Penktadienis, 5 kovo, 2021
  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
    • Naujienos
    • Diskusijos
    • Kultūros teorijų labirintai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

K. Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?

Kęstutis Čeponis, www.alkas.lt
2015 03 16 23:26
59
K. Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?
Lietuvos didysis kunigaikštis soste. Piešta apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje | Iliustracija iš E. Rimšos knygos "Heraldika" (2004)
Lietuvos didysis kunigaikštis soste. Piešta apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje | Iliustracija iš E. Rimšos knygos “Heraldika” (2004)

Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis „king“ – būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą. Žodis „king“ yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių „kung“, „koning“, „konung“, „kunig“, „kunigaz“, „koningaz“ kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.

Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas „kunigas“. Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką. Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos „išsiskyrė“, ir lietuvių kalboje žodžiu „kunigas“ pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu „kunigaikštis“.

Slavų kalbose irgi yra absoliutus anglų titulo „king“ ir lietuvių senovinio titulo „kunigas“ (bei naujesnio „išvestinio“ titulo „kunigaikštis“) atitikmuo – „князь“ (arba senesnė forma „коназь“). „Коназь“ yra kilęs iš senovinio germaniškojo „koningaz“. Taigi, slavų „князь“ yra absoliutus (visomis prasmėmis – ir istorine-funkcine, ir kalbine-etimologine) germanų anglų titulo „king“ bei lietuvių titulų „kunigas“ bei „kunigaikštis“ atitikmuo.

Tačiau peržvelkime istorinę literatūrą bet kuria slavų kalba – ir niekur nerasime, jog Anglijos valdovo titulas „king“ būtų išverstas slavišku jo atitikmeniu „князь“ – visur verčia „король“, tai yra „karalius“. O štai lygiai tokį patį savo istorine prasme bei reikšme lietuvišką senąjį istorinį titulą „kunigas“ ar naujesnį „kunigaikštis“ slavai visada, be jokių išimčių, verčia „князь“. Kodėl?

O todėl, kad yra suformuota tokia „istorinė tradicija“, kuri turi labai konkrečią politinę prasmę – parodyti, kad Lietuvos Valstybės valdovai buvo žemesnio rango nei Lenkijos ar Rusijos valdovai. O tuo pačiu ir „įteigti mintį“, kad Lietuvos Valstybė buvo Lenkijos ar Rusijos lenas ar vasalas.

Visą ši istorinė-politinė propaganda yra pagrįsta tuo, jog istorijos eigoje slavų kalbose žodžio „князь“ reali prasmė pakito – senovinis titulas, kuris tuo metu reiškė „monarchas“, „suverenus valdovas“, pamažu pradėjo reikšti aukštesnio rango valdovui pavaldų žemesnio rango srities valdytoją.

Visų pirma tai buvo susiję su Kijevo Rusios susiskaldymu XI amžiuje į daugelį mažų kunigaikštysčių, kurių kunigaikščiai nebebuvo suverenūs monarchai, o liko pavaldūs vienam ar kitam taip vadinamam „didžiajam kunigaikščiui“, kurių irgi atsirado ne vienas, o keli.

Dar labiau pažemino titulą „князь“ mongolų-totorių jungas, prasidėjęs XIII amžiuje, ir trukęs kelis šimtus metų, kada slavų „kniaziai“ – ir eiliniai, ir „didieji“ – šliaužiojo ant kelių priešais mongolų-totorių chanus, melsdami iš jų „jarlyką“, tai yra teisę valdyti vieną ar kitą kunigaikštystę.

Germaniškose šalyse, ir visų pirma Anglijoje, taip neįvyko, todėl ten iki šių dienų išsaugojo titulą „king“ jo pirmine prasme – „monarchas“, „suverenus valdovas“ arba taikant šiuolaikinę terminologiją – „karalius“. Tokiu būdu germaniško „king“ istorinis-etimologinis slaviškas atitikmuo „князь“ palengva pavirto į germaniško titulo „duke“ ar „hercog“ (monarchui pavaldus sritinis kunigaikštis) atitikmenį.

Lietuvoje, kaip ir Anglijoje, neįvyko tokie procesai, kaip rytų slavų valstybėlėse – čia praktiškai visą laiką valdė absoliutūs valdovai – monarchai. Todėl lietuviai savo suverenius valdovus tebevadino ir tebevadina dabar, iki pat šių dienų, kunigaikščiais. Tačiau palengva vėlyvasis slaviškasis titulo „князь“ reikšmės labai stipriai sumenkintas suvokimas persismelkė ir į lietuvių kalbą bei lietuvių istorinę savimonę, ypač po to, kai Lietuvos Valstybė XVIII amžiaus gale buvo išdalinta tarp Rusijos ir Prūsijos.

Todėl šiais laikais, atsižvelgiant į realius titulo „kunigaikštis“ prasmės istorinius pokyčius ir šio titulo akivaizdų sumenkinimą dabartinėse kalbose (taip pat ir lietuvių), mums, lietuviams, būtina visų pirma bent jau savo literatūroje ir vadovėliuose savo suverenių valdovų įvardijimui vartoti titulą „karalius“ – ir visai ne istorine katalikiškąja prasme (tai yra „karalius tik tas, kurį patepa popiežius“ – tokių karalių ir Europoje jau seniai nėra, o ir viduramžiais jų buvo nedaug), o būtent turintį tokią šiuolaikinę realią prasmę, kuri pilnai atitinka senovinę lietuviškų istorinių titulų „kunigas“ ir „kunigaikštis“ realią prasmę – absoliutus, suverenus monarchas, nepriklausomos valstybės valdovas.

Deja, bet šiuo metu ne tik eiliniai lietuviai, bet ir nemažai mūsų tituluotų istorikų bei mūsų politikų niekaip nesugeba suvokti ir įsisąmoninti viso šio Lietuvos Valstybės monarchų teisingo įvardijimo „prasmės pakeitimo“ milžinišką geopolitinę reikšmę. Ir tuo labai aktyviai savo antilietuviškoje propagandoje naudojasi įvairūs mūsų priešai, bandydami įteigti lietuviams Lietuvos Valstybės ir Lietuvos valdovų „nepilnavertiškumą“, visų pirma lyginant su įvairiais slavais ir jų turėtų valstybių valdovais.

Mano nuomone, titulų „kunigaikštis“ ir ypač „didysis kunigaikštis“, kurie buvo viduramžiais naudojami Lietuvos Valstybės valdovų įvardijimui, dabartinis masinis suvokimas yra visai kitas nei tais laikais – dabar šie titulai visuomenėje yra vertinami kaip akivaizdžiai žemesnio rango nei, pavyzdžiui, titulas „karalius“ ar, juo labiau, lotyniškas titulas „imperatorius“, nors, pavyzdžiui, Algirdas yra įvardijamas imperatoriaus (graikišku jo atitikmeniu – basileus, βασιλεύς) titulu Algirdo susirašinėjime su Bizantijos imperatoriumi.

Aš manau, kad mums dabar būtinai reikia atsižvelgti į tai, kaip iš tikrųjų buvo vertinami įvairūs titulai būtent tuo metu, kada juos taikė įvairių konkrečių valdovų – suverenių ar vasalinių – padėties įvardijimui. Ir būtent kokiems tarptautiniams to meto titulams (visų pirma tuometinėje Vakarų Europoje), jie savo realia prasme tuo metu atitiko – bei kokiems atitinka dabar.

Todėl dabar, rašant įvairius kūrinius – visų pirma skirtus masiniam skaitytojui, reikia naudoti būtent dabartinius, visiems įprastus ir aiškiai suprantamus, vakarietiškus senovinių titulų faktinius atitikmenis – taip, kaip tai daroma, rašant, pavyzdžiui, apie Vakarų Europos, Azijos, Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikų įvairių ankstyvųjų ir viduramžių valstybių valdovus.

Be abejo, įvairių titulų, naudotų viduramžiais įvairiose kalbose bei valstybėse gausa, netgi įvardijant tą patį valdovą, yra labai didelė, ir jų tarpusavio realios prasmės bei reikšmės sutapimai ar skirtumai (kaip juos suvokė būtent tų valstybių bei jų kaimynų valdovai bei diduomenė konkrečiu istoriniu laikotarpiu) iš tikrųjų yra gana sudėtinga istorinė problema. Ir ją būtina rimtai nagrinėti.

Alkas.lt redakcijos komentaras

Straipsnio autorius teisingai apibrėžia žodžių „kunigas, kunigaikštis“ giminaičių ratą – tai pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniai. Slavų ir baltų kalbose panašūs žodžiai yra skoliniai iš germanų.

Tačiau siūloma šio žodžio prasmės raidos rekonstrukcija, pagal kurią „kunigas“ iš „absoliutaus monarcho“ mongolų ir slavų įtakoje degradavo į žemesnį rangą, yra labai abejotina. Iš tikrųjų germanų kalbose žodžiai „king“, „König“ pirmine prasme reiškė giminės vadą (vokiškai „Künne“, angliškai „kin“ – giminė), t.y. iš smulkaus valdančiojo asmens (o tokie ir buvo iš šaltinių pažįstami vikingų epochos skandinavų konungai) įvardijimo germanų kalbose šis žodis evoliucionavo iki visos šalies valdovo. Slavų kalbose šis žodis išlaikė artimesnę pirminei reikšmę, o ne degradavo. XIII a. žodis „kunigaikštis“ (rusėnų „князь“) buvo taikomas įvairiems smulkiems Lietuvos valsčių kunigaikščiams įvardyti (jų buvo dešimtys ar net šimtai), o ir vėliau – ne tik valdovams, bet ir daliniams kunigaikščiams. Todėl valdovas iš jų tarpo būdavo išskiriamas žodžiu „didysis“ (arba „aukščiausiasis“). Beje, lietuvių kalboje germanų šaknis „kun-“ turi atitikmenį – „gen“ (gentis), tačiau iš jos valdovo titulo lietuvių kalboje nepasidaryta.

Tomas Baranauskas

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. Trakų salos pilyje atidaroma paroda „Viduramžių Lietuvos valdovai“
  2. Valstybės dieną primins „Karžygys iš kunigaikščio antspaudo“
  3. M. Kundrotas. Lietuva – imperija ar hercogystė?
  4. Trakų salos pilyje – paroda ir G.Kazimierėno paveikslo pristatymas

ALKO TURINYS

Pastabos 59

  1. lyvis says:
    6 m. ago

    Čia tikrai dar nearti dirvonai. Žodis kunigaikštis tai rytinis valdovas, o karalius vakarinis valdovas ir jie nieko nesiskyrė savo įtakom tik vakarinis karalius šiek tiek buvo viršesnis už rytinį. Į tai reikia žiūrėti dviskaitos aplinkoje t y Kęstutis valdė kartu su Algirdu ir t t. lyvis

    Atsakyti
    • Perkūno Paukštis says:
      6 m. ago

      Karaliukus “įnaugurguruoja” karūnomis Vatikano krikščioniškosios korporacijos direktorius. Žinia, todėl visos karūnos su kryžiais tarpuragyje.
      O kunigaikščiai – irgi ilgaskvernių luomas…

      Atsakyti
      • lyvis says:
        6 m. ago

        Ar japonų imperatorių irgi Vatikanas karūnavo? lyvis

        Atsakyti
        • Perkūno Paukštis says:
          6 m. ago

          Japonas – tai toli gražu ne ponas.

          Atsakyti
  2. !!! says:
    6 m. ago

    Pas germanus Kionig,pas Italus Cezar,pas ruskius Caras,na o pas mus Kunigaikštis…. nesuprantu kur čia problema,kiekviena tauta vadina pagal save….Didysis kungaikštis=Karalius.

    Atsakyti
    • Lamatas says:
      6 m. ago

      jeigu “Didysis kunigaikštis” būtų verčiamas į : “Kioning”, “Cezar”,”Царь”, tada tikrai nebūtų problemos , bet deja taip nėra . Gaunasi iškreipta prasmė .O tiksliau – melas.

      Atsakyti
      • !!! says:
        6 m. ago

        Gerbiu aš tavo išprusimą bet man vis vien Kunigaikštis=Karalius.

        Atsakyti
        • Lamatas says:
          6 m. ago

          Jei turėjote omeny “Didysis kunigaikštis” , tada visiškai sutinku . Čia gal reikėtu pakoreguoti žodžių derinio “didysis kunigaikštis” ir žodžio “karalius”, reikšmes lietuvių kalboje ,žodynuose.. Taip pat publikuojant kitomis kalbomis , vartoti žodžius atitinkančius tikrąją prasmę.

          Atsakyti
  3. LosAngeles says:
    6 m. ago

    Ta prasme, kuria siai dienai visuomeneje naudojami sie zodziai ir kaip jie suprantami- musu valdovai be abejo buvo karaliai

    Atsakyti
  4. Kažin says:
    6 m. ago

    Pirmiausiai tai reikia atmesti įsitikinimą, kad kunigas, kunigaikštis yra germaniškos kilmės žodžiai, nelaikyti jų “pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniais”. Mažų mažiausiai galima manyti, kad tai yra bendros baltų ir germanų kilmės žodžiai. Germanų “kun-” yra bendrašaknis su lietuvių žodžių šaknimi “kūn-, kun-“, esančia tokiuose žodžiuose, kaip kūnas, Perkūnas, daugelyje pavardžių su šaknimi “kūn-“, tai Kūnelis, Kūnca, Kūnickas, Kunigonis, taip pat pavardžiųantruoju dėmeniu – Vaitiekūnas, Petkūnas ir t.t. Žiūrint semantiškai, tai šios šaknies žodžių radimasis gali būti siejamas su žemės valdymu, buvimu jos žemiškuoju vietininku, paveldėtoju. Antai liet. kūnas rus. “telo” gretintinas su prūs. tula (tola) “žemė”. Be to, netgi pavadinimas žynys, kuris, berods, atsirado iš Strykovskio nurodyto pagonių kunigo pavadinimo “Znicz”, gali būti atsiradęs dėl netikslaus šio pavadinimo užrašymo ar perskaitymo. Atsižvelgiant į žemiškąjį tokios paskirties žodžių kontekstą, labiau tikėtina, kad jame vietoje “n” buvo “m”. Tokiu atveju turėtume “Zmicz”<"Zmičius"< "Zemyčius". Taigi, šiame pavadinime, kaip ir pavadinime „kunigas“ matome garsinę žemės pavadinimo giminyystę. Jeigu dar prisiminsime dievybių Žemyna, Žemininkas pavadinimus, taigi kunigo pavadinimo prasminis ryšys su kūnu-žeme yra visai galimas ir tikėtinas. Be to, galime sakyti, kad jame ir baltiškumo yra ne mažiau negu germaniškumo. Taigi gal neatiduokime germanams to kas yra bendra, o net lietuviška (baltiška).

    Atsakyti
    • Perkūno Paukštis says:
      6 m. ago

      Tikėtina, kad “karalius” – greičiau jau (liet.-balt.) karoliai (ant kaklo).
      Nes karalius – krikščioniškas titulas, kilęs iš Karolio pasididžiavimo Didžiojo vardo. Šį keistą perdėm vardą galėjo gauti tik krikščioniškų ar perdėm nukrikščionintų kraštų (valdų) valdovai vadovai.
      ————————-
      Žodžiu, karalius – iš Karolio, o caras – iš Cezario.

      Atsakyti
    • Kęstutis says:
      6 m. ago

      Pritariu – Kažin. Geri paaiškinimai… Vis tik lietuvių-baltų kalba pirminė, germanų antrinė. Tad jei kylą abejonė dėl žodžio kilmės, didesnė tikimybė visada bus – lietuvių-baltų kilmė. “karalius” tikrai ne – karoliai… Karoliai nuo žodžio – karoti, kabėti. Karalius žodžio kilmė – kariavo, karaliavo (nukariavo), o gal net ir sudurtinis kariavo-raliojo (ruseno, žėrėjo)…

      Atsakyti
      • Perkūno Paukštis says:
        6 m. ago

        Kažin kaip tie karaliai ir kunigai žibėjo, kai iki 19 amžiaus baltgenčiai ištisai buvo utėlėti ir kirminuoti, o ypač po krikš.čionybės įsisiurbimo.

        Atsakyti
      • Kažin says:
        6 m. ago

        Žodžio karalius kilmė vestina iš pasakyme: “Dievas pakorojo” esančio priešdėlinio veiksmažodžio pakoroti “nubausti” pirmykščio šio veiksmo supratimo prasmės. Apie tai bylotų ir ta pati kor- šaknis, esanti Stryjkovsko paminėto aukščiausiojo lietuvių Dievo varde Prakorimas, bei pažymėjimas, kad tai yra “pats pirmutinis Dievas”, kuriam aukojama. Istorijos eigoje korojimo veiksmo supratimui keičiantis atitinkamai keitėsi ir pirmykštė “pakorojimo” prasmė. Dievas imtas suprasti ne kaip toks abstrakčiai, o kaip atitinkamos etninės grupės (pvz., baltų, germanų ir t.t.) Dievas. Radosi kovų danguje ir žemėje tarp etninių Dievų vaizdiniai. Tapo būtinas “Dievo pakorojimo”, baudimo, jo valios vykdymas žemėje – vykdomoji valdžia – karalius – baudikas, baudėjas, teisėjas, antstolis- pradžioje kaip šių veiksmų betarpiškas vykdytojas (keršytojas), o vėliau jau tik, kaip “pakorojimo” nusprendėjas. Taip radosi institucija karaliaus vardu. Taigi yra pakankamo pagrindo manyti, kad karaliaus pavadinimo, Karolio vardo kilmė yra senos lietuviškos (baltiškos) kilmės. Tai bylotų ir tokie lietuviški žodžiai, kaip karas, kariauti, keršyti ir t.t. Pagaliau galima teigti, kad Karšuvos vardas reiškia karalystė, o kuršiai (Cori) reiškia keršytojai, kariai. .

        Atsakyti
    • Žygeivis says:
      6 m. ago

      Titulo “kunigas” (kaip “valdovo” atitikmens) atsiradimas lietuvių kalboje yra diskutuojamas – vieningos nuomonės kalbininkų tarpe nėra.

      Dauguma mano, kad jis pakliuvo į lietuvių kalbą iš skandinavų kalbų kartu su vikingų įsiveržimais į Lietuvos pajūrį. Tai yra maždaug 8-9 amžiuose.

      Yra ir versija, kad mūsų “kunigas” atsirado lietuvių kalboje jau gerokai seniau – dar 1-2 mūsų eros amžiuose – iš gotų kalbos (gotiškai buvo tariama maždaug “kuningaz”).

      Kiti kalbininkai mano, kad žodis “kunigas” yra atėjęs į lietuvių kalbą iš indoeuropiečių prokalbės savarankiškai – lygiai taip, kaip jis pakliuvo ir į germanų kalbas.

      Žodį “kunigas” lietuvių kalboje imta vartoti vadinant katalikų šventikus, matyt, jau gerokai po krikšto, kada valdovas prarado savo, kaip vyriausio valstybės šventiko, religines pareigas ir galias.

      Atsakyti
      • Alvydas Butkus says:
        1 m. ago

        “Kiti kalbininkai mano, kad žodis “kunigas” yra atėjęs į lietuvių kalbą iš indoeuropiečių prokalbės savarankiškai – lygiai taip, kaip jis pakliuvo ir į germanų kalbas.”

        Gal galite nurodyti tokius kalbininkus ar jų teiginių šaltinius?

        Atsakyti
  5. Vaitas says:
    6 m. ago

    Tai tik mėgėjiškas Kęstučio Čeponio požiūris į karaliaus titulą. Reikia skirti pagarbų valdovo įvardijimą karaliumi nuo teisinio statuso. Didieji kunigaikščiai gerai suprato karūnos, karūnavimo reikšmę. Bet istorijos nepakeisime – Gediminas atsisakė, Vytautui nepavyko vainikuotis, todėl noras dabar juos karūnuoti tėra naivus užmanymas. Nėra ir reikalo, nes Lietuvos valstybingumą grindžia karaliaus Mindaugo karūna, istorinis pirmumas.

    Atsakyti
    • Žygeivis says:
      6 m. ago

      Gerb. Vaitai,

      aš iš tikrųjų siūlau labai aiškiai atskirti istorinį katalikiškąjį karūnavimo suvokimą 10-17 amžiuose, nuo dabartinio masinio žmonių sąmonėje įsitvirtinusio skirtumo tarp visame pasaulyje šiuo metu labai aiškiai suvokiamo titulo “karalius” ir Lietuvoje viduramžiais vartotų titulų “kunigas”, “kunigaikštis”, “didysis kunigaikštis”.

      Beje, raštuose bei tautosakoje yra užfiksuota ir nemažai kitų lietuvių kalboje vartotų titulų – valdovas, valdonas, viešpats, rikis…. , tačiau jų mes kažkodėl kaip oficialius titulus savo valdovams įvardyti nevartojame.

      Mano straipsnio esminė mintis yra ta, jog aš manau, kad visų pirma mūsų istorikams būtina nustatyti ar konkretus Lietuvos valdovas buvo suverenus monarchas ar ne.

      Ir jei jo suverenumas yra neginčyjamas, dabartinėje literatūroje (visų pirma, žinoma, populiariojoje) vartoti labai aiškiai visuomenėje šiuo metu suvokiamus titulus “karalius” ir “imperatorius” – o ne taip, kaip jis buvo įvardijamas įvairiuose to meto įvairiakalbiuose dokumentuose ar kituose rašytiniuose šaltiniuose.

      Tuo labiau, kad įvairiose kalbose mūsų valdovams įvardyti buvo naudojama labai daug įvairių tose kalbose vartotų titulų (ir, pvz., “rex”, ir “basileus”, ir “kagan”, ir kiti).

      Tai kodėl dabar mūsų literatūroje mes taip besąlygiškai “prisirišome” prie titulo “didysis kunigaikštis”, o jį verčiant į kitas kalbas irgi verčiame naudodami analogiškus tų kalbų žodžius, net jei istoriniuose šaltiniuose tomis kalbomis konkretus Lietuvos valdovas buvo įvardijamas “rex” ar “basileus”…

      Kodėl, pvz., koks nors zulusų vadas Šaka visuose dabartiniuose straipsniuose ir knygose, tame tarpe ir mokslinėse-istorinėse, yra vadinamas karaliumi, ir niekas dėl to nesistebi ir nesipiktina? O gal ir jį karūnavo popiežius? 🙂

      Arba, pvz., koks gi popiežius karūnuoja anglikonus Anglijos kingus – karalius, ir kitų protestantiškų valstybių karalius (Švedijos, Danijos, Norvegijos)? Kas karūnuodavo Vokietijos kaizerį ar tuo labiau Mongolijos, Kinijos, Inkų, Actekų, Hetitų imperijų valdovus?

      O juk jų valdytas valstybes ir mūsų, ir pasaulinėje literatūroje visada vadina imperijomis? Nors, žinoma, nei mongolai, nei kinai, nei hetitai, inkai ar actekai niekada nenaudojo lotynišką sąvoką “imperija”.

      Tačiau jei viduramžių Lietuvos Valstybę pavadinsi karalyste arba tuo labiau imperija (nors tai akivaizdus istorinis faktas), o Gediminą ar Kęstuti pavadinsi karaliumi, arba Algirdą imperatoriumi – nors ir populiariame straipsnyje, kyla milžiniškas “staugimas ir rėkimas”.

      Ir, beje, kažkodėl būtent visų pirma iš polonofiliškai ar maskoliafiliškai orientuotų istorikų (nors ir ne tik jų) pusės. 🙂

      Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

      Atsakyti
      • Lamatas says:
        6 m. ago

        iš tiesų, yra tokia tendencija – žeminti , arba iš vis ignoruoti Lietuvą ir lietuvių Tautą , kaip sukūrusia vieną iš didžiausių viduramžių Europos valstybių. Blogiausia kad tai daroma , mano nuomone , turint omeny ateities planus. Štai neseniai skaičiau straipsnį apie tai su kuo ,per amžius,Rusija dažniausiai kariavo. Nurodytos Švedija , Lenkija , Vokietija , Prancuzija ir Kinija . Lietuva , kaip valstybė , net neivardinta .http://russian7.ru/2015/03/s-kem-rossiya-voevala-bolshe-vsego/

        Atsakyti
      • Vaitas says:
        6 m. ago

        Štai čia Žygeivis palietė esmę „mūsų istorikams būtina nustatyti ar konkretus Lietuvos valdovas buvo suverenus monarchas ar ne“. Tai ir kalbėti apie suverenitetą tenka ne literatūrinėmis, o tarptautinės teisės vertėmis. Kunigaikščių karūnavimo užmanymas yra gryna ideologija ne be politizuoto užmanymo sumenkinti Lietuvos karaliaus Mindaugo suvereniteto paveldą, kuriuo Lietuva visais amžiais grindė tautos teisę į nepriklausomą valstybę. Beje vėlesni valdovai, kaip juos bevadintume, karaliaus Mindaugo prioriteto nepakeis.

        Atsakyti
        • Žygeivis says:
          6 m. ago

          Vaitui

          Nepakeis tik katalikiškojo Mindaugo karūnavino prioriteto, bet ne to esminio fakto, jog viduramžių Lietuvos Valstybės valdovai buvo absoliutūs ir suverenūs monarchai, tai yra karaliai ir imperatoriai netgi to meto Vakarų Europos diduomenės supratimu.

          Atsakyti
    • Remigijus Gineitis says:
      6 m. ago

      Vaitai, Gediminas atsisakė Popiežiaus karūnos, tačiau savo lotyniškuose raštuose titulavosi REX, t.y. karaliumi.

      Atsakyti
  6. Miškų katė says:
    6 m. ago

    Visiems siūlau paskaityti puikų Dainiaus Razausko straipsnį ,,Karalių nuvainikavimas”, 2014 m. išspausdintą žurnale ,,Liaudies kultūra”. Straipsnį galite rasti ir www. tautosmenta.lt :
    http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_LK_2014_2.pdf
    Tikiu, daug kas galvose susistos į savo vietas.
    Laimingai visiems 🙂

    Atsakyti
    • Žygeivis says:
      6 m. ago

      Labai ačiū už nuorodą.

      Puikus straipsnis – deja, nebuvau jį skaitęs prieš rašydams savąjį, bet iš kitos pusės gal ir gerai. 🙂

      Nes jei būčiau skaitęs, matyt, pats jau nebūčiau parašęs savąjį… 🙂 Juk maniškės mintys faktiškai daug kur atitinka Dainiaus Razausko straipsnio pagrindines mintis.

      Tačiau tai labai akivaizdžiai rodo ir tai, kad ši mūsų Lietuvos Valstybės viduramžių valdovų įvardijimo istorinė ir ideologinė-politinė problema iš tikrųjų egzistuoja.

      Ir tikrai laikas ją spręsti – visų pirma atsižvelgiant ne į mūsų kai kurių kaimynų ideologinius bei politinius “poreikius”, o būtent į Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos šiuolaikinius poreikius.

      Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

      Atsakyti
    • Žygeivis says:
      6 m. ago

      Štai dar labai puikus straipsnis šia tematika:

      Violeta Rutkauskienė. Lietuvos karalius atvyks per Kalėdas…
      http://www.balsas.lt/naujiena/145530/lietuvos-karalius-atvyks-per-kaledas

      Atsakyti
      • Perkūno Paukštis says:
        6 m. ago

        Labai įdomi freska iš Pažaislio kryžininkijos. Kažin kas ten per moteris vaizduojama – visiems kitiems su lig bamba ūgio ?

        Atsakyti
  7. Vaclovas Mikailionis says:
    6 m. ago

    Straipsnis pagaliau pajudino baisų tyčia svetimšalių istorikų suveltą mazgą. Pirmiausia akivaizdu, kad Lietuva pradėta pravardžiuoti kunigaikštyste nuo J. Dlugošo laikų, kad atrodytų pavaldi Karūnai, t.y. Lenkijai. Juk net popiežiai nesibodi savo amžininkų Gedimino ar Algirdo vadinti karaliais (rex), o nuo XV amžiaus ypač lenkų “redaguotuose” tekstuose rasime tik kunigaikščius ir suprantama kodėl. Diskusiją būtina tęsti, nes kyla dar keletas neaiškumų. Kodėl pavyzdžiui, žodį kuningaz mes kilniadvasiškai atiduodame germanams, nors labai jau aiškiai lietuviškai jis reiškia – kū,ningas, taigi stiptaus kūno vyras, galintis vadovauti kariams. Pirminė reikšmė čia – karo vadas. Beje, lietuvių kalba liudytų, jog ir karalius – tai su karu, vadovavimu kariams susijusi sąvoka. Ypač absurdiška išvesti šį titulą iš VIII amžiaus valdovo Karoli Magnus vardo. Tarsi lietuvių kalboje nebūtų keleto šimtų vedinių “karine tematika”: karys, kardas, kirvis, kerta, kariauti irt.t. Taigi kyla įdomi mįslė – kodėl toks mūsiškas vardas tampa madingas Europoje suteikiant vardus kilmingiausiems, taip išplinta ne tik Kroliai, bet ir Karlai, Karelai, Čarliai, Šarliai ir pan. Manau, šią mįslę įspėsime giliau pasidomėję, kas vyko Europoje V– VIII amžiuje, pavyzdžiui, pavartę Eugenijaus Jovaišos veikalą “Aisčiai. Raida”.

    Atsakyti
    • Lamatas says:
      6 m. ago

      Gal vis dėlto nereikėtų visos kaltės versti svetimiesiems (…..tyčia svetimšalių istorikų suveltą ….). Pirmiausia turėtų būti aiški mūsų mokslų žmonių pozicija. Visur kur : mokslo darbuose , anotacijose , vertimuose , žodžių išaiškinimuose ir kitur . O jau tada galima ir svetimiesiems paprieštarauti .

      Atsakyti
    • Kažin says:
      6 m. ago

      Gali būti, kad mįslės tarp liet. žodžio karalius ir Vakaruose išpopuliarėjusio vardo Karolis, kaip kilusio iš šio lietuviško(baltiško) žodžio, nėra. Greičiausiai, kad Karolio Didžiojo ir apskritai Karolio vardo garsinis panašumas su baltiškuoju žodžiu karalius – yra atsitiktinis. Sen. vok. karl “šaunus vyras”, o tą pačią šaknį, kaip vardas Karalius, turi ir kiti liet. vardai – Karijotas, Karigaila, Kaributas. Šių vardų šaknis Kar- sietina su liet. žodžiais karas, kariuomenė. Tokiu atveju slavų korol yra radęsis iš lietuvių (baltų) karalius. Kas dėl šio žodžio darybos, tai ji galėjusi būti tokia. Antai, kas vis miega – tas miegalius, o kas kariauja – tas gali būti pavadintas kariaulius/karaulius>karalius.

      Atsakyti
  8. Tomas T. says:
    6 m. ago

    Na, Lietuvos monarchai nei Gediminas, nei Algirdas (su Kęstučiu) nebuvo priėmę krikšto, todėl jie ir nebuvo oficialiai karūnuoti karaliais taip, kaip būdavo karūnuojami valdovai Vakarų Europos šalyse. Tai nemanau, kad juos, t. y. Gediminą ir Algirdą galima laikyti karaliais. Aišku, Vytautas Didysis buvo pakrikštytas, bet taip ir nebuvo oficialiai vainikuotas Lietuvos karaliumi 1430 metais…

    Atsakyti
    • Perkūno Paukštis says:
      6 m. ago

      Nukrikščionėjusį Vycką pakorojo mūsų Dievai.
      O tai, kad klastingi korporaciniai krikščionys lig šiol jam stato paminklus ir rašo straipsnius, tai nieko nuostabaus – jie nerimsta be bandito popiežiaus žegnonių, net praėjus šimtmečiams.

      Atsakyti
    • Žygeivis says:
      6 m. ago

      Dėl karūnavimo (tiksliau – vainikavimo) valstybės valdovu

      Istorinis faktas – po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo 1440 m., jo įpėdinis Lietuvos Valstybės soste Kazimieras Jogailaitis buvo Lietuvos didikų, be lenkų žinios, vainikuotas Lietuvos valdovu, uždedant jam ant galvos Gedimino mitrą (vainiką).

      Atsakyti
  9. R.D. says:
    6 m. ago

    Reikia priimti autoriaus tekstą kaip dar vieną nuomonę ir ją gerbti, tačiau tai dar nereiškia, kad argumentai yra pagrįsti. Norėčiau atkreipti dėmesį į vis tą nenumaldomą norą viską lyginti pagal Angliją. Suprask, Anglijos politinė santvarka yra analogiška ir ja turime vadovautis, nors viduramžiais nėra jokių (išskyrus anglų kryžiuočių žygius) ryšių su šia valstybe. Autoriaus noras pamatyti „istorinės tradicijas“ yra absoliučiai teisingas, tačiau įžvelgiamas sąmokslas, kur jo nėra ir negali būti. Sumenkinimas įvyksta ne kalbose, o mūsų galvose, tiksliau, piliečių, kurie nieko neskaito. „Sąmokslininkų“ paieškos nieko nestebina. Reikia sutikti, kad šiandienos supratimu, karalius stovi aukščiau negu didysis kunigaikštis, tačiau šiandiena nėra viduramžiai. Istorinių terminų vartojimas turi atitikti logiką, esmę ir prasmę. Viduramžių Europa – ne ES… Unifikacijos procesai ilgi ir nuobodūs. Vietinės tradicijos visiems aiškios. Atvykėliui anglui (ar bet kam kitam) Lietuvos didysis kunigaikštis yra aukščiausia vietinė valdžia – niekas to net nekvestionavo. Juk nebuvo tai sugalvota XIX a… Užtenka paskaityti „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštį“ – Vytauto aplinkos kūrinį. Pirmąją mūsų rašytinę istoriją, atsispindinčią savą poziciją, tačiau turbūt niekas neskaito… Neunifikuotos Europos santykiuose reikia laviruoti terminais ir sąvokomis. Žinoma, kad jūsų minimas basileus atitiko tai, kas Konstantinopolio patriarchui būtų aukščiausias valdovas. Lotyniškai Europai reikėjo rašyti rex‘us (nors jis nuo regere – versti, valdovas, o ne karalius). Mūsų aplinkoje valdovai save suprato kaip didžiuosius kunigaikščius ir nematė tame vargo. Ar nebūtų juokinga, kad jau būdamas karaliumi Vytautas siekia tapti karaliumi? Analogija su Traideniu, Vyteniu, Gediminu, Kęstučiu (rinkitės patys). Kaip tai atrodytų? Juk valdovai suvokė tarptautinę politiką ir nebuvo tokie idiotai. Na, autoriau, tai Mindaugo karūnavimas ir titulo gavimas buvo toks ilgas procesas, o štai jau Gediminaičiai natūraliai tapo tokiais? Juk logiška, kad įvairovė buvo susieta su keliomis politinėmis sistemomis (civilizacijomis) (katalikiška Vakarų, stačiatikiška Bizantijos). Reikėjo pasitelkti tokią terminiją, kuri aiški ir suprantama kitai pusei. Pabaigai. Absoliučiai visi „karalių“ argumentai subyra, kuomet reikia atsiversti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštį, o kiti istoriniai duomenys – tarytumei jie neegzistuoja jokiame lauke… O jeigu Vytautas būtų gavęs karūną, tuomet galėtume ji vadinti, matyt, karaliumi kvadratu. Kam čia smulkintis.

    Atsakyti
  10. Vaitas says:
    6 m. ago

    R.D. vaizdingas pastebėjimas „Ar nebūtų juokinga, kad jau būdamas karaliumi Vytautas siekia tapti karaliumi?“ taikliai apibendrino „popierinių“ karalių užmanymą.

    Atsakyti
  11. Žygeivis says:
    6 m. ago

    Pasikartosiu – nepainiokite karaliaus, kaip valstybės monarcho, įvardijimą šiuolaikinėje literatūroje su katalikiško karūnavimo ritualais viduramžių Europoje.

    Beje, ponai kritikai – ar daug Europos valdovų, kurie visuose šaltiniuose įvardijami karaliais, buvo vainikuoti popiežių? 🙂

    Pvz., kiek Lenkijos karalių, pradedant nuo pirmojo, gavo karūną iš popiežių? 🙂

    Atsakyti
  12. turbo says:
    6 m. ago

    kunegos – ggraik. medžiotojas, tai susiję su kūnas, kiaunė…. apie tai rašiau spaudoje, tad king bus kilęs iš geriausio medžoitojo,,,

    Atsakyti
  13. Žygeivis says:
    6 m. ago

    P.S. Titulo “Lietuvos akralius” aršiems priešininkams siūlau vartoti titulą “Lietuvos imperatorius”.

    Imperija (lot. imperium – karinė senosios Romos vadovybė) – stambi, monarcho imperatoriaus valdoma, valstybė, dažnai – stipri kariniu požiūriu.

    Aiškaus apibrėžimo sąvoka imperija neturi.

    Imperija gali būti vadinama: valstybė, apimanti teritorijas ir tautas, kultūriškai ir etniškai besiskiriančias nuo centro, kuriame sutelkta valdžia, kultūros.

    Ir šis apibrėžimas visiškai atitinka Lietuvos valstybės realią padėtį jau nuo 14 amžiaus.

    O mums – lietuviams – visur ir visada būtina, kalbant apie padėtį nuo 14 amžiaus iki 1569 m., rašyti labai aiškiai: Lietuvos Imperija, o kalbant apie padėtį po Liublino unijos, rašyti – Lietuvos imperijos ir Lenkijos karalystės personalinė unija.

    Juk Lietuvos imperiją ir Lenkijos karalystę iš tikrųjų siejo tik bendras valdovas abiejų valstybių sostuose.

    Ir tokių personalinių unijų tuometinėje Europoje buvo toli gražu ne viena.

    Atsakyti
    • Perkūno Paukštis says:
      6 m. ago

      Čia maždaug toks tokio keiksmažodinio “puspagonio-pusžydkrikščionio” (Gintaro Beresnevičiaus teiginys: Dvasioje barbarų baltimperija tapo Vatikano imperijos (Rom. “basileos”) padaliniu – mitriems barbarams su(si)dėjus kryžius ant kaktų ir tapus avelėmis. O Vatikano korporacijos kolaborantai Vytska su Jogeo, vardan karūnos su kryžiuku savo maumonėlio viršūnėlėje, net įsismagino prakrikščioninti (su kryžiais ant kaktų) ir vis dar kietasprandžių menkutę Žemaitiją.

      Atsakyti
      • Perkūno Paukštis says:
        6 m. ago

        Pataisysiu: galbūt ne mitriems, o mikliems barbarams, ar panašiai.

        Atsakyti
    • lyvis says:
      6 m. ago

      Tokie kaip Žygeivis ir Citronas ar Lileika visur kiša Lenkiją, kai tikrieji vietiniai gyventjai yra jotvingiai ir reikėtų kalbėti Jotvigijos vardu, ginti Jotvigijos valstybingumą. Matosi tiek Žygeivis tiek Citronas ar Lileikia yra prolenkiški antilietuviški veikėjai. lyvis

      Atsakyti
      • Perkūno Paukštis says:
        6 m. ago

        Matai, Jotvingija baigiasi ties Bal(t)bieriškiu, o įžvalgiems istorikams trūksta sarmatų ir žemėlapių su Vyslos žiotimis. O visus tavo minėtus vyriokus pranoko Der Osalė (Statkutė) – išplėsdama įžvalgų Horizontus su lietuvišku pavydu – kodėl aš tiek mažai matau.

        Atsakyti
        • lyvis says:
          6 m. ago

          Gerb Perkūno Paukšti, ar tavo šaknys ne iš totorių nes mąstai totoriškai, islamiškai, o rašai lietuviškai ir kaip tave mintyti reikia. lyvis

          Atsakyti
          • Perkūno Paukštis says:
            6 m. ago

            Prookupacinio Vatikano korporacijos kapela Lietuvą apniko, it utėlės, jau Gedimino laikmetyje. Vargšelis valdovas Gediminas, jau nebežinodamas kur dingti, banditui popiežiui “lietuviškai” keverzojo nusižeminančius laiškus apie “neva” toleranciją okupantams (ir su kryžiais ant kaktų vietiniams kolaborantams).
            —————
            Dediesi manantis, kad šis klastingas krikščioniškas straipsnis taip pat prašosi “indėniškos” tolerancijos ?

    • Vaitas says:
      6 m. ago

      Argi plačių polėkių Žygeiviui neatrodo, jog mūsų valstybės istorinis paveldas pagristas karaliaus Mindaugo kiltinių kraštų Lietuvos karalystės pagrindu, o ne jungčių su slaviškais kraštais. Tauta išliko, nes Tėvynę mylime ne todėl kad ji didelė, o todėl kad sava.

      Atsakyti
      • Žygeivis says:
        6 m. ago

        Ponui Vaitui derėtų nepamiršti, kad lietuviška (o tuo labiau baltiška) mūsų Tėvynė buvo kelis kartus didesnė dar gerokai prieš Mindaugą, nei dabartinė oficiali Lietuvos Valstybės teritorija.

        Lietuvių ir kitų baltų kalbomis kalbėsusios teritorijos 12-13 amžiuose:
        https://fbcdn-sphotos-h-a.akamaihd.net/hphotos-ak-xap1/v/t1.0-9/11081034_846024358803583_6150777940662209201_n.jpg?oh=5924023806af32deb47fe2b870fd2661&oe=55B9CDA7&__gda__=1437686395_ad5b64ff8161e6d9dd93a2ebe41d865c

        Atsakyti
        • Žygeivis says:
          6 m. ago

          Lietuvių kalbos arealas 16 amžiuje

          http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/2/27/Lithuanian_language_in_the_16th_century.png/546px-Lithuanian_language_in_the_16th_century.png

          Atsakyti
          • Kemblys says:
            6 m. ago

            Žygeivi, tu, ‘žygeivi’… Jei tau rūpėtų lietuvių kalba, nebūtum prispjaudęs tiek svetimžodžių savo ‘straipsnyje’ 😀 😀

          • Kamblys says:
            6 m. ago

            hrrr au au

          • Perkūno Paukštis says:
            6 m. ago

            Arealus arelizuojant reikia potencijaliai analizuoti.
            CHA

      • Vaitas says:
        6 m. ago

        Jeigu valstybę piešim pagal kalbos paplitimą praeityje, tai gal brauliam liniją iki Tarpupio.

        Atsakyti
        • Žygeivis says:
          6 m. ago

          Tikrojo tautiškumo (antiimperinio nacionalizmo – pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai:

          – pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,

          – kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,

          – istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,

          – svetimų etninių žemių okupacija ir kolonizacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę, ir kada į kitos tautos žemes atsikraustė kolonistų protėviai,

          – kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,

          – valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,

          – tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,

          – jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,

          – pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,

          – kitataučiai kolonistai, imigrantai ir jų palikuonys, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.

          Pastaba – Praktinis šių principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine-politine situacija, kuri pastoviai kinta – todėl būtina visada turėti parengtas struktūras, atitinkamus planus ir būti pasiruošus juos realiai įgyvendinti, pasitaikius tinkamai progai.

          Iki tol organizuoti ideologinį-istorinį visuomenės švietimą ir tarptautinį spaudimą okupantams, užgrobusiems svetimas etnines-istorines žemes.

          Atsakyti
          • Kemblys says:
            6 m. ago

            Žygeivis:
            ,,Tikrojo tautiškumo… ” 😀 😀

            ,,ideologiniai principai ir politiniai (3 svetimžodžiai iš eilės!), istorinėje-etninėje teritorijoje (3 svetimžodžiai iš eilės!), okupacija ir kolonizacija, kolonistų, okupantas, kultūriniam ir ekonominiam, egzistuojančios imperijos, imigrantai, nelojalūs, principų, konkrečia istorine-politine situacija (4 svetimžodžiai iš eilės!!!), struktūras, planus, realiai, organizuoti ideologinį-istorinį (3 svetimžodžiai iš eilės!), etnines-istorines”.

            Įdomu, kuo skiriasi:
            ,,etninės-istorinės žemės” nuo ,,istorinės-etninės teritorijos” 😀 😀

          • Kamblys says:
            6 m. ago

            hrrr au au

  14. Alvydas Butkus says:
    1 m. ago

    “Todėl valdovas iš jų tarpo būdavo išskiriamas žodžiu „didysis“ (arba „aukščiausiasis“).”

    Tai nepateisina subordinacijos, kuri atsirado tarp kunigaikščio ir karaliaus, priėmus skolinį “karalius”. “Didysis / aukščiausias kunigaikštis” yra tarp kitų tos šalies kunigaikščių. Nėra juk sakoma “didysis karalius” tarp kitų šalies karalių. Istorijoje priimta kunigaikščiu vadinti karaliaus vasalą, valdžiusį tam tikrą jo karalystės teritoriją. Toji subordinacija yra ir Lenkijos valdovų titulatūroje, XVI a. atsirado ir Rusijos valdovų tituluose, kai Maskvos kunigaikščiai ėmė vadintis nebe “didžiaisiais kniaziais”, o Rusijos carais (iš Cezario bendrinio pavadinimo). “Kniaziai” liko sritiniai, o ilgainiui tapo tik luomo pavadinimu.

    Šį skirtumą tikslinga išlaikyti ir Lietuvos valdovų titulatūroje, juo labiau, kad Lietuvos valstybingumas nebuvo vienodas: po Krėvos akto jis menko, ir “didysis kunigaikštis” tapo Lenkijos karaliaus vasalu.

    “Beje, lietuvių kalboje germanų šaknis „kun-“ turi atitikmenį – „gen“ (gentis), tačiau iš jos valdovo titulo lietuvių kalboje nepasidaryta.”
    Taip, tai tiesa. Sen. germanų “kunja-” ‘gentis’, iš to “kuning” ‘valdovas iš didžiosios genties’. Atitikmuo tik semantinis.

    Atsakyti
  15. Alvydas Butkus says:
    1 m. ago

    P.S. Čia kiek plačiau
    http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/Voruta-2018-nr.-5.pdf

    Atsakyti
    • Tvankstas says:
      1 m. ago

      Pirma, mano pagarba prof. A. Butkui už nudirbtus ir dar dirbamus darbus.
      Antra, aristoteliškai – man tiesa yra brangesnė už draugystę.
      Noriu išsakyti eilę pastabų.
      Pradėsiu nuo to, kad kalbotyroje yra aiški nuostata : daiktavardis atsirado iš veiksmažodžio.
      Visuotinai žinoma, kad jei kurioje pasaulio kalboje daiktavardis neturi veiksmažodžio, tai jį galima rasti lietuvių kalboje.
      Visuotinai žinoma, kad lietuvių kalba yra pasaulio kalbų Motina.
      Nuoseklus loginis klausimas – kodėl gerb. profesorius įrodinėdamas žodžių kilmę niekur nenurodo aprašomo žodžio veiksmažodžio, kas labai aiškiai matematiškai nusakoma : per du taškus eina VIENA tiesė.
      Kodėl ištaręs A, nutyli B, ir lyg cirkininkas ištraukia triušiuką iš skrybėlės išvadą C ?
      Ką reiškia ide. šaknis ‘ueik’ ? Tai kalbininkų kabinetinėse kamarilėse sukurtos miglovaros, kai aiškiai yra žinoma paprasčiausia liaud. ‘vicus’, tarti ‘vykus’, taip yra ir nyderlandiškas, pvz. Lodewijk (Lodeveik ar Lodevaik – pagal tarmes), bet pirmiausiai buvo Leodovicus “Galų karuose” užrašytas, tarti reikia Liaudavykus. Tai koks veiksmažodis ir kurioje kalboje, tebūnie, ‘ueik’ ? Kodėl tai neparašyta straipsnyje, nepasakyta kalboje ? Kodėl nepasakyta B ?
      Julijaus Gajaus Kaizario laikais ‘Caesar’ buvo tariamas ‘Kaizar’, tik 5 amž. pabaigoje dėl Romą užkariavusių auštragudų dzūkavimo pradėta tarti ‘Cėzar’, vėlgi, kur veiksmažodis šiam vardui ir kurioje kalboje ?
      Karalius – kodėl vėlgi be veiksmažodžio ? Kodėl lietuviai turi gintarinius karolius, tai ‘karolis’ yra skolinys ? Manau nesunku rasti lietuvišką veiksmažodį. Toliau žengiant logine seka turime atminti, kad kiekvienas SKEPTRAS (skeptros, sceptrus – koks puikus lietuviškas žodis iš veiksmažodžio …) turi viršūnėje bumbulą, kuris reiškia KAROLIS, tai karolio turėtojas vadinamas carolus, karali(u)s,…, iš lietuviško veiksmažodžio … ?
      Niekaip negaliu suprasti, kam duodama tokia gausa germaniškų (nuo lietuvių kalbos atsiskyrė 5-9 amžiuje), o slaviški pavyzdžiai išvis apverktini, nes slavų kalbos gimimo skausmai vyko 860-863 m. lyg kokios esperantininkų kalbos pritaikymas stačiatikiškam krikštui.
      9 amžiuje dab. Limburgo valdovas buvo Šventyvaldis (Zwentibold), sėdėjo Sostrėne (Soesteren), o Moravijos karalius, priėmęs krikštą 863 m., taip pat vadinosi Šventyvaldis (Sfantoplukos, Sfantopolkos) sėdėjo Žėramitroje (Zermitra, Zernitra, Nitra).
      Kunigas ir visi kiti duoti pavyzdžiai – kodėl vėlgi neduotas veiksmažodis ? Galiu patarti : čia yra Vyties pavertimas ‘kardeliu’ / gėlyte.
      ‘Gospodin’ – gal ‘gausvadynas’, o ‘gospodj’ – gal ‘gausvadis’, turėkime omeny, kad panonai / gepidai paliko madjarų kalbai ‘gazda’ / turtingas, turime ir Lietuvoje Gazdus. Mano pateiktiems pirmapradžiams lietuviškiems nesunku pasakyti du veiksmažodžius vienam sudurtiniam žodžiui.
      REX – liaud. ‘regere’, iš pirminio lietuviško ‘regėti’.
      DUX – gal galite atsakyti iš kokio lietuviško veiksmažodžio ?
      Tarp kitko, S. Daukantas galėjo nežinoti abiejų vardų tikruoju jų įvardijimo laikų tarimu, kad buvo Kroizos, Ludijos viešpats, tai kuo skiriasi Lietuva, Latvija < Liauduva ir Ludija Lotharingien, Lloyd < Liaudas, …
      Turi lietuviai ir 'liaudėti', tiesa, primirštas, ir 'liautis' …

      Atsakyti
      • Tvankstas says:
        1 m. ago

        dingo, pridedu : Ludija < Liaudija, Liaudavaringa, Liaudavaringija – Lotharingien

        Atsakyti
  16. Tvankstas says:
    1 m. ago

    Su Vasario 16-ąja !
    Noriu pasidalinti įžvalgomis dėl ‘Caesar’.
    Daug metų kamavo noras išsiaiškinti šio vardo kilmę. Šiąnakt parašęs pasisakymus ilgai negalėjau užmigti, o atsikėlus apie 8 viskas susidėliojo.
    Pirminis ‘Skaista-žara’ nutrupėjo iki Caesar.
    Lietuvių ‘skaistus’ turi liaudynų ‘castus’ arba (s)kastus.
    Hrvatų kalboje ‘zera’ reiškia auksinę tuniką, sakytume lietuviškai ‘žėra’, v. ‘žėrėti’.
    Jei išliko hrvatų kalboje, tai neabejotinai ta pačia reikšme žinojo ir liaudynai.
    Platų ‘skaistus’ išplitimą rodo ir šiandien taip vadinamas abrikoso vardas, kai Balkanai ir Anatolija, dab. Turkija, yra išlaikę ‘kaisija’ vardu, tai gal susigrąžinti būtų laikas barstuką ‘skaistijas’ vietoj ausį draskančio ‘abrikosas’.

    Atsakyti
  17. Alvydas Butkus says:
    1 m. ago

    Trumpai drūtai:

    1392 m. Astravo sutartimi Lenkijos karalius Jogaila skyrė kunigaikštį Vytautą savo vietininku Lietuvai valdyti, o Vytautas prisiekė vasalystę Jogailai. Tuo metu kitas karaliaus Jogailos vasalas jo brolis kunigaikštis Skirgaila buvo paliktas valdyti Polocką, vėliau – Kijevo kunigaikštystę.

    Iki tol Lietuvos valdovų neskyrė jokie kitų valstybių karaliai, nes patys valdovai buvo karaliai ir niekieno vasalai. Gediminas aiškiausiai titulavosi lietuvių ir daugelio rusų žemių “rex” (karalius) ir Žiemgalos “dux” (kunigaikštis). Šitą jo titulatūrą pripažino kaimyninės valstybės. Ir skaitėsi su tuo.

    Lietuva buvo karalystė tol, kol Jogaila 1386 m. nepersėdo į Lenkijos sostą ir kaip užkurio kraitį Krėvos aktu (1385 m.) prijungė Lietuvą prie Lenkijos, šitaip faktiškai nužeminęs Lietuvą iki kunigaikštystės.

    Lietuvos prijungimas prie Lenkijos karalystės dar kartą buvo patvirtintas Horodlės sutartimi 1413 m. O naujasis vasalinis Lietuvos pavadinimas – Magnus Ducatus Lithuaniae – dokumentuose pasiroido Vytauto valdymo pabaigoje (Vytatas mirė 1430 m.).

    Lietuvos valdovų titulatūros raida plačiai ir argumentuotai išnagrinėta Algimanto Bučio monografijoje “Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje” (Antrasis leidimas. Vilnius, 2019).

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Mitingas „Vasario 16-oji: už mano ir Tavo konstitucines Žmogaus teises!“, Vilnius, Lukiškių aikštė, 2021 m. vasario 16 d. | T. Baranausko nuotr.

T. Baranauskas. Uždraustoji Vasario 16-oji

2021 02 16
M. Lučka. Kęstučio laikų Romuva (video)

M. Lučka. Kęstučio laikų Romuva (video)

2021 02 08
Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

„Aktualioji istorija“: Butautas ir Survila – tėvą išdavę Kęstučio sūnūs (video)

2020 12 31
Kunigas dr. Vilius Gaigalaitis – Klaipėdoje įkurtos pirmosios lietuviškos gimnazijos sumanytojas

Kunigas dr. Vilius Gaigalaitis – Klaipėdoje įkurtos pirmosios lietuviškos gimnazijos sumanytojas

2020 12 29
Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

„Aktualioji istorija“: Kas nužudė Kęstutį? (video)

2020 12 28
Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

„Aktualioji istorija“: Paskutinė Kęstučio kova ir mirtis (video)

2020 12 26
Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

„Aktualioji istorija“: Patrankos ir derybos dėl krikšto – du Kęstučio ginklai (video)

2020 12 23
Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

„Aktualioji istorija“: Strėvos mūšis ir krizė Lietuvoje (Kęstučio ir Algirdo nesutarimai) (video)

2020 12 21
Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

T. Baranauskas. Kvailybės paradas pirmajame naujosios Vyriausybės posėdyje (video)

2020 12 14
Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

„Aktualioji istorija“: Kęstučio perversmas (video)

2020 12 08
Rodyti daugiau

Naujienos

Egzaminų baimė. Kaip ją įveikti?
Lietuvoje

Ministrės ir mokyklų vadovų susitikimuose – pasiruošimas brandos egzaminams

2021 03 05
Lietuvos Respublikos Vyriausybė | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvoje

Seimo nariai, Kauno ir Alytaus regionų merai kreipėsi į Vyriausybę dėl kelio Kaunas–Alytus) rekonstrukcijos

2021 03 05
Susisiekimo ministerija | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Gamta ir ekologija

Aplinkosaugininkų pagalbininkams siūloma suteikti daugiau įgaliojimų

2021 03 05
Kiek kainuoja maisto gaminiai prekybos tinklų parduotuvėse?
Lietuvoje

Rengiami siūlymai dėl švietimo pagalbos specialistų atlyginimų didinimo

2021 03 05
Gitanas Nausėda | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvoje

Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai

2021 03 05
„Kino pavasaris“ savivaldybėje
Kultūra

„Kino pavasaris“ mėnesiui įsikūrė savivaldybėje

2021 03 05
Vasarį daugiausia pranešimų aplinkosaugininkai gavo apie įvykius su laukiniais gyvūnais
Gamta ir ekologija

Vasarį daugiausia pranešimų aplinkosaugininkai gavo apie įvykius su laukiniais gyvūnais

2021 03 05
A. Žuko nuotr., smm.lt
Lietuvoje

Akcija „Užkrėsk gerumu“ kviečia gerumu dalintis visą mėnesį

2021 03 05


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Pajūrietis apie Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai
  • Svajonė apie Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai
  • Pajūrietis apie Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai
  • Pajūrietis apie A. Kiveris. Naikinamas tarpukario Lietuvos istoriją menantis akademinis choras „Ave Vita“ (video)

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Ministrės ir mokyklų vadovų susitikimuose – pasiruošimas brandos egzaminams
  • Seimo nariai, Kauno ir Alytaus regionų merai kreipėsi į Vyriausybę dėl kelio Kaunas–Alytus) rekonstrukcijos
  • Aplinkosaugininkų pagalbininkams siūloma suteikti daugiau įgaliojimų
  • Rengiami siūlymai dėl švietimo pagalbos specialistų atlyginimų didinimo

Skaitomiausi straipsniai

  • Č. Iškauskas. Žydai – bolševikų tarnyboje peržiūrėta: 1266; komentarų: 14
  • Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius peržiūrėta: 1177; komentarų: 17
  • R. Karbauskis. Ar tradicinės šeimos gynimas bus pripažintas nusikaltimu? (video) peržiūrėta: 913; komentarų: 49
  • M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas? peržiūrėta: Array; komentarų: 24
  • M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas? peržiūrėta: Array; komentarų: 24
  • V. Valiušaitis. Išdrįsti atsistoti prieš Legioną peržiūrėta: 484; komentarų: 6

Artimiausi renginiai

  1. Rasos

    2021-06-23 08:00 - 2021-06-24 17:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

T. Baranauskas. Uždraustoji Vasario 16-oji

by Tomas Baranauskas
2021 02 16
9
Mitingas „Vasario 16-oji: už mano ir Tavo konstitucines Žmogaus teises!“, Vilnius, Lukiškių aikštė, 2021 m. vasario 16 d. | T. Baranausko nuotr.

Istoriko Tomo Baranausko kalba, pasakyta 2021 m. vasario 16 d. mitinge „Vasario 16-oji: už mano ir Tavo konstitucines Žmogaus teises!“...

Skaityti toliau

M. Lučka. Kęstučio laikų Romuva (video)

by Jonas Vaiškūnas
2021 02 08
26
M. Lučka. Kęstučio laikų Romuva (video)

Apie Romuvą Prūsijoje Daugeliui girdėta Prūsijoje gyvavusi Romuva arba Romovė – to meto baltų pagrindinė šventove ir žynio – krivių...

Skaityti toliau

„Aktualioji istorija“: Butautas ir Survila – tėvą išdavę Kęstučio sūnūs (video)

by Tomas Baranauskas
2020 12 31
3
Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

Šiandien mes jau paskutinį kartą kalbėsimės apie Kęstučio laikus su istorike Inga Baranauskiene, knygos „Lietuvos valdovų paslaptys. Kęstutis ir Birutė“,...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • Pajūrietis apie Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai
  • Svajonė apie Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai
  • Pajūrietis apie Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai
  • Pajūrietis apie A. Kiveris. Naikinamas tarpukario Lietuvos istoriją menantis akademinis choras „Ave Vita“ (video)
  • Svajonė apie Prezidentas: vystomojo bendradarbiavimo politikai Lietuvoje reikalingi pokyčiai
Kitas straipsnis
Sodas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Saulės užtemimo dieną vyks dangaus sodų vėrimo mokymai

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai