Praėjusieji metai buvo daugelio sukakčių metai. Vydūno gerbėjams jie įsimintini ne tik kaip šio kūrėjo 150-mečio sukaktį žymintys, bet ir kaip jo dvasinio palikimo sugrįžimo į tautos kultūros vyksmą reikšmingų faktų sukakčių metai: prieš 50 metų, 1968-siais, kai pavergtoje Lietuvoje buvo kukliai, bet labai nuoširdžiai paminėtas šio kūrėjo šimtmetis, o prieš 30 metų, 1988-siais, įsikūrė daug jo kūrybinio palikimo suaktualinimui ir atminimo įamžinimui nuveikusi Vydūno draugija. Su šiomis sukaktimis glaudžiai siejasi vieno iš vydūniškojo judėjimo dalyvių prisiminimai ir mintys, išdėstyti almanache „Varpai“ skelbtame pokalbyje. Redakcijai ir pokalbio dalyviams sutikus tą pokalbį skelbiame ir mes.
„Vydūnas – kelrodė žvaigždė“, – sako filosofas, Vydūno draugijos Garbės pirmininkas, doc. dr. Vacys Bagdonavičius.
– Artėja du rimti jubiliejai – Vydūno 150-osios gimimo metinės ir Jūsų įkurtos draugijos 30-metis. Kad Vydūno draugija įkurta tik prasidėjus Atgimimui, suprantama. Tačiau kad dar sovietmečiu Jums pavyko pradėti puoselėti Vydūno idėjas, ypatingo dėmesio verti dalykai. Kada ir kokiom aplinkybėm į Jūsų gyvenimą atėjo Vydūnas?
– Nenorėčiau prisiimti Vydūno draugijos įkūrėjo nuopelnų, nors jie man ir priskiriami kaip savaime aiškūs. Nebuvau tos draugijos steigimo šalininkas. Ne todėl, kad būčiau manęs iš principo ją esant nereikalingą. Labai norėjau, kad Vydūno idėjos taptų mūsų dvasinio gyvenimo dalimi, kad veiktų mūsų laisvėjimo vyksmą ir kad, būdami laisvi politiškai, jų šviesoje kurtume savo ateitį. Buvau įsitikinęs, kad nepriklausomybę pasiekusi tauta neišvengiamai turės plačiau atverti Vydūno paliktą išminties skrynią, kad toji išmintis labai padės klojant dvasinius laisvos valstybės gyvenimo pamatus.
Žinia apie tokios skrynios buvimą jau buvo gana plačiai pasklidusi, nes 1988 m. kovą ir vėliau daugelyje Lietuvos vietų minėtos mąstytojo 120-osios gimimo metinės, apie jį nemažai kalbėta ir rašyta. Publikacijose ir gyvu žodžiu jau be cenzūrinių suvaržymų buvo atvirai kalbama apie reikalingumą Vydūno išmintimi grįsti savo laivės siekius. Prie tos žinios sklidimo buvau ne taip mažai prisidėjęs, nes prieš metus iki minėtos sukakties, 1987-siais, buvo išėjusi mano knyga „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“, kuri buvo palankiai sutikta ir daugelyje vietų pristatinėjama. Kilus sukaktuvinių minėjimų bangai jau buvau žinomas kaip šioks toks vydūnistas, tad buvau kviečiamas gyvu žodžiu visuomenę supažindinti su Vydūno nuveiktais darbais, idėjomis ir kūryba.
Tai, kad sukaktuvinių Vydūno minėjimų buvo daug ir kad juose labai dėmesingai buvo priimamos žinios apie jo idėjas ir darbus, kad buvo jaučiama gili pagarba šiam mąstytojui ir kūrėjui, rodė, jog tauta išsiilgusi tikro dvasingumo ir pasiruošusi gaivintis vienu iš tyriausių to dvasingumo šaltinių. Tie minėjimai atimdavo daug laiko, bet kartu man pačiam buvo labai naudingi, nes bendravimo su klausytojais metu rasdavosi naujų netikėtų minčių, man pačiam dar labiau ryškėjo Vydūno fenomeno reikšmė mūsų kultūros raidoje bei jo idėjinio palikimo aktualumas dabarčiai. Vis aiškiau suvokdamas Vydūno svarbą ir didingumą, vis labiau žavėdamasis jo intelektinės ir meninės raiškos galia, kartu pajutau, kad tą savo pagavą norint perteikti kitiems nebeužtenka deklaratyvaus teigimo, o reikia fundamentalesnio pagrindimo, stipresnės argumentacijos.
Vėstant minėtos sukakties minėjimų įkarščiui, galėjau ramiau pagalvoti apie susidaryto Vydūno vaizdo paryškinimą, patikslinimą ir pagilinimą. Supratau, kad tam reikia dar gana stipriai padirbėti. Nemenko apdorojimo reikalavo ir nepanaudota tyrimo metu sukaupta didelė medžiagos dalis, kuri to vaizdo paryškinimui labiausiai ir buvo reikalinga. Taigi, su mano artimiausiais planais visiškai nesiderino kai kurių bičiulių užmojai kurti draugiją ir ją užkrauti man ant sprando. Todėl aš jos ir nenorėjau.
Puikiai supratau, kad draugijos kūrimo entuziastai išsibėgios kas sau, vos tik ji atsiras. Ne prasčiau už mane suvokdami vydūniškų idėjų sklaidos svarbą, jie norėjo, kad ja labiausiai ir rūpintųsi tas, kas į jas yra labiausiai įklimpęs. Jie beveik visi jau turėjo savo visuomeninio, politinio ar su verslu susijusio veikimo barus, juos jau buvo pagavusi užgimstančio Sąjūdžio banga. Gal jie ir nuoširdžiai tikėjo, jog galės ir draugijoje vienokį ar kitokį veikimo barą užimti, tad ir dėjo visas pastangas ją kurti, o pirmininkavimą užkrauti man. Tos garbės ir tokio krūvio tikrai nenorėjau ir bandžiau priešintis, bet, deja, „palūžau“ – 1988 m. lapkričio 5 d. Vilniuje susirinkus keliems šimtams entuziastų Vydūno draugija buvo įkurta, o aš, nors ir muisčiausi, buvau išrinktas jos pirmininku. Kad draugija buvo įkurta, nesigailiu. Iki šiolei ji tebėra gyva, tuo tarpu didžiausioji tada susikūrusių draugijų dalis jau seniai išmirė.
Esame patenkinti ir nuveiktais darbais, įgyvendintais planais, o kai kuo ir labiau pasididžiuoti galime. Tačiau man asmeniškai tai nebuvo gera lemtis. Draugijai vadovauti juk puikiausiai galėjo ir kas nors kitas, didesnių organizacinių sugebėjimų turintis vydūnietis, kiekvienai naujai kadencijai galėjo būti išrinktas ir naujas pirmininkas. Bet, deja, taip nebuvo. To kito niekas nepasiūlė, ir po kiekvieno suvažiavimo pirmininkavimo našta vėl likdavo man. Laimės didelės nejaučiau, bet ir kategoriškai tos naštos atsisakyti nesiryžau. O be reikalo: draugijai per pustrečio dešimtmečio atiduotos dienos ir valandos galėjo būti praleistos bibliotekose, rankraštynuose, prie rašomojo stalo, ir Vydūnui skirta knyga jau kuris laikas galėjo būti skaitytojų rankose. Deja, atsitiko, kaip atsitiko.
Atsitiko mano kūrybiniams planams ir dar nepalankesnis dalykas. Po keleto sėkmingų draugijos veikimo metų, ypač po plačiai Lietuvoje nuskambėjusio Vydūno palaikų perlaidojimo 1991 m., buvau labiau pastebėtas mokslo reikalus tvarkančiose institucijose, ir kai prireikė direktoriaus tuometiniam Filosofijos, sociologijos ir teisės institutui, juo tapti pasiūlyta man. Suvokiau, kad tos pareigos tikrai ne man, nes nesijaučiau iš vis sutvertas vadovauti, o juo labiau tokiai rimtai nemenkų anuometinių iššūkių kamuojamai įstaigai. Bet įkalbėjo, sakydami, jog Institutą reikią gelbėti, kad nebūtų uždarytas. Nutrūksią pradėti tautos kultūrinio paveldo pažinimui, jos tolesnei socialinei ir kultūrinei raidai svarbūs tyrimai, keliasdešimt talentingų mokslininkų liksią be darbo. Kiti galimi kandidatai į šį postą dėl vienokių ar kitokių priežasčių (daugiausia politinių) esą nepriimtini esamai valdžiai , o kurį nors iš jų išrinkus, Instituto uždarymas tik pagreitėtų.
Nesijaučiau esąs Institutą išgelbėti galįs mesijas, bet kategoriškai atsisakyti per savo minkštumą vėl nesugebėjau ir taip su visam pardaviau net šešiolika kūrybiškesniam darbui galėtų skirti metų. Prie Vydūno tegalėjau prisiliesti tik priešokiais. Ypač apmaudu buvo sužinojus, kad į tą postą būta ir kitų į jokias komplikacijas neįsivėlusių ir pagal visas kompetencijas labiau tinkamų kandidatų, bet šie labai ryžtingai pasiūlymą direktoriauti atmetė. Per vėlai supratau, kad ir man reikėjo būti ryžtingesniam ir mažiau patikliam visokiems užkalbėjimams. Taigi, prabėgo šešiolika jau nepriklausomoje Lietuvoje gyventų ne Vydūnui skirtų didelės visai ne kūrybinės įtampos metų.
Arčiausiai Vydūno buvau du sovietmečio dešimtmečius. Būtent tada jį atradau, tada į jo kūrybinį palikimą studijavau, jo gyvenimo ir veiklos labirintais vaikščiojau. Buvo sovietmetis, okupacija, visokiausi suvaržymai, slegianti dvasinė nelaisvė. O aš buvau su Vydūnu ir buvau laisvas. Ir tai tuo metu, kai didžioji tautos žmonių dalis buvo visokių nepriteklių, tiek materialinių, tiek dvasinių, prislėgti, o kūrybiškesni nuo slogaus nelaisvės oro tiesiog duso. Ir tie, kurie prisitaikė, labai laimingi nesijautė. Net ir tie, kurie visas valdymo galias turėjo. Nežinau, ar jaučiausi tada besąlygiškai laimingas (greičiausiai, kad ne), bet esąs laisvas jaučiausi tikrai. Nepriteklių prisodrinta aplinka negalėjo nesupti ir manęs, bet ji neprislėgė mano dvasios, nenugramzdino pesimizman, nekėlė egzistencinės beprasmybės jausenos.
Gyvenimo aplinkybės, o jos lengvos tikrai nebuvo, neatėmė galimybės būti vidujai laisvam, išpažinti tas vertybes, kurios tau svarbios ir įprasmina tavo žemišką būtį. Nebuvau tarp tų, kuriems tvirtybę kalėjimuose išbandyti teko ar su ginklu rankose už savo idealus kovoti. Buvau toje tautos dalyje, kuriai tiesiog reikėjo išlikti gyvai, kad būtų kam ateiti į laisvę ir ją pasiekus kurti ateitį. Žinoma, tas išlikimas nebuvo didvyriškas žygdarbis, kurį atliko atviron kovon stojusieji, bet jei visa tauta būtų žuvusi, nebūtų nei kam nepriklausomybę atkurti, nei kam jos suteiktomis galimybėmis naudotis. Tačiau ne tas pats buvo kokiam išlikti.
Svarbu buvo išlikti nesugniuždytam, fundamentaliųjų moralinių vertybių neišsižadėjusiam, neparsidavusiam, dvasiškai laisvam. Didžiausioji tautos žmonių dalis tokie ir išliko. Būtent jų valia buvo išreikšta Kovo 11-osios aktu. Tarp tų žmonių buvau ir aš. Man tokiam išlikti padėjo Vydūnas. O kad jis – taip likimas suklostė aplinkybes. Kiti turėjo kitus dvasinio atsparumo ugdžiusius orientyrus, man toks orientyras buvo Vydūnas. Jis padėjo į viską žvelgti , kaip filosofai sako, amžinybės žvilgsniu. Vydūno išminties dėka ne tik atsivėrė tas žvilgsnis, bet ir įsitvirtino gyvenimo čia ir dabar prasmingumo suvokimas. O tas suvokimas buvo bene svarbiausia vidinės laisvės sąlyga. Vydūniškoji išmintis padėjo suvokti ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautos galimybę išlikti okupacijos sąlygomis, stiprino viltingą tikėjimą, kad bus pasiektas laisvės krantas, jei tik tauta bus to verta. O ar bus verta labiausiai priklausys nuo mūsų visų kartu ir kiekvieno atskirai, nes būtent mes (ir aš) esame tauta. Tokį supratimą gavau iš Vydūno.
Vydūnas mano gyvenime atsirado lyg ir atsitiktinai, bet būtent tada, kai to reikėjo. Pirmoji pažintis su juo buvo gana banali. Vilniaus universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Berods, trečiame kurse reikėjo laikyti lietuvių literatūros istorijos egzaminą, tarp klausimų buvo ir klausimas apie Vydūno dramaturgiją. Tam egzaminui ruošdamasis ėmiau ir perskaičiau keisto žanro dramą – „dramatišką aidiją“ „Probočių šešėliai“. Žinoma, galėjau ir neperskaityti, tiesiog praleisti ir ruošiantis egzaminui tenkintis apie Vydūną pateiktomis žiniomis akademinėje lietuvių literatūros istorijoje, kurioje jis apibūdinamas kaip mistinės pakraipos buržuazinis rašytojas, užimantis ne itin reikšmingą vietą XX a. pradžios literatūroje, tiesiog bendro išsilavinimo dėlei žinotinas literatūrinės praeities faktas. Laimei, tokiomis šykščiomis žiniomis nesitenkinau ir bibliotekos skaitykloje iš didelės stirtos bent pavartymui susikrautų knygų tarp pasirinktų rimtesniam perskaitymui pakliuvo minėtieji „Probočių šešėliai“. Tiesiog patraukė ugningus spindulius skleidžianti saulė ant knygos viršelio, keistos pavadinimo raidės. Pavarčius įdomios pasirodė modernios simbolistinės iliustracijos (jų autorius – vokiečių dailininkas Fidus, kurio tikroji pavardė – Hugo Hoppener).
Pradėjus skaityti, iš pradžių kliuvo kai kurios raidės, keistoki buvo ir kai kurie žodžiai bei jų gramatinės formos – jeib, reiktūn, kungas, mūsump, jūsump, šišon, šydan, gandin ir kt. Buvo drama, personažų dialogai, bet įprastinio draminio veiksmo joje buvo ne tiek daug. Tačiau įsiskaičius, ėmė vis labiau intriguoti besiskleidžianti mintis, kuriai užvaldžius sąmonę, tarsi nebeliko jokių raidyno, leksikos, gramatinių formų keistenybių. O mintis sukosi apie tautos gyvybės šerdį – laisvą, jokios prievartos neįveikiamą žmogaus dvasią. „Tėvynė tiek gyva yra, kiek ji žmogaus širdyje gyva,“ – iki šiolei tebeaidi prieš pusšimtį metų perskaityti šios aidijos žodžiai. Tada juos perskaitęs, pajutau savotišką gėdą. Nors buvome gimę jau okupacijos metais , bet jos primetinėjamų pseudovertybių savomis nelaikę, tačiau iš reikalo kaip nors išgyventi vis dėlto buvome prie jos lyg ir beprisitaiką. Tas prisitaikymas galėjo baigtis ir visišku susitaikymu, vadinasi, ir vidinės laisvės praradimu.
Toji Vydūno dramoje perskaityta mintis tarsi pabudino sąmonę budrumui, perspėjo dėl galimo abejingumo tautiškumo vertybių atžvilgiu stiprėjimo. Ji vertė paklausti save, ar savo vidumi tebesi pakankamai laisvas, ar tau ne vis tiek , kad Tėvynė nelaisva, ar tau jau nebeskauda dėl dar neužgijusių paskutinėse jos kovose gautų žaizdų. Toji mintis padėjo neleisti prisnūsti sąžinei ir susilpnėti dar neprarastam imunitetui prieš ideologinį mulkinimą. Greitomis tada dar paskaitinėjau „Amžiną Ugnį“ ir „Pasaulio gaisrą“. Atidžiau tada įsiskaityti nebuvo laiko, nes laukė dar daugybė perskaitytinų kitų autorių knygų.
Deja, tuokart pažintis su Vydūnu tuomi ir baigėsi. Tačiau jo pasėta minties apie tėvynės gyvastį žmogaus širdyje sėkla sudygo, ir tas daigelis buvo nuolat gyvas. Pats Vydūnas lyg ir pasitraukė nuošalėn, apie jį negalvojau, juo išsamiau tada nepasidomėjau. Tačiau jo idėja jau buvo gana stipriai paveikusi sąmonę, o per ją veikė ir elgseną. Sunku pasakyti, ar po tos studentiškos pažinties su „Probočių šešėliais“ bebūčiau tiesiogiai sugrįžęs prie Vydūno, jei 1966 metų rudenį likimas nebūtų leidęs Vilniaus universitete išklausyti pasaulinio garso baltisto Berlyno universiteto profesoriaus Viktoro Falkenhahno pasakojimo apie Tilžėje prabėgusias jaunas dienas.
Tame pasakojime daug vietos buvo skirta Vydūnui, iš kurio parašyto vadovėlio būsimasis profesorius pramoko lietuvių kalbos. Viktoro tėvas tą vadovėlį buvo iš paties autoriaus pasiskolinęs. Sūnus, nuėjęs knygą grąžinti ją paskolinusiam autoriui, su juomi artimai susibičiuliavo, ir toji bičiulystė tęsėsi iki pat Vydūno gyvenimo pabaigos. Iš Vydūno V. Falkenhahnas išmoko ne tik lietuvių kalbos, kuri atvėrė duris į kalbotyros studijas Karaliaučiaus universitete. Tilžiškis mąstytojas ir rašytojas jaunąjį bičiulį ypač patraukė savo žmoniškumo filosofija, išmokė blaiviai ir išmintingai vertinti tada gana komplikuotus tautinius santykius Mažojoje Lietuvoje ir dramatiškus vyksmus pasaulyje. Vydūnas V. Falkenhahnui buvo daugiau negu mokytojas.
Pats profesorius jį apibūdino kaip vieną iš trijų tėvų: buvo tėvas, davęs jam gyvybę, kitas tėvas buvo tas, kuris jį išugdė kaip kalbininką-baltistą, tai – Karaliaučiaus universiteto profesorius Jurgis Gerulis, trečiasis, Vydūnas, buvo dvasios tėvas. Studijuodamas Karaliaučiaus universitete, V.Falkenhahnas padėjo Vydūnui surinkti medžiagą ir kitaip jam talkino, kai šis rengė garsiąją 1932 m. išėjusią istoriosofinę knygą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (vokiečių k.), taip pat skaitė kitų rašytojo knygų korektūras. Vydūno paveiktas V. Falkenhahnas studijoms pasirinko baltų kalbotyrą. J. Gerulio vadovaujamas parašė apie Biblijos vertėją į lietuvių kalbą Joną Bretkūną disertaciją, kurią 1941 m. išleido kaip monografiją. Baigdamas savo pasakojimą V. Falkenhahnas išreiškė Vydūnui didelį dėkingumą ir ypatingą pagarbą. Lietuviškosios filosofinės dramos kūrėją Berlyno profesorius apibūdino kaip šekspyriško masto rašytoją ir didžios dvasios žmogų, kuriuo lietuvių tauta turėtų labai didžiuotis.
To pasakojimo išklausymas man buvo tiesiog lemtingas, nes sugrąžino į neseniai praėjusius studijų metus, priminė „Probočių šešėlių“ padarytą įspūdį, idėjos, kurios veikiamas gyvenau, autorystę ir šaltinį. Dabar žinojau, kad manęs laukia ne tik „Probočių šešėliai“, bet ir daugybė kitų šio autoriaus knygų bei nuodugnesnis pasidomėjimas jo paties asmenybe ir gyvenimu. Likimas šį pasiryžimą gražiai susiejo su artimiausios ateities planais. Kaip tik tuo laiku rengiausi stoti į aspirantūrą (dabar doktorantūra) ir rinkausi temą disertacijai. Galvojau ir apie Vydūną, bet nemaniau, kad dėl ideologinės to meto konjunktūros kas pritars tokiam mano pasirinkimui. V. Falkenhahno pasakojimo paveiktas tvirtai nusprendžiau imtis Vydūno tyrimų ir pasiryžau to apsisprendimo laikytis, jei tik pavyktų įstoti į aspirantūrą.
To stojimo reikėjo dar gerokai palaukti, nes ne kiekvienais metais būdavo skiriamos aspirantūros vietos. Palaukti teko bent dvejus metus. Per tą laiką laisvu nuo tarnybos metu gilinausi į Vydūno kūrybą, susipažinau su tuo, kas buvo apie jį rašyta. Atsivėrė tarsi kokio mago sukurtas įstabus dvasios pasaulis, iš kurio ištrūkti jau nebebuvo įmanoma. Nebe tiek svarbu jau bebuvo, ar rašysiu apie Vydūną disertaciją, ar iš vis pakliūsiu į aspirantūrą. Daug svarbiau buvo tai, kad pradėto pažinti Vydūno pasaulio šviesa jau buvo tapusi mano gyvenimo šviesa. Galėjau į aspirantūrą nepatekti, o ir patekęs būti priverstas rinktis kitą tyrimo objektą – Vydūnas jau vis vien buvo paveikęs mano besiformuojančią pasaulėžiūrą bei moralinius principus, sustiprinęs tautiškumo jauseną, pažadinęs siekį, jo paties žodžiais tariant, „tarnauti šviesybei, dorybės, žmoniškumo būt paveikslu ant vietos, kur likimo pastatytas“. O toji vieta – Lietuva.
Tie Vydūno idėjų prisodrinti laukimo pradėti mokslininko kelią metai buvo ir prasidedančios tautinės veiklos metai. Toji veikla buvo vėl tarsi likimo pamėtėta galimybė išbandyti, ar iš tikro esu pasirengęs vykdyti Vydūno sužadintą pasiryžimą dirbti tautos labui. O ji prasidėjo 1967 m. pradžioje, kai keletas ką tik aukštuosius mokslus baigusių jaunikaičių (buvau tarp jų) susibūrė į Indijos bičiulių draugiją. Ji domėjosi ne tik Indija, bei jos kultūra, bet ir šiai giminingos savo tautos kultūros ištakomis. 1967 m. birželį ši draugija Kernavėje surengė įspūdingą senovinę Rasos šventę, kuri suvaidino reikšmingą vaidmenį žadinant tautos savimonę ir savigarbą. Nuo tada prasidėjo per visą Lietuvą nuvilnijęs ramuvietiškas etninės kultūros atgimimo sąjūdis. Būtent ši draugija , atkreipusi dėmesį į indiškąją Vydūno pasaulėžiūros ištakų dalį, 1968 m. kovą surengė pirmąjį mąstytojo gimimo šimtmečio minėjimą.
Tos sukakties proga paskelbiau kelis Vydūnui skirtus straipsnius, vieną iš jų akademiniame filosofijos žurnale „Problemos“. Į tuos straipsnius buvo atsižvelgta 1968 m. rudenį stojant į aspirantūrą (pradžioje į neakivaizdinę). Kaip ir buvo galima numanyti, pasiūlytai temai apie Vydūną nepritarė daugelis tuometinės Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros narių. Ne dėl negatyvaus nusistatymo Vydūno atžvilgiu. Būdami geranoriškai nusiteikę, jie vis dėlto sakė, kad bus sudėtinga Vydūną įvertinti ideologiškai, kad yra grėsmė į valdžios nemalonę patekti ir kelią akademinei karjerai užsikirsti. Nebuvau linkęs lengvai nusileisti. Supratau, kad Vydūnas turi sugrįžti į mūsų žinojimą, veikti mūsų dvasią, padėti mums išlikti nepraradusiems žmoniškumo ir tautinės savasties. Buvau apsisprendęs prie to sugrįžimo pagal išgales ir sugebėjimus prisidėti.
Tą apsisprendimą sveikino ir kelią jam įgyvendinti atvėrė tuometinis Lietuvių literatūros katedros vedėjas šviesios atminties profesorius Jurgis Lebedys (1913-1970). Jo palaikymo dėka galėjau imtis akademinių Vydūno fenomeno studijų. Jis sutiko ir mano darbui vadovauti. Deja, tas vadovavimas truko neilgai – 1970 m. vasarą profesorius mirė. Netekęs vadovo, iš esmės turėjau vadovauti pats sau. Tačiau pasinėręs į tai, ką Vydūnas paliko, ką veikė per ilgą savo gyvenimą, kokios buvo to veikimo aplinkybės ir kontekstas, praradau to pasinėrimo saiką ir riboto darbui parengti skirto laiko nuovoką. Savo tyrimais puoliausi apčiuopti keleriopai daugiau negu reikėjo, palyginti, nedidelės apimties mokslo darbui, už kurį suteikiamas mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis. Vienu žodžiu „Vydūnas“ įvardijama tema pasirodė aiškiai per plati rengiamai disertacijai.
Aspirantūros laikas baigėsi, galva nuo sukauptų žinių ištinusi, išrašų bei konspektų iš archyvinių ir rankraštinių šaltinių, periodikos, sunkiau prieinamos literatūros sankaupa didžiulė, o paties darbo, deja, nėra. Tačiau buvau paskelbęs jau ne tiek mažai straipsnių, kuriuose iš esmės buvo išdėstyta tai, tai, ką turėjo apimti disertacija. Tų publikacijų dėka ir netapęs mokslų kandidatu, pasirodžiau tinkamas mokslo darbui ir po aspirantūros buvau pakviestas į besiformuojantį Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą jaunesniuoju mokslo darbuotoju.
Ten buvau įkinkytas į Lietuvos filosofinės minties šaltinių rengimą ir įpareigotas baigti disertaciją. Teko atsisakyti užmojų disertacijoje aprėpti visą Vydūną ir pasirinkti tik vieną kurį jo fenomeno aspektą. Dirbant institute, kuriame buvo tiriama Lietuvos filosofinė mintis, tikslingiausia buvo susikoncentruoti į Vydūno filosofiją. Tad disertacijoje ir ėmiausi išryškinti filosofinius jo kūrybos ir veiklos pobūdį nulėmusius pagrindus. Apgintoji disertacija netrukus tapo knyga „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. Ji net buvo pristatyta 1988 metų respublikinei premijai, bet jos negavo. Štai taip į mano gyvenimą atėjo Vydūnas. Taip su juo prabėgo sovietmečio gyvenimo tarpsnis nuo jaunystės iki brandaus amžiaus, kuriam atėjus, sulaukta Nepriklausomos Lietuvos. Į ją Vydūno dėka, atėjau būdamas visiškai laisvas. Nereikėjo jokių persilaužimų.
– Kaip susidarė bendraminčių būrelis? Kas jam priklausė? Ką pavyko nuveikti sovietmečiu?
– Tautos likimui neabejingi bendraminčiai savomis patriotinio nusiteikimo orbitomis skrajojo dar studijų laikais. Einant antriesiems metams po studijų kai kuriems iš Vilniuje likusių tų bendraminčių kilo sumanymas jau nebe pavieniui skrajoti, o burtis organizuotesniam veikimui. Aišku, toks į tautišką veikimą orientuotas būrimasis anuometinės valdžios parankiniams buvo labai nepageidautinas. Todėl to būrimosi sumanytojai pasirinko su savo tautos aktualijomis tarsi nesusijusį pretekstą organizuotis. Buvo tokia griežtai prižiūrima LTSR Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija. Tada mezgėsi gana neblogi Sovietų sąjungos santykiai su Indija.
Buvo ne tik keičiamasi oficialiais vizitais, bet ir organizuojamos kelionės į šią šalį. Į jas patekdavo ir vienas kitas sovietinis veikėjas ar žinomesnis kultūrininkas iš Lietuvos. Kultūriniams ryšiams su Indija plėtoti iš Maskvos atėjo siūlymas prie minėtosios draugijos įsteigti Indijos bičiulių sekciją. Sąjunginiu mastu tokia sekcija jau veikė Maskvoje. Tos sekcijos nariais greičiausiai buvo numatyti tie, kurie turėjo galimybių su Maskvos organizuojamomis turistinėmis grupėmis pabuvoti Indijoje. Bet atsitiko taip, kad kažkuris iš mūsiškių apie tą sumanymą nugirdo ir papasakojo kitiems. Kilo idėja tuo sumanymu pasinaudoti ir pareikšti norą tapti tos draugystės su Indija sekcijos nariais.
Taip keletas filologijos mokslus universitete baigusių jaunikaičių – Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Danielius, Rimantas Matulis, Vacys Bagdonavičius, – prie jų prisijungus vienam kitam tokio pat amžiaus fizikui, pvz., Valdui Jakniūnui, Kastyčiui Stalioraičiui, prisikalbinus Indijoje mokslus ėjusį žymų keliautoją antropologą Antaną Pošką, universiteto profesorius kalbininkus Vytautą Mažiulį, Zigmą Zinkevičių, Ričardą Mironą dar vieną kitą vyresnės kartos inteligentą, 1967 m. pradžioje įsteigė taip vadinamą Indijos bičiulių sekciją. Jos programiniai tikslai buvo domėjimasis Indijos dvasiniu paveldu, istorinėmis jos kultūros sąsajomis su lietuvių kultūra, dabartinio šios šalies gyvenimo pažinimas.
Bent pirmaisiais gyvavimo metais šio nedidelio sambūrio veikla buvo švietėjiška: skaitomi pačių sekcijos narių parengti referatai apie senąją Indijos kultūrą, supažindinama su pačių atliktais indiškųjų šaltinių (vedų, upanišadų ir pan.) fragmentų vertimais. Taip pat buvo rengiami viešesni renginiai visuomenei. Bandyta mokytis sanskrito kalbos. Ypač įdomūs būdavo pašnekesiai su aktyviai į sekcijos veiklą įsitraukusiu antropologu A. Poška, nepriklausomos Lietuvos laikais studijavusiu Indijos universitetuose ir ten praleidusiu aštuonetą metų. Jo prisiminimai apie gyvenimą ir studijas Indijoje, asmenine patirtimi grįstos įžvalgos mums buvo autentiškas pažinties su šia šalimi šaltinis.
Domėjimasis senovės indų mitologija, filosofija, sanskritu, tarsi savaime vedė prie atidesnio domėjimosi šio paveldo artimumu ar net giminingumu mūsų tautos dvasiniam paveldui. Radosi noras palyginti senovės indų ir senovės baltų mitologiją, religiją, tautosaką, papročius, lietuvių kalbą ir sanskritą. Gilesnės pačių tų senųjų kultūrų ir jų lyginimo studijos atsiras gerokai vėliau. Tada svarbus buvo pats noras pažinti, vertybiškai remtis senuoju paveldu, ieškoti dvasinių tautos išlikimo prielaidų ir jomis naudotis. Daugelio Indijos bičiulių sekcijos narių interesų rate ėmė dominuoti nebe tiek indiškoji , o labiau senovės baltų kultūra. Kai kurie sekcijos nariai – Jonas Trinkūnas, Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Gudelis, Vacys Bagdonavičius – tiesiog pasineria į baltiškojo paveldo aruodus, o į indiškąjį paveldą ima žvelgti kaip į turintį esminių bendrumų su baltiškuoju. Man pačiam indiškosios išminties skrynia atsivėrė kaip vienas iš svarbiausiųjų Vydūno filosofijos pagrindus formavusių šaltinių. Pasukusieji į baltiškąją erdvę Indijos bičiuliai ima nebesitenkinti vien pažintine ir šviečiamąja veikla.
Jie pasiryžta baltiškojo paveldo vertybes grąžinti į gyvenimą, jomis remtis, jas pritaikyti gaivinant tautinės savasties pajautą tiek pačiuose savyje, tiek kituose dvasiškai aktyvesniuose amžininkuose bei įkandin jų sekančiame jaunime. Norėdami tuos siekius įgyvendinti, jie telkiasi į atskirą būrelį ir ima bendrauti su etnine kultūra užsiimančiais mokslininkais bei kraštotyrininkais. Taip 1969 m. pradžioje įsikūrė Ramuvos klubas, sukėlęs energingą po visą Lietuvą paplitusį ramuvietišką etninės kultūros gaivinimo judėjimą. Į jį įsitraukė nemaža studentiško jaunimo, jį palaikė universitetų bei mokslo institutų darbuotojai, tyrinėję su etnologija susijusias problemas, daugiausia tautosakininkai, etnografai, archeologai, kalbininkai, literatūrologai. Tarp jų tokie įžymūs mokslo žmonės, kaip Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius , Norbertas Vėlius, Kazimieras Eigminas, Kazys Grigas, Danutė Krikštopaitė, Vincas Kuzmickas, Eugenija Šimkūnaitė, Romas Batūra ir kt. Kai kurie iš jų aktyviai dalyvavo pačioje ramuvos veikloje (K. Eigminas, N.Vėlius, A. Vyšniauskaitė, E. Šimkūnaitė), kiti ramuviečiams patarė, juos konsultavo, skaitė paskaitas jų organizuojamuose renginiuose.
Ramuviečiai aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rengiamose kraštotyrinėse ekspedicijose, savarankiškai lankydavosi Vilnijos krašto kaimuose, bendraudavo su vyresnio amžiaus kaimiečiais, užrašinėjo jų dainas ir pasakojimus. Vilniuje rengiamos etnografinės vakaronės, kuriuose svečiuodavosi Dzūkijos bei Aukštaitijos dainininkai, pasakotojai, šokėjai. Grįžę į savo kaimus ar miestelius, ramuviečių paraginti jie susiburdavo į etnografinius ansamblius. Jų dėka benutylanti autentiška liaudies daina vėl atgyja ir ima skambėti ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Jos užburti į etnografinius ansamblius ima burtis ir aukštųjų mokyklų, kai kurių įmonių ar įstaigų jaunimas, ypač tas, kurio tebebuvo gyvi betarpiški ryšiai su kaimiškomis gimtinėmis.
Bene stipriausią impulsą veikimui būsimieji ramuviečiai gavo iš savo pačių dar kaip Indijos bičiulių 1967 m. birželį užkurto Rasos laužo senojoje Kernavėje. Kažin ar jie tikėjosi, kad tas laužas bus labai svarbus, kad jo toji liepsna sovietmečio šaltyje išlikti padės. Ramuviečiai ir jų pasekėjai jautėsi besišildą prie protėvių sukrautomis malkomis kūrenamo laužo, besiglaudžią prie probočių auginto medžio kamieno, užčiuopią dar tebepulsuojančią to medžio šaknų gaivinančią gyvastį, išgirdę tautos savasties balsą. Tas balsas padėjo išsaugoti
vidinę laisvę, kai vis labiau ėmė reikštis ideologinio sąstingio represyvumas, kai reikėjo atkakliai kovoti už bent šiokias tokias dvasinės raiškos galimybes. Jėgų tai kovai daugelis ramuviečių jautėsi įgavę būtent prie Rasos laužų bei visuose kituose tiek didesniuose, tiek mažesniuose Ramuvos susibūrimuose. Tų jėgų sėmėsi iš senųjų dainų, kurių mokėsi ne iš natų, o tiesiog iš dar tebedainavusių liaudies žmonių, sėmėsi iš papročių, kuriuos net patys bandė gaivinti, iš bendravimo su dar gyvais senojo paveldo turėtojais bei tarpusavio bičiulystės ir bendro darbo. Netrukus prasidėję persekiojimai tapo ne baimę įvarančiu baubu, o veikiau pasididžiavimo dalyku.
Su Rasos laužų kaitra į ramuviečių ir jų pėdomis pasekusią jaunesniąją kartą įsismelkė ir gandiškoji vidinio pasipriešinimo dvasia, vydūniškoji dvasios giedra, savotiškas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojūtis. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje ramuviečiai išvydo labai ryškius Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus, įsijautė į šių dvasios didžiūnų skelbtas idėjas, į jų gyvenimo, veiklos ir kovos principus, pamatė jų ypatingą artimumą sau. Atšvęsti Vydūno (1968), paskui M.Gandžio (1969) šimtmečių jubiliejai ir buvo savotiška dvasios kaitrą skleidę laužai, gražiai paryškinę giluminę Rasos laužų prasmę. Neatsitiktinai 1968-ųjų lietingąją Rasą prie laužo iš alantiškio mokytojo Mykolo Šeduikio tapyto ir atsigabento Vydūno portreto spindėjo skvarbios išminčiaus akys, o prie aukuro beveik per kiekvieną šventę skambėjo Ugniai ir Saulei skirti posmai iš jo draminės trilogijos „Amžina Ugnis“.
Rasos laužus sovietinė valdžia bandė užgesinti, bet nepavyko. Iš Kernavės piliakalnių slėnio jie paplito po visą Lietuvą ir be jokių derinimų su valdžia liepsnojo daugelyje vietų, dvasinės atsparos kibirkštimis įkrisdami į daugybę sielų. Tarsi Vydūno „Amžinos Ugnies“ vaidilutė Grožvyda toms kibirkštims nuo didžiojo tautos dvasios aukuro skristi į jaunas sielas padėjo Ramuva. Beje, Grožvyda buvo nužudyta to, kurs negalėjo pakęsti dvasinio taurumo šviesos. Ramuva irgi buvo uždrausta tų, kuriems baisi buvo skaisti dvasios šviesa, sklidusi iš nemirtingojo tautos paveldo. Tačiau jos laikinas uždvasinimas mažai ką bereiškė, nes Rasos laužų kibirkštys jau ruseno žmonių sielose. Tiems žmonėms buvo tikra, kad Lietuva tikrai bus tol, bent kol jie gyvi bus. Po dviejų dešimtmečių pakilęs Sąjūdis laisvei šaukė nepalūžusią, dvasinės savasties nepraradusią tautą. Į tai, kad ji tokia išliko, jaučiamės savo veikimu įnešę reikšmingą indėlį. Tai ir yra svarbiausia, ką pavyko nuveikti per sovietmetį.
– Ar viską matantys organai domėjosi Jūsų veikla? Gal ir ypatingų situacijų pasitaikė?
– Žinoma, kad domėjosi. Visuose renginiuose sukiojosi jų užverbuotieji. Juos lengvai atpažindavome ar vieni per kitus būdavome įspėjami, kurių reikia pasisaugoti, prie kurių derėtų prikąsti liežuvį. Teko gal porą kartų būti pakviestam pasikalbėti į taip vadinamą Dzeržinskio konservatoriją, t.y. į šalia Valstybinės Konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) prie Lenino (dabar Lukiškių) aikštės esančius Saugumo rūmus. Grasinimų ir kankinimų nepatyriau. Matyt, nebuvau tas, iš kurio galima būtų išpešti kažką labai svarbaus ir keliančio rimtą pavojų imperijai ir jos valdžiai. Tie pasikalbėjimai greičiausiai buvo skirti įspėjimui, kad esame budriai stebimi, kad nedrįstume imtis rimtos pogrindinės veiklos, kad neturėtume nė menkiausių iliuzijų dėl kitokio Lietuvos statuso, koks tada buvo, ir kad bandymai kažką pakeisti yra tiesiog beprasmiai, galintys tik komplikuoti gyvenimą. Nepasakysi, kad iš ten išeidavau kažko labai išgąsdintas, kad po tų apsilankymų būčiau turėjęs ką nors savo mąstyme ar elgsenoje keisti. Buvau vidujai laisvas, ir tos laisvės niekas negalėjo kaip nors suvaržyti. Kartu jaučiau, kad tai ką darau, yra daugiau ar mažiau susiję su tikėjimu, jog sovietinė imperija, kaip ir iki šiol buvusios imperijos, nebus amžina, ir kad esu tarp tų, kurie pamažu tos imperijos mūrą ardo.
Taigi, su Saugumu susijusių ypatingų situacijų man nepasitaikė. Bet bendraujant su valdžia kai kas ir komiško pasitaikydavo. Atmintyje išliko toks epizodas iš pasirengimo minėtajai pirmajai Rasos šventei Kernavėje. Vietos (Širvintų rajono ir Kernavės apylinkės) valdžiai iš Vilniaus buvo pranešta, kad šventės rengėjams reikia visokeriopai padėti, aprūpinti viskuo ko reikės, žiūrėti, kad miestelyje būtų švaru ir tvarkinga. Viskas taip ir buvo: apsikuopta, keliukai ir takai patvarkyti, laužai gražiai sukrauti, milicija budi, kad girtuokliai nesišvaistytų. Ne iš karto supratome, kodėl mus taip gražiai pasitinka, nes labiau tikėtis buvo galima nepalankumo ar net priešiško nusistatymo, ko su kaupu būta rengiant kitas šventes ir pagaliau jas uždraudžiant. Pasirodo, stebuklingai suveikė žodis „Indija“. Kadangi šventę rengė Indijos bičiulių draugija (sekcija), buvo pamanyta, kad joje ir dalyvaus bičiuliai iš Indijos. Negi nevalyvai prieš tokius garbingus svečius pasirodysi? Nors ir juokas ėmė iš tokio valdžios apsigavimo, bet buvome patenkinti
– Kada susipažinote su Vydūno krikštadukre Gražbyle Venclauskaite? Ką toji pažintis davė?
– Susipažinau tada, kai ji buvo žymiai jaunesnė negu aš dabar, o aš dar visai jauniklis, neseniai pradėjęs vaikščioti Vydūno takais. Tai buvo 1968-aisiais, po Vydūno šimtmečio minėjimo. Kažkas patarė, kad reikėtų pasikalbėti su Šiauliuose gyvenančia mąstytojo krikšto dukra, kuri galėtų daug ką apie jį papasakoti. Ir pavardę pasakė, ir kad ji garsi advokatė, ir adresą davė. Advokatės Gražbylės Venclauskaitės pavardė man buvo girdėta. Kilimo esu beveik nuo Šiaulių – iš Kurtuvėnų parapijos Gervenų kaimo. Patėvis su kaimynais apie visokius įvykius aplinkui ir apie neeilines bylas Šiaulių teisme pasišnekėdavo. Įsidėmėjau neretai nuskambėdavusį posakį: „Jei advokatė bus Venclauskaitė, bylą laimės“. Įsiminė ir patėvio pasakojimas apie tai, kad jaunystėje jam teko pasidarbuoti remontuojant advokato Kazimiero Veclauskio namus. Didelį įspūdį padaręs protingas namų šeimininko šuo, kuris, įsikandęs krepšį, iš parduotuvės parnešdavo užsakytus produktus.
1968-ųjų atostogų vasarą, kaip ir daugelį kitų, praleidau gimtuosiuose Gervenuose, tad labai paprasta buvo apsilankyti Šiauliuose pas Gražbylę Venclauskaitę. Ji papasakojo apie savo tėvų bendravimą su Vydūnu, apie tai, kad motina Stanislava Venclauskienė Šiauliuose su vietos vaidintojais pastatė vieną kitą jo dramą, kad kūrybinės pažinties dėka jis tapo šeimos bičiuliu. Motina mergaitę ryžosi pakrikštyti, kai ši buvo jau paauglė. O taip uždelsta dėl to, kad tėvas, socialdemokratų veikėjas, buvo laisvamaniškų pažiūrų ir iš vis nebuvo linkęs mergaitės krikštyti. Motinai pasiryžus tą padaryti, ir tėvas neprieštaravęs. Krikštatėviu būti pasisiūlė Vydūnas, jis ir išrinkęs Gražbylės vardą, tarsi išpranašaudamas mergaitei garsios advokatės, mokančios gražiai kalbėti, byloti, ateitį. Krikštadukrai tekę svečiuotis pas Vydūną Tilžėje. Jis jai padovanojęs savo nuotraukų albumą, kurį Gražbylė vėliau paskolino rašytojui Aleksandrui Merkeliui, rengusiam Vydūno biografiją. Tas albumas nebuvo grąžintas. Per karo sumaištis jis, matyt, bus pradingęs, nors Gražbylė tikėjosi, kad laimingo atsitiktinumo dėka jis kažkokiu būdu gali atsirasti. Deja, iki šiol neatsirado. Taigi, iš jau 105-sius einančios, o tada, kai artimiau bendravome, dar nė 60- ties neturėjusios garsiosios Šiaulių advokatės, žinomų visuomenės veikėjų, išauginusių daugybę priglaustų vaikų, dukros Gražbylės Veclauskaitės sužinojau apie įdomų su Šiauliais susijusį Vydūno gyvenimo epizodą, liudijantį apie šio kūrėjo pagarbų požiūrį į įvairių įsitikinimų žmones, sugebėjimą gražiai su jais bendrauti.
Kai po kelių dešimtmečių su Gražbyle Šiauliuose vėl susitikome, ji viename renginyje prieš publiką apie mane pasakė: „Nors ir ne giminė, bet man reiškia daugiau negu giminė. Jis daug padarė, kad mano krikštatėvis šiandien yra Lietuvoje toks garsus“. Gal ir nesu vertas tokio pagyrimo, bet jį išgirsti vis tiek buvo malonu.
Vasarodamas Gervenuose užsukdavau ir dar pas dvi garbingas šiauliškes – įžymiąją aktorę Potenciją Pinkauskaitę ir senosios kartos pedagogę Jadvygą Nainienę. Pirmoji papasakojo apie tai, kaip Tautos teatre kūrė Grožvydos vaidmenį (Vydūno dramoje „Vaidilutė“), kaip tą vaidmenį vertino pats dramos autorius, antroji prisiminė apie savo susitikimus su Vydūnu Tilžėje, kur svečiuodavosi pas savo seserį, tuometinio (1927- 1932 m.) Lietuvos Respublikos konsulo Eduardo Jatulio žmoną.
– Kokia Jūsų disertacijos tema? Ką, ją rašant, netikėto, gal net niekur neužfiksuoto, pavyko sužinoti, patirti? Kada savo mokslinį darbą apgynėte?
– Mano disertacija „Filosofinė Vydūno humanizmo koncepcija“ buvo apginta 1987 m. kovo 31 d. Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Mokslo taryboje. Tais pačiais metais ji buvo išleista atskira knyga „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. Visa, kas, joje išdėstyta, ir yra tai, kas sužinota ir patirta ją rengiant. Tiesiog tai originalus darbas, kuriame remiantis savais tyrimais, parodyti Vydūno filosofijos radimosi motyvai ir formavimosi kelias, atskleisti biografinis, istorinis, socialinis ir intelektinis to radimosi kontekstai, išryškinta paties kūrėjo neafišuota lyg ir užslėpta tos filosofijos sistema, aiškinama jos vieta tiek lietuviškosios filosofinės minties raidoje, tiek tarptautiniame kontekste, aptariamas aktualumas dabarčiai. To iki tol sistemingai niekas dar nebuvo padaręs. Žinoma, reikėjo nuodugniai susipažinti su tuo, kas apie Vydūną jau buvo skelbta, bet visa tai teko lyg ir pačiam iš naujo atrasti atliekant savus tyrimus, o juos atliekant pačiupinėti daugybę dar neliestos, „niekur neužfiksuotos“ medžiagos – rankraščių, laiškų, atsiminimų ( ir paties surinktų), archyvinių dokumentų. Vydūno laiškų aptikau ir Venclauskių rūmuose įsikūrusiame Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Susipažinus su visa ta medžiaga, mintyse ir vaizduotėje susikūrė savas Vydūno – žmogaus, kūrėjo, mąstytojo – portretas, daug ryškesnis ir gerokai kitoks, negu tas, kurį buvau nusipiešęs prieš tai. Kaip jau minėjau, labai daug sukauptos medžiagos disertacijoje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo panaudota.
– Norėtųsi plačiau sužinoti apie Vydūno draugijos veiklą.
– Prieš trejus metus, 2013 m. rudenį, pažymėjome draugijos 25- metį. Ta proga išleidome 172 puslapių knygą „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu“ (Vilnius, 2013), kurioje apie jos veiklą galima „sužinoti plačiau“. Kas joje surašyta, čionai tegaliu perteikti tik bendrais bruožais ir labai glaustai.
Draugija nėra monolitiška, nes jungia asociacijos ryšiais susietus kelis savarankiškus juridinio asmens teisėmis veikiančius skyrius bei klubus. Tokie dariniai yra Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, anksčiau veikė Kaune ir Šilutėje. Vilniuje veikianti organizacija, būdama viena iš asocijuotų draugijos narių, kartu yra ir jos „skėtis“, atlieka jos veiklos koordinacinę funkciją. Draugijos nariu gali būti kiekvienas norintis juo būti tiek Lietuvos, tiek užsienio šalies pilietis. Dabar draugijoje iš viso yra koks 80 narių. Aktyvesnių gerokai mažiau. Nuo draugijos gyvavimo pradžios visuotiniuose jos susirinkimuose 68 Vydūno idėjų sklaidai bei jo įamžinimui nusipelnę žmonės buvo išrinkti garbės nariais (39 iš jų jau mirę).
Pradėdama gyvuoti draugija užsimojo, kaip skelbiama jos įstatuose, „įgyvendinti lietuvių tautos gyvenime Vydūno idėjas kaip vieną reikšmingiausių jos dvasinio atgimimo versmių“ Kad tas siekis taptų realybe, pirmiausia buvo įsipareigota rūpintisVydūno kūrybinio palikimo sklaida, tyrimu, aktualizavimu ir populiarinimu. Tam reikėjo organizuoti leidybinį darbą, skatinti rašančius vydūnistine tematika, pritraukti į šią veiklą jaunimą. Taip pat numatyta sistemingai organizuoti kultūrinius renginius, parodas, konferencijas, Vydūno kūrybos skaitymus, rengti stovyklas, telkti entuziastus Vydūno memorialinių vietų tvarkymui, restauravimo ir priežiūros darbams, užmegzti ir palaikyti ryšius su užsienyje įsikūrusiais vydūnistikos centrais bei tautiečiais, besirūpinančiais Vydūno atminimo išsaugojimu ir jo idėjų propagavimu.
Kas buvo numatyta, viskas nuosekliai daryta ir tebėra daroma. Vykdydama Vydūno idėjų sklaidos programą draugija fotografuotiniu būdu jau išleido 15 jo knygų ir 3 žurnalus. Dabartiniu raidynu draugijos nariai parengė 4 filosofinių raštų tomus, 15 kitų knygų – atskirus filosofinius traktatus, dramas, publicistikos ir eseistikos rinkinius, 2 kompaktines muzikinio palikimo plokšteles. Išėjo 15 draugijos bei jos garbės narių autorinių ar jų parengtų kolektyvinių Vydūnui skirtų knygų, paskelbta per 300 didesnės ar mažesnės apimties Vydūnui skirtų straipsnių bei studijų, keletas iš jų – užsienio mokslinėje spaudoje.
Draugija pati yra surengusi keletą mokslinių konferencijų, jos nariai ir garbės nariai perskaitė daug pranešimų apie Vydūną kitose konferencijose – taip pat ir tarptautinėse. Kaip klasikas Vydūnas labai išsamiai pristatytas akademinėje XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros istorijoje , grąžintas į mokyklų programas, medžiaga apie jį pateikta mokykliniuose vadovėliuose bei chrestomatijose. Draugijos nariai apie Vydūną skaito paskaitas visuomenei, pasakoja radijo ir televizijos laidose, rengia parodas. Draugijos iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas apie Vydūną „Tamsoje būti šviesa“.
Vyksta ne tik jubiliejiniai ( ypač iškilmingai pažymėtos Vydūno gimimo 125-mečio, 130-mečio, 140- mečio,145-mečio ir mirties 50-mečio bei 60-mečio sukaktys), bet ir kasmetiniai minėjimai, forumai, kitokie draugijos pačios bei kartu su kitomis institucijomis organizuojami renginiai.
Nemažai nuveikta įamžinant Vydūno atminimą: 1989 m. draugijos iniciatyva atnaujinama atminimo lenta ir pritvirtinamas skulptūrinis horeljefas prie Vydūno gyvento namo Tilžėje (Sovetske), dėta daug pastangų šiame name įsteigti memorialinį rašytojo muziejų, bet dėl vietos valdžios nenoro jis taip ir nebuvo įsteigtas; 1991 m. spalį iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnus perlaidojami Vydūno palaikai, 1992- 2006 m. rengiamų stovyklų metu tvarkomos Bitėnų kapinės, pastatomi jų vartai ir tvora; 2013 m. gegužę atidengiamos atminimo lenta ir paminklinė skulptūra prie namo, kur pirmiausia Vydūnas buvo apsistojęs, patekęs į Detmoldą (Vokietija). Šiuo metu rūpinamasi Vydūno paminklo pastatymu Klaipėdoje. Draugija yra prisidėjusi prie Kintų Vydūno kultūros centro, kuriame yra didelė muziejinė Vydūnui skirta ekspozicija, kūrimo, nuolat papildo šią ekspoziciją.
Vydūno idėjų sklaidos baruose draugija bendradarbiauja su Klaipėdos universitetu, Vilniaus universiteto, Šilutės ir Pagėgių viešosiomis bibliotekomis, jau minėtu Kintų Vydūno kultūros centru, Pagėgių, Šilutės savivaldybėmis, Maironio lietuvių literatūros bei Martyno Jankaus muziejais, Lietuvos Rericho draugija. Ypač džiaugiamės bendradarbiavimu su Detmoldo evangelikų bendruomene ir veikliu jos vadovybės atstovu kun. Miroslavu Daniu (jis yra išrinktas Vydūno draugijos garbės nariu).
Šis evangelikų kunigas daug nuveikė, kad mieste atsirastų Vydūnui skirta atminimo lenta ir paminklinis biustas, dabar rūpinasi vokiečių k. 1932 m. išleistos, 1934 m. nacių režimo uždraustos Vydūno knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ nauju leidimu , vienos iš Detmoldo gatvių pavadinimu Vydūno vardu. Jo iniciatyva Detmolde taip pat kuriasi Vydūno draugija. Kitas Vokietijoje, Berlyne, gyvenantis mūsų garbės narys tautietis žurnalistas Leonas Stepanauskas taip pat nemažai nuveikė, Vokietijoje platindamas žinią apie Vydūną. Svariai mūsų veiklos leidybinę dalį remia Čikagoje (JAV) veikiantis Vydūno fondas, kuris neseniai apie Vydūną sukauptą medžiagą perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai.
Prisimintini ryšiai ir su Karaliaučiaus kraštu, Vydūno gyventa Tilže, dabar Sovetsku vadinama. Prieš santykių su Rusija paaštrėjimą buvo atsiradusi viltis sugrįžti prie kadaise gana ryžtingai bandytų spręsti, bet taip ir nepajėgtų išspręsti Vydūno namo Tilžėje reikalų. Ne taip seniai dalyvavome ten surengtoje mokslinėje konferencijoje, pristatėme monografiją rusų kalba apie Vydūną (autoriai V. Bagdonavičius ir Aušra Martišiūtė). Po konferencijos vykusiame Vydūno draugijos narių, Sovetsko miesto savivaldybės ir inteligentijos atstovų bei Lietuvos Respublikos konsulato vadovų pasitarime buvo nuspręsta grįžti prie Vydūno memorialinio muziejaus šiame mieste steigimo klausimo. Tačiau dabar atrodo, jog tą klausimą spręsti nėra geriausiai laikas. Niekaip nepavyksta ir įteisinti Vydūno klubą Tilžėje.
Šiek tiek apie draugijos klubus.
1987 metų rudenį Šilutėje įsisteigė pirmasis Lietuvoje Vydūno klubas, savo veiklą jungęs su Priekulės knygos bičiulių draugija ir Tilžės (Sovetsko) kraštotyrininkais. Šilutiškių surengta mokslinė konferencija, skirta Vydūno gimimo 120-osioms metinėms (1988 03 22) davė pradžią platesniam vydūniečių judėjimui, nes toje konferencijoje dalyvavo Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Anykščių, Sovetsko mokslininkai bei kraštotyrininkai, oficialūs rajono ir sostinės valdžios atstovai. Tų pačių metų gegužės 8 dieną Kintuose buvo išrinkta iniciatyvinė grupė Vydūno draugijai steigti. Dabar ten veikia Vydūno kultūros centras ir muziejus, kurio vertingiausias eksponatas Šilutės Vydūno klubo narių Taline (Estija) surasta ir pargabenta Vydūno arfa.. Pačioje Šilutėje yra Vydūno gimnazija, Vydūno gatvė, ant jos namo Nr. 1 – Arūno Sakalausko sukurtas Vydūno bareljefas.
Tačiau reikia pasakyti, kad įvyko tokia laikmečio metamorfozė. Vydūno klubo entuziastai įsiliejo į Sąjūdį, o vėliau – ištirpo valdžios struktūrose. Ištikimiausi mūsų bičiuliai liko Šarūnas Laužikas, Saulius Sodonis, dar keletas kitų. Nustatyta Vydūno gimtosios sodybos vieta Jonaičiuose ant Šyšos kranto. Ketinama pažymėti jos pamatus. Vydūno žinomumui Šilutės ir Pagėgių kraštuose nemažai pasitarnavo mokyklos, kurių ne vienoje surengti mokinių rašinių ar piešinių konkursai, viktorinos, parodos, minėjimai. Šiandien Šilutės krašte vydūnistikos baruose darbuojasi Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka bei Kintų Vydūno kultūros centras. Jų švietėjiškoje veikloje ypač daug dėmesio skiriama Vydūno sąsajoms su savo gimtomis bei jaunystės metų vietomis.
Dar prieš sovietmečio pabaigą vieną uostamiesčio aikštę siekta pavadinti Vydūno vardu ir joje pastatyti jam paminklą. Kitas variantas buvo Gedimino Jokubonio sukurtą Vydūno skulptūrą pastatyti Kuršių aikštėje.1988 m. vasario 27 d. įsisteigęs Vydūno klubas kartu su kraštotyrininkais ėmė rūpintis Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus istorijos bei kultūros paminklais. Istoriko Jurgio Mališausko vadovaujama ekspedicija per Kaliningrado srities kultūros fondą sustabdė Sembos piliakalnių naikinimą. Vydūno klubas buvo pirmoji organizacija Klaipėdoje, parėmusi Sąjūdį (1988 06 22), dalyvavo steigiant Lietuvininkų bendriją „Mažoji Lietuva“ (1989 05 27).
Klubui teko bent porą kartų atnaujinti savo veiklą, bet klaipėdiečių rengti minėjimai, konferencijos ir kiti renginiai yra aukšto profesionalaus lygio, beveik visi rengiami kartu su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka ir Klaipėdos universitetu. Šiuo metu dėl Vydūno įamžinimo, klaipėdiškių kultūros tradicijų puoselėjimo Vydūno draugijai talkina Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos skyrius, inicijavęs Vydūno paminklo statymą Klaipėdoje. 2012 m. pabaigoje uostamiestyje įkurta Paminklo Vydūnui statymo komisija ir viešoji įstaiga „Mažosios Lietuvos kultūra“. Jau įvyko paminklui sukurti konkursas, kurį laimėjo kūrybinė grupė iš Ukrainos. Paminklas atsiras 2018 m., prieš Vydūno gimimo 150-mečio iškilmes.
Kauno vydūniečių veikla buvo skirta visuomenės švietimo, sąmoningumo ir dorovės principų, paremtų Vydūno idėjomis, skleidimui. Ji ypač ryški buvo vadovaujant šviesaus atminimo dr. Donatai Stukaitei. Jos vadovaujami kauniečiai per dešimtmetį surengė šimtus visuomenės dvasią skaidrinančių susitikimų su menininkais, kultūros veikėjais, dvasininkais, mokytojais. Jie kvietėsi kompozitorių Giedrių Kuprevičių, alpinistą Vladą Vitkauską, kunigą Ričardą Mikutavičių, religijotyrininką ir psichologą Aleksandrą Žarskų ir daugelį kitų turtingą dvasinę patirtį turinčių asmenybių. Rengė viešus vakarus Rerichų šeimai atminti, susitikimus, skatinusius sugrįžti ir iš naujo atrasti Joną Basanavičių, Šatrijos Raganą, Vincą Krėvę, Sofiją Čiurlionienę, Vytautą Mačernį, Juozą Urbšį ir kitas asmenybes, pasiaukojančiai tarnavusias Lietuvai ir savo gyvenimu skleidusias gėrį bei dvasingumą. Neseniai Kauno Vydūno vidurinėje mokykloje atidarytas Vydūno atminimui skirtas muziejus. Donata Stukaitė, Tomas Stanikas, Juozas Šidiškis, Aldona Cimbolaitė yra pateikę įsimintinų publikacijų apie Vydūno gyvenimą bei jo skleistas idėjas.
Vydūno ir Ajurvedos klubas Šiauliuose propaguoja sveiką gyvenseną, pagrįstą Vydūno mokymu ir Ajurvedos medicina. Vadovaujamasi visuotinai žinomais principais – „Sveikame kūne – sveika siela“, „Sveikata – brangiausias žmogaus turtas“, „Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau“. Siekiama, kad kiekvienas narys įsijungtų savo žiniomis į diskusijas, kad savo patirtį skleistų kitiems, o dalyvaudamas veikloje išgirstų ką nors naujo. Klubo pirmininkas Stasys Dragūnas išleido knygas „Matymo stebuklas“, „Astrologinio žvilgsnio paslaptys“ ir „Energetinės galios stebuklas“, kuriose pateikia žinių apie netradicinę mediciną ir savo paties gyvenimo patirtį. Dabar į Šiaulių klubą įsilieja jaunimo, numatomas jo veiklos atnaujinimas ir suaktyvinimas, stengiantis daugiau tiesioginio dėmesio sutelkti į Vydūno palikimo pažinimą, jaunimo sudominimą juo, mąstytojo sąsajų su Šiauliais paieškas. Tuo ypač užsidegusi jaunoji Šiaulių vydūnietė Jurgita Gedminienė.
Panevėžio klubas atsidavęs lietuviškai filosofinei knygai. Klubo nariai nagrinėja Vydūno filosofiją, rengia paskaitas ir parodas visuomenei.
Koks viso draugijos veikimo efektas? Žinoma, tikėjomės didesnio, manėme, kad Vydūnas bus mūsų atsikūrusios valstybės ėjimo pažangos keliu ryškiausia gairė. Deja, taip neatsitiko. Tačiau veikta neveltui, efektas yra. Svarbiausias draugijos pasiekimas yra tas, kad Vydūnas didžiajai tautos šviesuomenės daliai tapo ne tik žinomas, bet ir kad tautos sąmonėje pradeda užimti vieną iš garbingiausių vietų tarp jos didžiųjų asmenybių. O kad taip atsitiktų tos vietos išryškinimą reikėjo gerai argumentuoti. Tą aktyviausieji draugijos nariai ir darė. Prieš draugijai pradedant veikti jo vardas daugumai tautiečių dar kėlė nusistebėjimą. Ideologinė sovietmečio konjunktūra Vydūną buvo priskyrusi nutylimų „buržuazinių“ autorių kategorijai, tad apie jį kalbėti anuomet buvo ne tik nemadinga, bet ir nelabai tepageidautina. Šiuo požiūriu jam mažiau pasisekė kaip, pavyzdžiui, A. Baranauskui, Maironiui, V. Krėvei, Vaižgantui ir daugeliu kitų didžiųjų mūsų kultūros kūrėjų. Jie bent buvo mokyklų programose, buvo leidžiami jų raštai, kad ir labai kruopščiai parinkti. Apie Vydūną – beveik mirtina tyla. Šiandien Lietuvoje Vydūnas yra žinomas ne mažiau kaip, pavyzdžiui, J.Basanavičius, S.Daukantas ar tarpukario Lietuvos prezidentai, daugybė gana pasižymėjusių dabartinių kultūros, politikos, visuomenės veikėjų. Jo idėjomis daug kur remiamasi, įvairiomis progomis jo mintys dažnai cituojamas. Tai rodo tų idėjų dabartinį aktualumą, į kurį dėmesį atkreipė būtent aktyviai veikianti Vydūno draugija.
Labai reikia, kad tauta norėtų eiti prie Vydūno palikimo, siektų iš jo semtis išminties, joje ieškoti to, kas padėtų eiti tobulėjimo keliu. To noro žadinimas yra ypač svarbus Vydūno draugijos uždavinys. Būtina įtikinamai parodyti, kokie didūs dvasios turtai sudėti Vydūno knygų lentynoje. Šiame bare Draugijai reikia atlikti didelį švietėjišką darbą. Tą pagal išgales ji ir daro. Vydūnas grąžintas į mokyklų programas ir tuo grąžinimu jau yra gerokai pravertos durys į jo pasaulį. Bet tik pravertos ir tik mokiniams. Mes kviečiame pro jas įeiti visus. Labiausiai norėtume, kad pro jas stengtųsi eiti mūsų politikai. Vertėtų jiems įteikti po Vydūno aforizmų knygelę. Po „Mūsų uždavinį“ J. E. Prezidentei, praėjusios kadencijos Seimo ir Vyriausybės nariams, kai kuriems Kovo 11-osios Akto signatarams esame jau įteikę.
– Maždaug tiek pat metų vadovavote Lietuvos kultūros institutui. Tai – ypatinga institucija. Su kokiais iššūkiais atėjote, ką pavyko nuveikti?
– Atkūrus nepriklausomybę buvau įtrauktas ir į permainų metais komplikuotą mokslinę organizacinę veiklą. 1992 m. buvau išrinktas Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (nuo 1995 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, nuo 2002 m. Kultūros, filosofijos ir meno institutas, nuo 2010 m. Lietuvos kultūros tyrimų institutas) direktoriumi ir šias nelengvas pareigas ėjau iki 2008 m. Kartu teko būti kelių mokslo žurnalų bei tęstinių leidinių vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju („Filosofija. Sociologija“, „Humanistica“), redakcinės kolegijos nariu („Logos“, „Kultūrologija“, „Acta Orientalia Vilnensia“), aktyviai dalyvauti rengiant mokslo daktarus – būti daugelio doktorantūros bei daktaro disertacijų gynimo komitetų ar habilitacijos procedūrų komisijos nariu. Tai, kas šiame darbe susiję su tyrimų organizavimu, su tų tyrimų svarstymais, bendravimu su aukšto lygio mokslininkais, kadrų tiems tyrimams rengimu, mokslo ir studijų įstaigų tarpusavio bendravimu ir darbų koordinavimu, nors ir nebuvo lengva, iš esmės sudarė šviesiąją, įdomiąją šio darbo pusę. Bet buvo ir kita pusė. Teko atlaikyti nuolat vykstančių mokslo įstaigų reformų keliamus sukrėtimus, finansinius nepriteklius bei kitokius išbandymus. Ne kartą vienu ar kitu pretekstu buvo kėsintasi Institutą panaikinti, prijungti prie kurio nors universiteto, kad tas suvirškintų ir pan. Pastangų taip padaryti motyvai man taip ir liko neaiškūs iki šiol. Tam išsiaiškinti nemačiau ir nematau reikalo eikvoti laiką ir energiją.
Bet absurdiškumas krito į akis, ypač tada, kai po planinės gerą įvertinimą pateikusios Instituto atestacijos nei iš šio, nei iš to akivaizdžiausiai pažeidžiant vyriausybės patvirtintą tvarką ministras rengia išskirtinį ekstra patikrinimą, kurio tikslas net neslepiamas – žūt būt rasti Instituto panaikinimui „argumentuoti“ reikalingų prasižengimų ar net nusikalstamų veikų. Gintis reikėjo visomis išgalėmis, kreipiantis į pačias aukščiausias valstybės institucijas. Apsiginti pavyko. Nebuvom „suvalgyti“ ir per visas mokslo ir studijų institucijas palietusias pertvarkas, nes jos buvo vykdomos laikantis civilizuotai nusistatytų taisyklių, kurios vienodai buvo taikomos visiems tų pertvarkų subjektams, tarp kurių atrodėme gana neblogai. Mums taikyti išskirtiniai patikrinimai priminė elementarų kriminaliniam pasauliui įprastą plėšikavimą, pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“ situaciją, – ėriuk, esi kaltas vien dėl to kad kažkam ėsti norisi. Prisipažinsiu, kad toks kai kurių mokslą tvarkiusių valstybės pareigūnų demonstruojamas teisinis nihilizmas ne tik man, bet ir visam mūsų Instituto kolektyvui smogė skaudų moralinį smūgį, nes buvo labai sunku patikėti, kad tokie kriminaliniam pasauliui būdingi dalykai gali dėtis valdžios sferose, net ministerijų lygio institucijose. O mūsų juk norėta, kad jauna auganti valstybė pirmiausia stiprėtų moraliai, rūpintųsi tautos kultūrą, visokeriopai remtų jos vystymu besirūpinančias mokslo ir kitokias institucijas. Gal Institutas nebuvo parankus bet kurios pakraipos valdžiai dėl to, kad jame net per sovietmetį, o ir vėliau pulsavo laisva mintis, nebijoma drąsiai sakyti tiesos, kad jame visada dirbo pilietiškai aktyvūs mokslo žmonės, iš kurių net trys tapo nepriklausomybės akto signatarais, atkurtos valstybės veikėjais – prof. Bronislovas Kuzmickas, Jurgis Jurgelis, Mečys Laurinkus. Sąjūdinė dvasia, besireiškianti nesitaikstymu su bet kokio pavidalo blogiu, tebebuvo gyva ir po 1990-jų, ir tada, kai man teko perimti vadovavimą Institutui. Ji gyva liko ir toliau.
Iš valdžios pusės pūtė atšiauroki humanitariniams mokslams, kultūrai vėjai, ir dirbti beveik visą laiką teko jų pagairėje. Kęsdami tą žvarbą, ne tik atsilaikėme, bet pasiekėme gana neblogų rezultatų tirdami Lietuvos kultūrinį paveldą, dabarties socialinius ir kultūrinius procesus, netgi įtakodami jų vyksmą lemiančių politinių ir kitokių sprendimų priėmimą. Institutui netgi buvo pavesta parengti Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcijos projektą, valstybės demografinės politikos rekomendacijas. Instituto, ne kartą keitusio savo struktūrą ir pavadinimą, tyrimai buvo ir dabar yra sėkmingai integruojami į tarptautinių humanitarinių bei socialinių tyrimų kontekstą, jie esmingai praturtina lituanistiką, ypač tą jos dalį, kuri iki tol buvo mažiausiai ir nesistemingai tirta – Lietuvos filosofinės minties, visų meno sričių, kultūros raidos, lyginamuosius kultūros tyrimus. Juose dalyvavo ir dabar tebedalyvauja dar mano direktoriavimo laikais susibūrusios, dabar naujai pasipildžiusios stiprios filosofų, sociologų, kultūrologų, religijotyrininkų, etnologų, įvairių šakų menotyrininkų – dailėtyrininkų, muzikologų, teatrologų – pajėgos. Su gilia pagarba prisimenu Amžinybėn išėjusius ryškius pėdsakus Lietuvos moksle palikusius Instituto kolegas prof. Romaną Plečkaitį, doc. Vincentą Žemaitį, prof. Zigmą Morkūną, prof. Algį Uždavinį, doc. Gintarą Beresnevičių, prof. Gražiną Miniotaitę, dr. Vytautą Berenį, prof. Ireną Aleksaitę ir daugelį šiandien produktyviai besidarbuojančių labai aukšto lygio mokslininkų, kurių yra daug ir visų jų išvardinti čia tiesiog neįmanoma. Jaučiuosi laimingas, kad Institutas šiandien turi galimybes atsidėjęs dirbti tai, kas jam priklauso ir taip esmingai pasitarnauti mūsų kultūrai, nes esu bent šiuo tuo prisidėjęs toms galimybėms susidaryti.
– Kas Jums Vydūno filosofija, jo publicistika, eseistika? Ką išskirtumėte?
– Vydūnas yra labai monolitiškas. To monolitiškumo geriau neapibūdinsi, kaip yra apibūdinęs Vincas Mykolaitis-Putinas sakydamas, jog „Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakankamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška“. Atvirai pasakius, ką nors iš tos visumos išskirti yra beveik neįmanoma. Aišku, tos visumos šerdis yra filosofija, nes joje telpa visa idėjinė programa, kurią šis mąstytojas realizavo savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Tačiau kaip filosofas Vydūnas yra ypatingas, nes savo idėjomis ir jų sklaida labiau primena ne tiek XX a. intelektualą, kiek kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę.
Tarp jo filosofijos, publicistikos bei eseistikos nėra jokios takoskyros. Kaip publicistas ar eseistas jis aiškina realaus gyvenimo reiškinius, bet aiškina kaip jis juos regi savo idėjų šviesoje ir rodo, kaip tomis idėjomis remiantis spręsti visų lygių žmogiškos būties problemas – individualias psichologines ir dvasines, socialines bendruomenės, tautos, valstybės, politines tarpvalstybinių santykių, su kultūros raiška susijusias ar religines, sąlygotas žmogaus santykio su Dievu. Iš esmės Vydūnas visur, net gyvenimo kasdienybėje, yra filosofas, išminčius, turįs savo patikimą dvasinį kompasą, leidžiantį ne tik pačiam orientuotis, bet ir kitiems rodyti išeitį patekus į vienokią ar kitokią situaciją. Ir grožinių jo kūrinių vyksmas yra dramatizuotas idėjinių kolizijų žaismas. Taip žvelgiant į Vydūno fenomeną, neišeina jame matyti svarbesnio dėmens kaip filosofija. Tad ją ir išskirčiau, nes visa kita – specifinės jos reiškimo formos.
– Yra teigiančių, kad savita Vydūno filosofija paseno. Ką atsakytumėte oponentams?
– Nelabai suprantu, kodėl kažkam norisi apie kokį nors įstabesnį fenomeną iš praeities (šiuo atveju – apie Vydūną) sakyti, kad jis paseno, kad jo nebereikia, kad jį užmirškime. Taip sakantys dėl jiems patiems težinomų motyvų greičiausiai tiesiog nori, kad jis išnyktų iš mūsų akiračio, kad niekas jo neprimintų, kad niekam nekiltų pagunda iš jo pasimokyti, su juo pasitarti. O tai, kad Vydūnas neišnyksta iš mūsų regračio, kad veikia žmonių protus ir širdis, savaime rodo, kad jis tebėra aktualus ir todėl nepasenęs. Nebebus niekam įdomus, niekas jo palikime nebematys to, kas paliestų protą ir širdį, kas sietųsi su gyvenimu ar saviugda, ant jo knygų bus nusėdusios užmiršimo dulkės – tada jis ir bus pasenęs, nes niekam jo nereikės. Ar taip atsitiks, parodys pats gyvenimas. Dabar tas gyvenimas rodo ką kita. Viena, yra pakankamai daug (nors ir ne minios) žmonių, kuriems Vydūno išmintis yra tikras dvasinės atgaivos šaltinis ar mąstymą orientuojanti gairė, antra, visu tuo, ką jis kalbėjo ir rašė, atrodo lyg būtų savas atsakas į tai, kas dedasi mūsų gyvenime, į tai, kas įvairiais lygiais – individualiu žmogaus, lokaliu tautos ar valstybės, globaliu pasaulio vyksta čia ir dabar. Jei bent kiek turėtume kantrybės į tą atsaką žvilgterėti, pamatytume, kad mums besivadovaujant savo nuovoka ir protu, besiremiant savo patyrimu, labai daug kur su tuo atsaku norisi sutikti, tarsi juo būtų pasakyta tai, kas tūnojo mūsų pačių mintyse ar pasąmonėje, tik mes nesugebėjome to išreikšti.
Man kyla įtarimas, kad kai kurie viešumoje besireiškiantys mūsų tautiečiai, teigdami apie Vydūno filosofijos pasenimą, tiesiog bando kompensuoti savo pačių nesugebėjimą pasakyti tai, kas toje filosofijoje yra esmingo ir nesenstančio pasakyta. Kyla ir kitas įtarimas: apie Vydūno atgyvenimą ne vienu atveju kalbama net dorai nesusipažinus su jo idėjomis, su tų idėjų sistema, o tik reaguojant į pastangas parodyti tų idėjų gilumą bei reikšmingumą šiandienos gyvenime. Kitaip tariant, užuot bendravus ir diskutavus su pačiu Vydūnu bandoma nubaidyti jo šešėlį. Neteko aptikti šiandieninės konstruktyvios Vydūno filosofijos kritikos, argumentuotai įrodančios jos tik kaip istorinio, išliekamosios vertės teturinčio fakto vertę, nesisiejančią su dabarties filosofijoje keliamomis problemomis bei gyvenimiškomis šiandienos aktualijomis. Yra tik išankstiniai niekuo nepagrįsti arogancija dvelkiantys šūktelėjimai „Vydūnas paseno!“ Nemanau, kad Vydūno filosofiją reikia taikyti tiesmukai, paraidžiui.
Jos, kaip ir bet kokios kitos filosofijos, nereikia niekur valingai pritaikinėti. Jei jos intelektinis užtaisas pakankamai stiprus, ji savaime paveiks mūsų mąstymą, stiprins mūsų sąmonės galią, veiks mūsų elgseną. Tą patį apie pasenimą ar nepasenimą galima pasakyti ir kitų mūsų šiandien besąlygiškai pagarbiai prisimenamų filosofų Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Vosyliaus Sezemano, Prano Dovydaičio, Prano Kuraičio, Izidoriaus Tamošaičio ir kt. palikimo atžvilgiu. (Beje, Vydūnas už juos šiandien yra daug žinomesnis). Tas palikimas gyvas tiek, kiek jame akumuliuota intelektinė galia gali stimuliuoti mūsų mintis ir gebėjimą kūrybiškai veikti. Kažin, ar kur nors tiesiogiai pritaikome didžiųjų pasaulio filosofų nuo gilios senovės iki mūsų laikų išsakytas mintis. Tai, kam didieji mąstytojai taikė savo idėjas ar kas sąlygojo jų atsiradimą, priklauso istorijai, bet pačios tos idėjos tebėra ir mūsų intelektinėje bei dvasinėje apyvartoje. Taip yra ir bus ir su Vydūno idėjomis, nes jose yra tai, kas suteikia gyvastį visų tikrųjų pasaulio filosofų idėjoms – pasaulio būties ir žmogaus buvimo prasmės paieškos.
– Jūsų rūpesčiu pakartotinai išleista ne viena Vydūno knyga, prisiminkime jas. Kas jų skaitytojai? Ką dar išvysime?
– Mano parengti išėjo Vydūno filosofinių raštų 4 tomai (1990 – 1994 m.), 2001 m. lietuvių kalba pasirodė jo svarbus veikalas, parašytas vokiškai, „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, 2013 m. atskira knyga išleistas pagrindinis filosofinis traktatas „Sąmonė“. Išleista taip pat ankstesnės draugijos pirmininkės Rimos Palijanskaitės parengtas publicistikos, surinktos iš periodinių leidinių, dvitomis (2006 – 2008 m.) bei teminis rinkinys „Asmenybė ir sveikata“ (2013 m.). Anksčiau išėjo jos parengti teminiai rinkinėliai jaunimui „Pasikalbėjimai apie sveikatą“ bei „Kaip tapti saulėtu žmogumi“. Draugijos pirmininko Tomo Staniko rūpesčiu išleistas traktatas „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ (2016). Ne viską leidžia Vydūno draugija. Svarbiausias dramas – „Amžina ugnis“, „Probočių šešėliai“, „Pasaulio gaisras“ išleido „Vaga“ (1968 m.) ir pakartotinai „Alma Littera“ (2001 m.).
Draugija stengiasi išleisti Vydūno knygas tokias, kokias jis pats leido, vadinamuosius reprintus. Taip jau išleisti filosofiniai traktatai „Tautos gyvata“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“, „Sveikata, jaunumas, grožė“, dramos veikalai „Probočių šešėliai“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atošvaita“, „Piktoji gudrybė“, apysakėlė „Kaimo didvyris“, istorijos veikalas „Lietuva praeityje ir dabar“ (vokiečių k.), studija apie K. Donelaitį „Gyvenimas prūsų Lietuvoje apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (lietuvių ir vokiečių kalbomis), atskiri žurnalų „Jaunimas“ ir „Darbymetis“ numeriai, žurnalo „Naujovė“ 1915 m. komplektas, rengiamos kitos knygos. Iki Vydūno gimimo 150-ųjų metinių draugijos ir rėmėjų lėšomis taip pakartosime didžiąją dalį jo knygų. Vydūno raidynas apsunkina skaitymą, bet dar esama jo pasekėjų, kurie nori, kad Vydūno knygos raidė ir dvasia tiksliai atitiktų originalą. Valstybė čia neprideda nė cento. Šių knygų leidyba rūpinasi dabartinis draugijos pirmininkais Tomas Stanikas. Jis tam ir lėšas parūpina.
Mąstytojo gimimo 150-mečio programoje numatyta dabartiniu raidynu išleisti 7 jo raštų tomus. Į juos pateks ir dalis neskelbtų rankraščiuose tebesančių kūrinių, dienoraščių fragmentai, laiškai. Vokietijoje, kaip jau minėjau, bus išleistas istoriosofinis traktatas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“.
Skaitytojai yra tie, kuriems Vydūno išmintis yra artima ir padeda dvasiškai augti. Tai daugiausia mano kartos žmonės. Tokių nėra daug. Bet esama intelektualaus jaunimo, kuriam Vydūnas įdomus kaip originalus mąstytojas, Rytų išminties nešėjas mūsų tautai. Norėtųsi, kad tokio jaunimo būtų daugiau.
– Ar daug mokinių-vydūnistų išugdėte? Kuo jie jau spėjo pasireikšti? Ko iš jų tikitės ateityje?
– Negaliu pasigirti, kad pavyko išugdyti savo mokinių-vydūnistų. Tačiau mano pėdomis sekančių atsirado ir be mano pastangų. Vydūnas juos, kaip kadaise mane, pats prisiviliojo. Žinoma, mano publikacijos ir kalbėjimai jiems bus parodę kelią prie Vydūno. Kadangi vydūnistikoje buvau jau pramynęs takus, tie atsiradusieji pateko ir į mano akiratį ar aš patekau į jų akiratį. Teko kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai prisidėti prie jų veikimo – pakonsultuoti, patarti, dalyvauti disertacijų rengimo komitete, recenzuoti darbus, padėti parengti juos spaudai ir pan. Jie greitai tapo vydūnistikos barų bendražygiais, iš kurių ir pačiam dabar galima daug ko pasimokyti. Tačiau, deja, tokių bendražygių irgi radosi vos vienas kitas. Ryškiausios yra dvi moterys – Vilniaus universitete lituanistikos mokslus baigusi profesorė humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė ir magistrė Klaipėdos universiteto absolventė Rima Palijanskaitė. Pirmoji savo daktaro disertacijoje, kuri yra išleista ir atskira knyga, išanalizavo Vydūno dramaturgiją, parodė jos novatoriškumą ir sąsajas su moderniuoju Europos XX a. teatru.
Ji taip pat pristatė Vydūną mokyklinei programai, parengė medžiagą mokykliniam vadovėliui bei chrestomatijai, skaitė apie jį kursą Muzikos ir teatro akademijoje. Antroji – ankstesnės kadencijos draugijos pirmininkė yra išleidusi knygą „Amžinieji jūrų varpai: vydūniškosios mistikos link“, parengusi kelis jau mano minėtus rinkinius Vydūno tekstų iš periodikos, mokslo ir populiarioje spaudoje paskelbusi nemažai straipsnių, konferencijose skaičiusi pranešimus, pati prisidėjusi organizuojant Vydūnui skirtas konferencijas Klaipėdos universitete. Šios darbščios moteriškės pasiryžusios su Vydūnu nesiskirti ir toliau. Dabar yra įsitraukusios į sukaktuvinės Vydūno 150-mečio programos leidybinės dalies įgyvendinimą, rengia naujas savo publikacijas apie Vydūną. Kadangi jos yra gerokai jaunesnės už mane, tikiuosi, kad dar daug nuveiks vydūnistikos baruose, kuriuose darbų iki kaklo ne vienam žmogui ir ne vieneriems metams. Ir dar tikiuosi, kad atsiras ir daugiau į tuos barus pasuksiančio jaunimo, jei universitetuose studentai bus orientuojami abejingai nepraeiti pro juos.
– Kokie darbai laukia, pasitinkant Vydūno jubiliejų?
– Darbų daug, ir jie jau prasidėjo. Apie kai kuriuos jau užsiminiau. Seimas 2015 m. birželio 23 d. nutarimu 2018 metus paskelbė Vydūno metais. Atsižvelgdamas į šį nutarimą Premjero pavedimu Kultūros ministras sudarė komisiją Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimo programos projektui parengti. Jos pirmininku paskirtas kultūros viceministras dr. Romas Jarockis. Ši komisija kreipėsi į visuomenę bei valstybines ir nevyriausybines organizacijas teikti siūlymus minėtai programai. Šių metų kovo mėnesį gautų siūlymų (daugiausiai jų pateikė Vydūno draugija) pagrindu buvo parengtas ir Vyriausybei pateiktas programos projektas, kurį gegužės 25 d. Vyriausybė patvirtino. Įgyvendinant šią programą bus išleistas septynis tomus apimąs Vydūno rinktinių raštų rinkinys, kuriame tilps visi atskiromis knygomis išėję grožiniai ir filosofiniai rašytojo veikalai, nemažai periodikoje skelbtos publicistikos ir eseistikos, laiškai, dalis kito rankraštinio palikimo.
Sukakties išvakarėse pasirodys Vydūnui skirtos iliustruota mokslinė monografija, populiari biografinė apybraiža, straipsnių rinkinys „Vydūnas Lietuvos ir užsienio mokslininkų akiratyje“. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija sukurs dokumentinę apybraižą apie Vydūną. Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai pavesta parengti išsamią Vydūno bibliografiją. Istoriniam ir kultūriniam Vydūno kontekstui atskleisti skirtas Vokiečių kalba pasirodysiantis Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas (jo angliškoji ir lietuviškoji versijos išleistos 2014 ir 2015 m.; man yra tekusios jo vyriausiojo redaktoriaus pareigos). Kaip jau minėta, Vydūno draugijos pirmininko Tomo Staniko iniciatyva ir parūpintomis lėšomis fotografuotiniu būdu perleidžiamos originalios Vydūno knygos, suteikiančios galimybę susipažinti su paties rašytojo sukurtu ir nuosekliai naudotu raidynu. Iki sukakties taip bus perleista didžioji Vydūno knygų dalis. Komisijos nario kun. Miroslavo Danio rūpesčiu Vokietijoje bus išleista garsioji istoriosofinė vokiškai parašyta Vydūno knygą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“.
Kaip ryškiausi Vydūno įamžinimo ženklai atsiras paminklas Klaipėdoje, paminklinis biustas Kaune, Vydūno skveras su paminklu Pagėgiuose. Pagėgių savivaldybės viešajai bibliotekai bus suteiktas Vydūno vardas. Šilutėje ir Kintuose bus įrengti rekreaciniai takai „Vydūno promenada“ ir „Vydūno sveikatos takas“, pastatytas Vydūno memorialinis suolelis. Lietuvos keliautojų sąjunga organizuos ekspediciją į Pamyro kalnus, kurios metu įkopus į bevardę viršūnę, ši bus pavadinta Vydūno vardu. Lietuvos bankas išleis sukakčiai skirtą proginę monetą, LR Susisiekimo ministerija ir AB Lietuvos paštas – pašto ženklą. Bendromis Švietimo ir mokslo ministerijos, Šilutės rajono savivaldybės, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus ir Kintų Vydūno kultūros centro pastangomis bus sukurtas interaktyvus žemėlapis „Vydūno gyvenimo keliu“.
Sukaktuviniais metais numatyta Šiaulių dramos teatre pastatyti Vydūno dramą „Pasaulio gaisras“, surengti tarptautines konferencijas „Vydūnas: asmenybė, epocha, kontekstai“ (Šilutėje arba Klaipėdoje) ir „Išvysti kitaip“ (Vilniuje), dailės parodas, tarptautinį ekslibrių konkursą, tarptautinį meno plenerą „Vydūno erdvė, laikas, ženklai, respublikinius mokinių rašinių bei trumpametražio filmo „Regėjimai“ konkursus, skirtus Vydūno asmenybei ir kūrybai aktualizuoti. Sukakčiai bus skirti tarptautinis vargonų muzikos festivalis Vilkyškiuose, chorines muzikos festivalis „Vydūno daina“ Šilutėje, Mažosios Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų šventė ant Rambyno kalno.
Tai – ryškiausieji garbingos sukakties paminėjimo akcentai. Reikia tikėtis, kad Lietuvos žmonės jos metu dar ir kitaip nuoširdžiai išreikš savo padėką tautos išminčiui už tai, ką jis davė – už tauraus žmoniškumo šviesą, kuri šiandien mums ir pasauliui yra reikalinga kaip niekad. Vydūno draugija visoje toje programoje aktyviai dalyvauja. Beje ji ir buvo pasirengimo tai garbingai sukakčiai valstybiniu mastu iniciatorė.
– Vydūnas neretai pavadinamas žmoniškumo apaštalu. Turbūt ir jo pasekėjams svarbiausia tai, kas sudarė Vydūno gyvenimo turinį?
– Žvelgdami į Vydūno kūrybą ir visą kitą per XX a. pirmąją pusę įsibėgėjusį plačiašakį jo veikimą bei to veikimo motyvus, užmojus, šiandienos madingais terminais kalbėdami, galėtume jį apibūdinti kaip nuoseklų ir kryptingą labai reikšmingo tautai kultūrinio projekto vykdymą ar savo susikurtos ir filosofiškai pagrįstos tautos dvasinio ugdymo programos įgyvendinimą. Tai ir yra savotiškas apaštalavimas. Savo filosofiniuose, istoriosofiniuose ir grožiniuose veikaluose Vydūnas ne tik pateikė lietuvių tautos istorinio likimo, bei jos misijos žmonijos raidoje vizijos sampratą, bet ir parodė, koks yra žmogaus visavertės egzistencijos ryšys su tauta, o prieš tai atskleidė pačią žmogaus ir tautos esmę, tuo įnešdamas fundamentalų indėlį į teorinį tautos fenomeno pagrindimą. Šitų dalykų atskleidimas ir aiškinimas iš esmės ir sudaro savitą Vydūno filosofiją. Daugiausia joje aiškinama, kaip žmogui reikia eiti prasmingo gyvenimo keliu ir laisvėti, tapti sau žmogumi, savo harmoningos būties, prasmingos raiškos, o kartu – ir tikrosios laimės kūrėju, visos žmonijos bei pasaulio dvasinės evoliucijos veikliuoju dalyviu.
Būtent tuo aiškinimu Vydūno filosofija yra užkrečianti ir paveiki tam, kas rimtai mąsto apie buvimo šiame pasaulyje prasmę. Užkrečia ne tik mąstytojo išdėstytos mintys, bet ir tai, kad jis ryžtingai stengėsi jas įgyvendinti. Tai, kad jis parašė daugybę filosofijos, istoriosofijos traktatų, gimtosios kalbos vadovėlių, studijų, straipsnių, įstabių į mūsų literatūros aukso fondą įeinančių filosofinių dramų ir kitokių scenos veikalų, kad juos suvaidino su savo Tilžės lietuvių giedotojų draugija ir kad su ja ištisus keturis dešimtmečius dainomis stiprino Mažosios Lietuvos lietuvių dvasią ir tautinę savigarbą, kad ryžtingai stojo prieš nuožmią savo tėvynainių nutautinimo politiką, kurios auka vos netapo, kad visomis išgalėmis stengėsi stiprinti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dvasią, – visa tai sudaro to minėtojo apaštalavimo formas, labiausiai tikusias savai tėvynei ir savam laikui. Jomis Vydūnas stengėsi pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“, padėti tam, kad kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų. „O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs,“ – rašė mąstytojas vienoje iš autobiografijų, taip nusakydamas savo apaštalavimo prasmę. Išties tai Vydūno pasekėjams ir yra svarbiausia.
– Kokia Vydūno palikimo dalis svarbiausia?
– Be Vydūno filosofijos, kaip teorinio viso jo veikimo pagrindimo, neturėtume ir tokio Vydūno, koks jis šiandien iškyla mūsų sąmonėje. Atsakant į Jūsų klausimą, kito pasirinkimo tiesiog nėra: filosofija.
– Iki jubiliejaus turbūt ir jūsiškė monografija pasirodys?
– Kitos išeities tiesiog nėra: turi pasirodyti, jei kas kojos nepakiš.
– Kokie asmenybės bruožai, daug metų gulant ir keliant su Vydūno idėjomis, persikėlė į Jus?
– Ką Vydūnas man pačiam reiškė, atrodo, jau pasakiau, atsakydamas į pirmąjį Jūsų klausimą: iš jo išmokau būti vidujai laisvas. Nepasakyčiau, ar kokie asmeniniai Vydūno bruožai „persikėlė“ į mane. Tiesiogiai greičiausiai ne. Bet faktas yra tas, kad kaip žmogus aš brendau jo idėjų ir gyvenimo pavyzdžio veikiamas. Mano pažintis su Vydūnu prasidėjo anksti, po studijų, kai dar tik formavosi pasaulėžiūra, radosi savarankiškas mąstymas, vyko mano, kaip sau žmogaus, kaip mokslininko bei tautos piliečio, tapsmas. Studijavau, tyrinėjau, gilinausi ir pats to tyrinėjimo objekto veikiamas augau. Jei ne Vydūnas, gal tam intelektiniam ir dvasiniam augimui būtų reikšminga buvę kažkas kita, ir dabar būčiau kitoks. Vydūnas nepakeitė kažką mano gyvenime, tik jo gyvenimo pavyzdys ir išmintis mane formavo.
Man jo filosofija ne kaip tyrėjui, o kaip paprasčiausiam žmogui, lietuviui pasirodė priimtina be jokių išlygų, pakankamai aiškiai atsakanti į gyvenimo klausimus. Vydūnas iš esmės buvo mano kelrodė žvaigždė. Gyvenimas yra kūryba, ieškojimas, kuriam reikalinga kryptis, vertybių orientyrai ir šviesa, antraip žmogus krypties neturi ir plaukia pasroviui, t. y. gyvena bet kaip. Toks į idealą orientuotas gyvenimas, kaip pasakytų Vydūnas, „yra kelionė tobuluman“. Vydūno dėka sustiprėjo ir tapo labiau intelektualiai pagrįstas mano santykis su Dievu (jaunystės metais ateizmas buvo gerokai paveikęs mano jauną sielą), susiformavo pagarbus požiūris į senąją baltiškąją kultūrą, senąjį tikėjimą, į krikščionišką kultūrą. Susiformavo samprata ne tik apie jų skirtumus, bet ir giluminę dermę. Man ypač imponavo didelis Vydūno tolerantiškumas. Šį jo bruožą bene labiausiai stengiausi ugdyti savyje. Prisilaikant Jūsų formulavimo, galima būtų pasakyti, kad tas bruožas persikėlė į mane. Bent norėčiau, kad taip būtų.
Varpai: literatūros almanachas, t. 38. – Šiauliai, 2018, p. 88-118.
