Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Saulius Razma | LRS nuotr.

Gegužės 22 d. atsisveikinome su kolega Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Liudviku Sauliumi Razma. Kažkodėl vadinome jį tik Sauliumi Razma, Sauliumi. Nežinau kodėl.

Jis buvo ne tik kuklus, be galo inteligentiškas ir darbštus žmogus. Neperrašinėsiu jo biografijos, kurios jis pats taip ir neparašė, tačiau su kuria šiais laikais nėra sunku susipažinti. Jis turėjo teisę ir galėjo vadintis disidentu, tačiau to nedarė. Nors tai labai madinga šiais laikais.

Jis buvo sutvertas rūpintis ne savimi. Visų pirma, jis rūpinosi šeima. Šeima, kuri suderino, atrodytų, nesuderinamus charakterius ir veiklą. Jo žmona – garsioji Lietuvos primabalerina Leokadija Aškelovičiūtė–Razmienė, 28 metus buvusi nepakeičiama Aurora iš Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“, 1959 metais šiuo vaidmeniu debiutavusi Lietuvos baleto scenoje, o 1987 metais atsisveikinusi su scena.

Saulius – kvalifikuotas ekonomistas, mokslų daktaras ir padagogas, kuris, ne tik nuoširdžiai ir žaviai gerbė ir mylėjo Leokadiją, sukaupė jos kūrybinio darbo medžiagą, tuo ir įamžindamas ją. Ne vienas ir kolega signataras tik šiandien sužinojo, kad jie – vyras ir žmona. Tai yra ir iš dalies atsakymas tiems, kurie sako, kas tie signatarai – pabalsavo kartą ir tiek to jų darbo.

Saulius dėl politinių priežasčių buvo šalintas iš darbo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Sugrįžo į jį 1988 m. kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio patartas ir rinkimus laimėjęs rektorius.

Istorinėje Aukščiausioje Taryboje, į kurią Saulių Razmą išrinko Žirmūnų vilniečiai, jis buvo ne tik biudžeto komisijos nariu, bet ir nešė šiuo atsakingu laikotarpiu Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto rektoriaus naštą.

1990 m. kovo 11-ąją jis ne tik buvo balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas, pirmasis turėjęs progą pasveikinti išrinktą paskutiniosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, bet ir palinkėti jam Eschilo „Prometėjo“ eilėmis priimti tik protingus sprendimus, nes visas valdžias nuverčia būtent neprotingi sprendimai.

Tą pačią 1990 m. kovo 11-ąją laikinosios Ministrės Pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės potvarkiu (kurio priėmimo skubotumo tokią istorinę dieną iki šiol bent aš nesuprantu) Liudvikas Saulius Razma buvo meste įmestas į TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos perėmimą ir perdavimą Vilniaus valstybiniam pedagoginiam institutui. Tikiuosi, ne dėl to šiandien a.a. Sauliaus atminimo net simboline puokšte nepagerbė Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tomis istorinėmis dienomis dirbusi kitoje barikadų pusėje ir laisvai su Mykolo Burokevičiaus vadovaujamo LKP CK leidimu patekdavusi į TSRS vidaus kariuomenės, 1990 m. kovo 25 d. išmetusios iš šių patalpų VVPI dėstytojus ir studentus, saugomą objektą – vieną iš perversmo Lietuvoje organizavimo štabų. Saulius Razma buvo šioje barikadų pusėje – drauge su mumis. Tačiau Vytautas Landsbergis jo nepasiūlė į Respublikos Prezidentus.

Baudžiamojoje byloje, iškeltoje dėl TSRS vidaus kariuomenės veiksmų prieš VVPI studentus ir dėstytojus jėga juos išmetant iš šių patalpų, o ši byla buvo ir sudėtinė Sausio 13-osios bylos dalis, Saulius Razma atstovavo nukentėjusįjį – šią aukštąją mokyklą. 2014 m. lapkričio 3 d. Generalinė prokuratūra be motyvų nutraukė ir šią Sausio 13-osios bylos dalį.

Tikiuosi, kad ne šie argumentai lėmė, jog tik Seimo TV kamera Antakalnio kapinėse šiandien fiksavo atsisveikinimą su a.a. Liudviku Sauliumi Razma. Matyt, tai nėra ir LRT misijos dalis…

Saulių dėl streikuojančios širdies jau ne pirmus metus vis rečiau bematėme. Baigintis 2018-iesiems jis netikėtai atvyko į signatarų susitikimą. Ir pasakė kalbą. Šiandien suvokėme, kad tai buvo jo atsisveikinimo kalba. Manau, kad mokytojų ruošimo universiteto, kuriuo jis kaip rektorius rūpinosi mūsų Atgimimo laikotarpiu, beatodairiškas ir nepamatuotas naikinimas tikrai neleido jam būti ramiam.

Šiandien norėčiau a.a. Sauliaus atminimui pasidalinti jo pastebėjimais, kuriuos jis surašė į signatarų klubo Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečio proga išleistą knygą „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. 1990“ (Savastis, Vilnius, 2000) ir kurie šiandien mums, per paskutiniuosius 10 metų taip supriešintai Lietuvai, yra labai svarbūs. Kiekvieno doro lietuvio kelias į Kovo 11-ąją buvo skirtingas, nepakartojamas, bet kelrodė žvaigždė – ta pati ir vienintelė – Nepriklausomybė. … jei vokiškąjį nacių totalitarizmą sutriuškino išorinė sąjungininkų karinė jėga, tai rusiškąjį tarybinį totalitarizmą, iki ausų apsiginklavusį branduoliniais ginklais, išsaugojant Žmoniją nuo pražūties, įmanoma sugriauti tik iš vidaus, proto galiomis, kritiškam realiam mąstymui patekus į šios antižmogiškosios sistemos smegenis ir kraują. Iš to kyla ir mano kitas nusistatymas nenuvertinti nuopelnų Nepriklausomybės reikalui mokytojų, dėstytojų, rašytojų, kultūros ir meno veikėjų, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo kišenėje TSKP nario bilietus, kritiško, patriotinio mąstymo žadinimą mokyklose, auditorijose, klubuose, žiniasklaidoje ir pan…

Saulius Razma jau 2000 metais įvardino ne tik lūkesčius, bet ir tai, kas yra ir šiandien mūsų skausmas: Šiandieną, po 10 metų, sunku benusakyti, ko tikėtasi Lietuvai Kovo 11. Tik aišku – šviesiausios ateities ir gerovės. Lengviau galiu apsakyti tai, ko nesitikėjau, kas suteikia dabar man ir visai tautai aštrų skausmą.

Tai:

– valdžios atplyšimas nuo tautos, nuo Lietuvos žmonių interesų, tos prarajos spartus didėjimas;

– Lietuvos visuomenės klastingas suskaldymas į dalį, kuri okupantų ir savų kolaborantų buvo ištremta, kankinta ir persekiota, ir dalį, kuri anuomet iš paskutiniųjų nutraukdama nuo savo kąsnio siuntė džiuvėsius pirmiesiems į kankynių vietas, kuri ant savo pečių pakėlė tarybinės nacionalizacijos, kolektyvizacijos ir kitas baisybes, bet okupacijos sąlygomis išsilaikė, savo darbu ir protu sukūrė tautos ūkines jėgas, infrastruktūrą, išlaikė lietuvių kalbą ir laisvės troškulį;

– ūkio santvarkos, nuosavybės formų profanuotas suabsoliutinimas ir gamybos jėgų sugriovimas, virtęs tautai sunkiai pakeliama našta;

– subjektyvaus faktoriaus dominavimas prieš objektyvųjį priimant sprendimus ekonomikos, kultūros ir politikos srityse.

Tačiau Saulius Razma buvo ir didelis nepavargstantis optimistas: … šių ir kitų, neišvardytų trūkumų ryžtingas šalinimas yra mūsų tautos ateities šaltiniai ir viltis.

A.a. Saulius jau tada, 2000 metais, parodė ir savo asmeninį pavyzdį – kelią ne į susipriešinimo eskalavimą, bet į susitaikymą: Šiandien, Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 10-mečio proga, santarvės vardan skelbiu asmeninę amnestiją KGB agentui „Domui“, teikusiam apie mane informaciją savo šeimininkams.

Ar daug kas iš mūsų taip pasielgtų šiandien? Tačiau gyvybiškai svarbu ir būtina sustabdyti šį brolžudišką beatodairišką tautos supriešinimą, atsikratyti visuotinės baimės, kurios mes jau nebematėme net tarybiniais metais, išgyvendinti proto ir kompetencijos matavimą užimomis pareigomis. Pabandykime taip pasielgti. Dėl a.a. Sauliaus, jo šviesaus atminimo.

Spausdinti 🖨