Č. Iškauskas. „Paskutinis skambutis“ valdžiai. Kas juo gali pasinaudoti?

Vilniuje surengtas masinis protestas baigėsi taikiai: Vyriausybės rūmų langai liko sveiki, riaušių neįvyko, nors policija turėjo darbo. Akcijos organizatoriai ragino sustabdyti antradienį numatomą kitų metų valstybės biudžeto priėmimą ir mokesčių reformą, skirti papildomų lėšų mokytojų atlyginimams kelti.

Šia jungtinių profsąjungų demonstracija norėta išreikšti paramą streikuojantiems mokytojams. Vyriausybės duomenimis, penktadienį streikavo 1115 švietimo darbuotojų – tai sudaro 2,5 proc. visų švietimo darbuotojų. Pedagogai gi tikina, kad jų kelis kartus daugiau.

Premjeras S. Skvernelis perspėjo, kad delsimas priimti biudžetą sukeltų chaosą, kad tuo suinteresuota opozicija, o konservatoriai turį slaptą planą, kaip nuversti valdžią. Dar teigiama, kad tokių akcijų iniciatorius ir aktyvistas Andrius Tapinas tarnauja destrukcinėms jėgoms. Viešojoje erdvėje pasipylė kaltinimai žinomam žurnalistui ir perspėjimai, kad ši akcija gali būti panaši į smurto proveržį Prancūzijoje…

Taigi, turime ką turime: visuomenė įkaitinta nesiskaitymo su pedagogais, kurie trečia savaitė streikuoja Švietimo ir mokslo ministerijoje ir žada ten likti bent iki šv. Kalėdų arba „kiek reikia“. Į juos lygiuojasi ugniagesiai, medikai, kultūros darbuotojai, mokslininkai. Vyriausybė savo buldozeriu nori po Seimą prastumti 2019 m. metų biudžetą, kuriame nenumatyta mokykloms skirtas lėšas padidinti jų reikalaujamais 300 milijonų, na, bent puse šios sumos. Kitaip sakant, iki švenčių patvirtinsime biudžetą, išeisime kelių savaičių atostogų, ramiai kramtysime kūčiukus, o mokytojai bus priversti – kur jie dėsis? – sutikti jas savo namuose, savo šeimose. Iš tikrųjų, kur jie dėsis? – piktdžiugiškai svarsto koks ministerijos klerkas…

Pasakysiu atvirai: man gaila streikuojančių. Jie susiskaldę ir pralaiminčio padėtyje. Bet nusiteikę ryžtingai ir laukia nesulaukia plačiosios visuomenės paramos. Mokytojo darbas įtemptas, psichologiškai sunkus ir neišmatuojamas gamyklinėmis normomis, jokiomis detalėmis prie konvejerio. Gaunami grašiai jokiu būdu neprilygsta eilinio, šiltoje ministerijos kėdėje ar kitoje valstybės tarnyboje įsitaisiusio specialisto atlyginimui, jau nekalbant apie teisėjus ar finansininkus. Mano aplinkoje nemažai švietimo darbuotojų, ir jie skundžiasi, kad tenka suktis it voverei, dirbti keliuose darbuose, kad jų pajamos bent iš dalies prilygtų popierius dėliojančio įstaigos klerko algai.

Visa tai tiesa, bet…

Prisimenu 2009 m. sausio antrą pusę. Iš karto po tragiškojo Sausio 13-osios metinių – pliūpsnis smurto, agresijos prieš tuos pačius parlamento rūmus. Iš pradžių taiki akcija, kuria buvo siekiama stabdyti kai kurias valdančiosios koalicijos vykdomas reformas, apie 100 jaunuolių pastangomis peraugo į neramumus. Jų metu sužeisti 34 mitingo dalyviai ir keli pareigūnai. Pas sulaikytus chuliganus rasti peiliai, geležiniai strypai bei molotovo kokteiliai. Seimo langus daužė ir į policininkus akmenis, butelius bei žalius kiaušinius mėtė dešimtys aktyviausių jaunuolių. Nemažai jų buvo neblaivūs. 151 chuliganas buvo sulaikytas, 34 mitingo dalyviai sužeisti. VRM pranešimais, aiškiai matėsi, kad riaušės prie Seimo buvo išprovokuotos.

Tada už tokių mitinguotojų nugarų stovėjo Algirdas Paleckis, kurį mielai klausinėjo Rusijos televizija. LRT televizijai jis tvirtino, kad už riaušes turi atsakyti premjeras A. Kubilius, o Vyriausybė – atsistatydinti. Tuomet į Seimą nepatekusios partijos „Frontas“ lyderis, jau baustas už sovietinės agresijos neigimą per Sausio 13-osios pogromus, aiškino, kad policijai įsakinėjo A. Kubilius ir policijos generalinio komisaro pavaduotojas S. Skvernelis. Policininkai tvirtino, kad dalis aršiausių smurtautojų, besiveržiančių į Seimą, kaip 1991 m. sausio pradžioje, kalbėjo rusiškai ir galbūt buvo organizuotai prisišlieję prie profsąjungų rengto protesto bei juo pasinaudojo. Visa tai priminė „Jedinstvos“ mitingus tą neramų Sausį…

Sausio 19 d. smurtui prie Seimo skirtame straipsnyje rašiau, kad tokius nepatenkintų žmonių mitingus labai nesunku paversti nežabotomis riaušėmis. „Atrodo, kad gimė „Jedinstvo-2“. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo M. Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsabergistov“. Jie skiriasi nuo tų gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“. Už vieną tokią išvyką toks rusakalbis tekintojas gaudavo kokius 10 rublių ir taloną apsipirkti. Dabar jokiais talonėliais jaunimo nepaimsi. Bet principas tas pats. Liudininkams teko girdėti, kaip troleibuse link Seimo vienas vaikinukas rusiškai klausė kito: kokias „babkes“ už tai žadėjo? Anas linksmai spragtelėjo sau į pažiaunę ir nusijuokė: šito iki žemės graibymo užteks… Kelioms dešimtims tokių samdinių žemę graibyti privertė policija. Bet šiaip ar taip jų samdytojai rado gerą progą sukelti riaušes ten, kur prieš keletą dienų degė Sausio 13-osios aukų atminimo laužai, kur ne vienam ašarą spaudė anų laikų dainos…“, – rašiau 2019 m. straipsnyje „Jedinstvo – 2“.

Iš tokias įžvalgas prieš 9 metus gavau pylos. Vieni ragino neteisinti A. Kubiliaus vyriausybės, A. Valinsko vadovaujamo parlamento bei ašarines dujas panaudojusios policijos, kiti teigė, kad be reikalo žmones gąsdinu atsigaunančia „Jedinstvo“. Dar ir šiandien kai kurie portalai ir garbūs profesoriai piktinasi, jog raginu pagaliau tobulinti ir vykdyti Liustracijos įstatymą, siūlau uždrausti komunistinę ideologiją, esą atstovauju „landsbergizmą“, kad perspėju, jog kolaboravimo su kaimynine valstybe virusas valstybės saugumui gali pakenkti iš vidaus.

Taip, šį sekmadienį profsąjungų surengta demonstracija buvo taiki. Minia žmonių (LTV teigimu, prie Vyriausybės buvo susirinkę keli tūkstančiai, o policininkų nuomone – apie 10 tūkstančių) reikalavo gerinti mokyklų finansavimą, atsisakyti mažo etatinio atlyginimo, „krepšelių“ sistemos, palaikė streikuojančius ŠMM. Bet policija buvo budri.

Tas budrumas neatsitiktinis. Nesiliauja smurto išpuoliai Prancūzijoje. Nors šalies vyriausybė paskelbė įšaldanti kuro kainų augimą, Paryžiuje ir kituose šalies miestuose nesiliauja pogromai, siaučia gaisrai, liejasi kraujas. Tarp mitinguotojų „geltonosios liemenės“ įsimaišę įvairiausio plauko provokatoriai, radikalai, pranešama, kad riaušininkus inspiruoja iš Rusijos plaukiantys raginimai nuversti esamą politinę struktūrą. Prancūzija paralyžiuota. Turistai ją aplenkia.

Tad visai suprantamas daugelio Lietuvos žmonių nuogąstavimas, kad tokiomis protesto akcijomis, nusižiūrėję į prancūzus, gali pasinaudoti priešiškos mūsų valstybei jėgos. Kol dialogas tarp profsąjungų ir valdžios struktūrų nebaigtas, kol jis nepateko į visišką aklavietę, geriausia išeitis – derybos už apskrito stalo. Protestuotojai pasilieka teisę į efektyvias nesmurtines spaudimo priemones. O gaisrai ir kraujas gatvėse ir įstaigose – pilietinio karo ženklas, kuriuo rankas šildosi toli gražu ne šio dialogo dalyviai.

 www.iskauskas.lt