Verslas pageidauja įteisinti nelietuviškus, visų pirma angliškus, juridinių asmenų pavadinimus. Prieš rinkimus politikai tuo ypač susirūpino, todėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pačią pirmą naujųjų 2019 m. metų darbo dieną, sausio 3, iš ankstyvo ryto paskelbė klausymus dėl siūlymų keisti Valstybinės kalbos įstatymo 16 ir Civilinio kodekso 2.40 straipsnius. Tiesa, dalyvavo tik du komiteto nariai, Julius Sabatauskas ir Irena Hasse, bet, tikriausiai, pakanka. Jau nuspręsta.
Dar 1995 m. priimto Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsnis, apeliuodamas į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimus, numato, kad Lietuvoje registruojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai (šiais laikais turėtų būti juridinių asmenų pavadinimai) sudaromi iš lietuviškų arba iš antikinių kalbų žodžių, taip pat iš į juos panašių dirbtinių darinių. Keblumų kyla dėl tarptautinėje lotyniškoje abėcėlėje esančių „tų trijų raidžių – x, w, q“, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje, ir kitų kalbų, visų pirma, anglų, vartojimo.
Norint „palengvinti“ problemos sprendimą, ją galima padalinti. Pavyzdžiui, viename įstatyme aptarti lietuviškus pavadinimus, o kitame – nelietuviškus. Ir šuo nesulos dėl tos anglų kalbos. Juk valstybinė kalba lietuvių, tai esą Valstybinės kalbos įstatymas ir turįs reglamentuoti tik lietuvių kalbos vartojimą, o kitų kalbų vartojimą apibrėšią kiti įstatymai. Tiesa, naujoji Valstybinės kalbos įstatymo redakcija jau bus priimta kaip konstitucinio įstatymo, bet juk dabar jis dar ne konstitucinis, todėl pats laikas jį keisti!
Esą tai, kad Konstitucinis Teismas (KT) dar 1999 m. yra išaiškinęs, kad lietuvių kalba privalo būti vartojama visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, dar nereiškia, kad ir juridinių asmenų pavadinimai turį būti lietuviški ar į juos panašūs – būtent dėl jų KT juk nėra pasisakęs. Antroji problemos sprendimo dalis perkeliama į Civilinį kodeksą – siūloma keisti 2.40 straipsnį taip, kad jame jau būtų galima įteisinti ir nelietuviškus pavadinimus – kuo čia dėtas Valstybinės kalbos įstatymas?! Tiesiog imti ir parašyti, kad juridinių asmenų pavadinimai gali būti tiek lietuviški, tiek ir nelietuviški. Tiesa, tampa neaišku, kaip susieti su Valstybinės kalbos įstatymu, kuriame rašoma apie lietuviškų pavadinimų darybos principus. Bet užtat aišku, kieno vietoje šis įstatymas paliekamas.
Ir kodėl tie kalbininkai tokie senamadiški? Kaip VLKK Kalbos politikos pakomisės narė tą pačią sausio 3 d. dalyvavau „Žinių radijo“ pokalbyje su Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Valdu Sutkumi. Ką man sakyti, kai konstatuojama, kad „Birštono vandenims“ Omane, o „Žemaitijos pienui“, rodos, Kinijoje kyla nenugalimų sunkumų dėl pavadinimų? Kas esą išmokys visą Kiniją lietuviškai? Persigandau, gal tikrai geriau būtų „Birs Water“ arba „Loanland Milk Production“? O ką tiems startuoliams be anglų kalbos – tik Bezdonyse ir startuoti? Dar buvo pasiūlyta apsidairyti mieste – „Barclays“, „Coca Cola“, „Pepsi“ – tikrai, tik aklas gali tų iškabų nematyti.
Nebeatsimenu, ar spėjau pasakyti, kad tai prekių ženklai, kurių kalbos niekas nereglamentuoja. Buvo nupiešta tragiška ateitis – tie, kas nori savo įmones registruoti angliškais pavadinimais, jau dabar tai daro ne Lietuvoje, ir darys vis dažniau, nes daugelyje šalių nėra kalbos ribojimų. Ir tas tris raides įsirašo. Paaiškėjo, kad pavadinimai turi būti tik angliški, kitaip verslas sustos arba emigruos. Maždaug taip. Turėjau pasijusti kaip iškasena, dinozaurų fosilija.
Žr. pokalbį apie įmonių pavadinimus nuo 14:45 min.:
Mažai spėjau pasakyti savo argumentų, nes daug kas buvo pasakyta ad hoc, todėl man norisi paaiškinti, kodėl tie kalbininkai vis laikosi įsikibę kažko senoviško. Ne visi, bet „tie“, kurie laikosi. Todėl, kad kalba neatsiejama nuo tautinės savimonės, o ketvirtadalis, gal net trečdalis tautos emigravo. Taip, kita emigravimo priežastis yra nepakankamai aukštas pragyvenimo lygis, daug priklausantis nuo verslo. Kita vertus, fiziškai nesant žmonių, prastėja ir verslo sąlygos. Štai taip patriotizmas susiejamas su verslu.
Kaip rodo tiek debatai dėl pavadinimų, tiek ir balsavimas kojomis į anglijas, daug kam gėda būti lietuviais. Vos atgavę Nepriklausomybę, norėjome būti europiečiais kaip visi, o dabar anglų kalba jau tampa priedanga nuo savo šalies siekiant, kad neatpažintų, neidentifikuotų kaip kokių neišsilavinusių kaimiečių lietuvių.
Tikriausiai reikės rasti kompromisą ir dėl tų trijų raidžių, ir dėl nelietuviškų pavadinimų. Norėtųsi, kad ne iš gėdos dėl lietuvių kalbos. Ačiū Dievui, kad spėjome priimti gerą Konstituciją.
Kiek kartų lietuviai buvo beprarandą savo kalbą, beveik jau jos netekę. Prieš šimtmetį vos vos pavyko išsilaikyti: lenkų kalba sparčiai plito Lietuvoje taip, kaip dabar anglų – ja kalbėjo išsilavinę, pasiturintys žmonės. Daugelio tautų istorija rodo, kad itin ženklių procesų gali įvykti pasikeitus vos dviem kartoms – sociologijoje tai tėra 40-50 metų.
Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, VLKK Kalbos politikos pakomisės narė
prof. Laimai, jaučiančiai pareigą ginti valstybinę lietuvių kalbą nuo daugelio verslininkų įgeidžių. Graži išimtis – Mindaugas Karalius.
Dėkui Autorei, moteriai, dedančiai pastangas sustabdyti nuo kalno paleistai sniego gniūžtei, kol ši dar visa traiškančia mase nevirto…
1) Vis orientuojamės į anglų k.* Tad ir pasidomėkime, kodėl gal prieš 20 m. Anglijos verslo bei jo pasitelktų „pažangių” jaunųjų kalbininkų sukeltas triukšmas dėl „atsilikusios rašybos” (kurios išmokti tiek pastangų reikia!) kaip kilo, taip ir užgeso? O juk ekonomine prasme jie lyg ir teisūs buvo – jų rašomuose žodžiuose tiek netariamų, tad „nereikalingų” raidžių, „nekuriančių pridėtinės vertės”, atėjusių iš „pasenusios” rašybos, kad jas visas įrašyti kas kartą „tuščiai” iššvaistoma tiek rašalo, tiek popieriaus, tiek laiko sugaištama! O juk visa tai – pinigai! Anglų verslo požiūriu jų rašyba ir kalba – vienas nuostolis! Juk vien „per ilgos” iškabos kiek kainuoja! 🙂 Žodžiu, gimtosios anglų kalbos abėcėlę greičiau keiskime komercine „abėcėle” bei rašyba… 🙂
Tačiau „senamadiškieji” nepasidavė. Ir buvo teisūs – tautos rašyboje užšifruota jų kalbos raida, jos ištakos, jų tautos kilmė, valstybės istorija. Ir ne tik tai. Jų rašyba – neišsemiamas žinių šaltinis ne vienai mokslo šakai! Tačiau tai, pasak Šventraščio, mato tik regintieji, ir supranta tai ne visi…
O jei tie verslininkai savo rašybą dar su lietuvių k. būtų palyginę – kur ne tik nėra netariamų raidžių!.. Jie pamatytų, kad GERO, lietuvių kalbą puikiai mokančio vertėjo iš anglų k. išverstas tekstas sutrumpėja mažiausiai trečdaliu! Ir tai ne viskas – pamatytų, jog jie naudoja kelis žodžius, kad išreikštų tai, kur lietuviui vieno žodžio pakanka! O kiek yra situacijų, kai jiems viso sakinio prireikia – o mums visa tai rodo to vieno žodžio galūnė, priesaga, pakitęs šaknies balsis, perkeltas ar pakeistas kirtis 🙂 Išimtis – „pažangūs” lietuviai, kalbantys lyg ir lietuviškais žodžiais, bet kopijuodami anglų gramatiką, jau ir patys geba ištempti sakinį kaip gumą, o tada… lietuvių k. kaltinti.
(Situacija: verčiu svečio kalbą į lietuvių, visą sakinį išverčiu vienu žodžiu, jis laukia kol baigsiu versti, kelis kartus pakartoja tą patį, prašo pabaigti versti. Atsakau, jog jau išversta, o jis akis išpūtė, negalėjo patikėti. Paaiškinau, kodėl to vieno žodžio pakako. Manau, jog jis taip ir nebuvo tikras, kad tiesą sakau.)
Laimė, įtakingi naujųjų laikų anglų beraščiai, nenorėję „gaišti laiko ir švaistyti pinigų” taisyklingai rašybai, tada dar nenugalėjo. Nes Anglijoje dar pakanka kalbininkų (ir ne tik jų), suprantančių kalbos „senamadiškumo” vertę!
2) Šiandien tą patį pergyvename Lietuvoje – verslas imasi kalbą „taisyti”. Bėda ta, kad valdžioje kas kadencija randasi vis daugiau diplomuotų beraščių – trumparegių demagogų (net ir teisininkų bei kalbininkų), dėl vienadienės asmeninės naudos, siekiančių visus „pažangos pamokyti”, gviešiasi kalbą „moderninti” .
Beje, Konstitucija ne Vanga, negali išvardyti visko, ko ateityje prikursime ir kokiu žodžiu tai vadinsime. Todėl nenuostabu, kad joje neminima sąvoka „juridinis asmuo”, ar kokia kita naujovė. Pasaulio konstitucijose nurodyta pati esmė, bendri universalūs principai, tinkantys, kad ir kaip ilgainiui keistųsi visuomenė, valstybė, verslo formos bei jų pavadinimas. Minimu atveju bendri dalykai yra tai, kad valstybėse egzistuoja valstybinis, savivaldybių, t.y. viešasis ir privatus sektorius – (verslo) įmonės, įstaigos, įv. organizacijos. Kokiomis sąvokomis ateityje jos bus vadinamos – valstybinės k. statuso bei kalbos principo tai nekeičia. Toks kabinėjimasis prie neesminių dalykų – senas SUKTAS gudručių būdas – gal pavyks „durnelį” rasti, kuris, neturėdamas įgūdžių verslo derybų suktybėse, nesusigaudys, užkibs, sutriks ir pasiduos.Visais laikais ostapų benderių būta, kur niekuo „nesibridijo”, kad tik savo pasiektų.
3) Kalbos apie „kalbų neribojimą civilizuotame pasaulyje” šiek tiek perdėtos ir per ankstyvos, kaip ir kalbos apie kalbų mirtį ir apie tai, kad ateityje žmonija grįš prie žvėrių „viešųjų ryšių” priemonių… Tik gigantiškos tautos gali sau leisti nekreipti dėmesio į mažą procentą beraščių ar brutalių ypatų. Nes ne jie kalbą lemia.
Kas dėl emigracijos priežasčių – jokiu būdu ne „pasenusi” kalba verčia žmones emigruoti. Lygiai, kaip kad anglų jų archajiška rašyba neverčia. Emigracijos priežastys kitos. Tačiau giliai išsilavinę asmenys – ar emigravę, ar čia likę – pasenusio, atgyvenusio su archajišku nepainioja. Žino, jog archajiška nėra nuodėvos. Archajiška – tai neįkainojamos vertės pasaulinio paveldo turtas! Kokiu beraščiu turėtum būti, kad to kratytumeis (tiesa, būna, kad būtent žinantys archajiško vertę jo savininkui akis dumia, nes… nugvelbti ir patys pasipelnyti nori).
4) Kad gimtoji kalba užsienyje „netrukdytų”, yra išeitys – registruok savo LIETUVIŠKĄ prekės ženklą, kaip „Barclays“ savąjį, ir niekas pasaulyje į jį nesikėsins. Tačiau gerbiančioje save valstybėje turėsi pridėti ir aiškinamąjį tekstą (kaip ir pas mus PRIVALO būti!). T.y., naudok ANTRAŠTĘ (registruotą „Žemaitijos pienas” prekės ženklą) ir PAANTRAŠTĘ ta kalba, kurios reikalauja toji valstybė. Pavyzdys – kad ir „Gelbėkit vaikus” (Save the Children Lithuania). Viskas. Ir nereikia prievartauti gimtosios kalbos abėcėlės jokiom išžergtom svetimom W, nei kitom raidėm. Žaginimas yra žaginimas – su visais to padariniais. Ir joks kompromisas čia negalimas, nes jis nepadės. Nes ne jis čia reikalingas, o „trukdymas” išgalvotas! Jei dar turi kokios nors savigarbos, liaukis elgęsis, kaip milijonierius su klapčiuko dūšia, liaukis visus ir visa aplink kaltinti, kai reikia tik truputį savo galvą pasukti.
——————————–
* Beje, šiuo metu per LRT „Anapus čia ir dabar” ar ne anglų mokslininkas aiškina, kodėl kenksminga pereiti į vieną kalbą,bei kodėl tokiu atveju taptume vieni kitiems neįdomūs.
O aš didžiuojuosi, kad esu “kaimietė” ir kad mano gimtoji kalba – seniausia pasaulyje. O kas jaučiasi nepilnaverčiais ir kompleksuoja, gali prisidenginėt anglų kalba (prieš daugiau kaip 30 metų madinga buvo rusų kalba), bet ateity reiks kinų kalbos…
Pagarba Tamstai! Teisingai, pasak kai kurių kalbininkų lietuvių kalba yra senesnė net ir už sanskritą… Beje, anglų kalbos apie pusę žodžių yra lotyniški, o rusų kalba mums buvo primesta kaip “broliškos” rusų tautos, vienijančios sovietines tautas komunizmo statybai, kalba.
O gal arabų?
Jei įmonių vadovai nori angliškų pavadinimų, tai rodo, kad asmeniniai interesai jiems aukščiau už valstybės. Valstybės ir jos kalbos jie nevertina, lietuvių kalbą laiko prastesne už anglų. Tačiau valstybė irgi turi galių – ji turi neleisti, kad būtų pažeidžiamas valstybinės kalbos įstatymas. Jei aš norėsiu pasistatyti namą ant Kernavės piliakalnio, ar valstybė man tai leis? Atsakymas aiškus: neleis ir neturi leisti. Kalbos apsauga irgi yra valstybės galioje. Ta galia šiuo atveju irgi turi būti pasinaudota – neleidžiama, kad lietuvių kalbos vietą užimtų kitos kalbos. Mes nesam Anglijos kolonija.
Labai teisingai! Tarp kitko, pasižiūrėkime, kiek svetimų kalbų žodžių yra, pvz., vengrų (madjarų) kalboje. Gal koks vienas kitas. Gerbia madjarai savo gimtąją kalbą. O mes?
O mes? O mes , dar negrįžom iš baudžiavos. Šimtmečius, lankų “božnica, ” niekino lietuvį, kalbą, papročius. O mūsų “elitas” ir tada , ir dabar – vardan penkiaminutės naudos parduos viską. Kalbą, papročius, tikėjimą.
Aš , Antai , taip manau.
Teisingai, Bartai, manai! Šiek tiek ne į temą: kažkoks Sicilijos poetas pasakė, kad tauta, praradusi namus ir laisvę, bus vis tiek gyva tol, kol neužmirš savo gimtosios kalbos… Šventi žodžiai. Gyvas neigiamas pavyzdys: Pietryčių Lietuvos (baltų kultūros lopšio!) užmiršę protėvių kalbą vietiniai gyventojai, šnekantys “po prostu”, save vadinantys lenkais labai jau “lenkiškomis” pavardėmis ponai Gaidis, Bubnel, Dedel, Dowda, Giedrojc, Kiszkel, Krepsztul, Łowkel, Mażul, Wentis, Wojsznis ir kiti. Graudu… ?
Gerbiama Autore,
Dėkoju už Jūsų aiškią pilietinę poziciją ir džiaugiuos, kad dar yra tokių žmonių kaip Jūs.
Tema be galo aktuali, nes neišsaugoję kalbos, prarasim savitumą ir išnyksim.
Istorija pilna pavyzdžių tautų, kurios beliko atsiminimuose.
Deja, tuo nesidomi visokie sutkai ir kiti panašaus plauko “verslo” atstovai.
Bet jei tektų susidurti su jų argumentais ateityje, drįstu duoti patarimą – lai bet kuri verslininkas pamėgina konkrečiais skaičiais įrodyti, jog lietuviškas pavadinimas neleidžia uždirbti pelno, arba atvirkščiai, kad nelietuviškas suteikia galimybę jo uždirbti daugiau. Kol šnekama aplamai, be konkretaus objekto, tų lietuvių kalbos išdavikų argumentai atrodo pamatuoti, tačiau kai imi jų reikalaut tikslių skaičių (kiek, kam ir kada teko prarasti dėl lietuviško prekės ar įmonės vardo), pasirodo, jog jie jų neturi ir grasinimais palikti mus be “tinkamų prekių ženklų” paprasčiausiai blefuoja. Tad būkim atsparūs jų “krokodilo ašaroms”.
??
Puiki mintis!
Mikalojus Daukša šitą Lietuvos ligą – savo kalbos reikšmės nesupratimą, polinkį pereiti prie kitos („kilmingesnės“) kalbos – pastebėjo jau labai seniai ir 1599m. rašė, aiškino, kvietė:
Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti, tobulinti. Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba. Tąja kalba paprastai yra rašomi įstatymai, jąja leidžiama tautos istorija, savi ir svetimų tautų veikalai, jąja aptariami valstybės reikalai, atliekami visi reikalai bažnyčioje, taryboje ir namuose.
Bet tai sakau ne tuo tikslu, idant norėčiau peikti kitų kalbų mokėjimą, kuris visada ir visiems buvo ir tebėra naudingas ir garbingas dalykas, ypač mokėjimas lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštijai mielai susijungus su garsiąja Lenkijos valstybe, virto beveik gimtąja kalba. Peikiu tik apleidžiančius, paniekinančius ir beveik visai atmetančius savąją lietuvių kalbą.
O Dieve, duok kad kada nors apsižiūrėtume ir iš tos miego ligos pabustume.
Pasirodo ir didžiavyriai klydo kišdami gyvatę į užantį,turiu omenyje lenkų kabą…
Gal kas žinote, ką reiškia Vero cafe? Ar tik ne “Tikra kava”? O Cafeine? Kavinė? Ir t.t. Taigi mulkiams pasiūlyta paragauti “užsienietiškų” skanumynų. Taigi visas Gedimino prospektas Vilniuje mulkių ėdykla ir girdykla. Keista, kad dar kiniškai neužrašinėjame, jog čia paprasčiausia valgykla ar arbatinė. Juk ieroglifai dar labiau tinka kaip prekės ženklai, nes tokie paslaptingi…
Jums keista kad nesimato kiniškų užrašų…pažiūrėkit į mūsų sporto ir pramogų,,elito”tatuiruotes….debilizmas,nerandu kitų žodžių.
Gerbiamieji, 15 metų, (nuo 3 metukų!) gyvenau toli nuo SAVO GIMTŲJŲ NAMŲ! Tačiau LIETUVIO DVASIA manyje IR DABAR GYVA! Kuo daugiau skaitau įvairių kultūrų šaltinius, tuo daugiau juose randu SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS ŠAKNŲ! Geriausias pavyzdys yra “ŠUMERŲ KARALIŲ SĄRAŠAS”, kurio iki šiol mokslininkai negali įminti ir kuris liūdija, kad šumerai, GAMTOJE VYKUSIUS FIZINIUS PROCESUS STEBĖJO 500 000 metų!