Gegužės 8 d. Valdovų rūmuose rinkosi tautosakininkai, etnomuzikologai ir dainų puoselėtojai pokalbiui apie įvairialypį Simono Daukanto tautosakos palikimą.
Susirinkusius pasveikino Valdovų rūmų dir. pavaduotoja dr. Jolanta Karpavyčienė, primindama, kad tai viso ciklo vienas iš renginių, kurio bendrarengėjai yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Renginyje pranešimus perskaitė ir įžvalgomis pasidalino prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė, Veronika Povilionienė, dr. Jurga Sadauskienė, dr. Jūratė Šlekonytė, doc. Evaldas Vyčinas.
Suėjime buvo svarstoma, kokią vietą S. Daukanto užrašytos dainos užima folkloristikos istorijoje, ar jos svarbios šių dienų dainų puoselėtojams. Bene kebliausias pašnekesio klausimas – ar įmanoma naujam gyvenimui prikelti dainas, kurių XIX a. viduryje buvo užrašyti tik žodžiai, o melodijos taip ir liko neužfiksuotos? Prof. dr. Daiva Vyčinienė pristačiusi diskusijų dalyvius užsiminė, kad mintis giliau patyrinėti S. Daukanto rinktų dainų tekstus kilo 2018 m. po „Visi“ repeticijų. Juolab panašus tyrimas, tiesa su dainomis ir melodijomis surinktomis S. Stanevičiaus, buvo atliktas lyginant su ekspedicijų metu surinktomis XXa. devintame dešimtmetyje.
Dr. Jurga Sadauskienė savo pranešimu supažindino susirinkusius su S. Daukanto išleisto rinkinio „Dainės žemaičių“ 1846 m. vertę anksčiau L. Rėzos, S. Stanevičiaus ir kitų paskelbtų rinkinių kontekste. Priminė, kad S. Daukantas pasinaudodamas talkininkais Lietuvoje rinko dainas, patarles, kitą smulkiąją tautosaką. Sukaupta medžiagą gausiai naudojo savo rengiamuose istoriniuose, kultūriniuose veikaluose. Visiems buvo malonu išgirsi dr. Jūratės Šlekonytės perskaitytą S. Daukanto užrašytą pasaką. Pranešėja priminė apie jo verstas pamokančias, didaktines pasakas. 1835 sudarytą tačiau neišleistą pasakų rinkinį „Pasakas masių“ kurios laimingo atsitiktinumo dėka J. Jablosnkio buvo įsigytos iš senienų kaupėjo. Vėliau įvairiais pavidalais išleistos XX a.
Su dainininke Veronika Povilioniene ansamblis drauge atliko S. Valiūno autorinę dainą „Birute“, kuri nuo XIX a. pradžios keliais suliaudintais variantais buvo užrašyta įvairiose Žemaitijos vietose.
Žemaičių dainas, artimas S. Daukanto užrašytoms, atliko folkloro ansamblis „Visi“.
Folkloro ansamblio „Visi“ nariai daugiau nei dvidešimt metų kaupė folkloro ekspedicijų Pietų Žemaitijoje patirtį, yra „įgarsinę“ Simono Stanevičiaus Raseinių apylinkėse užrašytas dainas.
Diskusijose E. Vyčinas priminė, kad S. Daukanto užrašytos dainos keliais variantais sutiktos ne tik Šiaurės bet ir Pietų Žemaitijos areale. Kai kurios dainos labai tiksliai išlaikė tekstus, todėl didelė tikimybė, kad ir melodijos pasiekusios XX a. pabaigą siekia S. Daukanto XIX a. kai kurios ir XVIII pabaigą. Tai nėra tiksli autentiškų – S. Daukanto sukauptų dainų rekonstrukcija. Tai veikiau kūrybiškas bandymas atkurti galimą tų dainų skambesį, padėti jį įsivaizduoti šiandieniniam klausytojui. E. Vyčinas pasidalino ekspedicijų po Žemaitija įvairiais nutikimais ir dainų rinkimo metodika apibudinant pateikėjui senų dainų siužetus.
Renginio pabaigoje daugelis pranešėjų pripažino, kad S. Daukanto palikimas yra gausus ir ne viena etnologų, tautosakininkų, istorikų, kalbininkų karta ras kažką naujo, nepastebėto, nepatirto.
Kad S. Daukanto palikimas įgauna naują pažinimo formą liudija 30 metų ėjusio žurnalo „Liaudies kultūra“ pavadinimo, nuo 2019 m. antro numerio pakeitimas į talpesnį ir gilesnį žodį „BŪDAS“. Prof. dr. Daiva Vyčinienė pakvietė visus aktyviai dalyvauti „Skamba skamba kankliai“ tarptautiniame follkloro renginyje, kur S. Daukanto ir jo pasekėjų sulasiotų deimančiukų įvairiomis formomis aptiksime apsčiai.
Gerai, kad tęsiamas Simono Daukanto kūrybinio ir mokslinio palikimo pažinimas, būtų gerai, kad į tai atkreiptų dėmesį ir kalbininkai bei istorikai. Pvz., Valančius neištesėjo Daukantui duoto pažado išleisti jo veikalus, o po jo mirties išsireikalavęs jo rankraščius pradangino „Palangos Petrį“. Atkreipęs į tai dėmesį akademikas Z.Zinkevičiaus „Kalbos istorijoje“ nurodo, jog Daukantas buvo parašęs „Palangos Petrį“. Galima numanyti, kad dingusią Daukanto apysaką „Palangos Petris” o atsiradusią Valančiaus „Palangos Juzę” vyskupo pataikūnai „netyčia supainioję“ 1869 m. išleido kaip Valančius, nors šio kūrinio socialinis pobūdis atitinka Daukanto, o ne Valančius bažnytinei tematikai. Dargi Daukanto rankraščiuose yra jo nuoroda, jog 1857 m. įteiksiąs cenzūrai būtent Palangos Petrį”.