„Ne, aš nelaikau savęs pagone, – atsakydavo dailininkė Gražina Didelytė, kai žurnalistai, prie sodybos po šimtametėmis liepomis užmatę akmenų aukurą, primygtinai klausdavo, kokio ji esanti tikėjimo. – Man artimiausias senasis baltų tikėjimas, – prisipažindavo dailininkė. – Tačiau manau, kad žmogaus tikėjimas yra labai intymus dalykas, todėl nedera apie jį klausinėti“.
Vienok klausinėjame. Žiūrėdami į kūrinius, juos išgyvendami, ieškodami juose kažko artimo, pažįstamo, savo… Kiekvienas, jautresnis menui, dailininkės Gražinos Didelytės kūriniuose atras tai, kas jai buvo svarbiausia. Tėviškė, Tėvynė, kovos dėl jos laisvės ir nepriklausomybės, istoriniai klodai, ant kurių, lyg ant ąžuolinių rąstų pamatų, kuriama būtis, apglėbianti gamtą, meną, meilę viskam, kas gyva.
Jos miniatiūrose akcentuojama ne žmogus gamtoje, o gamtos pajauta žmoguje: trapios paukštelio, gėlės, medžio ar mylimo katinėlio linijos viso labo atspindi žmogaus dvasinį pasaulį, harmoningą jo sambūvį ne tik su jį supančiu pasauliu, bet ir pačiu savimi. Iš tokio nekonfliktiško ryšio gimsta ramybė, juntama visuose dailininkės kūriniuose. Net pačiuose skaudžiausiuose, pavyzdžiui, cikle apie tremtį, partizanus, sugriautus, susovietintus vienkiemius…
Būdama jaunesnė, Gražina Didelytė dalyvaudavo Romuvos stovyklose, o įsigijusi sodybą Dainavos girioje, Rudnios, švelniai vadinamos Rudnele, kaime, dailininkė nusprendė turėti savą aukurą ir ėmė rinkti lauko akmenis jo statybai. Jis atrodė būtinas jos erdvei, jos būčiai įprasminti. Žmonės prie savo sodybos nuo seno statydavo (ši tradicija atgimsta) kryžių, saugantį jų gyvenamą erdvę.
Dailininkei Didelytei buvo priimtinesnis lauko akmenų aukuras, užkuriamas visų svarbiausių švenčių metu. Ugnelę įkurdavo ir artimų mirusiųjų atminimui. Tad nenuostabu, kad jos artimiausia savo pasaulėjauta draugė Onutė Drobelienė dailininkės išėjimo amžinybėn dieną uždegė aukurą, jausdama, kad toks atsisveikinimas pats tinkamiausias, giliausiai atspindintis išėjusiosios tikėjimą.
Dailininkės Didelytės tikėjimas tikriausiai, kaip ir daugelio mūsų, susiformavo ne iš karto. Jos tėvai nebuvo praktikuojantys katalikai, motina Stasė Didelienė gana kritiškai atsiliepdavusi apie dvasininkus. Kūčių vakarienė, velykinių margučių dažymas tebuvo tradicija, vėliau suvokta kaip senojo baltų tikėjimo „modifikuota“ tąsa – reliktinių apeigų perdavimas. Kūčias lietuviai šventė dar prieš krikščionybės priėmimą, o margučių dažymas buvo susijęs su gamtos atbudimu, tam tikra auka Žemynai, Laimai, Austėjai, Gabijai, Pergubriui ir kitiems seniesiems baltų dievams, globojusiems mūsų protėvius.
Ant dailininkės darbo stalo – pintinėlė su įvairia technika puoštais margučiais. Kasmet jų mažėja: vieni sudūžta, kitų spalvos išblunka, – nuo Gražinos Didelytės mirties praėjo daugiau nei dešimtmetis. „Kokia technika jie būdavo marginami?“ – klausiu dailininkės bičiulio Vygando Čapliko. – „Įvairia. Dailininkė mėgdavo kasmet pasirinkti vis kitą temą ir kitą techniką. Ant vienų išskutinėdavo senovinius baltiškus ženklus, ant kitų išpiešdavo miniatiūrinius vaizdelius, pavyzdžiui, raisto motyvus, naudodama tik juodą ir sidabrinę spalvą, o kitais metais naudodavo dekupažą su augalėliais… Jos margučiai – savotiški meno kūrinėliai, gaila, kad nesuskubome jų išsaugoti“.
Jei primygtinai norėtume surasti lentynėlę ir į ją įsprausti dailininkės Gražinos Didelytės pažiūras, jos tikėjimą, tai pati artimiausia jai būtų mahavyriška filosofija, kurią ji liudijo savo gyvenimu. Mahavyra, dar žinomas Vardhamanos vardu, gyveno 599 m. pr. Kr. – 527m. pr. Kr., galima sakyti, buvo kinų filosofo Konfucijaus amžininkas, džainizmo principų kūrėjas. Džainizmo atstovai tiki, kad visos gyvybės formos turi sielą. Visa religinė sistema grindžiama asketišku gyvenimo būdu ir smurto nenaudojimu prieš jokias gyvas būtybes. Mahavyra skelbė, kad svarbiausia – doras žmogaus gyvenimas, jautrus elgesys su kiekviena gyva būtybe, ypač bejėge, silpna. Džainizmas ir dėl objektyvių priežasčių (Mahavyra neužrašė savo tikėjimo nuostatų, jos buvo kaip ištaros perduodamos per mokinius, panašiai kaip graikų filosofas Sokratas), ir dėl subjektyvių priežasčių (Mahavyra skelbė, kad dievų garbinimas nėra būtinas, nes Visata yra savaiminė, nesukurta ir neišnykstanti) būsimas kartas pasiekė vėliau už filosofinius Konfucijaus mokymus. Mahavyros elgesys su gyvomis būtybėmis kai kuriais atvejais gali kelti juoką: jis nevalgydavo prietemoje, kad kartais neprarytų kokio mašalo, o eidamas miško keliuku šluodavo šluotele taką, kad nesumindytų skruzdėlės ar kokio vabalėlio. Toks kiekvieno gyvo sutvėrimo prilyginimas žmogaus gyvybei , jo kančioms atrodo absurdiškas. Dėl tokio maksimalistinio požiūrio į gyvybę Mahavyra turėjo labai mažai pasekėjų. Vienok svarbi ne jo tikėjimo išpažinėjų gausa, o pamatinis principas: neskriausti kito ne todėl, kad už tai būsi Dievo( žmonių, likimo, karmos ir t.t.) nubaustas,o todėl, kad kitaip elgtis neleidžia sąžinė ar širdis.
Dailininkė Didelytė domėjosi daug kuo, tame tarpe ir filosofija bei įvairiais tikėjimais. Jos gausioje ir turtingoje bibliotekoje yra knygų ir apie įvairias pasaulio religijas, tačiau ne įvairių filosofinių bei religinių nuostatų pažinimas nulėmė jos gyvenimo būdą ir pasaulėjautą. Pusbrolis Kęstutis Vasiliauskas prisimena Gražiną vaikystėje, pasakodamas pabrėžia jos ypatingą jautrumą viskam, kas gyva.
O Vygandas Čaplikas, pažinojęs dailininkę paskutiniaisiais dvidešimt jos gyvenimo metų, pasakoja neįtikimus dalykus apie Gražinos Didelytės asmenybę. Štai keletas liudijimų. Statant dailininkės išsvajotą galeriją, kurią ji pavadino „Andeine“ (Andojaus – upelių, šaltinėlių globėjo vardu, pakeistu moteriškąja gimine), į iškastas duobes įkritusios kelios skruzdėlės. Didelytė, negalėdama paprieštarauti meistrams, labai nusiminė dėl kelių vabalėlių gyvybės ir tylomis pasitraukė į girią, kuri ją visuomet nuramindavo.
Kitas epizodas. Girioje, prie savo sodybos radusi ką tik išdygusių ąžuoliukų, apsmaigstydavo juos šakelėmis, kad stirnaitės nenugraužtų. Buvo įkūrusi „Laumės daržą“ – nukentėjusių, sužalotų augalėlių savotišką „prieglaudą“: radusi iš darželių išmestas, išretintas gėlytes parsinešdavo ir pasodindavo į savo darželį. Ilgainiui susidarė visas įvairių augalėlių gėlynas. Po dailininkės mirties nebeprižiūrimas jis sulaukėjo, sunyko; ilgiausiai išsilaikė snieguolės, palindusios po erškėtrožės šakomis, o rudenį dar sublyksi violetinės vėlyvių liepsnelės.V.Čaplikas prisimena, kaip dailininkė grožėdavosi aplink sodybą žydinčiais builiais, baltais žiedynais primenančiais debesėlius, ir neleisdavo jų nupjauti, kol neperžydės, kol neišbarstys žemėn savo sėklos. „Dažnai dėl to net susiginčydavom, – pasakoja dailininkės draugas, – nes pjauti peraugusias žoles sunkiau. Tačiau šiuo klausimu Didelytė buvo nepalenkiama“.
Gražinos Didelytės kūrinėliuose atrasime jos mylimų gležnų, trapių gėlelių piešinėlių: ypač mėgstami snieguolių varpeliai, žibutės, pakalnučių skambalėliai, katilėlio melsvas varpelis, veronikos akelė, ievos… O kurdama miniatiūrą Unei Babickaitei, panaudojo baltašaknės įvaizdį. Nerasime puikuolių rožių, dailininkė jų nevertino ir realiame gyvenime. Jos meno gerbėjai žinojo dailininkės „silpnybę“ saulėgrąžoms. Šio augalo gležnu nepavadinsi, bet Didelytę viliojo jo paslaptingumas: didžiulį savo graižą saulėgrąža visuomet atgręžia į saulę. Saulėgrąžos sėklų pakelių tebėra ant jos darbo stalo – ruošėsi pasėti, pavasariui atėjus…
Dailininkės tikėjimas, atsispindintis jos kūryboje, nėra plačiau nagrinėtas. Tai itin įdomi tema ne tiek vaizduojamais objektais, kiek dailininkės pasaulėjauta ir minimalistiniais jos raiškos būdais: kiekvienoje miniatiūroje ar ekslibryje (Gražiną Didelytę galime drąsiai vadinti nepranokstama ekslibrių kūrėja) atrasime kertinius simbolius – atpažįstamus ženklus, filosofiškai nuspalvinančius ir išplėtojančius pagrindinę mintį. Ąžuolai ir gležnos snieguolės – tai labai trapios ir kartu labai tvirtos asmenybės dvasinis paveikslas, atskleidžiantis paprastą tiesą: kitą globodamas net ir silpnas žmogus esti tvirtas.
Tikras, nesuvaidintas jautrumas yra stiprybė, duota ne visiems. Dailininkės kūryba skirta ne jos, o kiekvieno iš mūsų savęs pažinimui. Klausdami, kuo tikėjo dailininkė, klausiame savęs: o kuo tikime mes? Ar savo gyvenimu liudijame tą tikėjimą?
