
Sausio 3 d., ketvirtadienį, 11 val. Seime, Spaudos konferencijų salėje (II rūmai, 2 aukštas) vyks Seimo nario Mindaugo Puidoko spaudos konferencija „Tarptautinio įvaikinimo problemos Lietuvoje ir mergaitės įvaikinimo Naujojoje Zelandijoje atvejis“.
Spaudos konferencijoje dalyvaus Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Darius Trečiakauskas, advokatas Bronius Varsackis ir minimos mergaitės brolis Arūnas Leščiauskas. Į Lietuvą atvykęs brolis bandys stabdyti sesers įvaikinimo į N.Zelandiją procedūrą – kreipsis į teismą.
Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją (vėliau vaizdo įrašą) žiūrėkite čia:
Spaudos konferencijos dalyviams klausimus galima užduoti internetu ČIA (nuoroda veiks tik vykstant spaudos konferencijai).
Pagarba Tau Mindaugai Tu atsakingai,rimtai atstovauji savo rinkėjus.Šaunuoliai,kad stengiatės apginti mažąją lietuvaitę,kad nebūtų išsiųsta toli,toli galimai į nežinią,kur nei ašarėlės nebus kam nušluostyti,kai sesutės ir broliukai liks toli toli už jūrų, marių.Kaip nebranginami,nesaugomi mažieji lietuvių Tautos atstovai,jų teisė augti ir gyventi savo Tėvynėje,savo protėvių žemėje galimai neginama?
O ar nekeltinas klausimas Seime dėl įtėvių amžiaus Lietuvoje? Dar ir kaip keltinas. Kodėl užsieniečiams galima įvaikinti būnant kaži kokio amžiaus, o lietuviams – diskriminacinė amžiaus riba? Antra, darbingo amžiaus šeimos paprastai turi savo vaikų, kuriuos reikia užauginti. Pensinio amžiaus sulaukę žmonės – kaip tik labai tinkama globos paspirtis valstybei. Nes: turi žmonės pensijas, gaudami vaikui išlaikymą – dirba valstybei. Be to – žmonės, būdami pensinio amžiaus, gali visą savo laiką skirti vaiko priežiūrai, tuo tarpu dirbančios šeimos savo jėgas turi paskirstyti. Rašant kilo mintis, kad tame įvaikinimo įstatyme, kuris riboja lietuvių įtėvių amžių, sąmoningai užprogramuotas vaikų išpardavimas bet kam užsienyje, kad valstybei nereikėtų finansuoti vaikų globos? Nes valstybė neturi net statistikos, kiek vaikų išparduota. O kad žinotų, kaip tiems vaikams sekasi… taip išeina, kad vaikai tampa valstybės institucijų bizniu, kai pardavus žmogų, jo likimas valstybei tampa nebeįdomus. Ir tai – vaikai, socialinis sluoksnis – vietoj valstybės apsaugos, paliekamas net be teisių – pirkėjams?
Nežinau, ar teisingą įspūdį susidariau iš mergytės brolio pasisakymo. Situaciją supratau, kad jis neskubėjo neatsakingai apsiimti sesers globa, kol negavo iš ten, kur gyvena, patikinimo, jog iš vietos valdžios jiems negrės joks pavojus, kad jam bus suteikiama daugiau teisių ir galimybių*, pvz., į didesnį būstą (priešingai mūsų vaikų „rūpintojėlėms”, kurių pirmas rūpestis įaiškinti tėveliams, jog jie netinkami vaikus auginti, jog tinkami tik pagimdyti joms prekę, todėl privalo be ginčų atiduoti jiems „produkciją”, arba vaikas bus su teismo sprendimu atimtas)
Šiandien žiniose įtėviai jau buvo pajauninti iki 50 m., o klausytojai, kaip suprantu, „padrąsinti” žinia, jog tai jau būtų 3 jų įvaikinta Lietuvos mergaitė. Ar tai yra savaiminė garantija, jog ten viskas labai gerai? Ar koks nors slaptas kontrolierius ten nuvyko ir tuo įsitikino?
Beje, neprisimenu – ar N. Z. nebuvo minima kaip viena iš „specializuoto” turizmo šalių?
—————————-
* Ar mūsų šeimos turi galimybių uždirbti tam būtino dydžio pajamas bei būstą? Ar ir verslas tuo rūpinasi, kad jo darbuotojai ne vieną vaiką augintų (kaip tarpukariu rūpinosi mano tėvelio darbovietėje)
————————————————————————————————-
Kai sutinku lauke vaikelį, vedžiojamą močiutės/senelio amžiaus žmogaus, sakau: net nežinai vaikeli, koks tu turtingas, kad augi senelių globojamas, kad juos turi!
Vaikas turėtų augti pilnoje šeimoje, kur yra abu seneliai ir tėveliai, kad šeimoje lankytųsi ir kiti giminės, o jie irgi pas gimines svečiuotųsi bei į talkas vieni pas kitus važinėtų.
Taip augantys vaikai, supami kasdienės buities bei darbo vaizdų, šeiminių bei giminės tarpusavio santykių pavyzdžių, natūraliai, savaime išmoksta pačių svarbiausių dalykų, giminės vertybių, auga jausdamiesi tvirtas šaknis turintys, nekankinami vienišumo ir nevisavertiškumo kompleksų. Jei vaikas šeimoje ne vienas, tada neina draugų į gatvę ieškoti, tada užauga perėmę šeimos vertybes. Baisi tragedija ir žala vaikui, jo asmenybės brandai, kai visi jo artimieji tėra vieniša jo mama, o nevisavertiškumo jausmą įvaro patyčios mokykloje, daugiabučio kieme, bei į namus, lyg Анька пулемётчица su riksmais ir grasinimais įvirstančios vaikų „teisių gynėjos”, lyg robotės beriančios savo įstatymines „mantras”, kurių turinio ir pačios nelabai suvokia.