Gruodžio 12 d., penktadienį, Lietuvos Respublikos Seime surengta spaudos konferencija „Etninė kultūra Etnografinių regionų metais“, kurioje dalyvavo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Algirdas Patackas bei Etninės kultūros globos tarybos nariai: pirmininkas Virginijus Jocys, prof. dr. Daiva Vyčinienė, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas ir Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.
Parlamentaras Algirdas Patackas pasidžiaugė, kad 2015 metai paskelbti Etnografinių regionų metais ir pažymėjo tris svarbiausius tikslus: „Turime stiprinti savimonę, kuriai iššūkį meta didžiulė emigracija, nes etninė kultūra yra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių žmones neišvykti. Taip pat reikalinga išryškinti skirtumus tarp etnografinių regionų – tą ypatingai pabrėžia kalbininkai. Galiausiai turime permąstyti etninės kultūros prasmę ir esmę, nes Lietuvoje didėja skirtis tarp miesto ir kaimo, mažėja kaimo gyventojų, o etninei kultūrai gresia virsmas tik muziejiniu, negyvu reiškiniu“,– sakė jis.
Anot politiko, šiuos dėmenis galima stiprinti ir nedideliais, bet konkrečiais darbais: „Pavyzdžiui, reikėtų išsaugoti nykstančių kaimų pavadinimus – tai tikrai praktiškai įgyvendinamas uždavinys, reikia tik nedidelės paskatos Seimui. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad universitetuose mažėja etnologijos katedrų, nors specialistų poreikis jaučiamas.“
Etninės kultūros globos tarybos pirmininko Virginijaus Jocio teigimu, svarbu išnaudoti anksčiau įgytą patirtį: „2013 metai buvo skelbti tarmių metais – jei pradžioje buvo skeptikų, tai metų pabaigoje pasidžiaugėme gerais rezultatais. Noriu padėkoti regionų ir savivaldybių atstovams, kurie teikia siūlymus tiek valstybinei programai, tiek atskiriems parlamentarams.“
Etnografinių regionų metai taip pat yra puiki paskata apskritai permąstyti etninės kultūros prasmę ir viziją. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Daiva Vyčinienė sakė: „Yra du vyraujantys požiūriai į etninę kultūrą: muziejinis ir pramoginis, siejantis tai su etniniais šokiais, muzika ir koncertais. Tokiu būdu etnokultūros elementai atsiranda neįtikėtinose vietose ir yra panaudojami ne visai tinkamai. Todėl būtina puoselėti gilią etnokultūros sampratą ir rasti būdus ją perteikti jaunajai kartai. Deja, dabar nebeturime parengiamųjų grandžių nei regionuose, nei Vilniuje. Nors, pavyzdžiui, etnomuzikologijos absolventai randa galimybes skleistis, bet jų yra tiesiog per mažai.“
Jai antrino Kultūros ministerijos atstovė Irena Seliukaitė, kurios teigimu šiandien turime galvoti ne tik apie visuminę etninę kultūrą. „Keičiasi situacija: XX a. viduryje Lietuvoje buvo stiprus kaimas, bet šiandien jame nebėra nei milijono gyventojų, nes 2/3 piliečių įsikūrę miestuose. Šių metų viduryje Vyriausybė patvirtino Etnografinių regionų metų veiksmų planą. Nors jis neapima visos įvairovės, veiksmų plane yra apibendrinamos ir nurodomos kryptys, kad vyktų ne tik smagūs renginiai, bet ir būtų kuriama išliekamoji vertė. Turime susikoncentruoti į kelis siekius: pavyzdžiui, išsaugoti tai, ką turime – trečią pagal dydį Europoje, unikalų rankraštyną, tarmių įrašus ir kitas vertybes. Taip pat be galo svarbūs moksliniai tyrimai“,– sakė ji ir pasidžiaugė, kad jau yra paviešintas Etnografinių regionų metų ženklas, kurį kūrė jauni žmonės iš Dailės akademijos.
Jono Vaiškūno teigimu, visi šie siekiai yra valstybės ir tautos išlikimo pagrindas: „Etninė kultūra – ne tik paveldas, piliakalniai ir muziejai, bet ir gyvoji tradicija, tautinės savimonės pagrindas. Valstybė privalo ugdyti tautinį sąmoningumą, ginti tradicinę šeimą, nes visa tai formuoja lietuviškumo pamatą, savivoką istorinėje perspektyvoje“,– teigė jis. Alkas.lt redaktorius taip pat pažymėjo, kad Etninės kultūros globos tarybos uždavinys yra paversti etnografinius regionus administracinio skirstymo vienetais, kad tai nebūtų vien tik žemėlapyje nubrėžtos linijos, bet ir gyvastis, susieta su konkrečiais ten gyvenančiais žmonėmis.
Žiūrėkite spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos iš Seimo vaizdo įrašą:
