J. Žąsinaitė-Gedminienė. XVIII a. antros pusės Gardinas svetimšalių atsiminimuose

Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) laikais Gardinas, vadintas karališkuoju, Jo Didenybės miestu, tituluotas antrąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostine, tuo metu po kraštą keliavusių svečių šalių memuaristų buvo lyginamas su klestinčiais Vakarų Europos centrais. Aprašytas precedento neturįs, 15 metų (1765‒1780) šlovės laikotarpis, sietinas su Gardino seniūno, karališkųjų ekonomijų administratoriaus, artimo karaliaus bičiulio, aktyvaus reformatoriaus Antano Tyzenhauzo (1733-1785) vardu.

Remiantis į LDK vykusių ir savo keliones užrašiusių XVIII a. Vakarų Europos autorių atsiminimais, įmanu rekonstruoti tuometinio seimų miesto kultūrinį, ekonominį, socialinį veidą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos istoriografijoje tokio pobūdžio raštai tebėra tyrimų paribiuose, retai įtraukiami į senosios kultūros formų analizę. Iš tiesų praeityje skelbti kelionių pasakojimai yra autentiška medžiaga, padedanti pažinti amžininko užfiksuotus to meto visuomenės gyvenimo ir jos kultūros atspindžius, sužinoti ne vien subjektyvius kelionių įspūdžius, bet ir gauti enciklopedinių žinių apie aplankyto krašto gamtą, ūkį, visuomenę, politinę sistemą, kultūrą.

Prie tokių kelionių aprašymų galima priskirti anglikonų dvasininko, mokytojo, po įvairius kraštus keliavusių kilmingųjų palydovo, rašytojo Viljamo Kokso (William Coxe) (1748-1828) veikalą Travels into Poland, Russia, Sweden and Denmark [1] (Kelionės į Lenkiją, Rusiją, Švediją ir Daniją) ir žymaus to meto vokiečių astronomo bei matematiko Johano Bernulio (Johanno Bernoulli) (1744-1807) rinkinį Sammlung Kurzer Reisebeschreibungen [2] (Trumpas kelionių aprašymų rinkinys). Abiejų autorių darbuose pateikta svarbių žinių apie XVIII a. antros pusės Gardiną ir tuo metu seniūno pareigas ėjusį A. Tyzenhauzą, yra žinių apie miesto urbanistinį kraštovaizdį, įvairius visuomenės sluoksnius (vietinius gyventojus, svetimtaučius, bajorus, valstiečius, elgetas), politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą. Tiek V. Kokso, tiek J. Bernulio veikalai Vakarų Europoje buvo itin populiarūs, dažnai versti į kitas kalbas. Juos lyginant matyti, kad priešingai nei V. Kokso knyga, iš esmės tik papildžiusi Vakarų europiečių sąmonėje jau egzistavusius stereotipus apie LDK, kaip menkai išvystytą, ekonomiškai ir kultūriškai atsilikusį kraštą, J. Bernulio kelionių užrašuose, nors ir kritikuota ydinga Abiejų Tautų Respublikos (ATR) socialinė ekonominė santvarka, LDK centrai ‒ Vilnius ir ypač Gardinas – vertinti kaip ypatinga dvasine kultūra išsiskyrę, svetingą prieglobstį kitataučių bendruomenėms (žydams, slavams, totoriams, karaimams, vokiečiams) siūlę miestai.

Vertingų, įdomių žinių apie XVIII a. Gardiną pateikiama ir kitų po Lietuvos ir Lenkijos žemes keliavusių svetimšalių atsiminimuose. Minėtini iš Magdeburgo kilęs vokietis Fridrichas Šulcas (Friedrich Schulz) (1762-1798), savo kelionių knygoje Reise eines Livlanders durch Polen (Livoniečių kelionė per Lenkiją, 1793) pasakojęs apie įvairius Lietuvos ir Lenkijos regionus, baltarusių kilmės lenkų kalba rašęs poetas ir istorijos tyrinėtojas Liudvikas Kondratavičius (Ludwik Kondratowicz) (1823-1862), pasirašinėjęs Vladislovo Sirokomlės (Władysław Syrokomla) slapyvardžiu, išleidęs dvitomį veikalą Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna (Kelionės po Lietuvą iš Vilniaus, t. 1 – 1857, t. 2 – 1860), lenkų rašytojas, gydytojas, lenkų mokslinės fantastikos pradininkas Teodoras Triplinas (Teodor Tripplin) (1813-1881), dviejų tomų Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi (Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraštis, 1858) autorius. Šie informatyvūs, tačiau beveik netyrinėti XVIII a. pabaigoje – XIX a. po Lietuvos istorines žemes keliavusių ir savo įspūdžius užrašiusių svetimšalių atsiminimai liudija nelietuvių tautybės autorių požiūrį į aplankytos šalies kultūrą, ekonomiką, socialinę padėtį.

Daugiausia žinių apie XVIII a. pabaigos Gardiną yra vokiečių keliautojo F. Šulco knygoje. 1793 m. prasidėjus rinkimams į Seimą (kaip žinia, Targovicos konfederatų ir Rusijos pasiuntinių kontroliuojamas Seimas turėjo pritarti antrajam ATR padalijimui ir priimti tractatum subjectionis, t.y. Rusijos viršenybės Respublikos atžvilgiu aktą), jis, kaip miestiečių luomo atstovas, vyko iš Mintaujos (dab. Jelgava, miestas centrinėje Latvijoje) į Gardino Seimą. F. Šulco vokiečių kalba užrašyti kelionės įspūdžiai buvo išleisti atskira knyga, 1899 m. į lenkų kalbą ją išvertė rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignaci Kraszewski) (1812-1887). Be išsamios regėtų kraštų panoramos, kelionių aprašymuose didelis dėmesys skiriamas to meto Lietuvoje bei Lenkijoje gyvenusioms skirtingoms etninėms grupėms, vertintoms, atsižvelgiant į jų gebėjimą saugoti savo papročius, puoselėti moralę, nesutapti su čiabuviais. Fiksuota ir vietinių gyventojų pozicija kitataučių akivaizdoje, dažniausiai sąlygota savo, kaip pranašesnės bendruomenės, sampratos. F. Šulco knygoje plačiausiai aprašoma bene gausiausia XVIII a. pabaigos – XIX a. Lietuvos istorinėse žemėse gyvenusi kitataučių grupė ‒ žydai. Pažymima, kad daugiausia jų buvo manufaktūrų mieste Gardine (tokios žinios pateikiamos ir V. Kokso kelionių aprašyme). Skirtingai nei kituose to meto šaltiniuose (pvz., lietuvių didaktiniuose ar tautosakiniuose tekstuose), keliautojų pasakojimuose nėra vienareikšmiškai neigiamų žydų paveikslų, antisemitinių elementų, tam tikrų visuomenės sluoksnių (daugiausia kaimo žmonių) reikštų kaltinimų dėl Kristaus nukryžiavimo ar ritualinio krikščionių žudymo.

Kitų dviejų keliautojų V. Sirokomlės ir T. Triplino pasakojimuose žinios apie Gardiną yra gana fragmentiškos, tam tikri jų pastebėjimai liudija šlovingos antrosios LDK sostinės praeitį, iš vėlesnės perspektyvos regimą A. Tyzenhauzo valdytos seniūnijos klestėjimą ir žlugimą.

 

Informatyvi medžiaga apie XVIII a. antros pusės Gardiną, jo gyventojus pateikiama iš Voluinės atvykusio rašytojo Jano Duklano Ochockio (1766-1848) atsiminimuose [3]. I. Kraševskio perrašytame ir perleistame (1874) dvitomiame J. D. Ochockio veikale pasakojimas rutuliojasi tarp XVII-XVIII a., įtraukiami ne tik paties autoriaus, bet ir jo tėvo, buvusio LDK maršalkos lauko etmono Juzefo Sosnovskio (Józef Sosnowski) [4] dvare) prisiminimai. Rašydamas apie Gardiną, ten sutiktus žmones, lankytus pobūvius ir juose regėtas aprangos bei manierų madas, Voluinės memuaristas žavėjosi anksčiau nykaus, „nūdien verdančio miesto“ gyvenimu ir stebėtinu panašumu į moderniausius Vakarų Europos centrus. Pastarąsias apraiškas J. D. Ochockis priskyrė svarbiems klasicistinio miesto bruožams. Jis liaupsino ne tik vakarietiškąsias sostines primenančią Gardino architektūrą, bet ir čia vyravusius papročius, gyventojų (ypač moterų) aprangą ir manieras. Voluinės memuaristo atsiminimuose reikšmingas miesto kaitos pastebėjimas ‒ nepelnytai užmirštas LDK miestas A. Tyzenhauzo laikais tampa moderniu pramonės ir kultūros centru.

Su modernumu ir virsmu iš periferijos į centrą glaudžiai susijusi pramogų ir madų įvairovė. A. Tyzenhauzo įkurtame teatre ar jo paties dvare buriasi pačios rafinuočiausios LDK ir Lenkijos Karalystės damos, žinomiausi krašto ir užsienio šalių kilmingieji, valstybės veikėjai, čia lankosi karaliaus meilužės ir pinasi sostinės gyvenimui būdinga marga įvykių, meilės romanų ir intrigų pynė. J. D. Ochockio memuaruose aprašomas ne vienas Gardino pokylių fragmentas:

„Atvykęs į Gardiną ir tą pačią dieną patraukęs į puotą, prie pat įėjimo į salę sutikau seną savo pažįstamą Janą L. […] Mūsų santykiai buvo patys draugiškiausi. Ir dabar Janas sutikęs mane tiesiog nebežinojo, ką iš džiaugsmo bedaryti: bučiavo, glėbiasčiavo, apipildamas klausimais kvietėsi pas save į namus.

‒ O ką tu čia darai? – paklausiau ir aš jo.

‒ Aš ‒ Seimo pasiuntinys.

‒ O tavo tėvai?.. O sesuo Franusia?

Tą pačią minutę prie mūsų prieina Josifas Z., taip pat mano geras Liublino laikų bičiulis, ir pradeda kuo nuoširdžiausiai mane sveikinti.

‒ Beje, ‒ sako Janas, ‒ štai ir pats mūsų Franusios vyras, toks pat Seimo pasiuntinys kaip ir aš. Čia salėje yra ir jo žmona.

[…] Franios apranga buvo neįtikėtinai madinga. Jos pėdos buvo basos [nemūvėjo kojinių – J.Ž-G.], o ant kojų pirštų žibėjo brangakmeniais išpuošti žiedai. Tokius žiedus gamino specialiai tam reikalui: jie, skirtingai nei rankų pirštų žiedai, buvo ne užmaunami, bet užsegami kaip auskarai. […] Ji nevilkėjo jokių apatinių marškinėlių, vien tik suknelę, pasiūtą iš kažin kokios itin lengvos medžiagos ir papuoštą ilgu šleifu […]. Jos krūtys buvo apnuogintos, niekuo nepridengtos. Man besistebint šiais apdarais, ji atsistojusi pasisuko, taip man leisdama dar geriau į juos įsižiūrėti. […]

Išsikalbėję mudu patraukėme per sales. Prieš mane atsivėrė įstabus reginys ‒ aš buvau tikrame Olimpe: vaikštinėjo Veneros, Dianos, Psichėjos, tai lyg Atėnuose pasirodydavo besišypsančios Aspazijos, tai lyg Romoje vestalės […]. Visos buvo be apatinių marškinėlių, vien tik ploniausiomis suknelėmis su šleifais; galėjai žiūrėti ir žavėtis grožybėmis, kuriomis gamta apdovanojo tas damas. Dažnai žvelgiau į juokingas katastrofas, kuomet kam neatsargiai atsistojus ant šleifo, suknelė nusmukdavo palikdama mados garbintoją beveik nuogą. Tuo metu daug karikatūrų buvo nupiešta.

[…] Tarp šokančiųjų kadrilį pamačiau vieną personą – labai gražutę, nuo galvos iki kojų nusagstytą briliantais, net ant kojų pirštų spindėjo žiedai už tūkstančius dukatų. Klausiu: „kas ji?“, atsako: „markizė Liuli, naujoji Karaliaus meilužė“. [5]

Svarbaus centro, kultūros ir pramonės sostinės statusas reikalauja keisti tiek aprangą, tiek manieras. Pakviestas į Gardinan atvykusio karaliaus Stanislovo Augusto priėmimo pokylį, J. D. Ochockis savo kontušą (įprastą XVIII a. pabaigos Lietuvos ir Lenkijos bajorų drabužį) keičia į madingą fraką ir netiesiogiai įvardija tokio judesio priežastį – paisymas Gardine vyraujančių mados tendencijų, kurias diktuoja pati karaliaus meilužė Liuli:

„Man pasiuvo fraką su metalinėmis sagomis; užsimoviau kojines ir batus, paėmiau špagą, ir nuvykome į Karaliaus dvarą. [6]

[…] Gardine Liuli buvo naujausios mados žinovė, jos pastangomis iš moteriško garderobo buvo išginti apatiniai marškinėliai. Panašiems jos išradimams peno teikė prancūziški madų žurnalai. Jai įtakojant, išlaidavimas pasiekė kraštutines ribas ‒ nebuvo nei kuklinamasi, nei ko gėdijamasi. [7]

J.D. Ochockis užsimena ir apie tai, kad karaliaus meilužės šukuosena greičiausiai yra daryta garsiojo Markizės de Pompadur (Madame de Pompadour) kirpėjo Leonardo. Aprašoma damos plaukuose įtaisyta, nuo vandens purslų išsiskleidžianti mechaninė rožė. Voluinės memuaristas pastebi ir kinišku, mažiausiai pusšimtį auksinų kainavusiu tušu dažytas markizės Liuli blakstienas bei antakius, ant išsišovusio skruostikaulio prilipintą juodą „muselę“ ‒ šilkinį lipduką, meilės simbolį, iš Egipto atsiųsta pudra nuskaistintus vokus, pasmakrę, ausų spenelius, pirštų pagalvėles. J. D. Ochockis atkreipia dėmesį į tai, kad Gardine markizė elgiasi lygiai taip pat, kaip elgtųsi bet kuri Europos diduomenę atstovaujanti dama. Ne vieną kraštą aplankęs memuaristas teigia, kad etiketo paisanti to meto aukštuomenė dažėsi itin gausiai, be saiko pudravo veidą ir plaukus. Anot jo, dama, kuri išdrįsdavo pasirodyti negrimuotu veidu, būdavo ne tik ignoruojama, bet kartais ir išbarama. Akylas J. D. Ochockio žvilgsnis fiksuoja ir išskirtinę markizės Liuli aprangą, apavą, puošnius aksesuarus: voverių kailiais pamuštą rausvą manto [8], cekinais siuvinėtus trumpaaulius, spalvingais perlamutrais žybsinčią brisé [9].

Dera pažymėti, kad pasiturintys Gardino miestiečiai taip pat stengėsi neatsilikti nuo madas diktuojančios aukštuomenės. Dauguma jų buvo svetimšaliai, iš įvairiausių pasaulio kraštų sugužėję į A. Tyzenhauzo manufaktūras. Jų apranga, papročiai, manieros teikė ryškesnių spalvų LDK miesto kasdienybei.

Ne vienam XVIII a. memuaristui sparčiai besikeičiantis, modernėjantis Gardinas kėlė nuostabą ir susižavėjimą. Į seimų miestą imta žvelgti kaip į ypatingą aurą ir mitologiją turinčią LDK vietą, savyje telkusią ne tik vietinio, bet ir Vakarų Europos kolorito atspalvius. Kita vertus, kalbėjimas apie naują žiūros ir pažinimo galimybę buvo inspiruotas pastangos vykstančius procesus suvokti per konkrečią detalę ar jos kitimą. Tai sietųsi su Vytauto Kavolio išsakyta mintimi, kad kultūros istorijos analizę „produktyviau, vaisingiau pradėti ne nuo visumos aprašymo, ne nuo klausimo, kas yra lietuvių kultūra ir kas jai būdinga, arba kas yra lietuvių tautinis charakteris ir kuo jis skiriasi nuo kitų, bet sukaupti savo dėmesį į iškalbingą detalę kaip reikšmingą visumos dalį“ [10]. Kaip neabejotinai reikšmingos detalės, literatūrologijos, istoriografijos nepelnytai eliminuotos ar tiesiog nepastebėtos, funkcionuoja XVIII a. pabaigoje – XIX a. po istorines Lietuvos žemes keliavusių svetimšalių naratyvai, vedantys į menkai pažintą to meto tikrovę, savitai rekonstruojantys lietuviškojo identiteto trajektorijas.

_____________

[1] William Coxe, Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark, Interspersed with Historical Relations and Political Inquiries, Dublin, 1784.
[2] Johann Bernoulli, Sammlung Kurzer Reisebeschreibungen, Berlin, 1783.
[3] Ян Дуклан Охотский, Рассказы о польской старине : записки XVIII века Яна Дуклана Охотского / с рукописей после него оставшихся, переписаyные и издаyные И. Крашевским, t. 1, С.-Петербург : Типография П.П. Меркульева, 1874.
[4] Juzefo  Sosnovskio (? – ~1783) pavardė dažnai minima Tado Kosciuškos biografijoje, tiksliau jo liūdnai pasibaigusioje meilės istorijoje. T. Kosciuška pamilo J. Sosnovskio dukterį Liudviką Sosnovską (Ludwika Sosnowska) (1751-1836), norėjo ją vesti, tačiau LDK lauko etmonui „smulkus bajorėlis“ į žentus netiko. Tėvas ištekino dukterį už vieno turtingiausio to meto Lenkijos didiko Juzefo Lubomirskio (Józef Lubomirski) (1751-1817). Dar prieš vestuves T. Kosciuška mėgino nuotaką pagrobti ir paslėpti ją atokiame iš anksto išnuomotame dvare, bet to jam padaryti nepavyko. Praradęs mylimąją, išvyko į Ameriką. Iki pat gyvenimo pabaigos liko viengungis (žr. Alex Storozynski, Kościuszko. Książę chłopów, Warszawa: Wydawnictwo W. A. B., 2011).
[5] Ян Дуклан Охотский, op. cit., p. 303-305.
[6] Ibid., p. 309.
[7] Ibid., p. 313.
[8] Platus moteriškas paltas.
[9] Suskleidžiama vėduoklė, kuri neturi vientiso lakšto; tokią vėduoklę sudaro iš medžio, dramblio kaulo, vėžlio kiauto, perlamutro, plunksnų padaryti strypeliai, viršutinėje dalyje sukabinti šilkiniu kaspinu ar virvele, o apačioje metaliniu sraigteliu (pranc.).
[10] Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, Vilnius: Lietuvių kultūros institutas, 1992, p. 12.