivo “tautiniams istorijos mokslininkams dideles mokslines galimybes” suteikė iš JAV užsivežtas vaikams auklėti komiksinis pasaulio pažinimas. Tokiems “tautinės”istorijos pseudomokslinikams, lengvai kasantiems krūvas tautinių karalių ir šiandieninis pseudovalstybinis lansberginis durnių laivas eurosojūze yra “nepriklausoma,suvereni valstybė” nors neturi nei savo piniginio vieneto, nei savo bankų, nei savo įstatymų viršenybės ir kitų nepriklausomai valstybei būtinų atributų. Dalis suverenitetą ir nepriklausomybę skelbiančių “tautinių pranašų” ne taip seniai skelbė, kad tik Tarybų Lietuva yra tikrai laisva ir nepriklausoma būdama Tarybų Sąjungoje…..Taigi, pakanka , kad kokie “pirkliai”, mikailioniai, bučiai pasakytų,kaip su “tautiniais karaliais”,kad šiandieninis pseudovalstybinis darinys yra suvereni ir nepriklausoma valstybė eurosojūze ir vietiniams čiabuviams, realybę suvokiantiems komiksų lygyje, pasidaro viskas aiškiau nei aišku…. Kaip ir su lietuviškais karaliais ir lietuviškomis karalystėmis nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir toliau….. Durnių laivas ir Afrikoje yra durnių laivas…..
??? ?
“Prašalieti”, gal tu keliauk pas savo dvasios brolius-putinoidus? Ten jausies kaip inkstas taukuose. Ten, sako, gyvenimas gerėja kas dieną… ?
Antanai, straipsnelis ir kalbos yra ne apie šiandieninio tautinio gyvenimo gerumus ir “lansberginius ar putinoidinius”dvasios brolius. Kalba yra apie tik lansberginiame durnių laive galėjusių būti Bučio “atkastų ir atkasamų” lietuviškų čiabuvių genčių “karalių,valdovų,imperatorių ir t.t. ir jų lietuviškų karalysčių”buvusią gausybę”…. Kas liečia “tautinio gyvenimo gerėjimą kiekvieną dieną”, tai tau kaip tikram tautinės dvasios broliui galiu pasakyti, kad trečdalis tautiečių tik per 28 metus metus išbildėjo gyventi svetur. Tiek tautiečių iš lietuviškos žemės nesugebėjo išmarinti ir išvyti karai, marai, rusiški carai, komunistiniai stalinai per visą istoriją. Nebent galėtų kukliai pasilygiuoti Smetoninė “laisvė”…..
Tamsta esate kvailys, ponas prašalieti.
Nelabai seniai ” alkas.lt” , vienas skaitytojas , tiesiog auksaburnis pateikė mintį; jei ginčijiesi su idiotu, tai tada kyla klausimas , su kuo ginčijasi idiotas. Nei Antano , nei “Skaitytojo” nenoriu įžeisti . Gerbkit savę , tiesiog nematykit prošal einančio.
??
“Nekvailas skaitytojau”, pabandysiu tau padėti susiorientuoti situacijoje. Mikailionis savo straipsnelyje, Bučys savo knygelėje aprašinėja jų “atkastus, niekam iki šiol nežinomus lietuvių karalius ir jų karalystes”… ir matomai,lietuviškų “karalių ir karalysčių skaičius Bučio”atkastais “nesibaigs, liks ką atkasti ir būsimiems”tautiniams” bučiams ir mikailioniams ateityje… Nes tų laikų civilizuotų karalysčių istorijos šaltiniuose užrašytų tų šalių pirklių,misionierių ir t.t. čiabuvių genčių vadų paminėjimų karaliais, valdovais,ekselencijomis ir t.t. Lietuvos teritorijoje gyvenusių čiabuvių genčių vadams Bučys “visų juk perskaityti negalėjo”…. Jei lansberginis durnių laivas neišsivaikščios ir neišmirs ateityje visiškai, tai neišsivaikščioję būsimi bučiai ir mikailioniai “perskaitys istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose”ir iškilmingai neišsivaikščiojusiems ir neišnykusiems lietuviškiems čiabuviams paskelbs, kad lietuviškų karalysčių tęstinumas per visą Lietuvos istoriją”nebuvo nutrūkęs niekad”… Juk liks durnių laive kur nors lietuviškų”tautinių pirklių, bučių, mikailionių istorinių įrašų” apie tokius lietuviškos nepriklausomos ir suverenios supervalstybės vadovus kaip Ramanauskas-Vanagas, Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Petras Griškevičius, Vytautas Lansbergis, Adamkus ir t.t ir t.t. Na o “sparnuotą”lansberginio durnių laivo garbingą tautinį kreipinį “kvailys” galėtum pasilikti panaudojimui tokiems patiems “tautiniams intelektualams” kaip esi pats…..
??? ?
A. Bučio atlikto tyrimo duomenys sujudina visą ikšiolinę lenkišką-rusišką Lietuvos istorijos koncepciją, lenkia ją į vakarietiškumą. Tai svarus viduramžių Lietuvos valdovų titulinių pavadinimų faktų panaudojimo Lietuvos istorijai metodologinio pobūdžio darbas. Tai vienas iš Lietuvos istorijos metodologinių savitumų, kurio nebuvo paisoma. Visa tai dar būtina praplėsti nuosavybės teisės ir pavadinimų kalbotyriniais istorijos tyrinėjimais, kas taip pat yra Lietuvos, lietuvių istorijos sąrangos ypatumai. Laikas nutraukti jau 30 metų tebesitęsiantį snūduriavimą Lietuvos moksle jos istorijos tyrinėjimo kryptimis. Bumblauskai, Nikžentaičiai, Savukynai su savo “Istorijos detetyvais” LRT dėtini iš viešosios erdvės į stalčių…
Iš tikrųjų laikas istorikams tapti prolietuviškais, o ne prolenkiškais ar prorusiškais. Taip pat laikas atgaivinti baltistiką, pratęsti Z. Zinkevičiaus, V. Mažulio, V. Toporovo ir kt. tyrimus ir toliau aiškintis, kokios žinios slypi lietuvių-aisčių-baltų kalboje. Ten ne tik sanskrito mįslės.
+ + + !!!
Taigi. Tik nėra kam to daryti.
Vertinkime istorinį karaliaus Mindaugo vardo garsą bei prioritetą lietuvišku požiūriu. Jo karūnavimo dienos šventė turi gražias tradicijas bei poziciją, kurią tvirtina istorijos mokslas, kultūra, politika. Istorikas J.Stakauskas karaliaus Mindaugo vainikavimo dienos reikšmę yra apibendrinęs: „Tai buvo didžiausioji Lietuvos šventė, kuriai lygios mūsų kraštas vėliau niekuomet nebuvo matęs“.
Atgarsiu – 1990 m. Įstatymas dėl valstybinių švenčių karaliaus Mindaugo vardą ir autoritetą iškėlė į Valstybės simbolių viršūnę, į pilietinę pareigą; tuo pačiu jo autoritetą įtvirtino valstybės heraldiniu simboliu, kuris, jo didybės moraliniu karaliaus titulo orumu, humanizuoja valstybės istoriją, o tuo pačiu sklaido nerimą, kurį, su pučiamu nekarūnuotų karalių pramanu, kurstydami nepamatuotus tautinius jausmus, skleidžia slavomanai
Dargi 2003 metų balandžio 16 d., Lietuvai Atėnuose pasirašant įstojimo į Europos Sąjungą sutartį, pažymėta: „Mūsų valstybė turi gilias Europos valstybės tradicijas. Lygiai prieš 750 metų buvo karūnuotas mūsų šalies karalius Mindaugas, kurio dėka Lietuva tapo krikščioniškosios Europos dalimi. Ir nuo tų laikų Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo Europos istorijos”.
Lietuvos istorija neatsijama nuo Europos jau Senovės Graikijos laikais. Kiek galima būti šv. Petro vasalais — baudžiauninkais?
Kokia ironija: mūsų geri vaikai per stojimo ceremoniją pasakė „Lietuva tapo krikščioniškosios Europos dalimi“, manydami, kad visi pravirks, kai iš tikrųjų Europai rūpi tik gėjai, musulmonai pabėgėliai, marksizmas ir dar erzinti Ameriką (kuri iš tikrųjų vienintelė saugo Europą nuo Rytų pabaisų). „Krikščioniškosios Europos dalimi“… Įdomu, ką viso to klausydamiesi galvojo tie Europos ponai, ką tik prieš tai liepę kryžius nukabinti, kad „neįžeistų musulmonų“. Nors, aišku, nieko negalvojo, tiesiog nuobodžiavo ir nesiklausė vertėjo balso ausinėse.
pagal titula… pavadinimas yra salyginis dalykas. pagal padeti Lietuvos valdovai vienareiksmiskai buvo karaliai
Pritariu! Keletas pavyzdžių gal kiek ne į temą: Stalinas, Hitleris, Brežnevas nebuvo nei carai, nei karaliai, bet kas galėtų paneigti, kad jų pareigybės nebuvo “karališkos”? Tai kokią tada reiškmę turi (turėjo) popiežių “peržegnojimas”? Tik simbolinę! Juk, pvz., Anglijos karaliams popiežių leidimo valdyti savo valstybę kažkodėl nereikėjo (?!). Taigi.
Gediminas tikriausiai buvo nužudytas lenkų. Gediminas gyvenimo gale ruošė Lietuvos krikštą, kuris kaip ir Mindaugo laikais lenkams būtų reiškęs jų ideologinę pražutį. Gali būti,kad Jaunutis buvo lenkų agentas ir dėl to Gediminą nužudė. Jaunučio atėjimas į valdžią tuo metu buvo naudingas tik lenkams. Algirdas ir Kęstutis vėliau su Lenkija derėjosi dėl krikšto, bet atsisakė paklust Kazimiero krikšto sąlygom. O štai Jogailos atėjimas panašiai kaip ir Jaunučio lenkams ypač patiko, nes jis lenkų agentų Karijotaičių ir Julijonos užverbuotas lenkams tiesiog viską atidavė. Tai tęsiąsi iki šių dienų. Deja lenkų ideologija kaip sakė Ozolas kinta bet niekur ir nedingsta.
Vienas akivaizdus MELAS – tai straipsniuko autoriaus teiginys, apie GEDIMINĄ, kad jo paminkle Katedros aikštėje ,,ant granitinio pjedestalo aiškiai išrėžta, kad asmuo, nulipęs nuo žirgo ir pasirengęs plėtoti karališką Vilniaus miestą….” Apmaudu, kad tiek daug intelektualų yra tapę žurnalistų, nusistačiusių prieš Gediminą, manipuliacijų aukomis. Visų pirma to numanomo ,,aiškiai pabrėžta” nėra. Žurnalistų įpirštas mitas visiškai neatitinka tikrosios kūrėjo koncepcijos, kurioje vaizduojamas Gediminas ryte dar neužlipęs ant žirgo, laiminantis kalaviju savo sostinę, prieš karo ginybos žygį į rytus. Patartina patiems pasiskaityti autentiškas skulptūros kūrėjo mintis, o ne aklai patikėti popsinių žurnalistų interpretacijoms. Be abejo, iškilmingiau būtų turėti Vilniuj paminklų su karaliais ant žirgų, tai kodėl nepavyksta naujų tokių pastatyti?
imasiaiVilniu valdys Zuokai ar Simasiai karalius ant zirgu galit tik sapnuoti
Aciu Algimantui Buciui!
Linkiu sveikatos ir gyvybes ir Dievulio palaimos!
Jusu mintys ir rastai dziugina, gaivina,ikvepia lietuvio ir Tevynes dvasia!
Dar vienas zingsnis i tikra Lietuvos atgimima….
Sveiki, Gerbiamas Rimgaudai, kodėl Jūs leidžiate sau – kaip LIETUVIUI – AISČIŲ PALIKUONIUI naudoti vokiečio išgalvotą ir mūsų tautai prikergtą BALTŲ TIK nuo 1865 metų PASKELBTĄ pavadinimą. Kai mūsų Aisčiai savo gyvenimą prie Joldijos- Baltijos jūros pradėjo prieš 7530 metų.
Lygiai taip pat niekaip nesutinku, kada mes patys sutinkame save PRAVARDŽIUOJANT PAGANI-mis , – graikišku žodžiu, lietuviškai reiškiančiu ŽEMDIRBIUS ir vartotu Vatikano popų- papal-ių -papų- (bet ne PAPIEŽ -ių -pataikaujančiai perimtu iš lenkų žodyno LIETUVIŲ BENDRINĖN KALBON) . Jei mūsų istorikai vartos svetimžodžius- BARBARIZMUS, o kalbininkai su tuo sutiks,- mūsų kalba greitai subendrės ir galiausiai bus pačių sunainta.