Kalėdinis laikotarpis jau seniai tapo didelio pelno švente prekybininkams. Puiku yra tai, kad kalėdiniu laikotarpiu esame dosnesni ir pagalvojame ne tik apie savo giminaičius ir draugus, tačiau ir apie aplinkinius. Taip jau pastaraisiais metais nusistovėjo, kad žmogaus žodžiu ar atviruku nebepasveikinsi – tarsi tapo būtina padovanoti kažką daiktiško. Tačiau juk ne vieną žmogų reikia pasveikinti, o geri daiktai – ne pigūs. Todėl parduotuvių lentynos lūžta nuo pigių plastikinių kalėdinių niekučių ir saldžiųjų dėžučių pasiūlos.
Šokoladas, kažkada buvęs prabangos preke, dabar stebina savo įvairove. Prekybos centre ištisi skyriai skirti šokoladams, saldainiams, batonėliams ir kitiems saldumynams.
Pigūs daiktai ir pigus maistas kuria mums iliuziją, kad esame pasiturintys, galime tiek daug visko sau leisti, galime nesaugoti daiktų ir drabužių, nes juos nebrangu pakeisti kitais, galime kasdien valgyti tortus ir desertus, nelaukdami progų ar švenčių. Rezultate apsupame save pigiais, kartais net pavojingais menkaverčiais, nekokybiškais daiktais ir susikuriame priklausomybes nuo maisto.
Pigius daiktus ir pigų maistą dažnai esame linkę dovanoti ir kitiems. Negi tiesiog pasakysi – „Sveikinu“ ar „Ačiū“. Kad ir kokie nuoširdūs tie žodžiai bebūtų, mums atrodo, kad jų negana. Todėl „pastipriname“ juos saldainių dėžute, šokoladu ar pyragėliais.
Kaip renkame saldžiąsias dovanas? Renkame kokybišką šokoladą, skaitome sudėtį? Tikriausiai 95% čia atsakys – pagal pakuotės išvaizdą. Aišku ir kaina svarbi. Ir prekybininkai tą žino. Taip advento kalendoriai su pigiais šokoladukais, kuriuose visuomet daugiau nei 50% sudaro cukrus, tampa kasdieniniais vaikų palydovais. Na, per 30 dienų priklausomybė cukrui garantuotai išsivystys, tuomet nuo jo priklausomam vaikui Kalėdiniai nameliai, dėžutės ir maišeliai, pilni pigių saldainių – iš ties puiki dovana.
Nepaisant gausaus valgymo maratono švenčių laikotarpiu, kuriame cukrus ir saldumynai groja tikrai ne paskutiniu smuiku, mus užplūsta dar dovanoti šokoladai, šokoladukai ir saldūs dovanų rinkinukai.
Daugelis net žino, kiek yra leistina cukraus norma žmogui – 25g. O jei pagalvosime – kiek gi vaikai jo suvalgo švenčių laiku, valgydami maišus dovanotų saldumynų? Dažnai girdžiu: „Tai ar jau iš vaikų atimti vaikystę, neduodant saldumynų?“, „Visi gi valgo, negi dabar vaiką atribosi nuo pasaulio?“
Po šiais žodžiais slepiasi tiek daug. Visų pirma, tokius žodžius sako žmonės, kurie patys yra priklausomi nuo cukraus ir emocinio valgymo. Mes nebemokame būti laimingi ir suteikti laimės kitiems. Jausmus sunku išreikšti žodžiais, veiksmais, skirti dėmesio kitiems, o čia į pagalbą ateina pigūs daiktai ir šokoladukai, kurių saldumas kelioms minutėms suteikia iliuzinį laimės jausmą.
Ar pagalvojame apie savo dovanų pasekmes? Jaučiamės puikiai padovanoję šokoladą gydytojui ar našlaičiams vaikams. Jei turite pažįstamų medikų, paklauskite jų, kiek kilogramų šokolado per savaitę jie gauna ir ar tokia dovana juos pradžiugins.
Kalėdų laikotarpiu vaikų globos namus užplūsta dovanos, kurių pagrindas – saldumynai. Lietuvos viduryje įsikūrusių globos namų auklėtoja tai įvardijo kaip vieną baisiausių metų laikų. „Iš vaikų saldainių nepaimsi, nepaaiškinsi, kad reikia juos sakingai valgyti. Visą kalėdinę savaitę auklėtojos turi slaugyti naktimis vemiančius vaikus nuo padidėjusio acetono kiekio. Saldumynai meilės, globos ir šilumos niekada neatstos.“
Ar tikrai saldainiai – puiki dovana? Besaikis cukraus vartojimas sukelia begales ligų, silpnina imuninę sistemą, jau nekalbant apie tai, kad kuria labai sunkiai nutraukiamą emocinę priklausomybę nuo maisto. Ką gi mes tuomet dovanojame? Nuo kada nuodai tapo puikia dovana norint pasveikinti ar padėkoti? Jei ieškome nebrangios dovanos, dėmesiui parodyti, ypač vaikams, kodėl nepadovanoti riešutų, vaisių, džiovintų vaisių?
Pagalvokime, kokias pasekmes turi mūsų dovanos, ar tai būtų pigūs, tuoj pat sulūžtantys žaislai, kuriuos teks išmesti ir jie sąvartyne irs šimtus metų, ar tai būtų saldainių rinkiniai vaikams, kurie nejaučia saiko ir nesupranta pasekmių, tačiau ne tik tampa priklausomi nuo cukraus, o ir pradeda sirgti ligomis, kurios anksčiau buvo būdingos tik šešiasdešimtmečiams, sukuria alergijas.
Tegu gerumas ir dosnumas būna tikras, išreikštas dėmesiu ir įspūdžiais, o ne pigiais daiktais ir saldumynais.
Tas sveikuoliškumas yra tiesiog religijos pakaitalas, o vadinamieji sveikuoliai yra tiesiog sektantų atmaina.
Labai puikus straipsnis. Savo vaikus darome invalidais, griauname jiems gyvenimą tomis pigiomis cukrinėmis dovanėlėmis. Gyvename pertekliaus laikais, lentynos lūžta nuo riešutų ir vaisių, tačiau net valstybiniuose vaikų ir jaunimo klubuose Kalėdų senis vaikams neša saldainių rinkinius, o tėveliai džiaugsmingai šypsosi. Šypsenos išblės, išgirdus cukrinio diabeto ar kitos autoimuninės ligos diagnozę.
Egzistuoja „valstybiniai“ „vaikų ir jaunimo klubai“? O nuo kurios klasės į komjaunimą priima?
Saikas,saikas ,saikas…Tiesiog kultūros deficitas.Kultūringas,smalsus,besidomintis žmogus ir pavalgyti pamiršta.Valgymas yra kultūros dalis,bendravimo dalis.Nuo čia reikia pradėti,nuo kultūros.Geri patarimai,įdomios mintys straipsnyje.