Kovo 30 dieną, Plungės kultūros centras pakvies visus į 80 metų kūrybinės veiklos sukakčiai paminėti skirtą šventę, kurioje šoks, vaidins, dainuos, muzikuos ar kitomis formomis prisistatys ar bus pristatyti visi 22 šiuo metu Plungės kultūros centre veikiantys meno kolektyvai.
Tai bus tik trumpa akimirka, kurioje atsispindės konkretūs rezultatai, simboliškai reprezentuojantys kultūros centro meno kolektyvus, jiems vadovaujančius žmones, bet norint pasiekti ir realizuoti tą ypatingą akimirką reikia metų, mėnesių, dienų ir daug valandų skirti susitikimams, bendrystei, repeticijoms…
Artėjant neeilinėm sukaktuvėm kolektyvai nori su visuomene pasidalinti pasakojimais, faktais ir tuo, kas lieka „už kadro“, ko nemato žiūrovai, kolektyvų nariai, užsiėmimus lankančių vaikų ir jaunimo tėvai, kiti bendruomenės nariai ar miesto svečiai, kurie tarsi ir yra susiję su kultūros centro veiklomis, bet viską mato tik iš šalies ir jau mėgaujasi tik galutiniu rezultatu. Norima papasakoti apie tai kas vyksta kultūros centre be repeticijų, koncertų, spektaklių ir kitų pagrindinių veiklų… Taip pat siekiama pasidalinti pasakojimais, faktais, foto ir video reportažais apie tai kaip kultūros centras atrodė prieš 80 ar 30 metų ir dabar, kas vyko tada ir kas vyksta šiandieną… Papasakoti ir apie kultūros centre dirbančius žmones, kurie dažniausiai lieka viešai nematomi, bet kurie turi nemažai įtakos tam, kad repeticijos, koncertai, spektakliai, pramoginiai renginiai, parodos įvyktų sklandžiai, tai ir dailininkai, šviesos, scenos ir garso režisieriai, patalpas ruošiantys, dokumentus tvarkantys ir kiti žmonės.
Per vieną dieną ar keletą valandų neįmanoma visko parodyti, apie viską pakalbėti, todėl iki kovo 30 dienos įvairiais pranešimai, faktais, foto ir video reportažais Plungės kultūros centro kolektyvai siekia papasakoti kuo daugiau įdomesnių, mažiau plačiajai visuomenei žinomų faktų apie Plungės kultūros centro ilgaamžę veiklą ir gerų patirčių sklaidą šiandieną ir prieš 20 ar daugiau metų. Šį pranešimų ciklą pradės Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis, kuris Plungės kultūros centrui sėkimingai vadovauja daugiau nei du dešimtmečius.
– Jūs kultūros centrui vadovauti pradėjote jau čia, kur ir yra dabar įsikūręs Plungės kultūros centras? Ar buvo lengva ir kas paskatino imtis šių pareigų?
– Plungės kultūros centras savo rengiama veikla, puikiais meno kolektyvais, kūrybingais žmonėmis garsėjo visais laikais. Todėl imtis vadovauti, apsisprendimas tikrai nebuvo lengvas. Tačiau, šiame centre galima sakyti aš užaugau ir subrendau, kaip kūrėjas, kaip kultūros vadybininkas todėl labai gerai pažinojau jo veiklą, žmones, išskirtinę specifiką, kiekvieną darbo barą. Be to turėjau ir turiu daugybę idėjų, sumanymų, gerai pažįstu daugybę bendruomenės narių, todėl priėmiau šį iššūkį ir stengiamės kurti visi kartu. Išlieka vis tas pats noras, kad bendruomenė turėtų savo kultūros namus į kuriuos norisi užeiti, kuriuose kūryba vyksta nuolat, kurie jaukūs ir šilti dvasine prasme.
– Kokia yra vadovavimo kultūros centrui specifika?
– Na kada mes kalbame apie kultūros ir meno organizaciją, net pats vadybos terminas – vadovavimas skamba šiek tiek keistokai. Kultūros ir meno organizacijos vadovas pirmiausia pats turi būti kūrėjas, nes ten kur vyksta kūryba paprastai nepavadovausi. Tik kūrėjas gali suvokti kūrybinio darbo specifiką, suvokti kultūrinės paslaugos ar gaminio sukūrimo savitumus, galimus terminus, gebėti vertinti kokybės ir kiekybės santykius, kitus esminius elementus. Todėl pirmiausia ir aš esu kūrėjas, tik paskui vadybininkas. Vadovauti kultūros ir meno organizacijai reiškia pirmiausia kurti ir savo asmeniniu pavyzdžiu uždegti kitus kūrėjus. Taip ir stengiuosi dirbti, kurdamas ir kartu veikdamas su visa komanda.
– Koks esminis skirtumas tarp vadovavimo kultūros įstaigai tada ir šiandieną?
– Prieš porą dešimtmečių buvo sudėtingiau dirbti atsižvelgiant į materialines sąlygas, bazę, kūrinių sukūrimo sudėtingumą. Tačiau turėjome daugiau žmogiškųjų išteklių, jauni kūrėjai norėjo atvykti ir kurti mažame miestelyje, žmones tenkino mažesni atlyginimai. Šiandien esame modernus, renovuotas ir šiuolaikiškas kultūros centras. Todėl lyg ir lengviau rengti kūrybinius ir organizacinius procesus. Tačiau šiandien trūksta profesionalių kūrėjų, stokojame talentingų, charizmatiškų meno kolektyvų vadovų, jauni meno profesionalai nebenori atvykti į regionus. Todėl vadovavimo prioritetai keičiasi. Tačiau tiek ankščiau, tiek dabar kultūros centrui svarbu kūrėjai ir vadovo gebėjimas juos telkti, motyvuoti, skatinti kūrybiškumą.
– Ar Jūs kaip vadovas jau pasiekėte pagrindinius tikslus, kuriuos siekėte realizuoti tik pradėjus eiti šias pareigas?
– Vieną dieną imi galvoti, kad taip. Esame nepaprastai išaugę, profesionalūs, įvaldę visas kūrybines galias, modernūs bazės prasme, siekiantys naujumo ir nebijantys kaitos iššūkių. Kitą dieną atrodo, kad dar viskas tik prieš akis. Dar reikia to ir to, dar norisi padaryti, sukurti, realizuoti daugybę sumanymų. Tokiais atvejais supranti, kad kūrėjo darbas – tai nesibaigiantis procesas. Vos tik pasieki vieną aukštumą, ant jos pasilipęs iš karto pamatai kitą aukštumą ir iš karto pradedi jos siekti. Vadinasi visą laiką reikia ko nors siekti. Tai nesibaigiantis procesas.
– Kultūros centro lankytojai Jus dažniausiai mato šventėse, Jūsų sukurtuose spektakliuose, inicijuotuose renginiuose, išgirsta sakant įspūdingas kalbas, padėkas, o kaip Jūsų darbo diena atrodo eilinėmis darbo dienomis?
– Labai sudėtinga apibūdinti kūrėjo, kultūros ir meno organizacijos vadovo darbo dieną. Ji be švenčių, kupina rutinos, kasdienių darbų, problemų sprendimo, administracinių dalykų, bankinių pavedimų, ataskaitų rašymo, planavimo, bendravimo, derinimo ir vėl kūrybos. Todėl norint viską padaryti reikia labai stipriai išmokti planuoti ir branginti laiką, bei reikalui esant dirbti 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Juk neįsakysi sau, kad pirmadienį nuo 8.00 val. iki 10.30 val. aš kursiu ar rašysiu projektus. Ateina žmonės, kiti susiduria su problemomis ir būtina jas spręsti tučtuojau, pagaliau kurti gali tada kai ateina suvokimas, jog štai radau. O tai būna kartais net naktį.
– Kas šiandieną yra Plungės kultūros centras?
– Žinoma galėčiau sakyti, kad tai net 22 meno kolektyvai, net 12 vykdomų akredituotų neformalaus švietimo programų, kad tai per metus įvykstantys daugiau nei 300 renginių, kad tai nuolatinės parodos, edukaciniai užsiėmimai, profesionalių atlikėjų koncertai, spektakliai ir t.t. Ir žinoma tai būtų tiesa. Bet svarbiausia manau yra tai, kad šiandien kultūros centras yra vieta į kurią visi norintys gali ateiti ir pasinerti į kūrybos ir kūrybiškumo procesą vykstantį nuolat, kad čia galima patenkinti ne tik kultūrinius, bet ir socialinius poreikius, čia galima susitikti, bendrauti, pažinti ir susipažinti. Šiandien svarbiausia, kad kultūros centras užtikrina bendruomenės galimybę dalyvauti kultūroje ir ją vartoti kasdien, o nepasitenkinant vienadieniais atvežtiniais meno projektais. Kartkartėm atvykusių profesionalų kūryba labai vertinga, bet svarbiausia kultūroje dalyvauti pačiam ir nuolat. Dar yra svarbiausia šiandien kiekvienas čia dirbantis žmogus ir kiekvienas čia užeinantis žmogus. Puikūs, bendruomeniški, kuriantys žmonės šiandien yra kultūros centras.
– Ką Jums reiškia tokios gražios kultūros centro kūrybinės veiklos sukaktuvės?
– Labai daug. Tai vienas svarbiausių Plungės ir visos Lietuvos regioninės kultūros istorijos įvykių. Šios sukaktuvės, tai metų metais brandinti Plungės ir viso regiono kultūriniai papročiai, tai mūsų rajono kultūrinio unikalumo ir išskirtinumo bendrame šalies kultūros kontekste, sukūrimas, tai tautinės kultūros ir nematerialiojo mūsų tautos kultūrinio paveldo išlikimas, tai talentingų, unikalių, kuriančių Plungės krašto žmonių sankaupa, tai gražiausio ir vertingiausio žmogaus kūrybinio proceso apraiška. Pagaliau tai visos bendruomenės šventė, nes kultūros centrą kuriame visi kartu.
– Ką norėtumėte pasakyti, palinkėti Plungės kultūros centro lankytojams, kolektyvų nariams, darbuotojamas, kultūros centro 80-mečio proga?
– Būkime kartu, aukime kartu, ieškokime kartu, kurkime kartu, džiaukimės kartu.
Interviu rengėjai dėkoja ir pažada pateikti, parodyti dar ne vieną pranešimą ar įamžintą akimriką, kad visi galėtų pasidžiaugti šiuo kultūros centru, prisiminti, kaip viskas buvo kadaise ir suprasti kaip viskas yra šiandieną.
