G. Jakavonis. Kodėl prie Vyriausybės rūmų stovi paminklas Vincui Kudirkai?

Keistas klausimas. Todėl, kad Vincas Kudirka yra „Tautiškos giesmės“, tapusios mūsų valstybės himnu, autorius, atsakytų daugelis. Tik retas dar prisimintų, kad V.Kudirka kaip kūrėjas reiškėsi ne tik poezijoje, o ir prozoje, publicistikoje, net muzikoje.

Turėjau puikią literatūros mokytoją, kuri mus, besimokančius tarybinių laikų mokykloje, sugebėjo įtikinti, kad viską, ką parašė „Tautiškos giesmės“ autorius, reikia skaityti labai atidžiai, akcentuodama „Lietuvos tilto atsiminimus“. Klasėje, pamokose ne kartą analizavom šį satyrinį apsakymą, gavę užduotį kūrėm rašinius šia tema.

Trumpai priminsiu šio satyrinio apsakymo turinį. Stovėjusį per Šešupės upę pastatytą tiltą rusų valdininkai Rylosujev, Kopeikoliubov, Nikčemnicki, Merzavcev ir kt., norėdami užsidirbti iš remonto pinigų, tiek laiko taisė, kad šis buvo galutinai sugadintas. Neapsieisiu be citatų:

„Pagimdė mane Lietuvos miškas: išvedė į svietą lietuvių rankos, nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundėjau…

O drūtas buvo tiltas.“

„Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kasžin, kaip ilgai būčiau laikęs be taisymo, kad ne maskolių činovninkai.“

„Tiktai ar į dvi nedėlias ateina žydas, visai nepažįstamas: „Gerai… jie nori uždirbti, bet ir man išteks… pasidalinsime… o kad pataisysime tiltą, tai jau jis niekad sveikas nebus… kasmet uždirbsime betaisydami…“

„Atėjo naujas viršininkas. Senąjį už vagystę viešų pinigų perkėlė į kitą vietą, kur pinigai dar nebuvo išvogti.“

„Užmanė, matote, išmest mano dalis, pritaisytas da lietuvių rankomis, ir vieton jų įstatyt naujas, prirengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra.“

„Taigi dabar aš jau toks ir tiltas.“

Pabaigai paskutinė citata ir paskutinės „Lietuvos tilto atsiminimų“ eilutės:

„Kol bus tilte nors viena senoji mano dalelė, tai tokio krikšto nebus – išlaikysiu. O visų dalių, bičiuliai, permainyt nesuspėsite… Juk ir jūs patys neamžini: nusmuksite, bevažinėdami per savo darbo tiltus.“

Sakoma, kad istorija niekuomet nesibaigia, o laikui bėgant dar turi savybę atsikartoti. Tik labai dažnai atsikartoja ne tik tiesioginėmis, bet ir daug rafinuotesnėmis formomis.

Kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios nusipelno. Tada, kai V.Kudirka rašė šią satyrą prieš daugiau kaip 120 metų, buvom okupuoti carinės Rusijos. Bet kiek paralelių su dabartine mūsų Lietuva! Jau trisdešimt metų esam nepriklausomi, o vis keikdami sovietmetį pamirštame, kad už viską, kas vyksta mūsų valstybėje, esam atsakingi patys. Patys pardavėm „žąsį, dedančią „auksinius kiaušinius“ – „Mažeikių naftą“, patys į metalo laužą atidavėm supjaustyto buvusio savo laivyno dalis. Šį kartą ne „maskoliams“, o briuselių valdininkams pareikalavus, uždarėm savo atominę elektrinę.

Galėtumėm aiškintis, kad visa tai padarėm, nes buvome jauna ir nepatyrusi valstybė. Dar prieš keletą metų JAV esantis Jeilio universitetas pripažino Lietuvos miškotvarkos sistemą geriausia pasaulyje. Ir Europos Komisija skelbė, kad Europoje miškai geriausiai tvarkomi Lietuvoje. Europos Parlamento transporto komitetas „Lietuvos geležinkelius“ pristatė kaip pažangiausią tokio tipo įmonę Europoje.

Nebuvo pas mus nei „maskolių“ rylosujevų, nei kapeikoliubovų, nei nikčemnickių, nei merzavcevų, bet juos puikiai pakeitė savi „oficieriai“ ir „činovninkai“ masiuliai, pulkaunykai, bartuškos, vasiliauskai ir kiti „litovcai“. Kaip V. Kudirkos satyros herojai lobo taisydami sveiką tiltą, taip mūsų laikų „načalnikai“ darė tą patį, reorganizuodami miškų urėdijas, „Lietuvos geležinkelius“ ir uždarinėdami „Snoro“ banką.

Jei „Lietuvos tilto atsiminimuose“ viskas, kas buvo padaryta lietuvių rankomis, keitėm į „maskolišką“, tai dabar, kaip atsitiko „Lietuvos geležinkeliuose“, stengėmės pereiti prie Vokietijos modelio. Priminsiu, kad neseniai Vokietijos auditas pripažino, kad šis modelis nuostolingas ir yra grėsmė jų nacionaliniam saugumui.

Jei V. Kudirka rašė apie apsivogusį „načalniką“, kurį perkelia vadovauti ten, kur dar liko kažkas neišvogta, dabar skaitom apie buvusius „Klaipėdos naftos“ vyrus, už milžiniškus valstybės pinigus išsinuomojusių laivą „Independence“. Jie pas mus dabar vadovauja energetikai, transportui, miškams.

Dar kartą pakartosiu paskutinį sakinį iš „Lietuvos tilto atsiminimų“: „Juk ir jūs patys neamžini: nusmuksite, bevažinėdami per savo darbo tiltus.“

Būtent šiuos žodžius įskaitau paminklo Vincui Kudirkai veide, kai einu sostinės Gedimino prospektu pro Vyriausybės rūmus. Simboliška, kad ten sėdintiems naujiesiems Lietuvos „načalnikams“ jis atsukęs nugarą. Paminklas V.Kudirkai stovi toje vietoje, kur sovietmečiu stovėjo paminklas rusų generolui Ivanui Černiachovskiui. O gal ir nereikėjo jo griauti, tada vis dar galėtumėm už viską kaltinti „maskolius“…